(Jaunimui pamqstyti)
J. Lauriūnas, SJ
“Negera žmogui būti vienam” — yra parašyta Šventame Rašte (Pr 2,18). Vienišumas yra sunkiausia žmogaus nedalia, todėl vaikutis glaudžiasi prie motinos krūtinės, segasi į tėvo ranką. Paūgėjęs ieško žaidimo draugų, o dar vėliau dairosi savo gyvenimo draugo. Ši pastaroji, visam gyvenimui skirta draugystė yra apspręsta skirtinga lytimi. Pagal Kūrėjo mintį ji turi ypatingą uždavinį: ne tik užpildyti vienišumą, bet ir pašaukti į gyvenimą naują kartą.
Šventame Rašte rašoma: “Dievas sutvėrė žmogų kaip savo paveiklsą: sukūrė jį kaip Dievo atvaizdą. Kaip vyrą ir moterį juodu sutvėrė” (Pr 1,27). Vyras ir moteris — kiekvienas savitu būdu atspindi Dievą. Abu jie yra lygiai vertingi Dievo akyse, bet kiekvienas, ateidamas į pasaulį, atsineša savitą prigimtį, tiek fizinę, tiek dvasinę. Vyras — fiziškai judresnis, išoriškai veiklesnis, jis kuria techniką, siekia karjeros; jo dėmesys skirtas daugiau daiktams, jo žvilgsnis siekia už namų. Jo mąstymas labiau racionalus, sausas, logiškas; vaizduotės ir jausmų pasaulis ne toks stiprus. Moteris — priešingai: mažiau judri fiziškai, mažiau linkusi į išorinę veiklą. Ji labiau domisi žmogumi, namais. Jos jausmų pasaulis ir vaizduotė — gyvesni, joje stiprus motinystės jausmas. Kažkas juokaudamas pasakė: “Vyras prote turi viena ląstele daugiau, o moteris širdyje turi vieną pluoštelį daugiau”. Vyras ir moteris gyvenime turi ir skirtingas veiklos sritis, kur parodo savo pranašumą. Abu jie yra skirti vienas kitam: būdami saviti, jie papildo vienas kitą. Šitai pabrėžiama Šventame Rašte: “Vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo moters; ir bus du viename kūne” (Pr 1,24). Jiedu sukurs atskirą, naują pasaulį, kuris vadinamas šeima.
Nors jiedu yra skirtingi, bet tarp savęs lygūs, abu sukurti “pagal Dievo paveikslą ir panašumą”. Šią lygybę nusako vaizdas, pateiktas Šventojo Rašto autoriaus, kad moteris sukurta iš vyro šonkaulio. Čia nereikėtų matyti moters pažeminimo. Tai rytietiškas, semitiškas išsireiškimas, pabrėžiantis abiejų lygybę: abu tos pačios prigimties, Lietuvis apie savo žmoną pasako: “Tai mano dešinioji ranka”. Arabas sako: “Tai kaulas iš mano kaulo”.
Ilgoje žmonijos istorijoje buvo pamiršta ši tiesa. Vyras dažnai būdavo savo žmonai ne draugas, bet despotas, ne globėjas, bet savininkas, nesistengęs jos atjausti ir gerbti. Šeimos forma buvo poligamija — daugpatystė, kelios žmonos. Poligamija praktikuojama ir dabar musulmonų pasaulyje. Moterų dalia šeimoje nebuvo užtikrinta, saugi — vyras galėjo pavaryti ją. Tokią situaciją Kristus pasmerkė. Jis pasakė, kad tai nenormali padėtis, ir ji susidarė dėl širdies kietumo. Kristus paskelbė meilės įsakymą: mylėk kitą, kaip save patį! Moteris neturėjo būti laikoma žemesne už vyrą, jos dalia turi būti užtikrinta, saugi.
DRAUGYSTĖ
Jaunas žmogus, išaugęs iš vaikystės metų, ima domėtis kitos lyties asmeniu. Anksčiau berniukas nepastebėdavo mergaitės, o mergaitė — berniuko, dabar atkreipia dėmesį vienas į kitą. Gimsta ilgesys, atsiranda noras bendrauti, draugauti. Draugystė turi kažką gražaus, vienas antrą mato šviesioje spalvoje. Bet ar ši draugystė visada turi nuvesti iki santuokos? Ypač jei ji užsimezgė gana anksti, kai žmonės dar nėra visai subrendę, neturi materialinio pagrindo po kojomis, praktiškai nepasiruošę gyvenimui? Reikia abejoti. Jauno žmogaus, bebaigiančio antrą dešimtmetį, charakteris dar žalias, jausmai nepastovūs. Patirtis rodo, jog ankstyvos vedybos nėra pakankamai tvirtos, kad atlaikytų gyvenimo išmėginimus. Pradėję draugauti penkiolikmečiai vargiai bus po vienu stogu trisdešimtmečiais. Įsižiebusi meilė ir vėliau užgesusi ar užgesinta tik subrandina dvasiškai, duoda patirties, kuri bus reikalinga ateičiai. Ne vienas yra pasakęs: “Ačiū Dievui (likimui), kad tada nesusituokiau”. Šis išgyvenimas kartais gali būti skaudus, bet tai reikia laikyti laimingu atveju, kad iš tokios ankstyvos draugystės nekilo santuoka. “Vestuvės su skuba, bus ilga atgaila” sako liaudies išmintis. Bretonai sako: “Eini į karą — pasimelsk, plauki jūron — dukart pasimelsk, ruošiesi tuoktis — triskart pasimelsk”. Liaudis iš savo ilgos patirties žino, koks sudėtingas yra gyvenimas šeimoje ir už lengvabūdiškai žengtą žingsnį vėliau tenka brangiai sumokėti. Nemažai yra žmonių, kurie tuokiasi, beveik nepažindami vienas kito: apie tokius reikia pasakyti, jog geriau būtų, kad visai nesituoktų — iš tų šiaudų nebus grūdų. Santuoka yra toks rimtas dalykas, kad visiems rūpi. Toks rimtas istorikas kaip Tenas (Taine) yra pasakęs apie kai kurias santuokas: “Tris savaites draugauja, trejus metus barasi, trisdešimt metų riejasi, o vaikai viską pradeda iš naujo”.
Jaunas žmogus dažnai padaro lemtingą klaidą: susižavi vien išore, kuri gali greitai praeiti. Liaudis turi apie tai savo nuomonę: “Iš gražumo košės nevirsi”. Yra vidinės vertybės — tik jomis galima remtis, tik jos išlieka. Draugaujant reikia išsiaiškinti:
• Kas per žmogus mano partneris?
• Ar jam rūpi mano laimė? Gal tik vien savimi rūpinasi?
• Kaip jis bendrauja su savo tėvais?
• Kaip žiūri į darbą?
• Ar atviras ir tiesiakalbis?
• Ar nebijo sunkumų, nedejuoja?
• Ar domisi mano rūpesčiais ir problemomis, gal užsiėmęs tik savo bėdomis?
• Ar tiki Dievą, meldžiasi?
Suprantama, kad nerasime žmogaus be ydų ir silpnybių, ir mes patys jų turime: meilė moka daug atleisti, bet visgi turi būti kažkokia aiški riba, prieš kurią negalima užsimerkti.
Vienas žmogelis pasodino savo lauke du medžius arti vienas kito. Jie gražiai augo, šakojos, bet ten, kur šakos siekėsi, jos buvo ne tokios gražios. “Kodėl negalėjai jų pasodinti toliau vienas nuo kito?” — žmona klausė vyrą. “Maniau, kad arčiau būdami jie dengs vienas kitą nuo vėjo ir šalčio. Dabar supratau, kad medžiai sumenksta, jie negali laisvai vystytis”.
NEREIKIA SKUBĖTI SU DRAUGYSTE
Ankstyvos jaunystės laiką svarbiau yra skirti asmenybės brandai — pasiruošti gyvenimui: pasisemti mokslo žinių, isigyti profesiją — specialybę, tapti ekonomiškai savarankišku. Vyresnės kartos jaunimas mokėjo laukti kol atsistos ant savo pačių kojų, baigs mokslą. Šis laikas, produktyviai praleistas, tampa tvirtu pagrindu visam gyvenimui; praleistas tuščiai, palieka tuštumą visam gyvenimui — susituokus jau ne laikas studijuoti. Vyresnio amžiaus žmones šiandien stebina nepilnamečio jaunimo išskirtinės draugystės, kurios anksčiau buvo retas dalykas. Su tokiais reiškiniais dažnai susiduria vidurinė mokykla. Tokiame amžiuje žmogus dar nepajėgus atsakingam ir rimtam uždaviniui kaip santuoka. Tokiems yra sunkiau ateityje pasirinkti tikrą partnerį. Neretai tokios draugystės veda prie skubotos ir per ankstyvos santuokos, nes jau laukiamasi kūdikio. Šiuo atveju tokios santuokos mažai teikia vilčių: geriau netekėjusi motina, negu priverstinė santuoka, kai abu žmonės dar nejaučia šilimos kūdikiui ir kai matyti, kad sugyvenimo vis tiek nebus.
Antanas de Sent-Egziuperis savo knygoje “Mažasis princas“ rašo apie berniuką, kuriam nepatikusi viena gėlė. Vėliau jis suprato, kad “buvau per jaunas ir nemokėjau mylėti”. Kiek yra žmonių, kurie nemokėjo mylėti, nes buvo dar nepribrendę, per jauni! Obuolys, per anksti nuskintas, yra rūgštus.
GARBINGA DRAUGYSTĖ
Kaip mėnulis, taip ir draugystė turi savo tamsiąją pusę. Ji ne visuomet gražiai baigiasi. Šventas Raštas pasakoja apie sutrikusią draugystę tarp žmonių, kuriuos sąlygiškai vadina Adomu ir Ieva. Ji sutriko, kai savo gyvenimą ėmė tvarkyti bedieviškai —neklausydami Dievo. Tai nusako biblinis vaizdas — draudimas raškyti ir valgyti vaisius nuo vieno medžio. Čia nereikia žodiškai, raidiškai suprasti. Tai suprato viena moksleivė, kuri per tikybos pamoką, išgirdusi šį pasakojimą, pasakė: “Dabar obuolys — mini suknutė”. Pasakojimu Šv. Raštas nori pabrėžti, kad žmogus nėra absoliuti būtybė — jo veiklai yra kažkokios ribos. Absoliuti laisvė yra savivalė. Biblijoje minima Dievo bausmė moteriai (Pr 3,16) nereiškia vyro pateisinimo ir moters pažeminimo. Tuo norima pasakyti, kad vyras ir moteris gali būti grėsmingi vienas kitam, gali sujaukti gyvenimą, jei elgiasi bedieviškai, tai yra savivališki — nepaisydami aukštesnių normų. Žmogus yra gavęs iš Dievo galią kildinti naują gyvybę, jis yra pašauktas būti Dievo bendradarbiu jo kūryboje. Visa, kas siejasi su šios galios reiškimusi tarptautiniu žodžiu vadinama seksu (lot. sexum — lytis). Šios galios naudojimas nėra savitikslis: jo paskirtis — išreikšti abipusę meilę, o tai yra tikrai realu tik nesuardomoje santuokinėje bendrijoje, kuri sukuria gilią ir nuoširdžią meilę ir užtikrina sąlygas išsiskleisti naujai gyvybei. Labai išraiškingai šią tiesą nusako Biblija: “Vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos; ir bus du viename kūne” (Pr 2,24). Tai reiškia: vienas gyvenimas, viena širdis, viena siela. Dievas nori meilėje susijungusius žmones vis giliau įvesti į savo maldos paslaptį: jo meilė žmogui yra neatšaukiama, amžina, tik šitaip mylėdamas, žmogus gali būti kitam atrama ir likti ištikimas iki galo. Vyro ir moters meilė, pagrįsta krikščionišku tikėjimu ir sakramentais, pajėgia atlaikyti gyvenimo išmėginimus — ligą, kaltę, kitokias nelaimes.
Jaunas žmogus turi išmokti garbingai bendrauti su kitos lyties asmeniu. Privalo turėti taktą, jausti kitam pagarbą, šventai žvelgti į kitą, jame matyti Dievo atvaizdą. Turi išmokti bendrauti, neliesdamas jo kūno, nesiekdamas pažeminti kitą, nesiekdamas pasinaudoti kitu kaip daiktu. Privalo išmokti valdyti savo jausmus, lytinį potraukį taip, kaip raitelis suvaldo žirgą. Santuokon reikia nusinešti dvasinį kraitį — taurią širdį, skaistų kūną, disciplinuotą charakterį, stiprią valią. Kelias iki santuokos altoriaus turi eiti po balto šydo ženklu. Ką žymi jaunajam prie krūtinės prisegta balta gėlytė? Gi tai, kad jo kelias iki santuokos altoriaus ne nuodėme grįstas. Jei tai yra melagingas ženklas, jei prie altoriaus einame su jaunatviškos garbės likučiais, sunku tikėtis, kad neapsiniauks santuokos dangus. Lietuvių liaudies dainose kalbama apie žirgą, kuris pamuistė galvelę, nutraukė kamanėles, išlaužė uosio tvorelę, išmindžiojo rūteles. Senojoje mūsų tautoje buvo branginamas “rūtų vainikėlis”. A. Vienuolio “Paskenduolė” tarybiniais metais turėjo išreikšti mūsų liaudies tamsumą, prietaringumą. Kai šis inscenizuotas kūrinys buvo pastatytas Maskvoje, ten inteligentai žiūrovai stebėjos: “Kokia aukšta Lietuvoje etinė kultūra!” Šiandien “sumintos rūtos”, kaip pražūtinga potvynio banga, plačiai užliejo mūsų visuomenę. Mėginama gelbėtis vadinamuoju seksualiniu švietimu, jaunimo žurnalai negaili šiai temai popieriaus. Abejotina, ar iš to bus kiek naudos. Vakarų Vokietijoj, pradėjus šitaip “šviesti” jaunimą, per dešimtį metų padvigubėjo nepilnamečių motinų. Iš šios bėdos kai kas vaduojasi “paskubintomis vedybomis”, bet tai ne išeitis, nes tokios apverktinos vedybos jau yra suskilusios anksčiau negu jos įvyksta.
"Vestuvės su skuba, bus ilga atgaila"—sako liaudies išmintis.
‘'Bretonai sako: "Eini į karą— pasimelsk, plauki jūron — dukart pasimelsk, ruošiesi tuoktis — triskart pasimelsk".
Tokių nelaimių ir tragedijų būtų mažiau, jei žmogus sugebėtų iš anksto žinoti ir nustatyti sau aiškiais ribas.
“Kiek daug yra, kurie buvo geri ir tyri kaip angelai, o vėliau susivalkiojo kaip parduotuvės numindžiotas slenkstis” (Prohaska). Gaisras prasideda nuo mažos kibirkštėlės, ligą sukelia mažutė bakterija, mažytis virusas. Mūsų senosios kartos moterys motinos sakydavo savo dukroms: “Pirmas tavo pabučiavimas priklauso tam, kurį išsirinkai sau gyvenimo draugu”. Šiandien dėl šito gal jau niekas nesijaudina. Žinoma, dėl to neverta pulti panikon, bet tai gali būti pirmas žingsnis į slidų kelią, kuris gali baigtis tragiškai.
Toks jau prigimties dėsnis, kad geismas, jei kyla vien tik iš kūno, yra žiaurus — jis greitai virsta neapykanta. Net ir langvabūdžiai vaikinai negerbia lengvabūdžių merginų, su tokiomis kurios negerbia pačios savęs jie negalvoja surišti savo gyvenimo. Lengvabūdė mergina, nusileisdama suvedžiotojui, suteikia teisę, kuri lengvai tampa priežastimi nepagarbai ir net neapykantai. O “šelmis bernelis”, sumindžiojęs kito laimę, taip pat nebus laimingas: santuokoje jis neras jau nieko naujo, nebent nesutraukomus pančius, o siela, jau seniai numarinta, nepatirs to skaidraus džiaugsmo, kuris aplanko tyrų širdžių sutuoktinius. Jau šv. Augustinas yra kalbėjęs: “Gerbkite mergaites, kad į žmonas gautumėte jas garbingas ir gerbtinas”. Sunku gerbti tas merginas, kurios neturi išdidumo, leidžia save pažeminti; lygiai sunku gerbti ir tas, kurios teka už tokių, kurie iššvaistė savo jėgas, išbarstė savo širdies perlus, kurių gal ir neturėjo, — jos pasitenkina likučiais...
Mūsų senolių etika žinojo dėsnį: vyro gyvenime tik dvi moterys turi teisę figūruoti: — tai jo motina ir jo vaikų motina. Vienas senas žmogus pasakoja, kad jam, studentui, tėvas rašė laiške: “Nenuliūdink nė vienos mergaitės ir atsimink, kad tavo motina taip pat buvo mergaitė”.
Reikėtų pagalvoti ir apie naktines valandas, kada poilsio laikas paverčiamas pramogų laiku, šokama. Seniau pramogos nebūdavo nutęsiamos iki vėlybos nakties. Šakalai savo aukų ieško naktį. Naktis — priedanga juodiems darbams. Daugiausia nelaimių įvyksta naktį. Bet “kas naktį padaryta, reikia dieną atgailoti” (Šekspyras).
Būtinai reikia prisiminti alkoholį. Atsakomybę jaučiąs žmogus, jei bus pavargęs ir “paėmęs lašelių”, nesės prie automobilio vairo. O tokie svarbūs ir lemtingi dalykai, kaip lytinė sueitis, dažnai įvyksta kaip tik tokiame stovyje. Kas bent kibirkštėlę proto turi, žino, kuo gali baigtis tokios pramogos. Yra senas posakis: jei ant krosnies sėdi Bacchas, ugnį įpučia Venera. Yra ir kitas posakis: Bacchas su Venera susikabinę vaikščioja. Reiškia, kur alkoholis, ten ir dvasinis apakimas ir nužmogėjimas
Reikia žinoti aiškias ribas ir jų laikytis, nes per vėlu sulaikyti sniego laviną, kai ji jau ima šliaužti. Tikras ir nuoširdus atsidavimas vienas kitam yra visiškoje ir nesuardomoje gyvenimo bendrijoje. Krikščionys savo bendrą gyvenimą pradeda Viešpatyje, duodami santuokinę priesaiką prieš religinės bendruomenės atstovą — kunigą. Tuo jie pareiškia, kad viešai prisiima atsakomybę už vienas kitą ir nuo dabar jie bus neišskiriami draugai per visas — šviesias ir ūkanotas — gyvenimo dienas iki mirties. Gyventi šeimoje ne visada yra lengva: kad iškilę sunkumai nepalaužtų žmogaus, kilnus nusistatymas sutvirtinamas priesaika. (B.d.)