Alfredas Gusčius.
A Žižiūno nuotr.
ALFREDAS GUŠČIUS
Stalininių konservatorių organizuotas perversmas sutrumpino mūsų kelią į laisvę mažiausiai vieneriais metais. Politiškai išsivadavome netikėtai greitai. O dvasiškai, morališkai? Subjektyvusis faktorius dabar pasidarė aktualesnis, svarbesnis. Kodėl? Todėl, kad dar daugelio tautiečių sielose tebesnaudžia... gauruotasis mamutas, t.y. dar daug kas tebėra praradęs istorinę atmintį bei tautinės savigarbos jausmą.
Tautinės savimonės bei apskritai asmenybės pamatai klojasi vaikystėje ir paauglystėje. Kas vaikystėje negėrė klevo ar beržo sulos, o jos paragavo jau įkopęs į amžiaus zenitą ar nusileidęs į gyvenimo vakaro prieblandą, tasai nebesužinos tikrojo šio gėrimo skonio ir gaivesio. Taip, sulos cheminė sudėtis išliks ta pati, tačiau gėrėjas bus visai kitas. Ką žmogus patiria vaikystėje, to vėliau jokia intelektualinė ar racionalinė veikla nebegali atstoti, pakeisti.
Panašia alegorija gali tarnauti Kryžius ir Nukryžiuotasis. Kieno namuose šios relikvijos kabėjo, “abrozdėliais”, sudžiovintom gėlėm ar verbom apkaišytos, kas vaikystėje prieš jas klaupėsi, kalbėjo poterius, maldas, tasai vėliau, išėjęs už gimtojo kiemo vartų, plačiajame gyvenimo vieškelyje elgėsi padoriau, drąsiau, tvirčiau.
Sula, Kryžius, Pietà — simboliai, bylojantys apie biologinę ir dvasinę atmintį. Sąmoningai į vieną krūvą dedu ir gamtinį, ir religinius simbolius, nes ankstyvojoje asmenybės brendimo stadijoje jie yra beveik tapatūs. Gamta vaikui dar tebestovi panteistiniu pavidalu, ir tiktai vėliau, didėjant žinioms, augant kultūrinei savimonei, požiūris į gamtą ir visuomenę pradeda individualizuotis bei subjektyvizuotis.
Išsakydamas šias mintis, visų pirma turiu omeny tam tikrus ir istorinius, ir socialinius išmatavimus, nukreiptus į kelių dešimtmečių senumo praeitį ir į kaimietiškąją topiką. Laikas, buitinės-socialinės sąlygos, religinės ir kultūrinės tradicijos per tą laiką žymiai pasikeitė, ir žmogiškosios individualybės tapsmas šiandien įsirėmina į kitokius istorinius, socialpsichologinius kontūrus. Tačiau toks retrospektyvinis žvilgsnis įgalina tarsi sugauti ir sustabdyti lekiančio laiko momentą (arba tariant M. Bachtino žodžiais — “chronotopą”) ir patikrinti jo judėjimo kryptį bei prasmę. O kad toji kryptis pastaraisiais dešimtmečiais vedė į lietuvio ir lietuvių tautos dvasinę-etninę degradaciją, dabar aišku daugeliui. Lietuvių nelaimė buvo ta, kad politinės istorijos ratai pervažiavo ir sutraiškė ne vieno mūsų brolio ir sesers... sulos latakėlį, Kryžių ir Nukryžiuotąjį...
“Dievas mirė!” — kažkada garsiai ir su nuoskauda sušuko Fridrichas Nietzsche. Tačiau mūsų mažoje Lietuvėlėje buvo kitaip — Dievas buvo sistemingai naikinamas ir gujamas iš šventovių ir iš žmonių širdžių. Sovietinė sistema, 1940 m. įsibrovusi į Lietuvą, ardė, darkė, naikino viską — ir patriarchalinį žemės ūkį, ir į Vakarų Europą besiorientuojančią kultūrą, švietimą, mokyklas, na, ir, be abejo, bažnyčią, kunigus, tikėjimą.
Totalinį spaudimą lietuvių tauta šiaip ne taip atlaikė pusšimtį metų, tačiau antrojo pusšimčio atakų tikriausiai nebebūtų atlaikiusi. Kad taip būtų atsitikę, galime spėti iš to, kokiu mastu buvo “nugyventos” tradicinės, dorinės ir kultūrinės vertybės. Graudu pripažinti, bet tos vertybės sparčiai nyko ir kaimietiškųjų miestiečių luome. Septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį prasidėjo masinė gyventojų migracija iš kaimų į miestus. Tai buvo daugiausia jauni, nepartiniai migrantai, kaimuose palikę senus tėvus, senelius, dvasinę aplinką, religinę relikviją, simbolius ir pan. Iš natūralios etnodvasinės aplinkos jie staigiai atsidūrė skurdžioje sintetinėje. Pradžioje jie turėjo sunkias buitines sąlygas — ankšti bendrabučiai, bendros virtuvės, nuomojami kambariai. Neatsitiktinai prieauglis tose šeimose buvo labai mažas, nes plėstis nebuvo kur. Prasidėjo totalinis taupymas kooperatiniams butams, mašinoms, kolektyviniams sodams, baldams. Vaikai atsidūrė antrame plane. Na, o Dievas? Bažnyčia? Antrame arba dar tolimesniame. Mano kartos atstovams, gimusiems 1940 m., tada šie reiškiniai atrodė spontaniški, natūralūs. Galvojom — jauni žmonės nori prakusti, nori gražiai, miestietiškai gyventi. Ir nedaug kas teįžvelgė sovietinės ideologijos klastą — jaunosios ir viduriniosios kartos gyventojai sistemingai buvo tolinami nuo Dievo, nuo Bažnyčios, nuo istorinių savo tautos bei kultūros šaknų.
Išdygdavo naujos gyvenvietės, iškildavo erdvūs nauji miestų mikrorajonai, plėtėsi ir gražėjo plentai, autostrados. Tačiau kur, kada ir kas juose ar šalia jų pastatydavo išraiškingą, sudvasintą tautinį bei religinį simbolį, akcentą? O pakalbėti apie naujo kryžiaus kryžkelėje ar tuo labiau bažnyčios, pvz., Klaipėdoje atstatymą ir grąžinimą tikintiesiems atrodė didžiausias nesusipratimas, ir tokius nesusipratėlius siųsdavo “per-siauklėti” toliau nuo gimtojo krašto. Kaip reikėjo jaustis tokios totališkai sovietizuotos tikrovės akivaizdoje, kaip gyventi? Trejopai: arba patiems stojant į istorinės atminties šaknų rovėjų gretą, arba užsimerkiant ir dirbtinai nieko nematant, arba geriant, ūžiant, uliojant naujuose gražiuose butuose, darbovietėse, vilose, suomiškose pirtyse... ir į viską, kas tautiška, dvasinga, brangu, numojant ranka. Visaliaudinis lėbavimas, išplitęs Brežnevo laikais, signalizavo apie tautos žūties pirmąją fazę. Tiesa, dar smagiau gėrė rusai, ukrainiečiai, gudai, tačiau jų genofondas keleriopai didesnis ir psichiškai atsparesnis. Su jais nei mes, nei broliai latviai, nei estai šioje srityje nepalenktyniaus. Tad jeigu dar keletą dešimtmečių būtų buvę riedama tokia nuokalne, lietuvių tautą būtų ištikusi katastrofa: ir ne taip, kaip giminingus kaimynus prūsus, o be jokios akivaizdžios išorinės jėgos, be pilietinio karo.
Tiesa, dar būta ir ketvirtojo kelio — rezistencinio. Taip, būta, bet, deja, juo ėjo labai mažas tautiečių būrys (turiu omeny aprašomąjį laikotarpį), ir jų ėjimo pasipriešinimo keliu daugelis nematė, o kas matė, tai neprisijungė dėl baimės, dėl abejingumo, dėl kitų priežasčių. Apie didžiulį pavojų tautos būčiai liudija ir tie kritiniai procesai, kurie atsirado lietuvių kalbos sintaksėje, leksikoje. Juk ne vieno parlamentaro, valdžios vyro ar moters, kalbančio viešai, baugu klausytis — pradeda skaudėti ne tik ausis, bet ir širdį. Taip, yra malonių išimčių, pvz., stilistinio tikslingumo ir loginio aiškumo prasme beveik tobula AT Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio kalba. Kai palygini mūsiškių kalbą su daug metų prie gimtosios žemės neprisilietusių tautiečių išeivių kalba, pamatai ryškų skirtumą pastarųjų naudai. Kodėl? Turbūt dėl to, kad egzode lietuvių kalba patyrė mažesnę didžiųjų kalbų neigiamą įtaką, kad tautiečiai sugebėjo sudaryti jai draustinio sąlygas, t.y. savotiškai ją užkonservavo. Todėl net jaunosios kartos atstovai, kurie, kaip, pvz., Arvydas Žygas, ne tik nepamiršo tėvų ir prosenių kalbos, bet paliudija jos gyvybingumą ir grožį, kurio negadina girdimas amerikietiškas akcentas. Iš tiesų, daug išeivių kalba su akcentu, tačiau esame priversti dar sykį įsitikinti, jog ne fonetiniame apvalkale slypi gimtosios kalbos gyvybė ir istorinė atmintis. Gimtosios kalbos nuvytimas šnekamojoje, tarnybinėje bei rašto kalboje pirmiausiai aiškintinas rusų kalbos akiplėšišku lindimu į visas viešojo gyvenimo, politikos, spaudos sferas. Be abejo, dvikalbystė padarė didžiulę neigiamą įtaką gimtosios kalbos sveikatai. Ištrūkimas iš rusų kalbos glėbio ir valstybingumo statuso suteikimas lietuvių kalbai 1989 metų rudenį tapo vienu svarbiausiu lūžio momentu mūsų nacionalinio išsivadavimo kovoje.
Lietuvių kalba valstybingumo statusą bei teises atgavo jau palyginti senokai, tačiau teigiamų poslinkių dar nedaug. Išgverusios parlamentarų ir valdininkų “oracijos”, laikraštinių tekstų leksinis bei sintaksinis skurdumas, žaliojo jaunimo (deja, ir akademinio) slaviškais keiksmažodžiais išdabinta, šiukšlina, purvina šnekėsena rėkte rėkia ne tik apie ilgametės kaimynystės su rusų kalba neigiamą poveikį, bet ir apie ilgesnės istorinės atminties neturėjimą. Privalome atmerkti akis ir pripažinti — daug brolių ir sesių nebeturi etnokultūros savimonės šaknų, vadinasi, ir tautinio orumo, pasididžiavimo garbinga Lietuvos istorija jausmo. Atlikę sociokultūrinį tyrimą, manau, įsitikintume, jog šis netekimas žymiai mažesnis tikinčių tautiečių tarpe. Ligi šiol dar klaidžioja klaidinga nuostata, kad religinis tikėjimas pasireiškia tik bažnyčios lankymu. Ne visai taip, kadangi tikėjimas susijęs ir su pasaulio istorijos, kultūros, meno vertybių pažinimu ir įsisavinimu. Maldos, psalmės, giesmės, vargonų muzika, paveikslai tarsi plika akimi nepastebimai, tačiau nuosekliai, ugdo krikščionių estetinį pagaulumą, lavina intelektą, kelia “aukštyn širdis”. O ką besakyti apie knygų knygą — Bibliją? Neįkainojami lobiai!
Todėl tarp tikinčiųjų surastume tik nedaug abejingų, o tuo labiau priešiškų tautos laisvei, etinėms-dvasinėms tradicijoms, papročiams (prisiminkime Kražių ir Kenstaičių parapijiečių didvyrišką kovą už savo bažnyčias, vadinasi, ir už savo tikėjimą, kalbą, būdą). Ir jeigu per pragaištinguosius stalininius - chruščiovinius - brežnevinius -sniečkinius - griškevičinius dešimtmečius gerokai buvo aptuštėjusios bažnyčios ir kitos šventos vietos, tai, manding, visų pirma buvo nustekentos, ateistiniais buldozeriais numelioruotos mūsų sielos, mūsų istorinė atmintis. O istorinė atmintis, tautinė savigarba pirmiausia nyko tarp tų iš mūsų, kurie vaikystėje ir paauglystėje nejautė gaivinančio “trispalvės auros” (religijos-tradicijos-patriotizmo) dvelksmo.
Ir pseudoateizmas, ir nuosekliai vedama TSKP imperinė tautų ir kalbų susiliejimo į vieną sovietiškai rusišką žmonių bendriją politika davė vaisių — daug kam religiją, Dievą išstūmė prie Maskvos Kremliaus mauzoliejuje viešai parodai paguldytas Leninas. Ir nebe į bažnyčią, bet prie šios proletariato vado mumijos nutįsdavo daugiatūkstantinės žmonių minios. Kiek ir mūsų tautiečių — spaliukų, pionierių, komjaunuolių, partinių ir nepartinių, pensininkų — prastypsojo kilometrinėje eilėje prie komunizmo kūrėjo vaškinio paveikslo? Kas dabar beatsimins ir besuskaičiuos?!
Šv. Kazimiero bažnyčios požemiai.
“Naš adres — nė dom i nė ulica, naš adres — Sovietskij Sojuz!” (Mūsų adresas — ne namas ir ne gatvė, mūsų adresas — Sovietų Sąjunga!). Ši savo laiku populiari talaluška nepranyko be pėdsakų ir Lietuvoje. Kosmopolitiškai sovietinė psichologija pagraužė ne vieną iš mūsų. Vyt. Bubnys romane “Po vasaros dangum” po plačiąją sovietų šalį keliaujančio darbininko Stepono paveikslu įtikinamai parodė, kad lietuvių tautoje susiformavo “homo sovieticus” psichologinis tipas, kurio etinėse vertybėse ir gyvenimo stiliuje viršų paėmė agresyvi eklektika, liaudiškai tariant, tikra mišrainė: mišrios šeimos, mišrios kalbos, mišrūs darželiai, mišrios mokyklos.
Ir vardų parinkimas naujagimiams 7,8,9, dešimtmečiais buvo pasiekęs kritinę ribą. Kuo gi miesčionimis tapusieji kaimiečiai dažniausiai krikštijo savo berniukus ir mergaites? Ogi Gintarais, Dainiais, Arūnais, Dariais, Audriais, Auksėmis, Dianomis, Edi-tomis, Žydrėmis, Sonatomis, Rasomis ir pan. Jeigu dar keliolika metų tokia sintetinių vardų mada būtų tęsusis, tai po kurio laiko nei per Jonines, nei per Povilines-Petrines, nei per Antanines, nei per Vytautines nebe-pintume vainikų, nebepirktume dovanų — nebeturėtum ką sveikinti... Tautybė, tautiškumas, etninės šaknys, tradicijos, prieraišumas prie gimtojo slenksčio — visi šitie dalykai minėto sluoksnio atstovų galvosenoje nebeteko vertės, buvo laikomi pasenusiais, nebemadingais. Taip pat greitai buvo nutautinti kolūkių, miesto gatvių, aikščių, fabrikų, gamyklų ir t.t. pavadinimai. Štai mano gimtojoje apylinkėje 1949 m. įsikūrusio kolūkio pirmasis pavadinimas buvo “Salomėjos Nėries” (menu, kaip žemaičiai pravardžiavo — Šliuomkė Neris), antrasis — “Socialistinis kelias”.
Prisiminus V. Bubnio romaną, atkreiptinas dėmesys į simpatišką momentą: vaizduojant lietuvio klajoklio tipą, įvairių priežastinių faktorių tarpe nerasime vieno pagrindinio, būtino, norint teisingai atskleisti iš kaimo kilusio žmogaus ryšį su gimtuoju kraštu, tėvais, tradicine aplinka — nerasime religinio faktoriaus. Ir Vyt. Bubnys į bendrąją romano problematiką neįvedė šito faktoriaus, ir mes, kritikai, jo nepasigedome, nepamenu, kad ir skaitytojai būtų purkštavę dėl šios gilios argumentacinės properšos romane. Deja, tiktai šiandien ir kūrėjai, ir kritikai suprato, kokiame pavojingame dvasiniame vakuume buvo atsidūrę. Bet juk tokiame vakuume plūduriavo didelė dalis visos mūsų tautos!
Tokia buvo realybė, ir su ja negalima nesiskaityti net šiandien, nes į norimą šviesią, laisvą, gražią Lietuvos ateitį mes per tą vakuumą staigiai neperšoksime. Reikės ilgu ir kantriu darbu tiesti per jį patikimus tiltus. O tų tiltų reikės išties tvirtų, nes praeities balastas —sunkus ir pavojingas. Tautinis lietuvių atgimimas išbudino ir išjudino mumyse tūnojusias dvasines-intelektualines potencijas. Gražu, kad jos nukreipiamos į kilnius sumanymus, darbus, žygius. Teigiamos, sveikos potencijos — lietuvių tautos Atgimimo Sparnai. Bet demokratinės permainos, revoliuciniai įvykiai išbudino ir negatyvias, agresyvias emocijas, instinktus, refleksus. Visa tai pirmiausia pasimatė spaudos industrijoje. Viską, ką “homo sovieticus lituanus” turėjo sukaupęs ir užgniaužęs žemo, brutalaus, ciniško, bematant, tiesiog Sąjūdinio Atgimimo akivaizdoje, atsiskleidė visokiausių “20 kapeikų”, “Saldainiukų”, “Jonukų”, “Onučių”, “Miražų”, “Vakarienių” bei kitokių banalių leidinių pavidalu.
Simptomiška ir tai, kad šiam banaliam taršalui žalią gatvę atvėrė ir toną davė eklektiškoji ir ambicingoji “Respublika” — leidinys, atsiradęs po Sąjūdžio sparneliu... Tokių skaudžių paradoksų sunkiame kelyje į laisvę ir nepriklausomybę yra nemažai. Tame kelyje įgavome stiprius sparnus, reikalingus šviesiam skrydžiui, bet prie skrendančiųjų kojų prilipo sunkūs svarsčiai. Kaip šito balasto pavyks atsikratyti? Tai, beje, ne naujas ir ne tik lietuvių tautai iškilęs rūpestis. Dėl jo XX amžiuje jau ne vienas mąstytojas suko sau galvą ir teikė įvairius receptus žmogaus sielos ir visuomenės gydymui. įsidėmėtinos garsaus rusų egzistencialisto Mikalojaus Berdiajevo mintys iš jo knygos “Savęs pažinimas”:
“Žmogaus kelyje yra dvi kryptys — kylančioji ir krintančioji. Žmogus pakyla aukštyn, siekia Dievo. Šiame kelyje jis įgyja dvasinės jėgos, kuria vertybes. Tačiau tuo pačiu jis prisimena pasilikusius apačioje, dvasiškai silpnus, netekusius galimybės naudotis aukščiausiomis gėrybėmis. Ir prasideda nusileidimo kelias, idant būtų įmanoma padėti savo broliams ir seserims. Žmogus neturi teisės savo polėkyje atitrūkti nuo šio pasaulio, atsisakyti atsakomybės už kitus. Kiekvienas atsako už visus. Amžinąjį gyvenimą įmanoma pelnyti tiktai bendru išsigelbėjimu”.
Daug metų bendrą gyvenimą kūrėme be gilaus, dvasingo tikėjimo, be Dievo. Gal todėl šiandien, vėl išsikovojus laisvę ir nepriklausomybę, pamatėme, kad nebemokame nei laisvai kurti, nei normaliai dirbti, nei padoriai poilsiauti. Esame tarsi kūdikiai, žengiantys pirmuosius nedrąsius žingsnius. Bet vaikščioti turime išmokti. Ir gana sparčiai.
Gyvenimas —ne eilėraštis: ne visada rasi rimą, o tuo labiau — ritmą.