ELENA ŠULIAUSKAITĖ

     Dabar, kai mūsų tautoje tiek daug netikrumo, svyravimo ir pasimetimo, labai aktualu prisiminti, tuos, kurie gūdžiausioje okupacijos naktyje sugebėjo, užmiršę save, kovoti už tuos idealus, kurie žmogų iškelia virš materijos. Vienas iš tokių ryžtingų kovotojų — Mindaugas Tomonis, technikos mokslų kandidatas, poetas, mąstytojas.

     Mindaugas Tomonis gimė 1940 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje, universiteto Teisės fakulteto dėstytojo šeimoje. 1944 m. tėvai persikelia gyventi į Kauną. Čia Mindaugas baigė vidurinę mokyklą ir Politechnikos institutą, o po to dirbo inžinierium Kuršėnuose. Iš ten persikėlė į Vilnių, kur jau gyveno jo tėvai ir seserys. Čia dirbo Mokslo akademijos chemijos institute aspirantu. Kandidatinei disertacijai pasirinko temą apie stiklo gamybą. Vėliau kurį laiką dirbo ir gyveno Kaune. 1968 m. sėkmingai apgynė disertaciją ir gavo technikos mokslų kandidato laipsnį. Tais pačiais metais vėl grįžo į Vilnių ir dirbo Mokslų Akademijos Puslaidininkių fizikos institute, po to Paminklų konservavimo institute chemijos laboratorijos vedėju. Tai buvo labai rimtas, kūrybingas ir darbštus mokslininkas, paskelbęs nemaža mokslinių straipsnių apie cemento ir betono kietėjimą.

     1974 m., pradėjus irti Kryžkalnio paminklui, pastatytam sovietinei armijai, M. Tomo-nis buvo siunčiamas apžiūrėti paminklą. Mokslininkas atsisakė vykti. 1974 m. balandžio 5 d. M. Tomonis parašė instituto direktoriui pasiaiškinimą, kuriame išdėstė savo pažiūras: jis nepripažįsta tuometinio Lietuvos statuso, reikalauja Lietuvai nepriklausomybės, demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės. Tai buvo baisus iššūkis, mestas sovietinei santvarkai. Režimas reaguoja pagal savo seną sistemą — mokslininką uždaro į psichiatrinę ligoninę. Tenai prievarta “gydydami”, jį išlaiko keturis mėnesius. Iš ligoninės grįžo palaužta sveikata, ištiko kitas smūgis — jam neleido dirbti mokslinio kūrybinio darbo, o saugumo agentai rezgė visokias intrigas artimųjų tarpe ir moraliai jį žlugdė. Tačiau palaužti nepajėgė.

     1974    m. gruodžio mėn. įrašo trijų lapų įrašą Šv. Kazimiero bažnyčios, paverstos ateizmo muziejumi, knygoje, reikalaudamas ne formalios, bet tikros tikėjimo laisvės.

     1975    m. birželio 25 d. M. Tomonis laišku kreipėsi į TSKP CK, siūlydamas įgyvendinti septynių punktų “žmoniškumo revoliuciją”. Čia prašoma pašalinti “asmenybės kulto” ir “subjektyvizmo” laikų klaidas, pagerbti stalinizmo aukų kapus, suteikti tikrą laisvę spaudai, menui, panaikinti tikinčiųjų diskriminavimą, suorganizuoti referendumą Pabaltijo šalių statuso pakeitimui.

     Išsiuntus laišką, kaip reikėjo ir tikėtis, autorius buvo grubiai suimtas ir jėga išvežtas į psichiatrinę ligoninę. Šio įvykio priblokšta, po dviejų dienų staiga mirė jo motina. Gydytoja niekaip nenorėjo jo išleisti į motinos laidotuves. Tik didžiausių pastangų dėka sūnui buvo leista dviem valandom išeiti iš ligoninės atsisveikinti su motina. Ir vėl buvo tęsiamas prievartinis “gydymas”. Po kurio laiko išėjus iš ligoninės, namuose ramybės nebuvo. Jis buvo vedęs, turėjo du vaikus. Tačiau praeities “klaidos” jį lydėjo. Jo senelis — Benediktas Tomaševičius, buvęs Lietuvos respublikos Susisiekimo ministras, žuvo 1941 m. pabaigoje Rešiotų lageryje; senelė Kristina 1943 m. mirė iš bado Lenos žiotyse Tyt Arų saloje. (1939 m. Mindaugo tėvas sulietuvino savo pavardę ir tapo Tomoniu). Jo tėvas Stasys Tomonis 1941 m. dalyvavo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) veikloje. Visas šias “nuodėmes” KGB žinojo ir tai išnaudojo nuolatiniam šantažui bei bauginimui. Sklido mieste gandai, kad saugumas nori sukurti M. Tomoniui tokias aplinkos sąlygas, kad jis pats pasitrauktų iš gyvenimo.

     1975 m. lapkričio 5 d. Mindaugo Tomonio lavonas buvo rastas geležinkelio ruože Vilnius-Pavilnys. Dar ir dabar jo mirtį gaubia paslapties šydas. Reikia tikėtis, kad tiesa kažkada vis vien išaiškės.

     Mindaugas Tomonis buvo ne vien mokslininkas, inžinierius, bet taip pat gilus mąstytojas, tiesos ieškotojas, labai kūrybingas, plačių užmojų poetas. Dar besimokydamas mokykloje, jau rašė eilėraščius, pasirašydamas Tomo Kuršio slapyvardžiu. Jo eilėraščiai buvo išspausdinti “Poezijos pavasaryje”, “Literatūroje ir mene”, dalis jo kūrybos pasirodė “Metmenyse” ir kituose užsienio lietuvių leidiniuose.

Štai vienas iš jo eilėraščių:

 

LIETUVIŠKAS NOKTIURNAS

     kur koplytstulpių stiklai
      lyg žibintai mėnesienoj
     lyg ramybės švyturiai
     plieskia laukuose pavieniai...

     kur lietuviška akis
     šventoje gamtos brolijoj
     vėl atklydėliai nuklys
     tyliai žvelgia Praeitis
     žaizdomis kurios negyja...

     kur žvaigždelės danguje
     tartum akys išvežtųjų
     miega miško brolija
     ...budi
     kryžiai naktyje...

     akmenysraudų
     statulos

1973.VIII.

     Greta savo mokslinių darbų, poezijos, jis rasdavo laiko istorijos studijoms, filosofiniams mąstymams. 1975 m. jis užbaigė rašyti filosofinę apybraižą “Žinia”. Jis rašė: “Mūsų būtį pakerta mūsų pačių netikėjimas, netikėjimas Amžinąja Tiesa, Dievu. Ir savimi.

     Apsispręskime; kas mes, kur mes — Kristaus ar antikristo Bažnyčioje... Trečiojo kelio nėra — mūsų būtyje viešpataus arba dvasia, arba materija” (...) “blogis anksčiau ar vėliau prabyla visu balsu. Ne tik kiekvieno asmeniniame, bet ir visos valstybės gyvenime. Ne visi tai nori suprasti, tačiau bus priversti. Kiekvienas prisiimsime savąją kaltės dalį prieš žmones, prieš Dievą. Prisiimsime ir svetimas kaltes — dėl jų išpirkimo mums teks kovoti, kad ateitis būtų šviesi. Tai Kristaus Įstatymas. Meilės Įstatymas”.

     Savo asmeniniame gyvenime poetas vadovavosi tais principais, kurie žmogų daro taurų, didingą. 1978 m. pogrindžio leidinyje “Pastogė” Nr. 1 yra pateikta maža detalė iš jo gyvenimo, kuri nuostabiai liudija jo žodžių tikrumą: “Tik vieną vienintelį kartą, gal sunkiausią gyvenimo valandą, kai, prievarta išgabenus jį į ligoninę, mirė jo motina, o ‘gydytojas’ nenorėjo išleisti į laidotuves, jis pasakė savo kankintojui: ‘Aš jūsų negerbiu’. Negerbiu... — ir čia jis visas, jo santykis su žmonėmis, net su tais, kurie buvo jo priešai. Ne ‘nekenčiu’, o “negerbiu”, nes neapkęsti jis nemokėjo...

     Stovėjo ir tylėjo, gaudamas smūgius, bet į juos neatsakydamas. Mums tai nesuprantama. Bet pirmieji krikščionys, įmesti į areną žvėrims, irgi tylėjo — tylėjo ir meldėsi”.

 

■    Olandijoje apie tūkstantis ligoninėse buvusių pacientų buvo nužudytų eutanazijos keliu.

■    Kard. Bemardin per Kalėdas aukojo šv. Mišias kalėjime, skatindamas kalinius su viltimi žvelgti į šviesesnę ateitį. Jau 21 metai, kai kardinolas Bemardin per kiekvienas Kalėdas laiko Mišias kaliniams.