ALGIRDAS PALIOKAS, SJ
Laiškas
Esu labai dėkinga už man siunčiamus “Laiškus lietuviams”, nors pati senokai Jums rašiau. Malonu, kad atrandu daug bendro pobūdžio rašinių, įdomių Šv. Rašto aiškinimų. Tačiau paskutiniu metu mane persekioja mintys, kuriomis norėčiau su Jumis pasidalinti.
Pirmąkart parašiau, būdama septyniolikos metų, dabar jau man dvidešimt. Per tą laiką, jaučiu, pasikeitė mano mąstymas, sunkiau pasiduodu kitų nuomonių įtakai. Tuomet, kai rašiau apie tikybos vietą savo gyvenime, buvau visiškai nuoširdi — tuomet bažnyčia iš tikrųjų buvo vieta, kur aš atgaudavau sielos ramybę, kur man visi žmonės buvo gražūs ir artimi. Aš ilgai galvojau, ar verta Jums apie tai rašyti, nes nežinojau, kaip į tai bus reaguota. Aš smulkiau stengsiuos paaiškinti, kad būčiau suprasta.
Platelių ežeras R. Požerskio nuotr.
Rodos, tai buvo pernai prieš Velykas. Nuėjau į bažnyčią dalyvauti Mišiose ir atlikti išpažintį. Kai laukiau savo eilės, mačiau, kaip prieš mane stovėjusi maždaug mano amžiaus mergina, atlikdama išpažintį, pradėjo verkti, atsistojo ir bėgte išbėgo iš bažnyčios. Aš nustebau, bet nespėjau nieko pagalvoti, nes buvo mano eilė eiti išpažinties. Mano nuodėmės buvo gana banalios, savo gyvenimo būdu aš neprieštaravau iš esmės dešimčiai Dievo įsakymų, tik sakiau, kad neklausiau tėvų, dažnokai patinginiauju ir pan. Nemanau, kad tai galėjo būti pagrindas kunigo pykčiui ir jo žodžiams: “Aš tau galiu neduoti išrišimo!” Aš nesupratau, kas čia darosi, kuo aš taip kalta, juk mes visi nesame šventuoliai. Neprisimenu, kokią atgailą turėjau atlikti, tiksliau sakant, iškart ją užmiršau, nes iš bažnyčios išėjau tokioje pat būsenoje, kaip prieš mane buvusi mergaitė. Net fiziškai blogai jaučiausi. Tai buvo man psichologinė trauma. Į bažnyčią aš negaliu daugiau eiti ir žinau, kad neisiu. Man bažnyčia tapo mano kambarys, kunige pati sau tapau. Kristus man tapo mano Dievu, į kurį aš pati, be jokių tarpininkų, kreipiuosi. Savo klaidų nevadinu nuodėmėmis, nes darau viską sveiku protu ir remiuosi tik savo moraliniu kodeksu. Man atrodo, kad pradedu dar giliau suprasti Dievą ir jo esmę. Aš žinau, kad yra kančia, kuri daro žmogų tobulesnį, išmintingesnį ir geresnį. Bet yra beprasmiška kančia, kurios, aš manau, Dievas man tikrai nelinki, nes jis mane myli. Tai kodėl Bažnyčia mane saugo nuo nuodėmės, o ne nuo tos kančios? Žmonių gyvenimas labai įvairus, ir tikrai ne viską, ką Bažnyčia laiko nuodėminga, galima pavadinti tikra nuodėme. Jei žmogus pats nesuves su savimi sąskaitų, nemokės pasakyti “štai blogai padariau, to daugiau tikrai nebus ”, jam nepadės nei išpažintis, nei atgailos atlikimas. Žodžiu — man atrodo, kad tikrasis Dievo pažinimas ne iš Bažnyčios ir jos apeigų bei tarnų, o iš mūsų pačių. Aš nevadinu savęs katalike, tik galiu pasakyti, kad tikiu Dievą. Šito tikėjimo niekas nepakeis, nes niekas nežino jo tikrosios esmės, jo savitumo.
Nors visos šios mintys išaugo tik manyje, manau, kad tokių kaip aš, yra nemažai. Buvęs pakilimas atslūgo, žmonės vėl pradeda viskuo netikėti. Jaunuoliai, nesuradę dvasinio prieglobsčio, sakosi esą “laisvi”, o iš tikrųjų viskuo nusivylę.
Tikiuosi, kad Jūs mane supratot, bent jau to labai trokštu.
Jus gerbianti “Laiškų lietuviams” skaitytoja
<<<>>>
Tavo laiškas pradžiugino ieškojimais ir atradimais, Tavo problemomis ir tyliu, neišsakytu prašymu pažvelgti į Tavo naują tikėjimą ir dar tylesniu prašymu atsiliepti. Ką gi, pakeliausime Tavo nauju pasauliu, įvertinsime, kas nauja, kas sena, gal rasime dar nuostabesnių erdvių ir nepastebėtų, o kvapą gniaužiančių dalykų mūsų sename ir visada jauname tikėjime.
Tikėjimo lūžis
Taip nelauktai ir visai ne iš tos pusės, iš kur galima tikėtis, patyrei smūgį, pakeitusi Tavo religiją ir pasaulėžiūrą. Prieš jį toks paprastas ir nuoširdus Tavo vaikystės tikėjimas buvo užgriūtas tos nelaimingos išpažinties, kuri palaipsniui pradėjo jau kitą: išbandyto, išgyvenusio ir apsisprendusio žmogaus gyvenimą. Anksčiau ar vėliau, viena ar kita priežastis sukelia tikėjimo audras. Tai tik viena grandinėlė ilgoje žemiškųjų bandymų grandinėje. Paprastai mes esame gundomi peržengti visus Dievo įsakymus, traukiami į visas nuodėmes, bet tik ne tuo pačiu metu ir ne tuo pačiu intensyvumu. Bet keista, daugelio rūšių pagundų mes nė nepajutome, daugelio nuodėmių mes nepadarėme ir niekad nepadarysime. Čia ne mūsų, o protėvių pergalių vaisiai, jų sukauptas doros potencialas saugo mus. Tačiau yra kelios sritys, kuriose silpniausi. Ten jau mūsų kovos laukas, ten progos įrodyti Dievui savo meilę ir ištikimybę. O jaunystės tikėjimo krizė yra išbandymas, neaplenkiantis nė vieno žmogaus. Nuo to, kiek laimėsi ir kiek pralaimėsi šiame lemtingame įvairių jėgų susidūrime, priklausys, koks bus Tavo ryšys (religija) su Dievu, kokie įsitvirtins doros principai, Tavo dvasinio gyvenimo lygis bei jo tendencijos, o kartu ir žemiškojo gyvenimo laimės apsilankymai, jų trukmė ir, žinoma, visa amžinybė. Tokia atsakomybė ir pasekmės todėl, kad čia apsisprendžia jau ne vaikas, o turįs priemones ir sąlygas teisingam sprendimui, daugiau ar mažiau subrendęs žmogus. Tikėjimo krizė verčia kritiškai peržvelgti vaikystėje lengvai priimtus teiginius, atmesti, kas nesuprantama, nelogiška ar neįtikėtina (tai dėl žinių stokos), ieškoti pagrindimo savo surastoms tiesoms bei įsitvirtinti naujose patirtyse. Tu atradai jau gana daug, bet anaiptol dar ne viską. Jau radai asmeniško su Dievu bendravimo kelią. Tavo kambarys — Tau bažnyčia. Kas, įeidamas į suaugusiųjų pasaulį, dar neišmoko be formulių melstis, — dar vaikas. Jam ir bažnyčia taps šalta ir ūpas maldai ilgainiui išblės. Tu rašai: “Kristus man tapo mano Dievu, į kurį aš pati be jokių tarpininkų kreipiuosi”. Nuostabu! Argi maldai ir meilei reikia tarpininkų? Ten, kur intymu, ten tik du! Kristus mokė: “Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins” (Mt 6,6). Tu ieškai ryšio su Dievu savo kambario tyloje, ir jis Tau atsiliepia: “...pradedu dar giliau suprasti Dievą ir jo esmę”. Bendravimas su Dievu prašoka visus kitus, nes bendraudami su Meilės Absoliutu, mes patys augame meilėje: meilėje Dievui, meilėje artimui.
Kunigas— papiktintojas
Gera kalbėti apie Dievą, gėrį, meilę... Bet negalima apeiti to įvykio, nulėmusio ne tik Tavo staigų posūkį tikėjime, bet ir skaudžių Tavo išgyvenimų priežastį. Esi šaunuolė, laiške visa tai nutylėjai, nors Tau ilgą laiką buvo be galo sunku. Tu visa ištvėrei ir nuo Dievo nenusigręžei.
Pabandykime pateisinti Tavo išpažinties kunigą. Gal tą dieną buvo labai suerzintas, gal sirgdamas ėjo tarnybą. Realu! Ne! Jokiais atvejais kunigas taip elgtis negali. Čia įvyko kai kas daugiau. Po šio atsitikimo Tu atsisakei Bažnyčios, o prieš Tave ėjusi mergina, o daug daug žmonių, kurie prieš tai ir po to ėjo ir dar eis, gal ne vienas ne tik Bažnyčią, bet ir tikėjimą prarado. Tu ir jie — visi buvote papiktinti. Ką pasakė Kristus, toks visada geras ir švelnus, apie papiktintojus? “O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (Mt 18,6-7). Ar išskaitei šiuose žodžiuose pasmerkimą papiktintojui? Jei jis neatsivers, taip ir įvyks.
Klausykloje kunigas nėra nuo nieko nepriklausantis suverenas. Jis gali veikti vien Kristaus įgaliojimų ribose: vadovaudamasis moralinės teologijos nuostatais (gink Dieve, ne savo valia, nuomone ar nuotaika) išspręsti žmogaus bylą, pamokyti ir išrišti. Kitaip — jis vilkas avies kailyje, jis plėšikas Dievo kaimenėje, o paprasčiau kalbant, — nusikaltėlis.
Kartą apaštalas Petras paklausė Jėzų: “Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Jėzus jam atsakė: “Aš nesakau tau iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų” (Mt 18,21-22). Tuometinėje izraelitų kalboje tai reiškia tiek kartų, kiek kartų prašys.
Žmogus eina išpažinties, būdamas bent šiek tiek nusidėjęs. Kaip Kristus elgėsi su nusidėjėliais? nė vieno nepasmerkė, kurie tik prašė ar bent širdyje troško apsivalymo, visiems buvo atleista. Ir dar daugiau: nusidėjėliai buvo tiesiog apgaubti ypatingu Kristaus dėmesiu ir rūpesčiu. Žinoma, ne už tai, kad jie nusidėjėliai, o todėl, kad jis norėjo visus išgelbėti. Kiek už tai jam teko patirti užsipuldinėjimų iš Rašto aiškintojų ir fariziejų pusės? Nusidėjėlius mylėjo dar ir todėl, kad jie nelaikė savęs teisiais. Tuo tarpu kaip negailestingai vanojo tuos pačius fariziejus, nes jie, būdami blogi, laikė save teisiais. Iš tikrųjų, kas prieš Dievą yra teisus?
Kad būtų drąsiau visiems be išimčių sugrįžti, Kristus atskleidžia Dievo požiūrį į nusidėjėlį. Dėl vienos pražuvusios avies piemuo palieka visas kitas ir eina jos ieškoti. Suradęs pakelia, priglaudžia kaip motina prie krūtinės ir neša, neša, kad ji pajustų buvusį netekties skausmą, išgelbėjimo džiaugsmą ir meilę, kuria ji yra mylima. Arba vėl palyginimas apie sūnų paklydėlį. Ne tik jam atleidžia, bet ir viską jam sugrąžina ir neleidžia kitiems jo smerkti. Tuo pačiu Jėzus nupiešė ir tikro ganytojo, tikro kunigo veidą ir dvasią. Jam leidžiama aukotis, gelbėti, atleisti ir niekada — pasmerkti. Tokiais atvejais, kai negalima duoti išrišimo, — kas, beje, labai retai pasitaiko — turi padaryti visa, kas dar galima. Net ir tokiais atvejais kunigo žodis turi būti kaip balzamas žaizdai ir širdžiai kaip ir Jėzaus žodžiai.
Kodėl Bažnyčioje atsiranda netikusių kunigų? Žemė — žmogaus bandymo erdvė ir laikas. Blogosios jėgos turi teisę įeiti visur, bandyti visus. Apaštalai irgi nebuvo jokia išimtis. Vienas neatlaikė. O kaip mes nustebtume sužinoję, kad žmonės, Judo sušelpti ar stebuklingai pagydyti, po jo niekšybės ėmė ir atsimetė nuo Kristaus. Kodėl, klaustume, koks ryšys tarp Judo ir Kristaus? Judas yra Judas, Kristus yra Kristus! Žmonės juk priėmė ne Judo mokslą, o Kristaus. Tai kas, kad jis buvo skelbtas ir Judo lūpomis. Dažnai žmonės sutapatina kunigą ir Kristų, Valdovą ir tarną. Skaudžiausia, kad patiki tarno kvailyste, o nežiūri į Valdovo norus ir valią. Kristus ne kartą pabrėžė: “Dievas gi nesiuntė savo sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3,7). “Ne sveikiems reikia gydytojo, o ligoniams” (Mt 9,12). “...danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti” (Lk 15,7).
Jei pastebi, jog susitikai su samdiniu, nepaisančiu Valdovo valios, nė neatsigręždama eik pas kitą. Kaip galima kreipti dėmesį į tokį, kuris nepašauktas, o įsibrovėlis, kuris vadovaujasi ne Dievo, o savo valia? Tarpukario Lietuvoje žmonės labai vertino kunigus — vienuolius. Jų ir dabar yra didžiuosiuose miestuose. Jaučiu, kad rašau ne vien Tau, išdrįsusiai pasakyti skaudžią tiesą. Juk ir Tu rašai, kad nusivylusių yra daug. Tau ir visiems kitiems sakau: negalima sustoti kelio pradžioje, negalima uždaryti Bažnyčios duris visam gyvenimui, nes tuo galite prarasti be galo daug. Kodėl sakau, kad esate kelio pradžioje? Žmogui skirta intensyviai bręsti dvasia visą gyvenimą, juk tik tam tikslui mums ir duodamas šis gyvenimas. Jei dvasinį subrendimą būtų galima pasiekti per metus, tai kiti metai — kažkokia beprasmybė. Dievas nieko nedaro šiaip sau ir be prasmės. Dievo pažinimui nėra ribų. Tai panašu į kopimą į kalnus: užkopęs į pirmą viršūnę tik pamatai kitas, aukštesnes. Nuo sekančios pamatai dar aukštesnes. O Tu nuo užkoptos kalvos pažiūrėjai atgal ir džiaugeisi, kad taip aukštai pakilai. Šiuo straipsniu kviečiu Tave pažvelgti pirmyn: ten viršūnės, kurias Tau skirta pasiekti.
Gal Tau buvo atėjusi mintis, kaip kitus išgelbėti nuo tokio kunigo? Aišku, nežinojai, ką daryti. Tai labai paprasta: tereikėjo pranešti vietos vyskupui, nes jis yra tiesioginis kunigų viršininkas. Teisingai pasielgė tavo amžiaus mergaitė Diana. Jai pavyko išsigelbėti iš sekso liūno ir ji šiurpią savo nuopuolio istoriją papasakojo žurnale “Caritas” (1991.10 str. “Ieškojau meilės”). Savo vieša išpažintimi ji troško apsaugoti kitus, kad niekas nebandytų ragauti uždrausto vaisiaus, matydami baisias to pasekmes jos gyvenime.
Dvi jėgos: gėris ir blogis kovoja tarpusavyje ne kažkur kosmose, o kiekvieno žmogaus viduje. Blogosios jėgos tikslas — kaip galima anksčiau sužaloti jauną medelį, kad jis jau nebegalėtų išaugti gražus, aukštas ir tiesus. Jaunystėje patirti ir menkiausi sužalojimai ilgainiui išauga į visiems matomas ydas. Mūsų laikais piktasis laimi veik visą jaunimą, brendimo metais ar kiek vėliau pasinaudodamas meilės geismo ir seksualinio potraukio atsiradimu. Tavęs nelaimėjo šioje srityje, nelaimėjo ir kitomis pagundomis, nesupančiojo Tavęs jokiu blogu polinkiu ir neprivedė prie sunkių nuodėmių. Ir tik tada piktoji dvasia panaudoja tokį ginklą, prieš kurį žmogus paprastai neatsilaiko. Geriausiu atveju jis tik tikėjimą susilpnina, o šiaip atima Bažnyčią ir neretai — tikėjimą. Tam mirtinam smūgiui piktasis panaudoja jam prieinamą dvasininką. Preiškarinėje knygoje “Mirtis ateina arkivyskupo” aprašomi baltosios mergaitės nuotykiai pas Amerikos indėnus. Jos maldų dėka ne kartą beviltiškose situacijose ji apsaugojama nuo išprievartavimo. Galiausiai, laimingai pabėgusiai, nekaltybę atėmė jos parapijos klebonas. Gal autorius pagražino?
Viename Brazilijos mieste (pavadinimą dėl suprantamų priežasčių turiu nutylėti) gyveno pavyzdinga lietuvių šeima. Jau beveik suaugę vaikai ne tik prisidėdavo prie parapijos renginių, bet ir giedojo bažnytiniam chore, aktyviai dalyvavo katalikiškose bei tautinėse organizacijose ir buvo visur tiesiog “pirmoji pagalba”. Iki trumpų studijų JAV užkrečiančiu jaunystės džiaugsmu bei pamaldumu iš visų skyrėsi viena tos šeimos mergaitė. O grįžusios žmonės neatpažino. Ir prasidėjo gyvenimas be džiaugsmo, be Bažnyčios, melancholija tada ir po daugelio metų. Visko kaltininkas — to paties rango. Ne vien tik į pačius gražiausius, visų pastebimus žmonijos žiedus taip kėsinasi piktoji dvasia. Ne vienas kandidatas į kunigų seminariją, klierikas ar jaunas kunigas yra patyrę panašių užpuolimų iš tos pačios pusės. Šiuos baisius dalykus drįstu rašyti todėl, kad pamatytum, kokia kova vyksta tarp dangaus ir pragaro, kokias šėtoniškas priemones naudoja Dievo ir žmogaus priešas. Kiek blogio gali padaryti net vienas asmuo, pasiduodąs piktojo kėslams! Juk jis atakuoja per visą savo gyvenimą ne vieną dorą sielą. Iš dvylikos vienas buvo netikęs ir tai sudaro aštuonis procentus. Duok, Dieve, kad jų būtų mažiau, kad tokių visai nebūtų!
(tęsinys kitame numeryje)