(Konkurso suaugusiųjų grupėje II premiją laimėjęs rašinys)
Anelė Brazauskienė
“Negera žmogui būti vienam”
Vyro ir moters ryšys — ne atsitiktinis. Šeima — seniausia ir pagrindinė žmonijos gyvenimo institucija. Vyro ir moters sielos pasauliai turi ryškiai skirtingus bruožus. Žmogaus prigimtyje įdiegtas stiprus lytinis potraukis, kuris abiejuose — vyre ir moteryje — tarsi elektros srovės pliusas ir minusas, kibirkščiuoja ir siekia susijungti, pavirsti viena srove. Jau iš anų Biblijoje pasakytų žodžių “negera...” plaukia išvada, kad tiek vyras, tiek moteris, būdami vieniši, jaučiasi nepilni, tarsi suskilę. Jie siekia, ieško “antrosios pusės”, kad taptų pilnesnį, tobulesni.
Lytinis potraukis egzistuoja visame biologiniame pasaulyje, visuose gyvūnuose. Bet šis potraukis meile nevadinamas. Tai aistra, kuria šį potraukį pavadiname, egzistuojantį ir žmoguje. Tačiau žmoguje nuo pat jo gimimo mes pastebime troškimą būti mylimam ir troškimą mylėti. Meilė žmoguje aistrą perkeičia, ją sublimuoja. Meilė aistrą palenkia dvasinei abiejų harmonijai pasiekti.
Popiežius prie prakartėlės Šv. Petro aikštėje.
Jeigu lytinis potraukis žmoguje apsiriboja tik fiziologiniu suartėjimu, kai žmogus į partnerį žiūri tik kaip į savo malonumo patenkinimą, kaip į žaislą (“pagaliau aš tave turiu"...), tai tokį fiziologinį potraukį “gauti” ir vadiname aistra, o ne meile. Jeigu aistrai duotume meilės vardą, tai vyro ir moters lytinį suartėjimą aptartume, kai dviejų egoistų sąjungą, dviejų egoistų susivienijimą. O meilė yra priešingybė egoizmui. Aistra, būdama grynas instinktas, pasireiškia protui nedalyvaujant. O meilė, būdama dvasinio gyvenimo apraiška, neišvengiamai yra susijusi ir turi būti susiejama su jausmu ir su protu.
Taigi meilė yra dvasinės kilmės. Ji būdinga tik žmonėms, o ne gyvuliams. Tačiau meilė aistros ir neneigia, ir nemažina. Meilė aistrą sutvarko. Meilė privalo būti ugdoma nuo pat mažens iš atžvilgio į kitus žmones. Tai reiškia, jog reikia nuo pat kūdikystės ne tik imti iš kitų (pirmiausia iš tėvų), bet pratinti ir duoti. Kai ruošiamasi kiekvienam pašaukimui (skirtingos mokyklos, skirtingos mokslo šakos), taip būtina žmogų ruošti dviejų meilės gyvenimui, nes absoliuti žmonijos dauguma gyvena šeimomis. Tad dviejų meilės gyvenimui — šeimai — pirmiausia privalo ruošti tėvai, o mokykloje — mokytojai, auklėtojai. O patiems jauniems žmonėms jau būtina ruoštis nuo pat paauglystės šiam tikslui įkurtuose klubuose, institucijose, padedant pedagogams, psichologams, gydytojams.
Jaunystės laikotarpis visose kartose pasižymi visuotiniu optimizmu. Ir meilė prasideda kito asmens žavesiu, susižavėjimu, juo gėrėjimusi. Šį žavėjimąsi pažadina ne tik išorinis patrauklumas ar grožis, bet ir vidinis patrauklumas bei grožis. Vyras ir moteris turi tarytum du veidus: vienas paveldėtas iš tėvų ar protėvių, o kitas — vidinis, kuris iš dalies paveldėtas, o iš dalies susiformavęs, tiek veikiamas paties žmogaus pastangų, jo vidinės nuostatos, tiek veikiamas žmogų supančios aplinkos.
Vidinė nuostata formuojasi, veikiama savigarbos, nepriekaištingos gyvensenos bei pasaulėžiūros, kuria žmogaus gyvensena grindžiama bendraujant su kitais. Vidinis asmens grožis suteikia kilnių bruožų ne tik pačiam vidui, bet ir išorės veidui, asmens laikysenai bei elgsenai. Vidinės dvasinės vertybės atsispindi akyse, gestuose, veiksenoje.
Paprastai meilės ilgesys gimsta, susikūrus savojo ar savosios idealą. Šis ilgesys ir stumia ieškoti to idealo tikrovėje. Jeigu šeimoje buvo rūpinamasi tik medžiaginių poreikių tenkinimu, tai ir jauno žmogaus veide, ir jo veiksenoje tai įsirėžia.
Šiuolaikinių erotinių filmų bei tokios rūšies grožinės literatūros įtakoje ne vienas jaunas žmogus mano, jog “tikra meilė” galima iš pirmo žvilgsnio... Taip manyti paskatina ir toji trauka priešingai lyčiai. Tačiau tai anaiptol dar nėra meilė. Užtenka to, kad vienas kuris patrauklus bruožas sužadintų stiprų įspūdį, ir jis, kaip kibirkštis, uždega erotinę vaizduotę. Jausmui įsiliepsnojus, reikia įjungti ir protą, kuris paskatintų pamiltame asmenyje ieškoti tų privalumų, kurie gali patvirtinti idealo ir realaus žmogaus tapatumą.
Visų pirma tokia “staiga gimusi meilė” dar negalima ir meile pavadinti. Tai tik susižavėjimas arba simpatija. Meilė esti tik išugdoma. Tokia “iš pirmo žvilgsnio meilė” yra silpna ta prasme, kad žmogus nejučiomis įsimyli savo vaizduotės susikurtą idealą, savo fantazijos paveikslą, o ne tą, kurį atsitiktinai sutiko. Čia dažniausiai ir glūdi tie “apsirikimai”, kai tokia meilė palaikoma “tikra meile”.
Prieš susituokiant, reikalingas ilgesnis tarpusavio bendravimas. Kodėl? Todėl, kad būtų galima giliau pažinti antrojo asmens gerąsias ir blogąsias puses. Ir ne vien pažinti, o ilgesnį laiką bendraujant, įsitikinti, ar anas keisis į gerąją pusę, ar pajėgs antrojo įtakoje trūkumus paversti geromis ypatybėmis. Ir ne tik tas “anas”, bet ir pats save patikrintum, ar dviese gyvenant įstengsi patsai tobulėti, geresniu tapti. Reikia, kad vienas ir kitas, bendraudami įvairiose situacijose, vienas kitą geriau pažintų ir mėgintų išsinerti iš negatyvių bruožų. O tai jau ne dienų ir ne savaičių, net ne mėnesių trukmė. Žmonės ne be reikalo sako, jog “norint žmogų pažinti, reikia pūdą druskos suvalgyti”.
Vadinasi, nei pusmečio, nei metų dar neužtenka, kad eitum į santuoką, kad darytum tokį svarbų visam amžiui žingsnį. Prieš vedybas reikia bendrauti, intensyviai susitikinėti, kad galėtum ir įprastum vienas kitą suprasti, kad padėtum vienas kitam pakeisti neigiamus įpročius teigiamais; tokius neigiamus įpročius, kurie rimtai grėstų kenkti tarpusavio santarvei. Žinoma, šio bendravimo laikotarpiu bus neišvengiamos ir konfliktinės situacijos, bet nereikia jų bijotis,o imtis drauge jas išnarplioti be pagiežos viens kitam.
Kodėl konfliktai neišvengiami? Todėl, kad vienas augo ir gyveno vienokioje šeimoje, kitas — kitokioje. Juos ir formavo skirtingi požiūriai, skirtingi pomėgiai, įsitikinimai bei papročiai. O visa tai viena diena, savaite ar mėnesiu nei išsiaiškinsi, nei suderinsi. Sprendžiant vieną ar kitą situaciją, visada iškyla rizika kilti nesusipratimui, o iš to ir konfliktui. Tad reikia aiškintis, neužmesti nenumoti ranka ir neskubėti “skirtis”, ar susipykus “mesti” viens kitą. Nepalikti neišsiaiškinus, nors tasai aiškinimasis truktų ir ilgokai.
Klaidingai manoma, jog reikia “nusileisti” viens kitam. Ypač gana dažna merginų nuostata, norinčių kuo greičiau ištekėti. O ypač slidus “nuolaidų” klausimas, kai vaikinas “reikalauja įrodyti meilę jam”, sutinka prieš vedybas lytiškai suartėti... Klausimas labai platus ir dvilypis.
Pirmasis— “nusileisti kitam”. Vyras ir moteris — lygiaverčiai asmenys. "Nusileisti” — reiškia kitam pasivergti, tapti kito vergu, pataikūnu. Mūsų epochoje taip būti negali. Tokia “meilė”, kurioje bus vis nuolaidžiaujama, jau bus ne meilė, ji žmogų nepadarys laimingu, nepraturtins jo asmenybės. Priešingai, tokia “meilė” tik nualins vieno ir antro asmenybę. O juk Dievas nori, kad kiekvienas pasiektų savo asmenybės pilnatvę ir ją siektų laisvai, niekieno neprievartaujamas, neverčiamas.
Juk ir pats Kristus žmonėms nevergavo, o Jo “tarnyba” buvo tarnyba iš meilės, reiškia meilės tarnyba. Jis nevergavo jokiai žmogaus pareikštai ydai, užgaidai, silpnybei, nei pakluso prievartai. Jis laisvai pasirinko savąją misiją. Jo mirtis, Jo kančia — tai etalonas visiems žmonėms, kurie neišvengiamai vienaip ar kitaip sulaukia panašaus likimo. Etalonas, kuris visus kenčiančius guodžia, su jais solidarizuojasi, tuo juos stiprindamas.
Tarpusavyje aiškintis, kodėl vienaip ar kitaip mąstoma ar elgiamasi — būtina ir naudinga, nes taip laiduoja laimingą, be kraštutinių konfliktų santuoką.
Tikra meilė pasižymi ir estetiniu jausmu. O šis jausmas gležnas ir trapus. Jeigu šį jausmą pastoviai graužia vieno kurio cinizmas, tai šis estetinis apvalkalas suyra. Tas, kuris merginos akivaizdoje gali ištarti žodį, dėl kurio ji priversta rausti iš gėdos, tai toksai vyras apskritai gali bet kada moters akivaizdoje pasielgti amoraliai.
Antroji klausimo dalis— “noras ištekėti”. Šis noras — tai dar jokia meilė, tai vien išskaičiavimas, kad “neliktum senmerge”, arba tai vien fiziologinis potraukis, panašiai, kaip visi kiti fiziologiniai potraukiai, k.a., valgyti, gerti, miegoti... O kaip tik šio lytinio potraukio pagreitintas patenkinimas tikrosios laimės nesuteiks, tokios, kokios trokšta žmogaus širdis. Ir, žinoma, negarantuos nei tikrosios ištvermės meilėje, nei santuokoje. Jeigu abu laiko save “tikinčiais”, tai tokio klausimo neįmanoma net kelti, esą, mergina tuo sutikimu įrodysianti, ar ji “iš tikrųjų myli”... Sutikimas reikštų nusikaltimą prieš šeštąjį Dievo įsakymą.
Tačiau yra ir psichologinė šio klausimo pusė. Šiandien psichologai vienbalsiai patvirtina (žinoma, jeigu jie tikri psichologai!), kad nesantuokiam lytiniam santykiavimui privalo būti taikomas griežtas “tabu”. Meilės pagrindą sudaro dvasinė meilė. Jeigu jos nėra, tai joks lytinis suartėjimas tos bazės nesukurs. Santuokoje vieno antram “atitikimas” matuojamas ne lytinio potraukio patenkinimu, o asmens pagarba, sutarimu, gebėjimu duoti, nereikalaujant “grąžos”.
Tokio “įrodymo” reikalavimas aiškiai išduoda vartotojišką, išnaudojantįjį vyriškio charakterį. Jis siekia tik “gauti”, visai nesirūpindamas, ką tai reikš toksai sutikimas tiek būsimajai, tiek jiems abiem, kai susituoks.
Jeigu vaikinas toks dvasiškai neišprusęs, tai mergina privalo būtinai iki santuokos jam atskleisti tikros meilės sampratą. O jeigu mergina tokia dvasiškai analfabete, žadindama vaikino aistrą, provokuodama jį lytiniam aktui, tai vaikinas privalo jai atskleisti, kas yra meilė. Kai lytiniai santykiai pradedami veikiant tik biologiniam potraukiui (t.y. padidėjusio seksualumo fazėje), tai šis faktas partnerius nutolina vieną nuo kito. Partnerių elgsena grynai gyvuliška, nes tik gyvuliai taip elgiasi. Šiandien psichologai vieningai sutaria, kad jeigu įsileidžiama į atsitiktinius lytinius santykius, dar nesusituokus, tai šis faktas sustabdo tikrosios meilės vystimąsi, meilės ugdymą. Tuo pačiu stabdo ir paties žmogaus asmenybės augimą.
Meilė gimsta tik praėjusi keletą fazių. Pirmoji — tai susipažinimas. Antroji fazė — kai užsimezga simpatija. Trečioji fazė — kai įsimylėtam asmeniui atsiranda ir lytinis potraukis. Ketvirtoji — kai išryškėja konkrečios emocijos, kai partneris imasi dievinti, garbinti.
Bet meilės dar nėra. Ši nauja kokybė — meilė — išsirutulioja, kai aistra nenumalšinama lytiniu aktu, o virsta nauja būsena, nauja kokybe — meilės jausmu, kurio aukščiausia apraiška — dvasinis artumas, dvasinė “giminystė”. Tikrajai meilei gimti ir augti trukdo ir neturėjimas apskritai taurių jausmų, neturėjimas idealų bei išpampęs egoizmas. Tikrosios meilės siekti nesugebės estetiškai neišprusęs, neturintis taurių jausmų bei moraliai skurdus individas. Toksai ir santuokoje nesugebės rasti tų turtų, kuriuos suteikia abipusė meilė. Dėl vidinio skurdo ir tuštybės yra siaubingai daug nenusisekusių vedybų. O dėl to taip kenčia ir visa šeima.
Tikroji dviejų meilė privalo lygiuotis su meile kiekvienam žmogui apskritai. Privalo lygiuotis ir su meile tėvynei, su individualiu atsakomybės jausmu bei pareiga už kitą. Jeigu santykiai su kitais žmonėmis bus grindžiami tik egoizmu, tai ir dviese nesugebės išugdyti tikros meilės. Viską diktuos vieno ar antro egoizmas. Šiuo atžvilgiu daugelis merginų (taip pat ir vaikinų) skaudžiai apsirinka, kai toleruoja egoistinę savo mylimųjų elgseną su kitais žmonėmis. Anksčiau ar vėliau šitoks vieno ar antro egoizmas atsigręš prieš juos pačius ir sugriaus jų santuoką. O atsitiktinius nesklandumus būtina likviduoti, juos išsiaiškinant, viens kitam prisipažįstant, jog suklupta, viens kitam atleidžiant. Tikrojoj meilėj visada sugebama išlyginti nesklandumus.
Tikrojoj meilėj negali rastis vadinamo “pavydo” ar rungtyniavimo “kuris kurį valdys”. Pavydą gimdo nepasitikėjimas, o tai jau ženklas, kad abipusė meilė nėra tikra, nes to pasitikėjimo nebūta. O iš to — įtarinėjimai ir priekaištai. Privalo augti atidumas vieno kitam. Pavydas niekad negrauš, jei bus stengiamasi kuo daugiau vienas kitam duoti, o ne tik imti ir imti, naudotis kito paslaugomis.
Tačiau privalo nebūti nei aklo pataikavimo, nes tai smukdytų kito pastangas saviauklai, tuo būdu trukdytų asmenybės pilnatvei ir harmonijai. Privalu nuolat rūpėti, kad ir kitas augtų, kiltų, eitų pirmyn kultūriniu ir bendražmogišku atžvilgiu, kad taptų pilnaverčiu žmogumi. Mylėti — tai reiškia ugdyti savyje ir dviese dvasinę kultūrą, kad ji tekėtų “visais žmogaus sielos kapiliarais”. Tai reiškia stengtis savo laimę surasti kito žmogaus laimėje. Būtina pažinti savo santykių prigimtį ir stengtis tapti sąmoningais tų santykių kūrėjais. Nelaukti laimės, kaip kokio atsitiktinumo, o tą laimę patiems kurti. “Kiekvienas yra savo laimės kalvis” sako išmintingi žmonių patarimai. Arba vėl toks paplitęs tarp jaunimo eiliuotas patarimas: “Jeigu nori būti laimingas — laimę nešk kitiems, tai ji tuomet paslaptingai grįžta mums patiems...”
Paprastai, kai nutariama statyti bet koks namas, tai pirmiausia išliejami pamatai. Joks namas nėra statomas be pamatų ar ant prastai išlietų pamatų. Tai labai logiška. O santuoka, o busimoji šeima? Ar nereikia jai padėti pamatus, kad ji būtų tvirta, neišardoma ir kurioje gyventi būtų džiaugsmas ir kiekvieną šeimos narį lydėtų laimė! Tai irgi labai logiškas teigiamas atsakymas. Tad kuriant šeimą būtina aptarti visa tai, kaip toji šeima bus įgyvendinama. Neapsiriboti vien tik abiejų partnerių sugyvenimu, bet suplanuoti ir busimąją šeimą, būsimus savojo gyvenimo pratęsėjus. Būtina gilintis į vaiko augimo bei auklėjimo paslaptis prieš vaiko pradėjimą. Šiuolaikinė psichologija ypač pabrėžia, kad vaiko, glūdinčio motinos kūne, dvasinė bei psichinė jausena glaudžiai siejasi su jį nešiojačios motinos psichiniais bei dvasiniais pergyvenimais.
Taigi yra į ką kreipti dėmesį, ruošiantis kurti šeimą. Ne veltui sakoma, jog vaikas pradedamas auklėti 20 metų prieš jo gimimą.
■ Kun. dr. Jurgis Šarauskas, buv. Šv. Antano parapijos Cicero, IL, klebonas ir Čikagos arkivyskupijos planavimo bei tyrimo raštinės direktorius, dabar vadovaująs JAV Vyskupų konferencijos įstaigai, gegužės mėn. buvo pakeltas prelatu.