(Jaunimo konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)
Vilma Grabauskaitė
Lietuva! Kaip norėčiau apkabinti tavo margas pievas, žaliai banguojančius miškus, priglausti prie širdies čirenantį vieversį. Taip, gilia meile trokštu apkabinti ir tavo alsuojančiais dirvonais vaikščiojantį žmogų.
Ne vienas jų tau daug kuo nusikaltęs, suteršęs brangų tavo vardą. Bet, Aukščiausiojo galiai padedant, suprantu, kad jeigu neatleisiu, žemėje padaugės neapykantos, širdgėlos, o ar maža to? Sėjėjas, užsėdamas lauką, tikisi kuo geresnio derliaus, bet geresnis, brandesnis jis bus, pasėjus geras sėklas. Tad norisi sėti kaip toje šv. Pranciškaus maldoje:
“santaiką, kur vyrauja neapykanta, vienybę, kur yra skilimas, tikėjimą, kur kankina abejonės, tiesą, kur viešpatauja klaida, viltį, kur braunasi nusiminimas... ”
Mane dažnai apima nerimas, klausiu savęs: kodėl, prisikeliant Lietuvai iš ilgo, bevaisio sustingimo, dažnai kartoti žodžiai santaika, vienybė, tikėjimas, tiesa, viltis... tampa pamažu nuošalesni? Ar politinės aistros užgožia vieno žmogaus pakantumą, meilę kitam?
Pradedu suprasti, kad mano tėvynė būtų laimingesnė, jeigu jos žmonės turėtų daugiau atlaidumo... Šv. Rašte sakome: “Jei tau sudavė per dešinį skruostą, atsuk ir kairį”. Tačiau žmogus dažnai pavaišina ta pačia neapykanta ir savo bičiulį... O kartais ir didesne.
Gal tai smulkmena, gal ir ne. Važiuojant miesto autobusu, teko matyti besiginčijančias pagyvenusias moteris. Nesigilinau į jų kalbos turinį, bet jaučiau, kiek daug joje pagiežos, atžagarumo jautriai žmogaus prigimčiai. Norėjau išlipti tylėdama, sugerdama ir palaidodama tą pyktį... neištvėriau. “Moterys, nesipykit”, - taip ar panašiai tariau. Tikėjau, sakydama šiuos žodžius, kad jos nurims; atleis viena kitai už ištartą grubų ir gal ne visai teisingą žodį, tikėjau, kad nusišypsos. Tačiau įvyko priešingai: ne tik kad nesuprato savo klaidos, bet ją dar padidino, apšaukdamos mane. Už ką? Taip ir nesupratau... Ilgai vaikščiojau kaip nesava. Pykčio širdyje nenešiojau, tik norėjau sau ir visiems pasakyti: reikia atleisti už daromas nuoskaudas, nes jie nežino, ką daro.
Niekieno neverčiama, galvojau giliau. Kas telpa į tą nuolankiai tariamą žodį “atleidžiu”? Ir, kaip man atrodo, radau jam analogą “myliu”. Tai kančią ir skausmą kelianti meilė, bet ar yra tokia? Juk ir lietuvių išeivijos poetas L. Andriekus rašo: “...liūdesys su džiaugsmu sugyvena taikoj tartum broliai”.
Link atlaidumo vedančią meilę galbūt įvardinčiau priešų meile. Jokiu būdų žodis “priešas” neslepia neapykantos. Tai meilė, pakantumas žmonėms, kurie nutolsta nuo dvasinių vertybių, bet kuriems visuomet yra daugybė galimybių prie jų sugrįžti. Kurie įbrenda į labai materialų, siaurą, egoistinį liūną artimųjų ir atsitiktinių žmonių atlaidumas jų nemeilei turi padėti jiems nepražūti. Ir dar daugiau, kritęs jų širdin gėrio grūdas tegul sudygsta, suklesti ir pražudo neapykantą.
Dažnai yra sunku atleisti, o jei paklausčiau, ar sunku mylėti? Kažkaip keistai skambėtų, nes:
"Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesidižiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia"
(1 Kor 12, 31b-13).
Sudvejojama atleidžiant, nes dažnai per daug dėmesio skiriame savojo aš vertei arba tarnaujama idėjai, pamirštant žmogišką trapumą. O žmonės - ministrai ir beturčiai - vienodu būdu pradėjo ir pabaigs žemišką kelionę. Todėl tikiu, kad atlaidumas, atnešantis ramybę, santaiką, jungtų vienybe Lietuvos žmones, siekančius gerovės sau ir savo kraštui.