ANTANAS SAULAITIS, SJ

     Nesėkminguoju 1831 m. sukilimu prasideda stambiosios lietuvių išeivijos istorija. Anglių kasyklose Pennsylvanijoje padirbę, Paplauskai išgirdo apie vario bei žalvario pramonės židinį palei Naugatucko upę, Connecticut valstijoje, anksčiau Mattatucku vadintame mieste — Waterburyje (visi pirmieji trys vietovardžiai indėniški, nes šios srities europiečiai kolonistai nebuvo Anglijos monarchijos šalininkai).

     1885 m. įsikūrė Šv. Kazimiero draugija, o 1892 m. užteko lietuvių medinę bažnytėlę pastatyti aušrininko kun. A. Burbos raginimu. 1894 m. įsteigta Šv. Juozapo lietuvių parapija, pastatyta senoji mūrinė bažnyčia (vėliau tapusi mokyklos dalis), 1905 — dabartinė. Pirmuoju klebonu buvo kun. J. Žebris, prie parapijos leidęs laikraštį, įsteigęs našlaityną ir kepyklą. Smarkusis “lietuvis pionierius kunigas”, kaip istorikas kun. V. Valkavičius jį vadina, išsibarsčiusius tautiečius lankė, skatino, ragino, globojo, pakliūdamas į kibirkščių pilnus kivirčus.

Šeštadienio talka, statant Šv. Juozapo bažnyčią Klaipėdoje. Klebonas Algis Baniulis, SJ, vaišina talkininkus.

     Nedaug ramiau klebonavo kun. Petras Siaurusaitis, pastatęs mokyklą, prisipildžiusią 625 lietuvių šeimų vaikais. Ilgiausiai ganytojo pareigas ėjo kun. Juozas Valantiejus, iš Lietuvos jaunuoliu atvykęs, gatvėje po miesto žibintais naktimis mokęsis, kad tik galėtų išeiti mokslus ir kunigu tapti.

     Visą Šv. Juozapo parapijos istoriją galima rasti “Lietuvių enciklopedijoje”, 1919 ir 1944 metraščiuose, tikriausiai šimtmečio sukakties leidinyje. Žaismingai aprašyti pirmūnų nuotykiai, ūkininkavimas, darbai, “vario sostinėje”, prekyboje, profesijose. Kai ir daug kur kitur lietuvių tankiai apgyventose vietose, nuo gimimo iki mirties ar net ilgiau buvo galima ribotis vien lietuviais ir lietuvių kalba. Pas Kirminaitį pirkdavai ledą, pas Plikaičiūtę — drabužius, valgydavai Karvelio restorane, gerdavai Stoknos ūkio pieną ir Laukaičio pagalba statei namus.

     “Abelnai —, rašo 1919 m. metraštis, — Waterburio lietuvius reikia priskaityti prie rimtų žmonių”. 110.000 gyventojų mieste lietuvių parapija tapo gausiausiu tarp pusantro šimto lietuviškų katalikiškų židinių JAV, vienu tarpu priskaičiuodama 2000 šeimų. Istoriniai šaltiniai mini 1894 m. įsteigtą chorą (ilgiausiai vadovavo kompozitorius A. Aleksis), daugybę draugijų, sporto svarbą parapijos gyvenime (tebeveikia kėglių salė), nuo 1936 — radijo programas. Čia, toli nuo Čikagos, 1952 įsteigta Lietuvių Bendruomenė.

     Šv. Juozapo lietuvių parapijos istorija ir dabartis — visų JAV lietuvių katalikų bendruomenių skerspjūvis ar būdingas pavyzdys. “Ką Jūs galite Lietuvą pamokyti apie parapijas, kai Jūsų parapijos miršta?” — pastebi veiklus kunigas iš Lietuvos. Ką kiti gali išmokti — jų atvirumo, lankstumo reikalas; tačiau rašantysis gali atpasakoti, ką apie katalikų parapinę bendruomenę išmoko iš Šv. Juozapo parapijos.

Parapijos vaikai

     Parapija — ne bažnyčia, o prie jos prisiglaudę ir susibūrę žmonės. 1903 m. parapijos mokyklon pakviestos Šv. Dvasios Dukros — iš Prancūzijos ištremtos vienuolės, kurios, kaip rašo amžininkai, supras išeivius, pačios būdamos iš savo žemės sunkių sąlygų išvarytos. Vaikais bei jaunimu susirūpinę klebonai, didelė pradinė mokykla, netoli jos — parapijos našlaitynas sudarė lietuvių ir lietuvių kilmės šeimoms jaukią aplinką vaikus auklėti ir lavinti.

     Atėjus prie mokyklos, visiems mokinukams rūpi aplankyti kieme išneštą klebono J. Valantiejaus papūgą, kurios nevykusios pastabos pralinksmindavo ne vieną pamoką, kai langai į kiemą atdari. Kaip visose mokyklas turinčiose parapijose, berniukai raginami ir kviečiami šv. Mišioms, gegužinėms bei kitoms pamaldoms tarnauti. Graži gegužės mėnesio eisena įjungia visas mergaites. Vienus traukia krepšinis ir kiti sportai, kitus — garsusis dūdų orkestras. Erdviame kieme užtenka vietos žaisti, o pagarbus klebonas mielai užkalbina visai jo nebijančius nei nevengiančius vaikus.

     Nuo pat pradžios buvo puoselėjama šalpa, artimo globa. Lietuvai po I Pasaulinio karo atgavus Nepriklausomybę, waterburiečiai sudėjo per 100 tūkstančių dolerių. Mėgėjų teatro, choro pasirodymai, visokių draugijų renginiai ir parapijos gegužinės savo pajamas skyrė vaikų, jaunimo programoms, mokyklai, šalpai. 1949 m. “senieji” ateiviai priėmė apie 2000 “dypukų”, dauguma visai negiminių ir nepažįstamų, padėjo įsikurti, vaikus į mokyklą siųsti. Ir choras, ir daugelis draugijų tapo “mišrios” — abiejų imigracijos kartų. Šventoriuje naujieji su ankstyvesniaisiais 1949 m. pastatė lietuvišką koplytėlę; visai neseniai pakeista nauja tiesiai prieš išėjimą.

     Palankumą parapijos vaikams jautė ir jauni, ir seni. Nepykdavo parapijos davatkos, kai tarniukai iškrėsdavo pokštą; pasukdavo jos pinigėlį neturtingesnės šeimos vaikui, padėjusiam žvakes aptvarkyti. Lietuvių kalba buvo mokoma privačiuose namuose dar prieš mokyklos įsteigimą; tęsiama, kai atvyko naujieji karo pabėgėliai. Mokytojos vienuolės, kaip visa parapinė bendruomenė, vertino mokslą, kasmet didžiuodavosi mokyklą baigusiais, į gimnazijas įstojusiais, su profesija iš aukštųjų mokslų grįžusiais, į vienuoles ar kunigus išėjusiais.

     Vaikus artimo meilės mokė ir tuo metu įprastinės rinkliavos. Mokyklos mokiniai sudeda centus, kol surenka pakankamai globoti varguolį vaikelį kito žemyno misijų šalyje. Šiuomečio pradžios antiklerikalinėms įtampoms sumažėjus, parapiečiai bendravo su buvusių “neprigulmingų” lietuvių klubu, “piliečių klubo” (kairiųjų) centru tik už kampo nuo parapijos židinio.

     Iki II Vatikano susirinkimo liturginių pakeitimų ir bažnyčios pertvarkymo, virš didžiojo altoriaus auksinėje juostoje didelėmis raidėmis buvo įrašytas sakinys “Jėzau, teisybės saule” — tinkantis ir 1831, 1863 m. sukilimų pabėgėliams, pokario ateiviams, Lietuvos okupuotai būklei. Nuo vaikystės kas sekmadienį susirinkę parapiečiai matė aiškų praktiškojo tikėjimo ryšį su teisingumu. Mokyklą lankė ar su vaikais draugavo juodi, lotynų kilmės, indėnų vaikai, ir kitų tautybių kilmės jaunimas.

Kun. Jono Kuktos, SJ, mirusio 1993.12.06, laidotuvės Kaune.

     Kaip kiekvienoje šeimoje, taip šioje parapinėje bendruomenėje buvo legendų, pasakojimų, kurie neša kultūrą iš kartos į kartą. Visi žinojo, kaip vienam pirmųjų klebonų parapiečiai pakeitė užraktus ir jį išrakino iš pastato — o ir mums labai svarbu su klebonu bei kunigais sugyventi, kad kurtume ateitį, nesiblaškytume. Visi vaikai pakartotinai girdėjo apie kleboną, jaunystėje atsirėmus į lempos stulpą su knygomis rankose, nes neturtingas jaunuolis negalėjo savo kambaryje elektros “eikvoti”. Visi vaikai, kaip ir suaugę, pažinojo parapijos įdomius narius, nuo J. Adomaičio balso, iki prof. Aleksio ir choristės Marcelės draugystės, J. Samoškos asmenybės, vargingos pamišėlės elgesio. Visa ta įvairovė sudarė aplinką, iš kurios parapijos vaikai žengė ateitin.

Remkime savus

     Pirmojo karo metu parapijos Raudonojo Kryžiaus moterys siuvo reikmenis frontui, pora šimtų vyrų stojo savanoriais į JAV kariuomenę, Antrojo karo pabaigoje siuntinių siuntiniai keliavo į Vakarų Europą. Visokios šalpos įstaigos, Bendras Amerikos Lietuvių (šalpos) Fondas, Amerikos Lietuvių Taryba, vėliau JAV Lietuvių Bendruomenės vajai, Vasario 16 gimnazijai remti komitetas visuomet sulaukė ir sulaukia atgarsio lietuvių bendruomenėje, išaugusioje prie Šv. Juozapo parapijos.

     Pirmuose laikraščiuose ir metraščiuose vietos lietuviai raginami prekiauti su savaisiais, pirkti savųjų parduotuvėse. Kad tai dar priimtiniau vyktų, būdavo prierašų, kad toks ar anas “Papilėje labai gerai žinomas, jau 20 metų Waterburyje prekiauja”. Važiuodavo pas savus lietuvius į aplinkinių miestelių ūkius pieno, daržovių, vaisių, mėsos. Kaip beveik visur JAV, prie pat bažnyčios lietuvių laidotuvių namai ir lietuviška kepykla, sekmadieniais po pamaldų atdara (žinoma, senaisiais laikais tik pro galines duris, nes dar įstatymai neleido sekmadienį krautuvių atidaryti).

     “Senosios” ir “naujosios” ateivių kartos ryšį gražiai įgyvendino tokios asmenybės kaip dr. Mykolas Aukštikalnis-Colney su žmona. Pasirašę dokumentus šimtams karo tremtinių Vokietijoje, išdalino juos pirmąsias dienas dirbti lietuvių ūkiuose, kol pramonėje darbą rado. Ryšiai, draugystės tęsiasi iš kartos į kartą iki šiandien, kai parapija labai mišri ir silpnėja.

     Dirbdami ūkiuose, naujieji ateiviai galėjo valandų valandas klausytis senųjų lietuvių atsiminimų apie caro laikais perbėgimą per sieną į Prūsiją, kelionę laivu iš Hamburgo. Kai kurie juokėsi iš suamerikietintos lietuvių kalbos arba užsilikusių XIX a. slavybių, kol patys pradėjo panašiai kalbėti.

     “Dypukai” bematant susibūrė į Tremtinių draugiją, kuri dail. E. Krasausko dėka kasmet birželio 13-14 d. išleisdavo sovietų okupacijai bei skriaudai atžymėti laiškams ženkliuką ar antspaudą, kurių žinomiausias buvo “Komunizmas naikina tautas” (angliškai). Nebuvo lėšų Tremtinių draugijos biuletenio nariams siuntinėti, todėl redaktorius duodavo vaikams po naujų ateivių namus išnešioti.

     Prieš išsisklaidymą iš karo nuniokotos Vakarų Europos, Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas sudarė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės gaires. Šiame nedideliame Naujosios Anglijos mieste rinkosi “senieji” ir “naujieji” ateiviai bendrame Laikinajame Organizaciniame Komitete JAV Lietuvių Bendruomenę steigti. LB dešimtmečius buvo oficialiai įregistruota valdžios įstaigose Connecticuto valstijoje.

     Nuo Niujorko ligi Bostono XIX a. pramonės miestuose, visuomet prie upių užtvankų ir krioklių, būrėsi imigrantai. Ten kūrėsi jų parapijos ir visa kita veikla. Rytinis pakraštys priprato keliasdešimt ar daugiau kilometrų važinėti į jaunimo šokius, gegužines Nekaltai Pradėtosios Marijos seserų ar Tėvų Pranciškonų sodybose, Marijonų Marianapolio kolegijos pievose. Vieni su kitais mainėsi vaidinimais, koncertais, derina Kaziuko (skautų rengiamos) mugės datas, kad visur suspėtų. Putnamo (vėliau Vilijos ir dabar Neringos) bei Kennebunkporto stovyklos surinko jaunimą ir vaikus nuo Vašingtono iki Bostono kas vasarą padraugauti, lietuviškos dvasios pasisemti. Šiandieną į tautinių šokių vieneto repeticiją būdinga važiuoti 50-60 km.

     Senieji ir naujieji lietuviai savo vaikus spaudė į mokslą. Keitėsi JAV ekonomija, žalvario pramonė kėlėsi į pietines valstijas, ir Waterburis šiandien turi tiek pat gyventojų kaip 1949 m. Mokslus baigę dažniausiai iškeliaudavo į Čikagą, Los Angeles ar kitus miestus darbo ir šeimos vilčių sumetimais, palikdami savo tėvus senojoje gyvenvietėje. Drauge dešimtmečius gyvendami, vienas kitą prižiūri, kai nedaug lieka jaunesniųjų kartų prieauglio.

     Didelis smūgis buvo 1955 m. uragano atpūstas potvynis, sunaikinęs visą paupio lietuvišką gatvę. 1960-tųjų metų dešimtmetyje JAV greitkelių statybos nepaskelbtos gairės numatė, kad šie keliai kirstų kaip tik tautybių židinius, todėl ir Waterburyje nutaikyta per lietuvių rajoną (Bostone, — italų ir kt.), nukertant ir nugriaunant daug gatvių bei namų netoli bažnyčios.

Dvasininkai, tikėjimas

     Ilgus dešimtmečius visų JAV parapijų klebonų pagrindinis rūpestis buvo ir yra lėšos, kadangi viskas tikinčiųjų aukomis išlaikoma, statoma ir taisoma. Jeigu parapija turi mokyklą, tenka kiekvienam mokiniui pridėti iš rinkliavų. Finansai — svarbi klebono žodžių bei pastangų dalis. Senaisiais laikais buvo renkami 25 centai prie durų, viena ar dvi rinkliavos pamaldų metu; ypatingos rinkliavos šildymui, mokyklai, gėlėms. Metų pabaigoje — išdalinama knygelės su visų parapiečių metinėmis aukomis. Po II Vatikano susirinkimo ekonominius reikalus labiau perima privalomas pasauliečių finansų komitetas.

     II Vatikano susirinkimo atnaujinimas lietuvių parapijose daug lėčiau vyksta negu “vietinėse” parapijose. Vietos vyskupui lietuvis klebonas sako, kad priklausąs ar turintis ryšių su už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių vyskupu; atsinaujinimą skatinančiam lietuviui vyskupui tas pats klebonas sako, kad parapija veikia vietos vyskupijoje. Kai kurie tikėjimo vardan daugiausia lanko nelietuviškąją parapiją. Jeigu yra vilčių prisidėti konservatyvesnėje parapijoje, pastangos dedamos, kad ir lietuviškoji žengtų pirmyn.

     Lietuvių tradicinis atsargumas, kaip ir visos savybės, turi dvi puses. Mokslinėje studijoje apie užsienio kalbų išlaikymą JAV parapijose per pastaruosius 100 metų tarp katalikų labiausiai kalbą išlaiko lietuviai. Juos pralenkia tik graikai, armėnai ir ukrainiečiai — kurie yra stačiatikiai arba yra rytų apeigų krikščionys. Todėl Šv. Juozapo parapijoje šiandien sumoje būna 50-60 lietuvių — su choru, skaitiniais, pamokslu, giesmėmis bei apeigomis. Net jeigu niekas nesuprastų, vis vien kažin kelintos kartos lietuvių kilmės žmonės nori giesmės, skaitinio lietuvių kalba, lietuviškų puošmenų.

     Prieš pusšimtį metų Šv. Juozapo parapijoje būdavo Gavėnios rekolekcijos ištisą mėnesį — vyrams, moterims, jaunimui — lietuviškai ir angliškai. Svečiai misionieriai — marijonai, jėzuitai, saleziečiai, pasionistai, pranciškonai — įnešdavo dvasios, Dievo baimės, kitokį žvilgsnį. Šiandien tokie susitelkimai retesni, trumpesni; žmonės dalyvauja kelių parapijų ar vyskupijos rengiamose programose.

     Krikščioniškos bendruomenės ryšį palaikė ir palaiko pačių kunigų bendravimas ir draugystė, JAV rytuose, ypač Niujorke ir Naujojoje Anglijoje gerai išvystyta. Vieni kitiems talkindavo per atlaidus, šventes; dabar Kunigų vienybė organizuoja metines rekolekcijas, keliones į Lietuvą, glaudžiai su Religine šalpa bendrauja.

     Kokios bebūtų klebono bei kitų kunigų savybės, parapijos gyvenimas buvo ir tebėra lietuviško gyvenimo ašis, taip kad tikėjimas ir gyvenimas buvo tas pats, neatskirti ir neatskiriami dalykai. Šalpa, pamaldos, šeima, mokykla — visa liejos į vieną vientisą gyvenimą.

     Kai parapija miršta, lietuviai bei lietuvių kilmės žmonės tėra dalis visų parapiečių, kuriuos klebonas su talka aptarnauja. Kai modernus žmogus ieško krikščioniškos bendruomenės, lietuviškasis būrelis tampa apčiuopiama aplinka dalyvauti, įsijungti, pabendrauti. Kai Juozapinė kūrėsi, žmonės būrėsi dėl socialinių, ekonominių, švietimo ir kitų priežasčių. Tos priežastys dabar valdžios bei visuomeninės kaitos išdavų aprūpinamos, tačiau lieka savanoriškas dalyvavimas tame, kas brangu, jauku. Ko kiti siekia, lietuviai jau turi.

     Parapinė mokykla papildo, kas bažnyčios pastate vyksta. Jeigu mokyklos nebūtų, katalikas išbūtų pamaldose gal 45-60 min. per savaitę. Mokykla, įtraukdama tėvus ar globėjus, auklėja ir pratina prie bendruomeninio vaidmens, prie krikščioniškų papročių, maldingumo. Grynai aukomis išlaikomos mokyklos — didelė šeimos našta; parapinių mokyklų naudą pripažįsta visi švietėjai.

     Laikas pakeitė gyvenimo saulėlydį. 1902 m. buvo įkurtos “laisvųjų draugijų” kapinės, daugiausia “laisvamanių”, kairiųjų, antiklerikalų, o katalikai buvo laidojami vyskupijos kapuose. Šiandien visi lietuvių kilmės žmonės ramiai gali savuosius laidoti tuose pačiuose lietuviškuose kapuose saulėto kalnelio atkriaušėje.

     Pradėję parapijos globoje veikiančiose draugijose dalyvauti, žmonės įsijungia į miesto įstaigas, į visuomenines pareigas valdžioje, prekyboje, švietime. 1989 m. prasidėjo kasdienės žinios apie Lietuvą spaudoje, Waterburyje ir kitur atsirado daugybė lietuvių ir dalinai lietuvių kilmės asmenų, kurie savo visuomeninėse pareigose turėjo progos užstoti, skelbti, prisidėti darbu ar auka. Jeigu antroji karta, jau šiame krašte gimusi, gėdijosi savo nemokytų iš kaimo atvykusių tėvų, trečioji karta nebeišgyvena psichologijoje gerai pažįstamo “antrosios kartos elgesio” ir uoliai prisijungia, ypač prie Lietuvos Vyčių veiklos.

Šiandieną ir rytoj

     Per šimtą metų Šv. Juozapo katalikiška benduomenė išaugino keliasdešimt kunigų bei seserų vienuolių. Keitėsi gyvenimas; šiandien parapija laiminga, turėdama du lietuvius kunigus, kai kitur tėra vienas — ar nė vieno lietuviškai kalbančio kunigo. Dabartinis klebonas tuoj pat prašė pagalbos lietuviškai nekintamąsias dalis skaityti; parapietė vertė, taisė pamokslus lietuvių kalba.

     Iš pusantro šimto lietuviškų parapijų prieš bent 50 metų JAV-se, šiandien apie 80 turi lietuvių kilmės kunigą ir ką nors lietuviško. Daug buvo uždarytų ir net nugriautų, kai etninės bendruomenės išsisklaidė, palikdamos savo senelių senamiesčiuose greta viena kitos statytas bažnyčias.

     Ligi šiol į Waterbur atvyko vos vienas kitas naujas ateivis iš Lietuvos, ne tūkstančiai kaip Čikagoje. 1831 m. bangą sekė 1863 m. ateiviai, po to apie 1913 metus kita didesnė banga, nedidelė emigracija tarpkario metu. Po II Pasaulinio karo atvyko maždaug 10% daugiau lietuviškai kalbančių asmenų. Vis būna sakoma, kad mūsų parapijos gyvuos, jeigu atsiras naujų ateivių, naujų asmenų ir šeimų, kurios prisijungtų prie esamų parapijų.

     Ir Waterburio, ir kitų XIX a. lietuviškų centrų darbo, mokslo, šeimos ar kitais sumetimais žmonės pasklido į pietus, į vakarus. Ištyrus Lietuvos Vyčių skyrių bei Lietuvos Bendruomenės apylinkių steigimų datas, matytųsi, kaip ir šiandien “dygsta”, susiburia nauji rateliai ten, kur darbo bei gyvenimo sąlygos palankesnės. Nebesisteigia parapijos, tačiau žmonės buriasi, stengdamiesi nors protarpiais lietuvį kunigą atsikviesti. Tinklą palaiko lietuvių spauda ir iš lietuviškų kepyklų senuose rajonuose užsakoma juoda duona.

     Gyvenimo ritmas pasikeitė iš nuolatinio bendravimo tokiose parapijose kaip Juozapinėje į proginį bendravimą dainų šventėse, vasaros stovyklose, demonstracijose, suvažiavimuose, sporto žaidynėse, šventkelionėse. Kaip kiekviena emigracija, taip ir lietuviškoji silpnėja — nenuostabu, kiekvienas žmogus silpnėja, o tai nenuvertina jo ar jos vaidmens, reikšmės artimiesiems ir gal net platesnei visuomenei.

     Kaip bežiūrėtume, Šv. Juozapo ir panašių lietuvių parapijų gyvenimas ištisą šimtmetį toli nuo Lietuvos turi būti išskirtinis Lietuvos istorijos reiškinys. 1994 m. vasarą iš įvairių JAV vietų buvę parapiečiai rinksis į savo pirmųjų tikėjimo dienų židinį sukakties švęsti. Nes pokariniai ateiviai tapo giminingi tris ar keturis kartus: kilę iš tos pačios apylinkės Lietuvoje; drauge išgyvenę bėgimą iš Lietuvos bolševikų okupacijos metu ir gyvenimą “dypukų” stovyklose Europoje; Šv. Juozapo parapijoje (ar kitoje vietovėje), įsikūrė, įsijungę į bendruomenę; ir dar toliau nusikraustę, susiradę savo tautiečių ir Lietuvai draugiškų žmonių, kaip jaunimas sako, “būti lietuviu reiškia turėti lietuvių draugų”, o Dievas vis vien visus kviečia ir veda į savo tikinčiųjų šeimą.