(Suaugusiųjų grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)

DONATA ZAKAREVIČIŪTĖ

     Atlaidumas ...Koks stebuklingas ir kokių neįsivaizduojamų nuopelnų turi. "Atleisk mums mūsų kaltes"...— moko mus Kristus. Tačiau tas paslaptingas žodis amžinai liks nesuprantamas ir neįvykdomas Dievo priešams, nes jų šūkis — neapykanta ir kerštas. Dažnai atlaidumas, nelyginant lietaus išpraustas Rūpintojėlis, rymo toks liūdnas ir vienišas prie gimtinės kelio, sugėręs visų ašaras, kančias ir kraują, nebylus ir užmirštas. Ir tegu sau rymo, iškentęs negandas, nes yra prasmė ir ateis laikas.

    O Lietuva dabar atrodo kaip nusiaubtas bičių avilys, ir dūzgimas jame nedarnus. Esame nelaimingi, pikti, įtarūs, nelaikome liežuvio už dantų. Kur tik pasisuksi, visur tau įgels bent nemaloniu žodžiu, o kartais ir kumščiu. Lyg ir nėra išeities iš to užburto rato, dar ir gamta prieš mus atsisuko — tai sausra, tai vėtros drasko mūsų suvargintas širdis. Blogis blogį gimdo. Visas tas blogis  — tai pyktis, pavydas, rūstybė, gobšumas, tingumas — pavojingiausios ydos. Šiuolaikinis mokslas ir medicina įrodė, kad mintys ir jausmai, kurie griauna nuotaiką ir sielos pusiausvyrą, žmogaus organizme pagamina tam tikrus nuodus. Kaip gaila, kad yra labai daug žmonių, kurie kaip tik save nuodija pavydu, gobšumu, nedoromis mintimis, siaura savimeile. Įdomu tai, kad, kas kitą įžeidžia, užpykdo ar sukelia kitokius skausmus, tas pats pirma save nuodija. Išmintis mus moko, kad visos ligos ir skausmai, kūno ar sielos, yra nuodėmių vaisius ir tik tiesa gali būti išgydyti.

Jėzuitų suvažiavimo dalyviai per iškilmingą vakarienę Naujųjų Metų išvakarėse.

     Liūdna, kad naujoji nuomonė apie žmogų ir jo santykius su pasaulio Kūrėju, parodanti, kad žmogus yra kažkas daugiau, negu vien kūnas, negreitai įsivyraus mūsų širdyse. Tiesa sunaikina nuodėmę, kaip šviesa tamsą. Kristus kalbėjo: “As esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Kas tiki mane, neragaus mirties per amžius”... Jei savo gyvenimą tvarkysime pagal Dievo valią, tai visas mūsų gyvenimas, nuo lopšio iki grabo, bus nuolatinis tobulėjimas, nuolatinis artėjimas prie Dievo.

     Kaip atsikratyti blogybių ir nuo ko pradėti? No savęs pažinimo, nuo gyvenimo tikslo sąmoningo suvokimo, apsisprendimo už gėrį. Koks kartais sunkus ir nepakartojamas apsisprendimo už gėrį kelias. Apie tą sunkų ir kankinantį kelią įspūdingai rašo

     Solženycinas savo knygoje “Gulago salynas”: “Ant pūvančių kalėjimo šiaudų manyje pirmą kartą krustelėjo gėris. Pamažu man atsiskleidė, kad linija, skirianti gėrį ir blogį, praeina ne tarp valsybių, ne tarp klasių, ne tarp partijų —ji eina per kiekvieno žmogaus širdį — ir per visų žmonių širdis. Ši linija paslanki, ji svyruoja metų tėkmėje. Netgi blogio apimtoje širdyje ji išlaiko mažą gėrio placdarmą. Netgi geriausioje širdyje — neišnaikinto blogio kampelis. Nuo to laiko aš supratau visų pasaulio religijų tiesą: jos kovoja su blogiu žmoguje (kiekviename žmoguje)”.

     Teisingai yra sakoma, kad meilė yra maistas, kurio visi alksta. Visi norime būti mylimi, suprasti. Meilės dėsnis — atleidimas. Be jo nėra išganymo, ir Dangiškasis Tėvas besąlygiškai reikalauja to iš savo vaikų. Tai vienintelė sąlyga, vedanti iš blogio į gėrį.

     “ ...kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, — moko mus melstis Kristus.

     Dievas taip mums atleis, kaip ir mes atleisime savo artimui. “Tėve, nusidėjau dangui ir Tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu”. Tai pasiryžimo grįžti į tėvo namus ir atgailos žodžiai iš Kristaus Evangelijos apie Sūnų palaidūną. Be atgailos nėra atleidimo. Dangiškasis Tėvas džiaugiasi dėl kiekvieno grįžtančio nusidėjėlio ir atleidžia kiekvienam atgailaujančiam. Tuo taip pat turi džiaugtis ir kiekvienas tikintysis.

     Prisimenu, kaip viena mokytoja, Lietuvai atgavus laisvę ir nepriklausomybę, verkė iš susijaudinimo ir džiaugsmo. Staiga ji suprato, kiek daug esame skolingi savo mokiniams ir vaikams ir kiek daug mes turime jiems atleisti, kad ir Dievas mums atleistų. Atleisti jų nemeilę, nepriekaištauti, o kantriai pakęst, padėti ir melstis už juos, kad jie būtų geresni. Tai būtų toks pirmas apsivalymo, nusižeminimo, savęs atsisakymo žingsnis. Atleisti. Dovanoti.

     Šiandien mūsų tauta Dievo nepažįsta. Žmonės nežino skirtumo tarp gėrio ir blogio. Jau išsikovota laisvė, bet mūsų nedžiugina, nes nesame laisvi. Bet nesame ir apleisti. Mus supranta ir padeda kitos tautos, ištiesdamos dvasinės ir materialinės pagalbos ranką.

     “Žmonių dvasinis atgimimas gali kilti tik iš didelio Bažnyčios ir jos atstovų šventumo. Juk pirmaisiais amžiais krikščionybę išplatino ne apologetiškos paskaitos, bet šventumas, nors visuomenės sugedimas buvo didelis ir priešai galingi” (iš J.B. Chautard “Melskis ir apaštalauk”).

     Per pusę amžiaus praktinis mąstymas atskyrė žmogų nuo kosmoso, nukreipė jo žvilgsnį vien į materialines gėrybes, naudą bei malonumus, nutolino nuo tikėjimo ir nuo Dievo, atvedė į Dvasios neigimą. Tačiau intelekto paneigti negalima. Taip kaip protas buvo padaręs žmones materialistais ir ateistais, taip jis gali atverti duris į pačias slapčiausias žinias, jeigu tam protui vadovautų tie, kurie jau yra įsiskverbę į tiesos gelmes. Dėkokime Dievui už tokius žmones, Lietuva tikrai jų turi, ir ne vieną.

     Tai mūsų kunigai, vyskupai, iškentėję ilgus metus tremtyje, patyrę visą sovietinio režimo pragarą. Tai Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius. Jo Ekscelencija vyskupas Sigitas Tamkevičius, popiežiaus grąžintas Lietuvai tarnauti arkivyskupas Audrys Bačkis, mons. A. Svarinskas, mons. dabartinis Vilniaus katedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas ir kt. Visi jie yra pasiaukoję Dievui ir tėvynei tarnauti, gelbėti nusidėjėlius ir visus žmones. Visų didžiai mylimas ir gerbiamas mons. Kazimieras Vasiliauskas nuolat meldžiasi ir kalba, kad mes būtume geresni, nesipeštume, nesibartume ir ypač būtume atlaidūs vieni kitiems. Ir dažnai lieka neišgirstas, nesuprastas, kenčiantis, todėl ir sako: “Vorkutoj man buvo geriau, negu dabar Lietuvoje”.

     Pasišventusių Lietuvai vyskupų ir kunigų šauksmą negreit išgirs žmogus homo sovieticus (mums primestas statusas). Homo sovieticum pripažįsta tik įsakymą. Jis visai neatsako už savo veiksmus, nes buvo taip auklėtas. Sovietinėje mokykloje iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas labai gražiai. Vaikai mokosi, mokytojai pareigingi, kiti net labai uolūs darbininkai. Bet, deja, ir mokytojai, ir mokiniai tarnavo ne Dvasiai, o režimui, ne laisvei, o prievartai. Ir dabar mokyklose tas pats. Turime nužmogintą žmogų. Homo sovieticus, kaip naujo tipo žmogus, įgijo net labai keistų, apgailėtinių bruožų. Karo metais pagarsėjęs narsiais žygiais, dabar, kai reikia ginti nekaltai apkaltinto interesus, nedrįsta atsistoti ir pasakyti, kad tas puolamasis visai nekaltas. O drabstytis purvais, melu, sugebėjimu apkaltinti kitą — čia homo sovieticus pats geriausias specialistas. Tiesos jis netrokšta, jam jos nereikia ir dirbti jis nenori, tik bet kuria kaina materialiai gerai gyventi.

     Atsiversti, atgailauti šaukia ir šių dienų italų šventasis, stigmatizuotasis tėvas Ginas: “Tikra yra, kad šiandien matome begalines eiles žmonių, kurie eina šv. Komunijos, bet mes nebematome eilių prie klausyklos. Ar gali būti, kad mes, paliesti burtų lazdele, tapome šventaisiais? Šventieji dažnai, kai kurie net kasdien, išpažindavo savo nuodėmes. Šventieji bijojo net mažiausios nuodėmės... Šiandien daugelis nebebijo nuodėmės. Jie vaikšto su nuodėme ranka rankon. Jei norime, kad mūsų širdis taptų Jėzaus Širdimi, pirmas dalykas yra prieiti išpažinties, išstumti nuodėmės mirtį iš savęs. Kristus yra gyvas. Jis neša dievišką gyvybę. Jis nenori slėptis karste. Paisykime šią didelę Dievo dovaną, kuri yra Dievo dovanojimo sakramentas”.

     “Didžiausias mano turtas yra tikėjimas” — sako Vilniaus arkivyskupas J.A. Bačkis. Tikėjimas yra Dievo malonė.

     Dievo malonės veikimo sąlyga — atsivėrimas. Kiekvienas žmogus labai individualiai gali atsiverti ir priimti Dievo malonę. Pagrindinis kūrinys atsivėrimui — tai begalinis žmonių rūpestis turėti, turėti vis daugiau materialinių gėrybių. Todėl turėtų pasikeisti visuomenės pažiūros, orientyrai iš materialinių vertybių į dvasines.

     Su nuodėmių išpažinimu, atsivertimu susijęs ir kaltės atleidimas. Prisikėlęs Jėzus Kristus apsilankė pas apaštalus, kvėpė į juos ir kalbėjo: “Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite — sulaikytos”. (Jn 20 22-23). Reikia, kad kiekvienas žmogus asmeniškai susitiktų su Jėzumi. Evangelijos žodžiai paliečia žmogaus sielos gelmes, veikiant Šv. Dvasiai.

     Neturime prarasti vilties. Lietuva — krikščioniška šalis. Ilgainiui žmonės atsivers, ir sugrįš į tikrąjį kelią ir eis kartu su Kristumi.