(Suaugusiųjų grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)

STASĖ PETKIENĖ

     Nebus šis rašinys nei gražus, nei išmintingas. Tai bus skaudūs apmąstymai moters, kuri gimė sovietinėje Lietuvoje pirmą mėnesį po karo ir visą laiką čia gyveno, vargo. Vaikystėj ir jaunystėj buvo gyvenimo baisiai apvogta, paskui iš kažkur atsirado šviesa, kuri vedė per erškėčius. Ji ėjo sunkiai — susibraižydama, suklupdama, pasiklysdama, bet vis ieškodama tikėjimo. Brovėsi pro erškėčius. Pagaliau išėjo į kelią. Tikėjimas virto jėga ir drąsa.

     Prisimenu, ruošdamasi sugrįžti prie Kristaus, skaičiau iš maldaknygės gražiausias žmogaus dorybes. Šešios visiškai aiškios ir priimtinos, bet “nuolankumas”! Norisi nutylėti, nepridėti prie gražiausių. Tarybinė ideologija vis kalė: kovoti, nepasiduoti, nenusilenkti, nepaklusti niekam — jokioms jėgoms, nei Dievui. O čia, maldaknygėje, nuolankumas — pirmoji dorybė. Reikėjo nemaža laiko, patyrimo, apmąstymų, kol tam visiškai pritariau, kol ėmiau šito sąmoningai siekti ir vaikus šito mokyti. Juk visų pirma nuolankus turi būti, kad taptum tikru krikščioniu — mylėtum artimą ir net priešą, garbintum Dievą.

Šių metų pradžioje Kaune buvo lietuvių jėzuitų suvažiavimas. Čia to suvažiavimo dalyviai.

     Kristaus religija yra meilės ir susitaikinimo religija. Silpnas žmogus dažnai klysta, nusideda Dievui ir žmogui. Visagalis Dievas, būdamas gailestingas, atleidžia žmogui kaltę. Kiekvieną nelaimingąjį, kuris susirgęs šaukėsi Viešpaties pagalbos, Kristus palydėdavo žodžiais: “Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!”

     Stiprios valios ir stiprios dvasios žmogus būna nuolankus ir sugeba atleisti broliui ir priešui. Atlaidumo galime ir turime mokytis iš Dievo Sūnaus, mūsų atpirkėjo, iš šventųjų gyvenimo, iš beletristikos, tautosakos, iš senųjų žmonių.

     Švento Roko atlaidai man vaikystėje buvo įspūdingiausia kalendorinė šventė. Bet tik 1990 m. “Katalikų pasaulyje” perskaičiau šv. Roko legendą. Grįždamas į gimtinę iš Romos, kur nusilenkė apaštalų karstams, jis užsuko į Piačensą. Čia daužėsi juodoji giltinė — maras. Rokas slaugė ligonius, kol paties kūnas “užsidegė” maro žaizdomis. Tik jo niekas neslaugė. Miestelėnai prašalaitį išvarė iš savo miesto, keiksmais palydėdami. Rokas nušliaužė į miško gilumą, čia stebuklingu būdu pasveiko, tuomet grįžo į Piačensą ir išgydė nuo maro daugybę žmonių.

     Šv. Roko meilė žmonėms ir atlaidumas man darė stiprų įspūdį ir ugdė mano dvasią. Labai svarbu patikėti, kad nuolankus ir atlaidus būna ne silpnasis, o stiprusis. Mano šeštokai, rašydami lietuvių kalbos diktantą “Šv. Roko legenda”, labai susidomi šiuo asmeniu, teisingai jį vertina. O kai kuris atbėga skųstis, kad draugas tą ir tą blogai padaręs, nuraminu, stengdamasi suprasti, kas čia iš tikrųjų blogai padaryta, pasiūlau atleisti draugui, o kartais ir šv. Roką prisimename.

     Silpnasis, kuris gyvenime vienaip ar kitaip jaučiasi nepilnavertis, dažnai nemoka atleisti. Jam labai svarbu rodyti savo jėgą, savo tiesą, pranašumą. Kokia marčios puikybė sukilusi, jei, dėl menkniekių susipykusi su uošviene, pareiškia jai: “Į mano trobą — tik per mano lavoną”. Vadinasi, iki grabo lentos neatleis.

     Kas moka savo ydas pastebėti ir atgailauti, tikėdamasis Dievo malonės, tas ir kitam atleisti mokės. Tas galbūt yra pasimokęs iš Kristaus, kuris kalbėjo: “Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Gailiuosi’, — atleisk jam”. Jeigu į kiekvieną sutiktą žiūrėtume kaip į Dievo kūrinį, ir atsimintume, kad žmogus būna silpnas ir gali klysti, nusidėti, mes mylėtume žmogų, o mylėdami būtume stiprūs atleisti.

     Per adventą, laukdami šv. Kalėdų, lietuviai nuo senų laikų eidavo pas gimines, kaimynus prašyti atleidimo ir patys atleisdavo.

     Lietuvių poetai moko mus žmogiško atlaidumo. Kokia skaidria šviesa liejasi V. Mykolaičio-Putino žodžiai:

     Tegu tavo žvilgsnis dažnai bus rūstus.
     Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki,
     Bet klystančiam būk visados atlaidus
     Ir kenčiančio niekad nesmerki.
     Sutikę lydėkim kiekvieną šešėlį
     Šypsniu atlaidžiu.

     Juk visada gražesnis ne tas, kuris pyksta, o tas, kuris atleidžia. Tokia yra krikščioniška nuostata. Man atrodo, lietuviškas būdas nesunkiai ją priima nuo pat mažens (nors sovietiniais metais ir šiuo požiūriu žmonės daug prarado).

     Mūsų mokyklos devintokai, aštuntokai taip samprotavo: “Visada reikia atleisti priešui, tada priešas tave gerbs, o ir draugų daugiau turėsi” (Lina B.).

     “Krikščionis žmogus turi viską atleisti savo kaltininkams... Aš daug esu iškentęs visokio blogio, neteisybės, pajuokos ir visokių baisių dalykų, kuriuos skaudu net prisiminti. Bet aš visiems atleidau... Nėra nė vieno žmogaus, kuris žemės kelionėje į amžinybę neperžengtų Dievo įsakymų. Jeigu mes neatleisime vienas kitam, tai kaip galės Dievas mums atleisti” (Kęstutis T.).

     “Turiu atleisti ir mokytojams. Kartais, neklausydami mokytojo, nesimokydami, jį suerziname, ir mokytojai pradeda mus barti. Mes pykstame ir sakome: koks negeras mokytojas. Tačiau aš turiu jam atleisti, nes pirmoji kaltė buvo mano. Mažai tokių atvejų, kai mokytojas būna neteisus” (Rasa R.).

     “Jei žmonėms atleisi, ir jie tau atleis” (Rima R.).

     Kristina B. atpasakoja Evangelijos vaizdelį apie sūnų palaidūną. Ji daro išvadą: “Sūnus palaidūnas sugrįžta namo ir pasitaiso vien dėl to, kad tėvas sugebėjo jam atleisti”.

     “Atlaidumo mus moko tėvai, mokytojai, kunigas” (Saulius L.).

     “Atlaidumo mokausi iš mamos. Visos mamos atleidžia savo vaikams” (Donata G.).

     Moksleiviai supranta: teisingumas reikalauja, kad kaltasis suprastų savo kaltę ir atgailautų.

     “Norint atleidimo, reikia atsiprašyti. Atsiprašymas turi būti nuoširdus” (Virginijus B.).

     “Jei žmogus padaro mažą nusikaltimą ir gailisi iš visos širdies, galima atleisti. Bet kai jis daro nusikaltimą po nusikaltimo ir nesigaili, reikia tokį bausti” (Vytautas Ž.).

     Patys skaudžiausi buvo Linos B. žodžiai: “Dažnai vyrai be kaltės muša žmonas, vaikus, verčia juos dirbti vyriškus darbus. Galima atleisti, jei tai atsitinka vieną kartą. Bet jei visą laiką tas kartojasi, tokiems žmonėms negalima atleisti”.

     Labai norėčiau įrodyti jauniesiems savo draugams, kad visada reikia atleisti, bet negalėčiau — mūsų gyvenimo tikrovė yra baisi.

     O iš tikrųjų ką reiškia — atleisti? Viską, kas pikta buvo padaryta, užmiršti ir nuoširdžiai apkabinti, galbūt pabučiuoti. Ir priešą, kuris mane apgavo, apvogė, apšmeižė, išjuokė, paniekino, įskaudino? Kaip galiu tokiam atleisti? Galbūt negaliu jo mylėti kaip motiną, kaip draugą, bet aš galiu užmiršti pikta, galiu gero jam linkėti, bandyti juo patikėti.

     Rima R. rašė: “Reikia mokėti ir atleisti, ir nubausti”.

     Ir paaugliai supranta, kad nelengva yra prašyti atleidimo. Todėl Eglė D. gana išdidžiai pareiškia: “Nereikia taip daryti, kad paskui reikėtų prašyti atleidimo”.

     Šitaip mokiniai rašė 1992 metų spalį. O dar prieš pusmetį kalbėjo gerokai kitaip. Net ateitininkas susirinkimuose reiškė priekaištus žmonėms, ir ypač mokytojams, kurie atsivertė į Dievą. Ne kartą kuopoje teko kalbėti, aiškinti, cituoti Šv. Raštą, šiandieninius kunigus, kad mums, katalikams, reikia suprasti atsivertusius žmones ir patikėti jais.

     Sudėtingas labai laikas Lietuvoje. Ir atlaidumo problema itin kebli. Buvę komunistai, kurie nusikalto žmogui, Tėvynei, Dievui, dabar apeliuoja į katalikišką gailestingumą ir vis siūlo nebeaitrinti praeities žaizdų, užmiršti okupacijos metus. Bet Lietuvos Katalikų Bažnyčia nemano, kad “partizanų palaikai turėtų gulėti pakrūmėse iki Paskutiniojo teismo dienos ir kad jaunoji karta niekada nesužinotų apie genocidą, kurį vykdė komunistai. Bažnyčia nusikaltusius žmonėms, Tėvynei ir Dievui ragina ir kviečia į tikrą atgailą ir naują gyvenimą. Kartu Bažnyčia negali siūlyti pamiršti teisingumą. Meilė aukštesnė už teisingumą, bet teisingumas pirmesnis” (kun. V. Aliulis).

     Liūdniausia yra tai, kad buvę komunistai, tarybiniai ideologai, tarp jų ir kai kurie mokytojai, neišpažįsta savo kaltės, galbūt net nesuvokia jos, o pajutę krikščionišką nuskriaustųjų atlaidumą, patylom juokiasi, taip lengvai atsipirkę, ir įžūliai ima kelti galvas — jau nebekalti.

     Lietuvos komunistų partija su visa savo demogogija ir prievarta taip ir dingo (tik labai abejoju, ar yra galima dingti!), nepadarius atgailos. Jos “rūmuose” su tuo pačiu karaliumi ir tais pačiais tarnais susikūrė nauja partija — Demokratinė darbo partija, kuri kaip velnias kryžiaus kratosi LKP giminystės, nors daug Lietuvos žmonių juos tebevadina komunistais.

     Tik reti individai prisipažino klydę, nuolankiai tarnavę okupacinei valdžiai, melui ir atgailavo: vieni viešai ir garsiai, kiti sunkiai atsidusdami, bet iš širdies džiaugdamiesi okupacijos pabaiga. Ar ne apie tai 1990 m. sukurtas Algimanto Baltakio eilėraštis “Atodūsis”:

     Jau niekad nemainysiu
     savo šiandienio nebuvimo
     į vakarykštį būvį.
     Dieve mano,
     kaip gera užmaršties tyliam sode
     pro ašarą žiūrėti,
     kaip leidžias saulė.
     Už sodo vartų palikau
     aš savo negarbingą šlovę.

     Bet kas neturėjo kilnių idėjų, kas iš tikrųjų nemylėjo žmogaus, Tėvynės, tas dabar nejaučia kaltės. O kam nors gal ir per didelė šlovė neleidžia kaltės išpažinti. Kaip tai pavadinti? Puikybe? O puikybė — pati pavojingiausia yda. Tokią didelę nuodėmę jau nelengva išpažinti.

     Devintokai samprotavo: nebūtinai garsiai atsiprašyti, jei esi nusikaltęs, ir visiems matant muštis į krūtinę (juk esama ir nenuoširdžios atgailos). Kaltę pajutus, svarbu pakeisti savo elgesį ir gyventi taip, kad tikėtumeisi atleidimo. Tas pats ir didžiųjų asmenybių gyvenime.

     Mūsų literatūros mokslininkas Albertas Zalatorius “Lietuvos aide” (1992.XI.17), korespondentei priminus, pasiguodė, kad rašytojas Vytautas Petkevičius (iš Sąjūdžio jis pirmasis nusprūdo į kairę) savo laikraštyje “Opozicija” išpylęs ant jo visokių “prasimanymų, užgauliojimų ir įtūžio laviną”. Ir pasakojimą užbaigia: “Tikiu, kad jam dar sugrįš blaivumas ir jis suras jėgų viešai atsiprašyti. Jei nesuras, tai bent tyliai gėdysis”. O kartais Šventoji Dvasia padeda žmogui susilaikyti nuo abejotino poelgio.

     Ėjo tretieji Sąjūdžio metai. Mokykloje jau dėstom tikybą. Imu stebėtis, bet ateizmas —    tarybinės ideologijos milžinas — taip staiga pasidavė. Spauda bedieviams žodžio nebeduoda. Ir džiaugiuosi, ir vėl sunerimstu: ar tikrai pasidavė, negi ši tyla — jau atgaila? O ne!

     1990.XII.6 mūsų mokykloje pedagogų tarybos posėdis. Direktoriaus pavaduotoja, skaitydama pranešimą, ima vis kelti balsą, priekaištauti tiems mokytojams, kurie “nemoka būti tolerantiški, kurie vaikams nemieli”, pagaliau ištaria: “Ir jau tikrai ne vieta pamokoje dešimt Dievo įsakymų mokyti!” Pajutau jog kalbama apie mane. Užkaitau... Bet diskusijos nukeltos į pirmadienį. Visą savaitgalį skaudėjo širdį — kodėl ne vieta?  —    ir vis dėliojau mintis, žodžius, kaip pirmadienį susirinkime kolegoms ir viršininkams aiškinsiu, jog visada galima ir reikia mokyti vaikus Dievo įsakymų. O sekmadienį, laimei su šeima nuvažiavusi į Telšius, šv. Mišių nuėjom į katedrą. Čia besimeldžiant nauja mintis staiga nušvito. Tuomet nurimau. Diskusijų neįvyko. Ir pyktis manęs nevargino. Rami dirbau su mokiniais, kiekviena proga mokiau juos Dievo įsakymų. Ir niekas daugiau neprieštaravo.

     Nutylėti, pakęsti, bet savo tikėjimo neišduoti, savo tikslo ramiai ir kantriai siekti ilgus metus mane moko artimiausia kolegė Irena. Tai ji gyvo tikėjimo aštuntokui Kęstučiui T., kuris pasiguodė auklėtojo nemalone, patarė: “Pasimelsk už tą, kuris nekenčia tavęs, — ir palengvės”.

     Mokyklose tebegyvas senas sovietinis principas — “ugdyti mokinių mąstymą ir kritinį požiūrį į gyvenimo reiškinius”. Man atrodo, ne to šiandien reikia Lietuvos jaunuomenei.

     Neretas paauglys ir jaunuolis vidurinėje mokykloje tebegyvena, nuolatos prieštaraudamas mokytojui. Ir džiaugiasi ne tuo, ką išmoko, o tuo, kiek sugebėjo paprieštarauti mokytojui. Galbūt jis ir tokiu būdu šio to išmoks, bet ar išmoks mylėti? Daug protingesnis ir stipresnis užaugs tas, kuris palankus savo mokytojui, jaučia mokytojo rūpestį ir meilę, yra dėkingas jam. Kas su meile ir džiaugsmu mokosi, tas lengviau išmoksta ir būna laimingas.

     Lygiai taip pat ir mokytojas. Prižiūrėtojas, kuris nuolatos vaikus baudžia, šaukia ant jų, nekenčia išdykėlių, nebus laimingas. Ne kartą atsitinka į duobę įpulti. Geri, atrodo, septintokai, o štai ėmė ir prikiaulino. Skaudu, liūdna, pikta, ir jau baruosi. Bet jeigu neapsvaigstu pykčiu ir prisimenu savo krikščionišką padermę, imu kitaip kalbėtis su vaikais: o kodėl? o ar taip gerai? o kaip būtų buvę geriau? Tik su meile atėjus pas vaikus, galbūt pavyks karštuolį nuraminti arba ir nuobaudą tokią paskirti, kad išdykėlis susimąstytų ir teisingai savo elgesį įvertintų. Juk negali būti, kad nesusimąstytų.

     Ne kritišką savo požiūrį visi turėtume ugdyti (šiandien mūsų gyvenime ir taip jo per daug), o meilę, gerumą, atlaidumą.