ALDONA PUIŠYTĖ
Aidžioj tyloj, spalvingi ir subtilūs,
Užgauna klausą garso virpesiai.—
Ataidi tolimas pavasario motyvas
Iš tos elegijos ... Vėl nerimą pasės?
Suskyla tolumos. Per tamsų skliaustą
Liepsnodama nuslysta kometa ...
Kas - laikas ir erdvė? Ar jie sukausto
Minties lėkimą, kai strėle greita
Į amžių atmintį staiga ji įsirėžia
Praskrodusi tylios inercijos ribas ...
O aklos rankos, neigę sielų ryšį,
Lytės vien formas, laikinas, grubias. -
Taip kurčias regi smuiką, bet negirdi
Skaidrios melodijos. O klausančiam- almės.
Kas jaučia esmę, tam nereikia skirti
Nuo sparno skrydžio, aido - nuo giesmės
Išliks, kas tikra. Sąskambiais gražiaisias
Tyli elegija vėl klausą palytės.-
Būtis ši - ne akimirkai, ne žaismui ...
Nedrąsiai žiūri mums į veidus paslaptis. -