Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Kuo lietuvių kalbai yra nusipelnę mūsų ankstesnieji kultūrininkai
Martynas Mažvydas— pirmosios lietuviškos knygos autorius.Jis pirmasis išspausdino lietuvišką abėcėlę, lietuvišką elementorių, giesmyną, katekizmą, pirmąjį originalų eilėraštį. Tai stambiausias 16 a. vidurio lietuvių rašytojas. Jo paruošti leidiniai ėjo nuo 1547 iki 1589 m. — dvidešimt šešerius metus po jo mirties. Ir svarbiausia — Martynas Mažvydas yra pirmasis lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas.
Mikalojus Daukša— lietuviškosios raštijos pradininkas Lietuvoje.Jis išvertė į lietuvių kalbą ir išleido J. Ledesmos katekizmą (1595) ir J. Vujeko postilę (1599). Tai neeilinis, praaugęs savo epochą žmogus, siekęs didžių dalykų. Daukša stengėsi kurti lietuvių tautinę kultūrą, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių. Tai šviesiausia to meto asmenybė, kalbos normintojas, didis Lietuvos patriotas.
Liudvikas Rėza buvo Kuršių nerijos žvejo sūnus, Karaliaučiaus universiteto profesorius, lietuvių kalbos seminaro vadovas. Jis reiškėsi kaip poetas, kritikas, vertėjas, tautosakininkas, literatūros istorikas. L. Rėza paskelbė K. Donelaičio kūrybos rankraščius — 1818 m. “Metus”, pats parinkęs kūriniui vardą, o 1824 m. pasakėčias. Parengė ir išleido pirmąjį lietuvių liaudies poezijos rinkinį “Dainos” (1825), tuo padėjęs pagrindus lietuvių tautosakos mokslui.
Simonas Daukantas— pirmasis istorikas, lietuviškai rašęs Lietuvos istoriją.Jis rinko lietuvių liaudies tautosaką, rengė lietuvių kalbos žodyną, rašė populiarias knygeles žmonėms, kūrė lietuviškus svetimų žodžių pakaitalus. Tai pirmasis ryškiausias tautinės savimonės žadintojas, lietuvių tautos atgimimo šauklys.
Motiejus Valančius— žymiausias XIX a. lietuvių tautos švietėjas ir dorovės ugdytojas.Jis ragino steigti parapijines mokyklas paprastiems žmonėms, mokyti vaikus skaityti, pats rašė ir kitus skatino rašyti žmonėms naudingų knygelių, parašė istorinį veikalą “Žemaičių vyskupystė”, apie 40 dvasiško ir pasaulietiško turinio knygelių, iš kurių ypač gyva žmonių kalba išsiskyrė “Palangos Juzė”. Ilgus dešimtmečius Lietuvos vaikai skaitė Valančiaus “Vaikų knygelę”, o suaugusieji — “Paaugusių žmonių knygelę”. M. Valančius aktyviai propagavo dorą ir blaivybę, buvo Varnių dvasinės seminarijos rektorius, Žemaičių vyskupas.
Laurynas Ivinskis— švietėjas, lietuvių periodinės spaudos pradininkas, pirmasis lietuviškų kalendorių leidėjas Lietuvoje.Per kalendorius geriausiai atsiskleidė šviečiamasis L. Ivinskio poveikis kultūriniam Lietuvos gyvenimui. Jis yra pirmasis lietuviško laikraščio Didžiojoje Lietuvoje organizatorius, to meto lietuvių grožinės literatūros kūrinių skelbėjas, leidybiniu darbu praskynęs takus “Aušrai” ir “Varpui”.
Antanas Baranauskas— pirmasis kalbininkas, pateikęs detalią ir gerai motyvuotą lietuvių tarmių klasifikaciją.Jis parašė lietuvių kalbos gramatiką, sukūrė nemažai lietuvių kalbotyros terminų (balsis, sakinys, rašyba, raidė, tarmė ir kt.), tobulino lietuvišką rašybą, normino lietuvių kalbą, gimtąja tarme parašė poezijos šedevrą — poemą “Anykščių šilelis”.
Petras Vileišiskovojo prieš lietuviškos spaudos draudimą, rėmė pirmuosius Didžiajai Lietuvai skirtus laikraščius (“Aušrą”, “Varpą”, “Ūkininką”), juose bendradarbiavo, rašė ir vertė švietėjiškas knygeles žmonėms, platino jas nemokamai, įkūrė Vilniuje pirmą lietuvišką knygyną, spaustuvę, leido ir redagavo pirmą legalų lietuvišką dienraštį “Vilniaus žinios”.
Jurgis Šlapelispadėjo Jablonskiui rinkti medžiagą lietuvių kalbos gramatikai, redagavo A. Juškos žodyną, Vilniaus krašte rinko tautosaką ir žodžius, taisė daugelio leidinių kalbą, parengė pirmąjį lietuvių kalba tarptautinių žodžių žodyną ir keletą kitų žodynų, redagavo tęstinį leidinį “Lietuvių tauta”, 1906 m. įsteigė Vilniuje knygyną, platino lietuviškas knygas.
Iš “TV Kalbos Viktorina"