Aldona Puišytė
Septinta diena — šventa Viešpaties diena. Skirta sielos atgaivai, susitelkimui ir poilsiui. Ji mums primena, kad Dievas-Kūrėjas septintąją dieną “ilsėjosi po visų darbų” (Pr 2,2). Ir paliko mums Įsakymą: Sekmadienį švęsk! Ši diena primena ir Išganytojo Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Tai žmogaus atsigręžimo visa širdimi į Dievą diena. Pašventinanti mūsų sielas, apšlakstanti dangiškuoju ysopu šv. Mišių metu. Paruošianti visos savaitės darbams.
Šv. Juozapas prie varstoto. Ses. Teodora
Menu vaikystės šventadienius. “Sekmadienį švęsk!” — žinojo ir besąlygiškai vykdė mano kaimo žmonės šį šventą Dievo Įsakymą. Būdavo, keliasi tėvai prieš saulelės patekėjimą. Apeina gyvulėlius. Žadina vaikus, rengia šventadienio rūbais. Ir patraukia visi keliais ir takeliais į bažnyčią. Štai jau baltuoja spindinčioje dangaus mėlynėje pro žalias medžių viršūnes iškilęs bažnyčios bokštas. Gaudžia aidi varpas senoje varpinėje. Mano širdis šokteli iš džiaugsmo. Juk barstysiu šiandien gėles prieš Švenčiausiąjį iškilnioje procesijoje apie bažnyčią. Švelnioji mergelė Agotėlė visą savaitę mokė kaip reikia gražiai pasemti rieškutes žiedlapių iš krepšelio, papuošto dideliu žydru kaspinu, ir beriant juos, pagarbiai nusilenkti prieš spinduliuojančią Monstranciją... Jau atvertos didžiosios bažnyčios durys. Centriniame altoriuje — Nukryžiuotasis, o prie Jo ant kelių parpuolusi, rankomis apglėbusi kryžių, rauda Marija Magdalietė. Didžioji atgailautoja, Kristaus gailestingos Meilės ir atleidimo palytėta, tapusi didžia šventąja. Tai ją Viešpats šventų Velykų rytą pirmąją pašaukė vardu... Mano tėvų veidai nušvitę, šventiškai susikaupę. Mama atsiverčia maldaknygę — Dievo Malonių Šaltinį. Joje visos svarbiausios maldos ir giesmės paženklintos šventais paveikslėliais. (O gražumas tų paveikslėlių! Paauksuotais krašteliais, jie man primena baltų debesėlių nuauksintus kraštelius, kai slepiasi už jų saulelė vaiskioje dangaus žydrynėje). Sugaudžia vargonai. Aidi kunigo Strazdelio giesmė: “Pulkim ant kelių visi krikščionys...” Nubanguoja, nuaidi giesmės aidas Mituvos kloniais ir kalneliais, lekia virš javų laukų ir žydinčių palaukių, kyla į spindintį vidudienio dangų. Suklumpa moterys ir vyrai, seneliai ir maži vaikeliai, berneliai ir mergelės — būsimam Aukojimui. Aukos šventoje Mišių Aukoje ir savo praėjusios savaitės darbus, džiaugsmą, vargus ir rūpesčius. Štai ir visų mylimas kunigėlis kaip iš medžio išdrožto Rūpintojėlio veidu. Jo paprastumas ir nuširdumas pritraukia sekmadieniais ir dalį gretimos parapijos parapijiečių į mažąją bažnytėlę. Tai šis asketiškas kunigėlis droviai slepia rankas nuo trokštančių jas pabučiuoti įkyrių bažnytkaimio dovatkėlių. Kiek palinkęs, tarsi neštų kryžių, kunigas kyla altoriaus laiptais: “Introibo ad altare Dei...” Pagarbiai bučuoja altorių. Atsigręžia į žmones: “Dominus vobiscum...” Nesuprantu lotyniškų žodžių, tik Švenčiausio Slėpinio nuojauta plazda vaikiškoje širdyje. Vėl gaudžia vargonai. Gieda choras ir visa bažnyčia. Nuščiuvę klausosi žmonės Evangelijos Žodžio. Aidi sidabrinių varpelių skambesys: klaupkite, gerieji žmonės... Kyla Ostija virš palinkusių pagarbinimui žmonių galvų, kyla Kraujo Aukos Taurė... Mano naivi širdis dar nesuvokia to Slėpinio didybės, nesupranta, koks Duonos ir Vyno Perkeitimas įvyksta. Supras tai žymiai vėliau, kai praeis Apvaizdos skirtą erškėčių kelią. Dabar tik vaikiškas susižavėjimas ir nuostaba kelia sielą Dievop...
Grįžus į namus — visa sodyba apgaubta šventadienio ramybe. Tyli mamos staklės, tik marguoja pradėta drobė margaraštė saulės spinduliuos pro baltą muslino užuolaidą. Ant apvalaus geltono stalelio seklyčioje užversta mamos mėgstamiausia knyga “Nuostabusis švento Pranciškaus Asyžiečio gyvenimas”. Šiandien neskaitys, nes tuoj pradės rinktis svečiai. Tyli tėvelio lentpjūvė. Tik ant suvežtų rąstų susėdę tyliai šnekučiuojasi keli kaimo vyrai. Tyliai dūzgia bitės žydinčiam sode. Šventa šventadienio ramybė. Dangiškojo Ritmo atspindys, Viešpaties atsiųstas mums į žemę. Senolių perduotas iš kartos į kartą. Septynių dienų ritmas. Šešias dienas dirbk. Septintąją švęsk. Dievo Įsakymas žmonėms, duotas jų pačių gerovei. Tobulos harmonijos aidas netobulame žemės gyvenime. Ora et labora. Šiandien tėviškėje ypatingas šventadienis. Renkasi giminės ir kaimynai. O svarbiausia: atvažiavo linksmasis dėdė Jonas, saleziečių vienuolis. Jau sustatyti sode stalai, užtiesti baltutėlaitėm iškrakmolintom lino staltiesėm. Vyresnės sesės padeda mamai ruošti vaišes. O mums su broliu, mažiausiems, vienas džiaugsmas! Bėgam su dėde Jonu susiėmę už rankų per sodą, nusiritam juokdamiesi nuo šlaito tiesiai prie Antvardės upeliuko. Paskui mus lekia pulkas atvažiavusių paviešėti pusseserių ir pusbrolių. Upelyje plaukioja mažos sidabražvynės žuvytės, gražiai blykčiodamos saulės atšvaituos. Šventadienio ramybė virš upeliuko ir gėlėtų pievų. Poilsio diena. Bendravimo su artimaisiais valandos. Meilės agapė žydinčio sodo paunksnėj. Jau renkasi gentys. Aidi džiaugsmingi šūkčiojimai: “Vai, Petronėle, kaip ilgai mudvi nesimatėva...”
Nuostabiai Bažnyčia suskirstė visų metų šventes! Pakartojančias visą Išganytojo gyvenimą žemėje. Nuo gimimo varganame Betliejaus tvartelyje. Iki Golgotos ir Prisikėlimo. Štai ankstyvieji Rarotai. Ilgesingas Mesijo laukimas: rasokite, dangūs, ir išlykite mums išganytoją... Advento susitelkimas. Kūčios. Su Šventąją Naktį kalbančiais gyvulėliais. Su kvepiančiu šienu, primenančiu Betliejaus tvartelį. Su balta plotkele, pasidalijama tarp artimųjų meilės vakarienėje. Su džiaugsminga žinia: šiąnakt gims mums Išganytojas. Ruoškime savo širdžių tvartelius JO užgimimui. Skamba varpelis ankstyvą Kalėdų rytą: važiuojame šlajikėmis į Bernelių Mišias. Čia prie Beltiejaus klaupiame greta piemenėlių pagarbinti gimusį pasaulio Atpirkėją: “Sveikas, Jėzau gimusis, šventas Dievo Kūdiki...” Vėl tolimas vaizdas iš vaikystės. Eina per kaimą Trys Karaliai, linkėdami laimės ir ramybės kiekvienai pastogei. Juos lydi angelas, kuriame atpažįstu kaimyną Izidorių. Bet visviena šventos paslapties nuojauta apglėbia sielą džiaugsmu ...O štai ir Gavėnios violetinė rimtis. Renkasi kaimynai šventadienio vakarais giedoti Kalvarijos Kalnų. Mama atsiverčia “Dievo Malonių Šaltinį” ir pradeda žodžiais: “Apmąstykite Jėzaus Kristaus kančias, taisykite širdis jūsų Viešpačiui, savo sąžinę gerai peržiūrėdami, nuodėmes ašaromis apverkdami, su nužeminta širdimi jų atleidimo prašydami, širdis nuo šio pasaulio visokių rūpesčių laisvas turėdami, visus norus, mintis savo Viešpačiui Dievui aukodami...” Pavargę nuo savaitės darbų, keliauja mintimis maldoje vargo žmoneliai Kristaus Kančios Keliu... Tėvo balsas veda “V. Jėzaus Kančios Litaniją”: “Jėzau, uksusu ir tulžimi girdytasis”. Choru atisliepia kaimynų balsai: “Pasigailėk mūsų!” Mama šluostosi ašaras, bet tebegieda graudžiai virpančiu balsu... Taip priartėja ir Velykos, nuostabiausioji visų šventadienių šventė. Su galingu Prisikėlimo varpų gaudesiu. Su džiugia giesme: “Linksma diena mums nušvito... Kėlės Kristus, mirtis krito... Aleliuja. Aleliuja. Aleliuja...
Tai praėjusio laiko stebuklingi aidai. Penkiasdešimt metų siautėjęs ateizmas išbloškė dalį žmonių iš to harmoningo šiokiadienių-šventadienių ritmo. Išblukino iš jų sąmonės Dievo duotą Įsakymą: Sekmadienį švęsk! Šešias dienas dirbk, o septintąją ilsėkis. Atiduok Viešpačiui prideramą pagarbą, padėkok Jam už gautas malones, pasiruošk sekančios savaitės darbams. Deja, vėl susimaišė dienos. Užvaldė žmones absurdiškas, chaotiškas skubėjimas, neklausiantis: kur? ir kam? Graži buvo Atgimstanti Tauta, plūstelėjusi į bažnyčias. Dirbanti, švenčianti šventadienius, ieškanti atgaivos maldoje. Atrodė, kad prisikėlė visa Lietuva. Aiman. Kai po Atgimimo švenčių atgręžė ateizmo sužalotą veidą, krūptelėjome ne vienas: Viešpatie, kokia žaizdota Tautos dvasia! Koks liūdnas ir suvargęs jos veidas už margai išdažytos trumpalaikių karnavalų kaukės. Valdant “tiems patiems”. Ateizmo pasėta sėkla tebeaugina savo piktžoles. Pakėlė galvą vėl anuomet išugdytas darbo, daiktų vergas, trokštantis tik materialinių gėrybių. Kuo daugiau! Virstančių dulkėm... Ankstyvą rytą krauna kaimynai krepšius į “volgą”. Kur skubate, žmonės? Į kolektyvinį sodą. Kodėl ne į bažnyčią? Juk šiandien sekmadienis. Ką jūs! Nėra laiko. Tiek darbo sode. Vaisiai krenta. Grynas nuostolis. Ten užsisuksim radiją ir dirbdami išklausysim Mišias. Visur yra Dievas. Šventa teisybė: Dievas yra visur, nes “Jame gyvename, judame ir esame”. Bet ne visur siela atsiveria Dievui. Reikia ramybės, susitelkimo. Todėl ir įsakyta: “Sekmadienį švęsk!” O štai netoliese kyla modernus dviaukštis. Dirba šeimyna su darbininkais. Tik kodėl sekmadienį? Prieš pat šventas Mišias. Jei paklaustum — atsakytų. Nespėjam. Šitiek darbų! O kaip spėdavo paprastas kaimo žmogus? Atsikėlęs anksti apliuobdavo gyvulėlius, apeidavo namus. Persirengdavo ir spėdavo į Šventadienio Sumą, eidamas pėsčiomis kelis kilometrus. Kaip sugrąžinti žmogų vėl į tą šiokiadienių-šventadienių ritmą? Keliasi žmogus ir vėl klumpa ant tų pačių materialistinės sąmonės akmenų. Suardytas darbo ir maldos, nuovargio ir poilsio ritmas. Viešpatie, sugrąžink jį į mūsų sielas, šeimas ir visos Tautos gyvenimą. Gal išeiti į judriausias gyvenimo kryžkeles ir šaukti: broliai ir sesės, kur jūs skubate? Sustokit! Pagalvokit, kokia visų jūsų darbų prasmė. Kam jie skirti, jei ne Viešpačiui? Gal savo tuščiai garbei, kurią laikas išblaško nei dūmus. Ar sukaupti turtams, kuriuos rūdys ir kandys suėda? Pakelkite darbuos pavargusius, susirūpinusius veidus ir širdis į Viešpatį. Jam aukokite savo darbus, nes tik Jame, Amžinajame, neprapuola nei menkiausias triūsas, jei su meile Jam buvo dirbama. Ir išgirskite Jo Įsakymą: Sekmadienį švęsk! Koks svarbus yra šis Dievo Įsakymas byloja ir Evangelija. Apaštalas Lukas, pasakodamas apie šventąsias moteris, lydėjusias Išganytoją Kryžiaus Kelyje iki Golgotos, sako: “Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas” (Lk. 23,56).
Tačiau Jėzus perspėja, kad Įstatymo pildyme nebūtų vergystės dvasios. Juk esame ne vergai, o įsūniai Dievo Sūnaus dėka. “Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui! Taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats” — atsako Jėzus jį kaltinusiems fariziejams už vargšo žmogaus išgydymą. Dievas niekuo nepanašus į ribotus žemiškų įstatymų leidėjus. Jo Įstatymai duoti su meile paties žmogaus gerovei. Sekmadienis mums primena Išganytojo Prisikėlimą. Ir mūsų pačių būsimą kelionę “į atilsio šalį”. Ją mini apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Dievo Žodį ir primindamas, kad “Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų darbų”. Jis perspėja, kad privalome atidžiai klausyti Dievo Žodžio: “Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių”. Jeigu trokštame po visų darbų ir vargų įeiti į tą Viešpaties pažadėtą atilsio šalį, turime atviromis širdimis priimti sekmadieniais skelbiamą Dievo Žodį, kad jis kristų kaip sėkla į derlingą, paruoštą sielos dirvą. Būsimo derliaus pjūčiai. Juk “Dievo tautos dar laukia šabo poilsis, nes kas įeina į atilsio šalį, ilsisi po visų darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po savųjų” (Žyd 4,10).