(Konkurse premijuotas straipsnis)

Henrikas Sinkus

     Skaitydami liturginį maldyną, randame klausimą: kas yra žmogus? Čia pat ir atsakoma: “Žmogus yra Dievo kūrinys, turintis medžiaginį kūną ir dvasinę sielą”. Dievas savaisiais ir Bažnyčios įsakymais nurodo mums kelią į išganymą. Vieną iš Dievo įsakymų, penktąjį, panagrinėkime išsamiau. Tame pačiame maldyne randame, kad prieš 5-jį Dievo įsakymą “Nežudyk” nusikalstame, kai linkime artimui nelaimės, ligos, mirties, kai pykstame ant savo artimo ir trokštame jam keršyti, jo neužjaučiame, kai sužeidžiame ką nors arba atimame gyvybę sau ar kitam žmogui, nors ir negimusiam. Šią 5-jo Dievo įsakymo dalį, liečiančią negimusios gyvybės žudymą, ir panagrinėsime. Kad žmogus nuo pat savo užuomazgos turi dvasinę sielą, pasako mums Visatos ir gyvybės kūrėjas — Dievas, o kad žmogus nuo pat apsivaisinimo momento turi medžiaginį kūną, patvirtina mums medicinos mokslas.

     Jau pirmąjį nėštumo mėnesį, vos įsitvirtinus apvaisintam kiaušinėliui gimdoje, stebime jo svarbesniųjų organų ir gemalinių dangalų užuomazgas. Antrojo mėnesio pabaigoje gemalo ūgis pasiekia iki 3,5 cm ilgio, randamos akių, nosies, burnos ir galūnių užuomazgos. Trečiojo nėštumo mėnesio pabaigoje vaisius užauga iki 8-9 cm ir svaria apie 25 gramus, jau judina galūnes, matomi jo rankų ir kojų pirštai. Dešimtoje nėštumo savaitėje atsiranda vaisiaus refleksai. Iki 10-12 nėštumo savaitės susidaro visų svarbiausiųjų organų užuomazgos, kurios yra labai jautrios žalingiems poveikiams. Ypač neigiamai veikia vaisių nikotinas, alkoholis ir kai kurie vaistai. Vaisiaus vystymąsi neretai sutrikdo infekcija, deguonies stoka, nenormali mityba ir kitokie faktoriai. Vaisius gali gimti nesveikas, o kartais ir žūti. Moterys, norėdamos išvengti pastojimo, vartoja vaistus ir kitokias priemones, dažnai nesuvokdamos, kad jos ne tik nužudo vaisių, bet pakenkia ir savo sveikatai, tuo būdu nusidėdamos prieš 5-jį Dievo įsakymą. Žinomos įvairių hormonų tabletės, kurios geriamos kiekvieną dieną, arba kitais terminais. Viena iš hormonų veikimo ypatybių yra ta, kad jie sutrikdo gimdos gleivinės pasiruošimą gemalo priėmimui ir jo įsitvirtinimui gimdoje. 1-2% moterų, naudojusių hormonus, vis vien pastoja. Tad hormonų pakenktoje gimdos gleivinėje gemalui pavyksta įsitvirtinti tik retais atvejais, o visais kitais kartais jis žūsta — tik nežinia, kiek kartų per metus...

     Panašiai gemalas nužudomas, kai gimdoje nepastojimo tikslu nešiojama spiralė. Spiralė ne tik kliudo lytinėms ląstelėms apsivaisinti, bet ir sukelia gimdos gleivinės uždegimą bei jos kapiliarų trombozę. Apvaisintas kiaušinėlis, patekęs į tokią gimdą su pakitusia gleivine, sunkiai įsitvirtina ir dažniausiai žūsta. O gemalui žūstant, kiekvieną kartą nusidedama negimusios gyvybės nužudymu. Iki 2-3% moterų, nešiojančių spiralę, pastoja, ir kai kurios iš jų gimdo.

     Hormonai ir spiralės nužudo gyvybę, mūsų akims nematomą, tuo tarpu chirurginės intervencijos metu vaisius sutraiškomas instrumentais. Šios operacijos atliekamos Lietuvos ligoninių ginekologiniuose skyriuose nuo 1955.11.23, remiantis tada išleistu TSRS Aukščiausios Tarybos įsaku. Tas įsakas nepanaikintas mūsų tėvynėje iki šiol. Nuo įsako išleidimo dienos iki 1991 m. mūsų šalyje nužudyta iki 2 milijonų negimusių kūdikių, neskaitant tų, kurie žuvo naudojant hormonus ir spirales. Laikraščio “Ūkininko patarėjas” priede “Šeimininkė” 1992 m. Nr. 18 pateikiami kai kurių metų duomenys apie respublikoje užregistruotą gimdymų ir abortų skaičių:

 

gimė (tukst.)

abortų

1960 m.

62,2

36,5

1970 m.

55,2

45,3

1980 m.

53,0

45,2

1990 m.

56,0

29,9

     Aišku, kad į šiuos skaičius neįeina slapta padaryti abortai, kurių knygose niekas neregistruoja. Be to, tam tikras skaičius būna dvynukų, kurie taip pat lieka niekur neatžymėti. Sudėjus visus tuos skaičius, abortų skaičius pasirodytų besąs daug didesnis.

     Dar reiktų paminėti neretai atliekamą vaisiaus absorbacijos operaciją. Kai kas net sako, kad čia vaisius nėra nužudomas, o tik išsiurbiamas vakuumo aparatu. Šiuo atveju nėštumo galėję ir nebūti, o jei ir buvo, tai gemalas labai mažas. Iš tikrųjų tai tėra operuojančiojo mėginimas, iš vienos pusės, nuraminti pacientę, iš kitos — pateisinti save. Bet ar pateisins mus vienus ir kitus — už tokius veiksmus Dievas?

     Darydamasi abortą, moteris ne tik nužudo kūdikį, bet pakenkia ir savo sveikatai. Nors abortas atliekamas ligoninės operacinėje, jo metu į gimdą gali patekti infekcija ir sukelti tiek pačios gimdos, tiek jos priedų uždegimus. Be to, sekantys nėštumai gali baigtis savaiminiais persileidimais, negimdiniu nėštumu, priešlaikiniu gimdymu, placentos priaugimu, kraujavimais po aborto ir po sekančių gimdymų. Daug moterų (apie 6%), nutraukusių pirmąjį nėštumą, lieka nevaisingos visą gyvenimą. Daliai moterų po aborto sutrinka kiaušidžių funkcija ir tuo pačiu — mėnesinių ciklas. Neretai tokioms moterims pakenkiama nervų sistema.

     O moterys, nešiojančios gimdoje spiralę, dažnai kreipiasi į gydytojus dėl skausmų pilvo apačioje, mėnesinių sutrikimų ir kraujavimų ne mėnesinių metu. Gali pasitaikyti ir gimdos pradūrimų. Visi šie nusiskundimai išnyksta, pašalinus iš gimdos spiralę. Tos moterys, kurios nėštumui išvengti ilgesnį laiką vartoja hormonus, neretai suserga skrandžio ir žarnyno ligomis, kai kurios papilnėja, kai kurioms pabrinksta krūtys, sutrinka mėnesinių ciklas. Hormonus ypač pavojinga vartoti jaunai, nesubrendusiai (iki 20 metų) moteriai.

     Moterys, kurios ryžtasi atsikratyti savo kūdikiu, dažniausiai kaltina sunkias ekonomines gyvenimo sąlygas. Daugelis kaltina savo negerą alkoholiką vyrą, o kai kurios skundžiasi silpna sveikata, todėl ir gimdyti nepajėgsiančios. Tačiau, gydytojams patikrinus moters sveikatą, dažniausiai nerandama susirgimų, kurie galėtų pakenkti moteriai dėl vaisiaus nešiojimo ir gimdymo. Ekonominiai sunkumai šeimoje, be abejonės, yra svarbūs. Tačiau aš prisimenu 1944-45 metus. Tada dirbau gydytoju Kauno 2-je moterų ligoninėje. Ilgam karui einant į pabaigą, ekonominė mūsų krašto padėtis tikrai buvo sunki. Ligoninės palatose buvo šalta. Trūko vaistų ir muilo, skalbinių, jau nekalbant apie nepakankamą mitybą. O moterys gimdė. Tik užgimusius kūdikius su didžiausia meile glausdavo prie savo krūtinių, šildė juos savo motiniška šiluma. Tada jų vienintelis noras buvo išsaugoti savo kūdikį. Kiekvienas naujagimis — tai didžiausias motinos, šeimos ir visuomenės turtas. Vieną naktį sukaukė miesto sirenos, pranešdamos apie lėktuvų antpuolį. Skubėjome moteris ir naujagimius perkelti į ligoninės rūsį, kad apsaugotume bent nuo sprogusių bombų skeveldrų. Viena seselė neatsargiai trinktelėjo koridoriaus duris, kurios atsimušė į nešamo kūdikio galvutę, ir šis mirė. Kiek tada pergyveno visas ligoninės personalas, kiek skausmo ašarų išliejo mirusio naujagimio tėveliai... O šiandien — ar neturėtume dar labiau pergyventi dėl tyčia nužudomų negimusių kūdikių? Jų nužudoma ne vienas, o tūkstančiai, ir per daugelį metų —jau milijonai!

     Moterys, norinčios tapti motinomis, vargo ir aukos nevengia. Tai aiškiai mačiau ir įsitikinau, kai 1954-56 metais būdamas tremtyje, dirbau dideliuose Vorkutos miesto gimdymo namuose. Ypač įsiminė viena naktis, kai pagimdė net 22 moterys. Daugumą jų sudarė arba tremtinės, arba atvykusios pas savo vyrus, paliktus amžinam ištrėmimui Vorkutoje po lagerio bausmės atlikimo. Ten gimdė daug lietuvių moterų. Jų butai — tai apkasti sniegu iki stogo barakai. Jos neišsigando stiprių šalčių, sniego pūgų ir skurdo, jų negąsdino sunkios ekonominės ir buities sąlygos. Jų didžiausias noras buvo tapti motinomis. Marytės Žąsinienės, kilusios nuo Šakių, laiškas užsiliko iki šiol. Ji rašė: “Mano sūnus Kęstutis ir dukrelė Birutė išvydo šį pasaulį operacijos keliu. Aš buvau išgelbėta nuo mirties, kad mano vaikai neliktų našlaičiais tarp svetimųjų. Telaimina Jūsų šeimą Viešpats Aukščiausias! Didžiausias turtas pasaulyje — vaikai”.

     Ši tremtinė ir panašios į ją moterys motinystę suprato kaip pačią brangiausią Kūrėjo dovaną žmogui. Džiugu, kad šiandien atsiranda vis daugiau moterų, net ir jaunimo tarpe, kurios supranta, kad ne žmogus yra gyvybės kūrėjas, nors vaisių pradeda vyras ir moteris.

     Dienraštis “Lietuvos aidas”, paklausęs skaitytojų apie jų požiūrį į abortą, gavo ir Kauno studentės Linos Striokaitės laišką. Ji rašė: “Nors vyras ir moteris pradeda naują gyvybę, tačiau ne žmogus yra gyvybės kūrėjas, todėl ir neturi teisės jos sunaikinti. Abortą laikau žmogžudyste ir manau, kad kiekvienas nepajėgiantis savęs apginti žmogus turi būti ginamas įstatymų”. Kitame to paties laikraščio numeryje kun. Robertas Grigas rašo: “Visi aborto pateisinimai negali pridengti esmės: nužudomas nekaltas žmogus. Skurdas, pavojus gimdyvei, kiti motyvai nesumažina atsakomybės — tiek motinų, sąmoningai skiriančių savo kūdikius mirčiai, tiek nusikaltimą vykdančių medikų”... Motina Teresė, paklausta apie abortą, pasakė: “Aš manau, kad nė vieno žmogaus ranka negali pakilti žudyti, nes žmogaus gyvybė yra Dievo gyvybė mumyse, net ir negimusiuose vaikuose. Todėl dar į pasaulį neatėjusių ir jau žudomų vaikų šauksmą girdi Dievas”.

–     Kad Dievą pasiekia nužudomųjų balsas, skaitome ir Biblijoje, kur aprašomi Adomo ir Ievos sūnūs, Abelis su Kainu. Jaunesniojo brolio Abelio atnašaujama auka Dievui patiko, o Kaino — ne. Tada Kainą apėmė pavydas, ir jis užmušė brolį. Už tai Kainas buvo Dievo nubaustas, ir visą likusį gyvenimą jam teko klajoti. Tai tik žemiška nuobauda. O kokią nuobaudą skirs Dievas žmogui už 5-jo įsakymo nesilaikymą pomirtiniame gyvenime, atspėti neįmanoma.

–     Kartais kyla klausimas, ar gali katalikiškos šeimos planuoti savo vaikų skaičių, nenusidėdamos Dievui? Žinoma, kad gali. Reikia, kad moteris gerai žinotų savo vaisingas dienas. Tomis dienomis reikalingas savęs sutvardymas, ypač iš vyro pusės. Vaisingų dienų išsiaiškinimui geriausiai tiktų pasitarti su tikinčiu į Dievą moterų ligų gydytoju.

–     Neretai iškyla ir apsigimusių klausimas. Apsigimimą galima nustatyti šiuolaikiniais tyrimų metodais dar motinos įsčiose. Nustačius gimsiant kūdikį su negalia (apsigimimu), kai kurie gydytojai pataria moteriai nužudyti negimusį vaisių. Moteris, įkalbėta medikų, kartais tokiai operacijai ryžtasi. Šis, tegu ir negimęs, vaisius vis tiek yra žmogus, kuriam paties Dievo yra suteikta gyvybė, ir tuo pačiu jam duota teisė gyventi. Kas žudo negimusius kūdikius — tiek sveikus, tiek su kai kuriais trūkumais — nusideda 5-jam Dievo įsakymui. Be to, žudydama negimusius kūdikius, visuomenė gali degraduoti morališkai iki tiek, kad pradėtų žudyti ir užgimusius žmones, neatsižvelgdama į jų amžių. Toks atsikratymo žmonėmis būdas vadinamas eutanazija: nepagydomai sergančiam žmogui siūloma savo noru išgerti vaistų, kad jis greičiau numirtų. Beviltiškas ligonis gali sutikti tokius vaistus išgerti, bet šis gydytojo pasiūlymas tolygus savižudybės propagavimui.

     –Nagrinėjant šią temą, reikia pasakyti, kad kartais žmogus, nors ir nenorėdamas, gali tapti čia suminėtų nusikaltimų bendrininku arba net jų vykdytoju. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos moterų ligų gydytojai, privalėję daryti nėštumo nutraukimo operacijas pagal minėtą TSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaką.

     Nežiūrint to, dvasinis atbudimas Lietuvoje vyksta. Vis daugėja gydytojų, inteligentų ir eilinių žmonių, kurie pasisako prieš negimusios gyvybės žudymą. Vis didesnis skaičius gydytojų, vadovaudamiesi savo sąžine, atsisako atlikti aborto operacijas. Kai kurie grįžta prie Dievo per atgailos sakramentą, o kad Dievas ir sunkiausiems nusidėjėliams, darantiems atgailą, yra gailestingas, primena mums Jėzaus Kristaus, prikalto prie kryžiaus Kalvarijos kalne, žodžiai. Tada, kai iš jo tyčiojosi vienas iš dviejų šalia kabėjusių žmogžudžių, antrasis susijaudinęs kreipėsi į Jėzų: “Viešpatie, atsimink mane, kuomet įeisi į savo karalystę!” Ir Jėzus jam atsakė: “Iš tikrųjų sakau tau, šiandien tu būsi su manimi rojuje”.

     Manau, kad šie Kristaus žodžiai tiktų visiems, kurie vienaip ar kitaip, vienokių ar kitokių aplinkybių priversti, nusidėjo Dievui prieš jo 5-jį įsakymą, tačiau dabar dėl to gailisi.

     Apibendrinant tai, kas šiame rašinyje teigta, galima padaryti tokias išvadas:

     1.    Žmogus yra Dievo kūrinys, turintis medžiaginį kūną ir dvasinę sielą.

     2.    Tas savybes žmogus įgyja nuo pat savo užuomazgos, ir jos išlieka iki jo natūralios mirties.

     3.    Nusideda prieš 5-jį Dievo įsakymą, atimdami gyvybę negimusiam kūdikiui:

     a)    kurie skiria ir kurie vartoja vaistus ar kitas priemones, iššaukiančias negimusio vaisiaus žuvimą;

     b)    kurie sąmoningai atiduoda savo vaisių mirčiai ir kurie tokias operacijas atlieka;

     c)    kurie, įtarę ar nustatę vaisiaus apsigimimą, pataria jį sunaikinti ir kurie su tuo siūlymu sutinka;

     d)    ekonominiai sunkumai ir kiti motyvai neatleidžia nuo atsakomybės už vaisiaus nužudymą.

     4.    Nusidedantiems prieš 5-jį Dievo įsakymą galima Dievo bausmė gyvenant arba pomirtiniame gyvenime.

     5.    Darantiems atgailą, Dievas yra gailestingas.

Naudota literatūra:

     1.    Liturginis maldynas. Lietuvos vyskupų konf. leidinys. K-V., 1989.

     2.    Akušerija. V., Mokslas, 1977.

     3.    Ginekologija. J. Žukauskas, A. Kvilius. V., Mintis, 1974.

     4.    Žmogus — ne daržovė, kurią galima išrauti... R Cemnolomskis, žurn. “Sveikata”, 1993, Nr. 11.

     5.    “Ūkininko patarėjo” leidinys “Šeimininkė”. 1992 rugsėjis, Nr. 18.