CHIARA LUBICH

"Tebūna ne mano, bet tavo valia!" (Lk 22,42).

     Ar atsimenate, kad tuos žodžius pasakė Jėzus savo Tėvui Getsemanės alyvų kalne? Jie nurodo reikšmę jo kančios, po kurios buvojo prisikėlimas. Tie žodžiai parodo ir Jėzaus vidinės kančios nepaprastą įtampą. Tai buvo tas Jėzaus vidinis skausmas, kuris sukėlė jo žmogiškos prigimties norą išvengti tokios mirties, kurios norėjo jo Tėvas.

Generalinės kongregacijos dalyvių Mišios Gregorianum universitete.

     Tačiau Kristus nelaukė tos dienos, kada jo valia sutiks su Dievo valia. Jis ją vykdė savo gyvenime visuomet. Jei Kristus tuo vadovavosi, tai toks ir kiekvieno krikščionio įsitikinimas turi būti. Todėl ir mes savo gyvenime taip pat turime vis kartoti: “Tebūna ne mano, bet tavo valia!”

     Bet mes, būdami net pakrikštyti, gal niekuomet taip negalvojame. Mums gali atrodyti kad šio sakinio prasmė reiškia tik kaip pasidavimą likimui, kada nėra pasirinkimo. Bet toks supratimas yra klaidingas.

     Gyvenime mes galime eiti tik vienu keliu. Mes galime vykdyti savo valią, ar laisvai pasirinkdami vykdysime Dievo valią. Tada mūsų patyrimai parodys, ko verti mūsų pasirinkimai: jei vykdysime tik savo valią, veikiai patirsime nusivylimą, kai pamatysime, jog negalime pasiekti savo gyvenimo išsvajotų tikslų.

     Tada mūsų gyvenimas bus nuobodus, nepaisant mūsų pastangų padaryti jį įdomiu, nes savo gyvenimo prasmės nenorėjome siekti. Tada mes turėsime prisipažinti, jog klydome. Be to, savo gyvenimo pabaigoje išeisime nepalikę jokios žymės — gal tik keletą ašarų sulauksime, o po to būsime visiškai užmiršti. O kiti patyrimai parodys kaip mes stengiamės vykdyti tuos Jėzaus žodžius: “Tebūna ne mano, bet tavo valia!”

     Pabandykime įsivaizduoti Dievą kaip saulę. Tos saulės spinduliai apšviečia kiekvieną mūsų. Jie yra Dievo valia mums. Krikščionys ir geros valios žmonės yra šaukiami būti tos saulės šviesoje ir laikytis jos spindulio, kuris kiekvienam yra ypatingas ir skirtingas nuo kitų. Taip darydami, jie vykdys tą nuostabų ir ypatingą planą, kokį Dievas kiekvienam turi.

     Jei ir mes pasiryšime gyventi tuo būdu, patirsime nuostabius ir neįsivaizduojamus nutikimus. Tada tuo pačiu metu būsime vykdytojai ir stebėtojai kažko didingo, ką Dievas vykdo mumyse ir per mus žmonijoje. Tada viskas, kas mūsų gyvenime nutiks — kentėjimai ir džiaugsmai, malonės ir bandymai, reikšmingi nutikimai, kaip laimė ir pasisekimai, nelaimingi atsitikimai ar netekimas brangių asmenų, taip pat maži dalykai mūsų kasdienos gyvenime — namie, įstaigoje ar mokykloje, viskas, o viskas pareikalaus naujo supratimo, nes visa tai buvo leista Dievo, kuris yra Meilė.

     Viskas, ko jis nori ar leidžia, kad įvyktų, yra mūsų naudai. Pirmiausia, mes turime priimti tikėdami, tada patirsime, kad viskas, ir gera ir bloga, jungia visus įvykius, kurie formuoja nuostabų visko suvienijimą, kuris reiškia Dievo planą mums.

     Tada toks planas bus mums patrauklus. Mes nuoširdžiai norėsime duoti savo gyvenimui gilesnę prasmę.

     Visų pirmiausia, supratę kur yra Dievo valia, turėsime pasiryžti ją ir vykdyti. Tik pagalvokime valandėlę: mūsų praeitis pasibaigė, ir mes negalime jos grąžinti; mes tik galime pavesti ją Dievo gailestingumui. O kokia bus mūsų ateitis, mes nežinome — ją patirsime, kai ji ateis. Tiktai esamasis laikas yra mūsų rankose, todėl kaip tik ir turime stengtis gyventi pagal tuos žodžius: “Tebūna ne mano valia, bet tavo!”

     Nemanykime, kad traukinys atvažiuos greičiau į mūsų stotį, jei traukinyje vis eisime pirmyn ir atgal. Bet mes kartais taip ir darome, kai svajojame apie ateitį, kuri dar neatėjo, ar galvojame apie praeitį, kuri niekada negrįš.

     Juk laikas eina pirmyn. Todėl mes turime stengtis esamuoju laiku vykdyti Dievo valią, tada užbaigsime savo gyvenimą čia, žemėje, prasmingai.

     Dabar norėsite mane paklausti: kaip mes galėsime atskirti Dievo valią nuo mūsų valios? Galiu jums pasakyti vieną būdą. Juk nesunku atskirti, ar esamoje valandėlėje tai galėtų būti Dievo valia, ar mūsų. Tik pažvelkite giliau į savo širdis: ten Dievas jums kalba. Galbūt praeityje jo balsą per dažnai tildydavote, gal ir dabar vos girdite. Bet stenkimės klausyti, nes jums kalba Dievas. Jis sako jums, kada yra laikas studijuoti, kada padėti draugui, kada dirbti, kada nepasiduoti gundymams, kada vykdyti kokias nors krikščionio ar piliečio pareigas. Dievo balsas jumyse ragina klausyti tų, kurie kalba jo vardu, ir sutikti drąsiai sunkias aplinkybes...

     Klausykite ir netildykite jo balso — tai brangiausias turtas. Klausykite, ką jis sako. da valandėlė po valandėlės galėsite kurti savo gyvenimą, kuris yra žmogiškas, o kartu ir dieviškas, kuriamas tik bendradarbiaujant su Dievu. Tada jūs pamatysite nuostabius dalykus. Jūs matysite, ką Dievas gali padaryti žmonėse, kurie visu savo gyvenimu sako: “Tebūna ne mano, bet tavo valia!”

Iš anglų kalbos išvetė Kostas Paulius