Birutė Žemaitytė
Esu gydytoja iš provincijos miesto, todėl mano pranešimas ne mokslinis, o praktinis, kadangi mokslas prieina tik iki mirties durų, o toliau prabyla mokslui nepaveldi antgamtinė tikrovė— mirties virsmas. A. Karelis (Alexis Carrel), žymus mokslininkas, už laimėjimus medicinos srityje 1912 m. gavęs Nobelio premiją, sako: “Ką mums duoda visos teorijos mirties akivaizdoje? Tikram gyvenimui reikia ne mokslo, bet tikėjimo
Dievas - Gyvybė
“Aš esu Esantysis”, skaitome pradžios knygoje. Dievo esmė - Gyvybė. “Aš esu Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”, esu gyvųjų, esu asmenybių Dievas. “As dėkoju Tau, kad esu taip nuostabiai, baimę keliančiai sukurtas! Nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino” (Ps 139,14).
Žmogus yra asmenybė, save suvokianti būtybė, gali protu aprėpti visą pasaulį, neištirpdama jame.
Tautos, kurios per tūkstančius metų nedrįso net per plauką pakeisti įprastų kanonų, yra magizmo “kolektyvinių vaizdinių” aukos. Jie slopino žmonių kūrybinį aktyvumą bei religinį genijų, nes žmogus, kaip Visatos Kūrėjo paveikslas ir panašumas, gali rasti savo aukščiausiąjį pašaukimą, tik suvokdamas asmeninę atsakomybę ir dvasinę laisvę.
Žmogus yra mirtinga, laiko ir vietos ribojama būtybė, tačiau jame yra Dievo paveikslas, todėl žmogus gali skleisti šviesą, kurią jis atspindi. “Jūs - pasaulio Šviesa”, skamba nuo palaiminimų kalno.
Kodėl iš žmogaus sklinda dvasingumas? Todėl, kad gavo jo iš Amžinybės. Jėzus mums sako: “Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus, ir šlovintų jūsų Tėvą danguje” (Mt 5,16). Kiekvienas žmogus, kiekvienas krikščionis gali skleisti Kristaus meilę ir šviesą. Tuomet, padėdamas kitiems moraliai, materialiai, dvasiškai ir netgi parapsichologiškai, jis vykdys Aukščiausiąją Valią, jis tarnaus, jo gyvenimas įgaus naują, gilesnę prasmę ir grožį. Todėl, kad jis taps Šviesos, Tiesos ir amžinybės didingosios Karalystės pasiuntiniu.
Kiekvienas žmogus - tai ištisinis pasaulis, tai unikali ir nepakartojama būtybė, tai Dievo paveikslas ir panašumas.
Religija kreipia žmogaus dėmesį į būties (ontologinę) tikrovę. Ji pabrėžia, kad žmogus yra daugiau negu tai, ką jis daro, ar tai, ką jis turi. Žmogaus vertė remiasi ne turėjimu, bet tauriu buvimu.
Dievo meilė grindžia žmogaus vertę ir jo savivertės jausmą, o ne atlikti darbai. Dievas myli žmogų ne dėl to, kad jis geras, bet žmogus yra geras dėl to, kad Dievas jį myli. Dievo meilė yra besąlygiška: nei nusipelnoma, nei nusipelnytina.
Sukurtoji asmenybė yra absoliuti vertybė Kūrėjui, ji nėra tik kažkokios visumos dalelė.
Sąmoningas savojo trapumo prisiėmimas veda į išganymą. “Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, praras ją”. Iš tiesų, šventųjų gyvenimas liudija, kiek daug energijos atsilaisvina, kuomet pritariame savajam trapumui ir net džiaugiamės juo. Juk Viešpaties “galybė geriausiai pasireiškia silpnume”.
Supratus savo gyvenimo stilių buvus tinkamu, savaime ateina ir savo paties gerumo pripažinimas. Iš čia sustiprėja savivertės jausmas.
Katalikiškasis dvasiškumas reikalauja išsiekvojimo - kenozės. Tai paties Jėzaus kelias į Įsikūnijimą ir žmonijos atpirkimą bei žmogaus kelias į Dievą. Kristus “ištuštino (apiplėšė) save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones”.
Kenozė - išsieikvojimas ir yra svarbiausia piligrimo žymė. Keliauti - reiškia judėti iš vienos vietos į kitą: apleisti vieną ir pereiti į kitą, palikti tą, kurioje būta ir kur dabar esama. Slinkdami pirmyn, paliekame viską; sveikatą ir pinigus, brangius žmones ir nuosavybę, išvaizdą ar atmintį, vakardienos triumfą ar šiandienos lūžį. Vadinasi nusiskriaudimas yra esminis žmogiško ir krikščioniško piligrimo bruožas, daugiau ar mažiau panašus į Kristaus nusižeminimą. Bet tuštėti reiškia po truputį mirti. Tai gąsdinantis procesas. Dėl to žmonės mėšlungiškai laikosi užsikabinę už vakar dienos. O laikytis vakar dienos - reiškia atsisakyti augti, gyventi.
Krikščionis auga Kristaus meilėje. Ten kenozės (eikvojimosi) pagalba jis save peržengdamas, pasiekia savipildų. Juk amžinasis gyvenimas prasideda dar žmogui gyvam esant. “O amžinasis gyvenimas - tai pažinti Tave, vienintelį, tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją” (Jn 17, 1-3).
“Pažinti” Šventraščio kontekste reiškia betarpiškai patirti ir aktyviai būti: būti mylinčioje bendrystėje su Dievu, su Jo žmogišku Įsikūnijimu žemėje, su kiekvienu darbu.
Dievas nėra idėja, o Gyvenimas, pilnutinis gyvenimas. “Jei čia ir dabar nesame šventi, tai tik dėl to, kad nesame pakankamai žmogiški. Neprivalome pamiršti, kad Malonei yra reikalingas derlingas, sveikas, natūralus dirvožemis, kad ji galėtų nešti vaisių” (N. Namara).
Malonė - tai jėga, kurią Dievas duoda atvirai širdžiai, trokštančiai padėti kitiems. Kiekvienas kančios palengvinimas tampa tarnavimu Dievui.
Žmonija, pasaulis kenčia, serga, ir juos reikia išganyti, išgelbėti. Įsikūnijimu Dievas ateina į šį pasaulį ir pašventina dangų ir žemę, žvaigždes ir žmogaus kūną. Jis tampa vienu iš mūsų. Žmogaus kraujas teka Dievažmogio gyslomis. Dievas trokšta, kad mes turėtume naują dvasią: “Iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Šventosios Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę” (Jn 3,5).
Dievo Dvasios įsiliejimas į mūsų būtį padaro kažką stulbinančio. Dievas nori, kad dvasia karaliautų mūsų gyvenime, kad materija taptų sudvasinta.
Per savo dvasią mes skleidžiam Dievo Dvasią kitiems. “Dvasios vaisiai yra: meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo” (Gal 5,22).
Dvasios vaisiai yra žmogaus dvasios išraiška. “O jei vaikščiojame tiesoje - Šviesoje, kaip ir Jis yra Šviesa, mes bendraujame vieni su kitais” (1 Jn 1,2).
Mes turime pažinti žmogų pagal vieną kriterijų: Šventosios Dvasios dvelkimą, plūstantį per jį. Jei taip žiūrėsi į žmogų, turėsi daugybę draugų ir būsi mylimas.
Krikščionybei kiekviena asmenybė yra unikali, todėl sielų persikėlimo idėja jai nepriimtina.
Krikščionybei persikūnijimas yra ne metafizikos, o dorovės reikalas. Čia turima omenyje sugebėjimas pasijusti kito žmogaus “kailyje”, mylint, atjaučiant ir gailint jo - tai sugebėjimas “išeiti” iš savojo ankšto “aš”, mokėjimas atjausti artimą, susilieti su juo neprarandant savo individualumo.
Tas, kuris dovanoja save, tas ir gauna. “Tikra meilė neieško atlygio, bet kiekviena tikra meilė nelieka be atlygio” (šv. Bernardas).
Mūsų žemiškasis gyvenimas yra tam tikras raidos tarpsnis, nes žmogus yra galinga ir šventa būtybė. Tad mūsų bėgsmas per šį pasaulį yra svarbus mūsų amžinos dvasinės raidos ir saviraiškos tarpsnis. Nereikia kelių gyvenimų, ir vieno pakanka, kad galėtume atlikti tai, ką esame sumanę.
Negana to, jei žmogus nesuspėjo ko padaryti, vadinasi, jis turės tam daug galimybių kituose būties kloduose.
Kelias begalinis, raida begalinė “būkite tobuli, kaip ir mano dangiškasis Tėvas yra tobulas”, o tai reiškia, kad mūsų raida yra begalinė beribė ir kad šioje žemiškoje būties atkarpoje, prasideda kažkas labai svarbaus.
Tačiau nereikia manyti, kad sielos atsiskyrimas nuo kūno yra tik žmogaus išlaisvinimas. Ne, Dievas sumanė mus kaip būtybes, kuriose suvienyta materijos žaisme gamta ir nemirtinga Dvasia. Tai ir yra žmogaus Idėja, visuotinė kosminė žmogaus Idėja. “Aš - ryšys tarp pasaulių!” Štai ką žmogui reikia žinoti. Mes vienijame du pasaulius, todėl Bažnyčia ir moko mus apie “kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį Gyvenimą”.
Kūnui suirus, visi jo elementai išsiskirsto. Dvasia nesuyra.
Visa tai, kas sukaupta apie nemirtingumą nuo Platono iki kvantinės teorijos kūrėjo Šrėdingerio, nuo indų senovinių tekstų iki nūdienos filosofinių koncepcijų ir ypač medicinos pažanga, padariusi įmanomą reanimaciją (žmogus ėmė grįžti iš ten, kur atgal nebuvo kelio), - visa tai, mielieji, susiję su žmogaus prigimtimi.
Krikščionybės mokymas peržengia šias prigimties ribas. “Laukiu iš numirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo Gyvenimo”. Taigi ne sielos nemirtingumo, o mirusiųjų prisikėlimo.
Krikščionybei nepaprastai brangu, kad žmogus yra įsikūnijęs, kad jis yra kūniška būtybė, kad Dievas sudvasino materiją, ir kūno žaismė, gamtos žaismė, šis įvairiaspalvis, materialusis pasaulis tapo prieglobsčiu žėrinčiai dvasiai.
Tapimas nematerialiu žmogumi yra ne tik išsilaisvinimas iš kūno negalių, bet ir trūkumas, yda, nes žmogus sumanytas kaip būtybė, įaugusi į medžiaginę visatą. “Aš - pasaulių ryšys” - sakė poetas.
Pasaulių ryšys, vadinasi, mumyse yra ir fizinis pasaulis, ir chemijos paslaptys, ir visi elementai, iš kurių sudaryta Visata. Dvasia per mus sudarė sąjungą su visa gamta - gyvąja ir negyvąja. Tad žvelgiant iš krikščionybės pozicijų, būtų klaidinga be išlygų pritarti garsiajai graikų koncepcijai, jog kūnas - tai kapas.
Apaštalas Paulius sako, kad kūnas - Šventosios Dvasios šventovė, vadinasi, ir šventenybė.
Gamta - tai ne kažkoks išbandymas mums. Ir dėl kūniškumo neturėtume nusiminti. Atseit kūnas - tarsi girnapusė, pakabinta dvasiai ant kaklo; išsiskyrusi su juo dvasia išsilaisvina ir nuskrenda kaip paukštis.
Ne, čia esama kažkokio didingo sumanymo: įkūnyta būtybė, dvasia, kuri, poeto žodžiais tariant, gali tapti gamtos mesijumi.
Mirusieji prisikels naujam gyvenimui, jie persikūnys. Žmogus iš principo sutvertas kaip įkūnyta būtybė, - ir tuo turi pasibaigti jo žemiškoji istorija.
Jeigu mirtis yra išvadavimo iš kūno momentas, tai jos negalime laikyti finalu, vainikuojančiu mūsų būtį. Finalas - tai “mirusiųjų prisikėlimas ir busimasis amžinas gyvenimas”.
Be abejo, galite paklausti, koks bus tas naujasis įsikūnijimas. Tai naujas žmogaus evoliucijos etapas pasaulyje. Evoliucijoje jau būta kelių svarbių etapų.
Kas tai - dvasinis kūnas?
Šiek tiek žinių apie jį suteikia prasidedanti atsiverti dvasinės būties realybė. Apie tai kalba apaštalas Paulius: “Sėjamas gendantis kūnas, kelias negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis, keliasi dvasinis”... Juk reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe (1 Kor 15, 51-55).
Kristus kalba: “Jei kviečių grūdas nekris žemėn ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei kris ir apmirs, jis duos daug vaisių”, “...prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje” (Mt 22, 30). “...mirusiųjų prisikėlime neves ir netekės, taip pat ir mirti jie nebegalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai”. (Lk 20, 35-36).
Ši tiesa pašalina ateities baimę, auksine aureole apgaubia fizinę mirtį - ji tik didžiulis virsmas - pasikeitimas.
Tai liudija ir žmonės, pergyvenę klinikinę mirtį, jie regėjo savo kūną, tačiau tai nebuvo įprastas kūnas, o permatomas, tik jo forma buvusi tokia pat kaip žmogaus kūno. Taigi, suirus materialiam kūnui, lieka tam tikras antras, giluminis kūnas. Ir kaip tik iš jo, tarsi iš sėklos, mestos žemėn, turės išaugti nauja forma.
Tačiau tai bus jau ne vien biologinė ar psichinė evoliucija, bet ir etinė, nes busimoji žmogaus būtis labai priklauso nuo to, koks buvo jo gyvenimas čia, žemėje. Štai kodėl taip svarbu, ką žmogus veikia, ką galvoja, kas jis yra.
Nenagrinėsime to juridiniais terminais -nusikaltimas ir bausmė, šiuo atveju tai netinka. Kalbėsime apie savaiminius padarinius to, kas yra mūsų viduje, su kuo einame į busimąjį gyvenimą.
Štai mes ir priėjome prie pačios dalyko esmės. Žmogus, patekęs į neįprastas sąlygas, netekęs visko, ką turėjo, savąjį “aš” galės išsaugoti tik tada, kai tas “aš” yra labai turtingas ir turiningas dvasiškai. Menkos dvasios žmogelis, išmestas iš įprastų gyvenimo vėžių, giliai kenčia, jis nežino, kur dėtis, jis neranda sau vietos, nes jo dvasia - nesubrendęs embrionas.
Mirdamas žmogus paima visa, kas jame yra, ką jis sukaupė. Ir tai labai svarbu, nes iš to sudaryta mūsų asmenybė. Apie tai reikia galvoti jau šiandien. Juo turtingesnis žmogus, juo daugiau jis davė žmonėms, juo gilesnė ir talpesnė jo dvasia, juo turtingesnė jo būtis net ir tuomet, kai jis miega. Tad štai - turtingos dvasios žmogus nemiega, jis budi, jis toliau dalyvauja žmonių, likusių žemėje, gyvenime.
Vienas iš Pasternako herojų mąsto, kur dėsis tie miliardai žmonių. Šis herojus menkai nutuokia Visatos dydį. Jeigu surinktume visus žmones, gyvenusius iki šiol, vaizdumo dėlei pabandykime juos sutalpinti vienoje vietoje, jie neužimtų nė dešimtadalio vienos galaktikos (vien “paukščių take” yra miliardai galaktikų).
Gali būti, kad Visata yra tokia milžiniška, kad ji skirta milžiniškai žmonijai. Tai didžiulis dar neapgyvendintas namas, todėl mums anksti sakyti, jog pernelyg ankšta, jog Kūrėjas neturės kur mūsų padėti. Jis turi vietos! Ne šiaip sau Jėzus sakė: “Mano Tėvo namuose daug buveinių...” (Jn 14,2). “Man džiaugias širdis, krykštauja siela, ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis. Juk manęs nepaliksi numirėlių būste, Tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. Man rodysi kelią, kuris į Gyvenimą veda, pilna man bus laimė prieš Tavo Veidą, Tavo dešinėj bus per amžius linksmybės” (Ps 15).
Mirties virsmas
Virsmas - egzistencinio lūžio taškas atveria etinės kultūros gelmenis, leidžia pažvelgti į Anapus, kur žmogui, esant čia, žemėje, beveik neįmanoma įžengti.
Gimimas, vestuvės ir mirtis - svarbiausieji gyvenimo įvykiai, iš esmės keičiantys žmogišką būtį.
Mirties ir gimimo atvejais susiduriama su tikrais egzistenciniais virsmais, kurių formulėj; mirti - rimti, gimti - migti: kinta priebalsinės konstrukcijos, o nepakitusi lieka balsė, atstovaujanti esmei.
Gimimo ir mirties virsmai tokie kritiški, jog mes dažnai juos laikome gyvenimo pradžia ir pabaiga - tokia regimybė.
Tačiau žmogus, išlikdamas savo esmėje, bet keisdamas pavidalą, šiuose rėmuose tik pereina kitos egzistencijos sąlygas.
Po virsmo kitas būties etapas nėra vien tik buvusiojo tąsa. Jis yra kitoks iš esmės, jau naujas aukštesnės kokybės gyvenimo tarpsnis.
Kiekvienas virsmas turėtų žmogų pakelti į naują kokybę, tačiau tam būtinas sėkmingas virsmo įveikimas.
Virsmai yra negrįžtami. Jų negrįžtamumas išreiškia kosminės raidos dėsnį ir laiduoja evoliucinį žmogaus dvasios skleidimąsi.
Baltų kultūrą galima vadinti virsmo kultūra. Kadangi virsmas veda į naują, aukštesnę kokybę ir yra negrįžtamas, tai laikas įgyja etinį atspalvį, žmogus atsakingas už pragyentą laiką.
Įveikęs mirties virsmą, žmogus, vis labiau skaistėdamas, kyla į dvasinę būtį. Šiame tarpsnyje jis eina į savo esmę, dievop - iki paties tyriausio skaistumo.
Būties ir gyvybės reiškimosi dėsniai moksliškai pagrindžia kiekvieną dorovinį pamokymą ar etinę nuostatą.
Etinių - dorovinių nuostatų reikia laikytis ne todėl, jog kažkas prisakė, nurodė, o savo paties labui. Jeigu laikysime, kad Dievo duotuose įsakymuose irgi išreikšti būties dėsniai, tai galima sakyti, kad formos prasme nuodėmė yra nusižengimas prieš įsakymus davusį Dievą. Bet iš tiesų nuodėmė yra priešprieša gyvybės reiškimosi dėsniams - kenkimas sau pačiam. Tokiu būdu iš šių dėsnių išplaukiančių dorovinių nuostatų laikymasis yra esmingiausias savęs teigimas.
Skaista - tai būsena, kai žmogus netapatina savęs nei su kūnu, nei su jausmais (pykčiu, džiaugsmu), nei su mintimis, ar su savo veiksena. Ji yra sąmonės šviesos išlaikymas kritiškiausiais gyvenimo momentais. Tokie kritiniai gyvenimo momentai ir yra virsmai. Todėl skaista yra būtina sąmoningam svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių-virsmų įveikimui.
Jei žmogus artėja prie mirties nesąmoningai ir aptemusia sąmone, manydamas, kad tai jo gyvenimo pabaiga, tuomet jis iš tikrųjų, lyg biologinė gyvybė, patenka į Maros glėbį.
Tačiau jei žmogus mirtį pasitinka skaistėdamas bei sąmonės šviesoje ir nujaučia, kas jo laukia, tai Maros sritis jam tampa dvasine būtimi. Šviesos karalijoje.
“Jei mes gimėme, tai ir mirsime, kad per mirtį eitume į gyvenimą. Argi tikėjimo šviesoje mirtis baisi? O ne!
Koks silpnas mūsų tikėjimas ir sąmonės šviesa! Mes bijom Mirties ir niekada už ją nedėkojam. Kodėl? Todėl, kad mūsų krūtinėse nedega Dangaus ilgesys, mes žengiam į rytdienos buveinę su baime ir nepasitikėjimu, nes nepažįstam Kristaus ir Jo gyvybės Evangelijos.
Natūrali baimė galima, nes kūnas bijo laukiančio suirimo. Tačiau turi persmelkti dvasia, tada ir Mirtis taps Šviesa.
Mielas Tėve, iš anksto priimu iš Tavo rankų manęs pasiimti ateinančią Mirtį. Žinau, ta valanda bus aukščiausia visiško neturto viršūnė. Nuo manęs pasitrauks visa, ką aš mylėjau, ką turėjau, kas jungė su šia žeme. Išėjimo valandą reiks pasitikti nuogai ir vienai, taip kaip ir gimimo valandą. Niekas negalės su manimi numirti. Mirti turėsiu viena. Tačiau, taip visiškai nuplikusi, aš sutiksiu savo Tėvą, Švč. Motiną ir mylimuosius, išėjusius pirma manęs... Tamsaus tunelio gale atsivers begalinės Šviesos erdvės, Tėvo Namų vaiskumas. Pamatysiu mielas, ištiestas Rankas ir į jas pulsiu su begaliniu pasitikėjimu.
Tikiu, nuoširdžiai tikiu, kad Mirtis - ne pralaimėjimas, bet didysis laimėjimas. Už jos slenksčio prasidės amžinasis Gyvenimas, palaimintasis Dievo regėjimas”.
(Bus daugiau)