Aldona Rusekaitė
Akmuo
Aš kaip sraigė šliaužiu nuo tavęs —
Varnalėšos beprotiškai žydi.
Ir ta forma. Ta lapo lemtis.
Tas didumas. Ir mano skrydis
Iš žemyn j žemai, į bedugnę:
Tik šaknys — ir nieko daugiau.
Ten mačiau ne likimą, ne kuprą,
Ne ugnį —
Ten tik akmenį žalią mačiau...
Rojaus sodai
Mes palaidojom rojaus sodus.
Aš buvau tik maža skurzdėlė,
Tik šapelis po Viešpaties kojom,
Tik akivaro juodo gėlė.
Iš manęs biro sunkūs akmenys,
Besileidžiančios saulės vėsa.
Tu neatmeni, nieko neatmeni,
Nes apgobus ryto šviesa
Mus sūpavo ne rojaus drobėse.
O angelo koja basa Smėly klimpo, klimpo ir klimpo...
♦♦♦♦♦♦♦♦♦
Gyvenime, knyga pilkoji,
Nuo tavo lapų pelenus pučia
Tik vėjas lapkričio kažkur lyg groja,
Lyg tylią sielos muziką girdžiu.
Ir jau žinau — tai dieviška stiprybė...
Ta muzika, ta paslaptis, vėlus ruduo...
Kai pūsiu pelenus nuo savo knygos,
Ne ašaros juos vilgys — tik sūrus vanduo...