Kun. K. J. Ambrasas SJ
Vienas iš įžymiausių ir kartu pats paskutinis ST pranašų — šv. Jonas Krikštytojas (hebr. Jonah- balandis,ang. John,pranc. Jean,it. Giovanni,isp. Juan),Kristaus pirmtakas — Jeruzalės šventyklos kunigo Zacharijo ir Elzbietos, Jėzaus Kristaus motinos pusseserės, sūnus — ST ir NT jungtis:
Tyruose šaukiančiojo balsas:
Taisykite Viešpačiui kelią!
Ištiesinkite jam takus! (Mt 3,3)
Šį pranašą Dievas pasiuntė parengti žmones Mesijo atėjimui. Stebuklingas buvo jo gimimas. Zacharijas su žmona, kaip rašo Šv. Rašte: “buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus” (Lk 1, 6-7).
Kai vienąsyk Zacharijas, pagal nustatytą eilę Jeruzalės šventykloje įžengęs į šventų Švenčiausiąją vietą aukojo smilkalus, pasirodęs angelas pranešė jam džiugią žinią, kad jo žmona Elzbieta jam pagimdys sūnų ir pramins Jonu. Senelis negalėjo patikėti, kad tokio amžiaus žmonėms šitaip gali nutikti. Už tai, kad nepatikėjo arkangelo Gabrieliaus paskelbtąja Dievo dovana, Zacharijas liko nebylys iki berniuko gimimo dienos (plg. Lk 1,5-38). Prieš Jono užgimimą į kalnuotą kraštą, keli kilometrai nuo Jeruzalės, Ain Karimo miestelį, anuomet priklausiusį romėnų provincijai, apsilankė Švč. Mergelė Marija ir pusseserės akivaizdoje prabilo nuostabiai poetišku “Magnificat”. Taip vadinama Marijos giesmė, labai artima ST pranašo ir teisėjo Samuelio motinos Onos giesmei (plg. 1 Sam 2,1-10), kuria ji dėkoja Dievui už taip ilgai lauktąjį kūdikį. Kai kurie “Magnificat” įvaizdžiai irgi primena psalmių poetines, menines raiškos priemones: “Mano siela šlovina Viešpatį” (Lk 1,47). Zacharijo ir Elzbietos sūnus buvo Jėzaus giminaitis ir tik keliais mėnesiais už Jį vyrėlesnis. Apie šį stebuklingai gimusį vaiką ir apie tiek nuostabių dalykų išgyvenusius tėvus sklido gandai: “Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: “Kaip manai, kas bus iš šio vaiko? Jį tikrai globoja Viešpaties ranka” (Lk 1, 65-66). Ir tikrai šitaip kalbėjusieji neapsiriko.
Jis atsiskyręs gyveno Judėjos dykumoje, nesikirpo plaukų, negėrė vyno ir kitų svaigalų, išliko skaistus. O svarbiausia — Jonas pakrikštijo Jėzų Kristų Jordane. Kai sulaukus maždaug trisdešimties metų Dievas jį pašaukė pranašauti, Jonas dėvėjo kupranugario kailiu, buvo susijuosęs odos diržu, maitinosi bičių medumi ir skėriais. Minios žmonių ėjo pasiklausyti jo ugningų, nuostabių pamokslų, kuriuose jis ragino atgailauti, melstis, pasikrikštyti — atsiversti, pakeisti savo nuodėmingą gyvenimą. Šitaip pasirengus, sutikti ateinantį Mesiją. Jonas stengėsi ne vien tik pakeisti kai kurių žmonių gyvenimą. Jo tikslas šiam didžiam įvykiui — būsimajai Mesijo karalystei — parengti visą tautą. Šitokiu elgesiu ir jo skelbiama žinia susidomėjo net aukščiausioji žydų taryba — sinedrionas, pasiuntęs jo paklausti: kas jis esąs. Jonas nelaikė savęs nei Mesiju, nei pranašu Eliju. Jis save vadino “tyruose šaukiančiojo balsu” (Mt 3,3). Pirmąjį kartą Jonas susitiko su Kristumi prie Jordano: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” (Jn 1,29) — anuomet išsprūdo iš Jono lūpų žodžiai, likę kiekvienų šv. Mišių maldose ligi šios dienos. Jie ištarti Jono, pamačius Jėzų, dievažmogį, visiškai be nuodėmės, bet iš klusnumo norėjusį irgi būti pakrikštytu taip, kaip ir visi kiti: “Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau” (Jn 1,30). Jėzaus krikšto metu netgi dangus paliudijo, kad Jėzus — ne šiaip sau eilinis žmogus; pasigirdo iš dangaus Dievo Tėvo balsas, o Šv. Dvasia regimu balandžio pavidalu nusileido ant Jėzaus. Tatai buvo akivaizdus ženklas tiek miniai, tiek ir pačiam Jonui, kad čia tikrai lauktasis pasaulio Mesijas. Jei ligšiolei Jonas Krikštytojas svaidėsi grūmojimais, bausmėmis ir šauksmais, tai nuo dabar šis vyras liudijo Mesiją atėjus, apie Jį pasakojo ir Jį garsino. Netgi savo mokiniams, kuriais manoma buvo Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas, nedraudė eiti paskui naująjį Mokytoją. Jono šalininkai netgi ėmė purkštauti, kad taip nyksta jų gretos, bet Jonas Krikštytojas paaiškino, kad jis turįs mažėti, o Jis augti. Vadinasi, jo uždavinys jau baigtas. Kai Jonas Krikštytojas už pasakytą tiesą karaliui Erodui, kad netinka sų brolio žmona gyventi, buvo įkalintas Acheronto pilyje, siuntė pasiuntinius Kristaus paklausti: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” (Lk 7,19). Manoma, kad Jonas Krikštytojas juos siuntęs todėl, kad jo mokiniai įsitikintų Mesiją jau atėjus, pradėtų blaiviai vertinti jo atliktojo uždavinio pabaigą ir suvoktų, ką reiškia Kristaus pasakytieji žodžiai: “Keliaukite ir pasakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena” (Lk 7,22). Šitaip Jonas norėjo savo mokinius įtikinti, jog Izaijo pranašauta Mesijo karalystė jau atėjusi. O Kristus minios akivaizdoje savo ruožtu nepaprastai palankiai įvertino Jono Krikštytojo asmenį ir jo darbus tokiais pagyrimais: “Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo. Jis yra tasai, apie kurį parašyta: “Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią. Sakau jums: tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną (Lk 7, 26-28).
Apie nė vieną net iš savo dvylikos apaštalų Kristus taip pagarbiai nėra pasakęs. Ir tikrai šis santūrumo, maldos, kupinas fizinės ir vidinės jėgos ir ugningo žodžio nestokojąs vyras buvo vertas tokių Jėzaus žodžių. Jonas Krikštytojas nepataikavo Valdovams. Jau vien tik Erodui Antipai pasakyti tiesos žodžiai, kad, pavarius savo teisėtą moterį, nevalia turėti savo brolio žmonos Erodiados, liudija jo drąsų elgesį, tiesumą ir nesitaikstymą su galingaisiais. Nežinia, kiek dar Jonas būtų kalėjęs karaliaus požemiuose, kiek dar jį gausiai būtų lankę mokiniai, kiek pagaliau dar pats Erodas būtų klausęsis jo kalbų. Tik Erodiada, pasinaudojusi gera proga, kai karalius už sušoktą rūmuose per jo gimtadienį šokį Salomėjai pažadėjo dovanoti tai, ko tik ji paprašysianti. Tad neužgesinamo keršto vedina, Erodiada liepusi dukrai paprašyti iš karaliaus Jono Krikštytojo galvos. Nors nenoromis, bet Erodas, svečių ir dvaro didžiūnų akivaizdoje duotą savo pažadą ištesėjo. Kalėjime nukirsdinta Jono Krikštytojo galva buvo įteikta Salomėjai, kuri ją atidavė savo motinai. Nors mokiniai Jono kūną palaidojo, bet, Kristaus stebuklams paplitus Palestinos žemėje, buvo manoma, kad čia bus iš mirusių prisikėlęs Jonas Krikštytojas. Pirmųjų amžių istoriko Juozapo Flavijaus liudijimu, Erodo kariuomenės pralaimėjimas prieš Areto karalių Nabatėją, tikrosios ir Erodo atstumtosios žmonos tėvą, žmonių buvo laikomas akivaizdžiu Dievo bausmės ženklu už Jono nužudymą.
Šv. Jonas Krikštytojas gerbiamas ne vien tik Romoje, kur Laterano bazilika pašvęsta jo garbei, daugel jo bažnyčių yra ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Šio šventojo Bažnyčia mini ne mirties, bet gimimo dieną — birželio 24-ąją, — kai ligi šių dienų išlikę laužai, paparčio ieškojimas ir kitos liaudies tradicijos. Bažnyčia tiktai Kristaus ir Marijos gimimo dieną švenčia. Retai kam tokia išimtis daroma. Mat Jonas buvo pašvęstas šiai kilniai užduočiai dar motinos įsčiose, kai Mergelė Marija aplankė savo giminaitę Elzbietą.
— Viešpatie, leidęs žemėn pirma savęs kelią parengti pasiuntiniui Jonui, suteik malonę, kad ir antrasis atėjimas būtų dar rūpestingiau parengtas negu anuomet prieš du tūkstantmečius. Neleisk žmonijai pražūti, pasigailėk vaikų, jaunimo, mūsų visų, kurie norime atsilyginti už baisius tautų ir asmenų nusikaltimus Tau ir Tavo Sūnaus įsteigtajai Bažnyčiai. Mokyk mus, kad savo auka, malda, santūra ir visu gyvenimu galėtume sulaikyti pasaulį, jog daugiau neskaudintų Tavo ir Tavosios Motinos Švč. Širdies, kad jau užteks žudyti savo sielas. Užteks eiti pražūties, savo pasmerkimo ir prapulties keliais.
Leisk, gerasis ir atlaidusis Kristau, kad tarp mūsų daugiau atsirastų tokių aukos, gilios maldos, santūrumo ir švento pavyzdžio vyrų ir moterų, koks buvo Tavo išrinktasis pirmtakas, kurį Tu taip išgyrei minioms, kuris taip daug pakrikštijo ir išgelbėjo nuo amžinos žūties.
Duok, maloningasis Tėvo Sūnau, mūsų didysis Bičiuli ir Mokytojau, daugiau ryžto, ugnies, negęstančios aukos dvasios mūsų dienų apaštalams, kunigams, misionieriams, vienuoliams, pasauliečiams ir visiems Tavo tarnybai pasišventusiems tokios drąsos ir nepalaužiamo tikėjimo dvasios, kurios Tu nepagailėjai savo rinktiniam indui — tyruose šaukiančiojo balsui — Jonui Krikštytojui.