Stasys Masionis

     Humanitarinių mokslų žmonės, net marksizmo teoretikai, šeimą prilygina tautos ar valstybės kūno ląstelei. Jeigu sveikos organizmo ląstelės, tai sveikas ir atsparus visas organizmas. Tuo galima neabejoti ir taip pat įrodinėti to nereikia. Šeimose gimsta, auga, bręsta ir auklėjasi vaikai, jaunosios kartos, tautos ir valstybės ateitis. Visiškai aišku, kad nuo to, kokia yra šeima, koksai joje vyrauja dorovinis, religinis, tautinis, kultūrinis “klimatas”, žymia dalimi priklauso vaiko, jaunuolio ir žmogaus auklėjimas, jo dvasinė ir fizinė sveikata. Tuo pačiu ir tautos bei valstybės ateitis.

Į Bernelių Mišias...     Vija Tarabildienė

     Ukrainiečių kilmės pedagogo, auklėtojo ir rašytojo Makarenkos teigimu, vaikas iki penkerių amžiaus metų įsisavina 70% tų savo įgūdžių, kurie jame išlieka visam gyvenimui. Iki penkerių metų amžiaus vaikas yra kuo arčiausiai surištas su šeima ir tai, ką jis savo aplinkoje mato, girdi ir patiria, pradeda jame formuoti ne tik fizinius įgūdžius, bet ir jo vidinį pasaulį, dvasinį gyvenimą, įsitikinimus, pasaulėžiūrą.

     Nuo amžių Lietuva buvo katalikiškas kraštas, ir tai, kas lietuvių šeimoms buvo bendra, nežiūrint skirtumų turto, darbo, luomo, išsilavinimo, šeimos sudėties ir kitais atžvilgiais, buvo pagarba ir ištikimybė tikėjimui, bažnyčiai, Dievo įsakymams, religinei gyvenimo praktikai, krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Visa tai ir sudarė vidutiniškos lietuvių šeimos dorovinį pagrindą. Todėl ir vaikas šeimoje, dar iki jam pirmą kartą peržengiant mokyklos slenkstį, būdavo mamos rūpestingai išmokytas padaryti kryžiaus ženklą, sudėti rankas maldelei ir ją sukalbėti. Kadangi religija yra dorovės pagrindas, tai, ugdant vaiko religiją, jo sieloje būdavo dedamas ir tvirtas dorovinis pagrindas.

     Šeimoje vaikas įsigyja ir pirmuosius kalbinius įgūdžius. Gimtoji kalba yra antras lietuviškų šeimų bendras pradas, kuriuo pradedamas vaiko tautinės sąmonės ugdymas. Vaikui, girdinčiam šeimoje taisyklingai lietuviškai kalbant, nebūna vargo mokykloje, kai jis pradedamas sistemingai ir nuosekliai mokyti gimtosios kalbos. Užaugęs jis jau nedaro gėdos savo gimtajai kalbai ir sugebės ją perduoti savo vaikams.

     Tolimesnį tautinį auklėjimą vaikas paprastai gauna mokykloje, visuomenėje, per literatūrą ir pan.

     Vaikui ir jaunuoliui tėvų globa ir įtaka reikalinga iki jis galutinai subręsta fiziškai ir dvasiškai. Niekas jam to nei pavaduoti, nei atstoti negali. Visiškam jo asmenybės išsiskleidimui ir brandai būtini abu gimdytojai. Tėvas paprastai aprūpina medžiagiškai, ugdo drausmingumą, valią, teikia autoritetą. Motina teikia vaikui savo meilę, globą, rūpestį, gerumą ir švelnumą, visada pasiruošusi savo gyvenimą vaikų gerovei.

     Tokiu būdu tegul ir neturtinga, ir paprasta lietuviška šeima, jei dora, tikinti, tvarkinga, visuomet sudarydavo palankias sąlygas joje užauginti ir subręsti doram žmogui, lietuviui ir katalikui, kuris būdavo savo tėvų pasididžiavimas, sąmoningas ir susipratęs savo tautos narys, geras ir patikimas Lietuvos valstybės pilietis. Vidutiniškai tokia lietuvių šeima ir buvo nuo mums atmenamų laikų ir dar gerokai iki to. Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos sąlygomis, nežiūrint sunkių pirmųjų dviejų dešimtmečių problemų, Lietuva tikėjosi gražios ateities.

     Tačiau, trumpai pasidžiaugusi savo laisve, lietuvių tauta buvo vėl skaudžiai ir labai žiauriai pavergta. Priešas, nors fanatiškas ir barbariškas, tačiau kur kas rafinuotesnis nei ankstesnieji. Suprato, jog norint susidoroti su tauta, palaužti jos atsparumą ir susilpninti jos dvasią, reikia išardyti jos šeimas. O norint išardyti šeimą, reikia sužlugdyti jos dorovę, išraunant tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, tikėjimą savo tauta ir jos ateitimi, santuokos šventumą, padorumą darbštumą, blaivybę, vaikų prisirišimą prie tėvų ir meilę jiems - viską, kuo buvo sveika, tvirta ir dora lietuviška šeima, visa tai, kuo ir ant koji laikėsi. Lietuvių tauta vėl praėjo visus žmonijos istorijoje žinomus kančių kelius: ir vergiją, ir baudžiavą, ir inkviziciją, ir vandalizmą, ir dar tokių kančių, kokių gal niekas iki tol nebuvo

patyręs. Daug šeimų buvo ištremta, išdraskyta, sunaikinta - vienos fiziškai, kitos dvasiškai. Vargu, ar Lietuvoje buvo išlikusi bent viena šeima, kuri nebūtų buvusi vienokiu ar kitokiu būdu viso šito paliesta ir nukentėjusi. Šio rašinio autoriaus, pavyzdžiui, dėdė, Lietuvos savanoris-kūrėjas ir šaulys buvo išvežtas su dėdiene ir dviem vaikais. Grįžo po 19 metų, tačiau šiandien jau nė vieno nėra gyvo iš šešių. Mano gimtojo kaimo miškuose (Lazdijų apskr.) vieną dieną žuvo trys tekintojo Treigio sūnūs, iš kito kaimo trys broliai pasitraukė į Vakarus, karui einant į pabaigą. Tėvas tol “tempė”, kol jie, neišlaikę dvasinio ir fizinio spaudimo, susirgo ir mirė. Tokių ir dar blogesnių pavyzdžių atsimena kiekvienas Lietuvos gyventojas.

     Upeliais tekėjo kraujas ir ašaros, motinų ir seserų raudos draskė širdį ir sielą. Tauta suvirpėjo visu kūnu, tačiau nepalūžo. Nepalūžo nė tuomet, kai buvo skandinama alkoholyje, kai buvo suteikta “laisvė” ir privilegijuotos visos niekšybės, ydos ir nuodėmės: girtuokliavimas, paleistuvystė, neištikimybė, bedievystė, vagystė, tinginystė, nesąžiningumas, skundinėjimai ir t.t. Daug šeimų iš tų, kurios išliko arba per tą laiką susikūrė, tomis “laisvėmis” ir pasinaudojo, daug vaikų augo šeimose, kuriose jie nieko daugiau nematė ir negirdėjo, tik blogą pavyzdį, nešvankias kalbas ar žodžius. Vaikų sielos buvo skurdinamos ir žalojamos, Lietuviai augo potencialūs piktadariai.

     Tačiau tautos kūnas, jos organizmas, kad ir kaip kankinamas ir žalojamas, atlaikė. Ir “mes nesiklaupėm, mes nepasidavėm ir mes laimėjome” (Justino Paleckio sūnus Justinas; busimasis laikas autoriaus pakeistas būtuoju). Jau šiandien galime pasakyti — laimėjome. Tai Dievas mums šituos vargus ir kančias siuntė ir davė jėgų juos pakelti. Neveltui mes Jam giedodavome “Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį”, ne veltui giedodavome gyvuliniuose vagonuose ir kalėjimų kamerose bei Sibiro tolybėse “Marija, Marija” ir “tu didvyrių žemė”, ne veltui esame Kryžių šalis ir Marijos žemė. Lietuvių šeimos daug ko neteko per tuos metus. Patyrė daug nuostolių, ir medžiaginių, ir dvasinių, tačiau neatsisakė, nepardavė ir neišdavė dviejų dalykų: ištikimybės tikėjimui ir ištikimybės savo tautai. O tai ir sudarė, ir dabar tebesudaro patikimiausius ir iki šiol neišardytus jos pamatus. Ir kaip bebūtų skaudžios tos aukos, kurios savo krauju pasirašė tautos pareiškimą dėl savo nepriklausomybės, bet jos taip pat stebina ir džiugina. Didžiausią dalį tą kruvinąjį sekmadienį sudarė patys jauniausieji - septyniolikmečiai. Garbė žuvusiems už tėvynę, garbė tėvynei, kad yra kam už ją žūti! Buvo du atvejai - vienas jų užfiksuotas fotonuotraukoje, kuri apėjo gal visą pasaulį, kai jauni žmonės ėjo prieš tankus, iškėlę kryžių. Tai kas juos atvedė tą ankstų sekmadienio rytą prie televizijos bokšto, kad ten jie žūtų? Kieno skatinami su tokiu tikėjimu jie ėmė į rankas kryžius ir ėjo prieš šėtoną? Juk kai žmogus moka tokią aukštą kainą savo krauju ir gyvybe, jis žino, už ką. O jie buvo tokie jauni, net jų tėvai jau buvo gimę okupacijos metais. Jau jų tėvams buvo brukami svetimi dievai, jie buvo įvairiausiai gundomi.

     Atsakymas aiškus ir tik vienas: ir vieni, ir kiti gimė ir augo šeimose, kurios gal daug nustojo ir daug atidavė, kad išlaikytų savo orumą, ištikimybę

     Dievui ir tėvynei, kurie, “kaip kalnuos erelis gūžtą, gynė širdį atkakliai” (J. Aleksandriškis) kurie, pasak “Avakakos” laivo kapitono buvo “tikri džentelmenai, atsisaką saugumo ir patogumų, kad galėtų kovoti už savo įsitikinimus” (Bombar “Už borto savo noru”). Tai žmonės, kurių pečiai pakankamai tvirti ir patikimi, kad galėtų ant jų nešti savo tautos paskyrimą ir likimą, jos šviesesnio gyvenimo viltį ir kovą už ją.

     Tačiau viskas, kas pasiekta ir iškovota, yra pasiekta ne be nuostolių. Nuostoliai didžiuliai. Beveik pusė amžiaus naikinimo ir demoralizavimo neapsiėjo be pasekmių. Daug Lietuvos šeimų kenčia ir medžiagiškai, ir dvasiškai. Jeigu net okupantai ir išėjo, bet tokios nuožmios okupacijos pasekmės pasiliks ir jas išnaikinti teks mums patiems. Jau šiandien problemų daug, ir jos visos svarbios. Suprantama, nuo jų greitesnio išsprendimo priklausys ir geresni šeimos reikalai. Tačiau manome, jog netiesa, kad visos dabartinės problemos vienodai aštrios ir nėra tokios, kuriai reikėtų atiduoti pirmenybę. Grįždami prie pradinio mūsų sprendimo, kad tautos ir valstybės ateitis visuomet yra jos jaunosios kartos rankose, o šią svarbiausiame jos brendimo ir auklėjimo etape ruošia ir didžiausią įtaką daro šeima bei jos aplinka. Todėl, atkurdami Lietuvos valstybę ir galvodami apie jos ateitį, visų pirma turime galvoti apie lietuvišką šeimą, dabartinę jos padėtį, apie jos reikalus ir problemas. Daug jaunų šeimų yra benamiai, neturi net pačių minimaliausių higieniškų ir buitinių sąlygų gyventi, dirbti, pailsėti. Daugelis šeimų, ir ne tik jaunų, stokoja dvasinio ryšio, dorovinio pagrindo, gimdo vaikus, arba neturėdami sąlygų juos auginti, arba nesugebėdami juos deramai auklėti, arba stokodami ir vieno, ir kito. Jeigu mūsų tėvai, seneliai, broliai ir seserys sugebėjo išlaikyti dvasines bei dorovines vertybes, atskirais atvejais ir šeimas, neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis, tai mums turėtų būti lengviau ir sėkmingiau.

     Norėčiau užbaigti Lietuvos poeto, jautriai išgyvenusio tėvynės vargus ir skausmus, Justino Marcinkevičiaus žodžiais”:

     Kiek rovė- neišrovė,
     Kiek skynė- nenuskynė,
     Nes tu esi šventovė,
     Nes tu esi tėvynė!.