Juozas Vaišnys SJ
Dar nėra surasta nė vienos tautelės, nė vienos kad ir mažiausios ir primityviškiausios žmonių giminės, kuri neturėtų savo religijos. Todėl galime tvirtinti, kad nėra nė vienos tautos, kurioje nebūtų kunigų. Religija yra žmogaus santykiai su Dievu. Kunigas tuos santykius palaiko, puoselėja, ugdo. Jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Žmonija, religija ir kunigystė yra vienodo senumo. Kai tik žmogus savo protu suvokė aukštesnę esybę - Dievą, suprato, kad Jį reikia garbinti, Jam reikia aukas aukoti. Dievo žmogus nematė, bet įsivaizdavo Jį esantį kažkur aukštybėse, kur dieną šviečia saulė, o naktį žvaigždės blizga. Negalėdamas Dievo pasiekti, žmogus sugalvojo Jo garbei deginti javus, vaisius ir gyvulius, kad bent aukų dūmai Jį pasiektų. Šią pareigą paprastai atlikdavo žmonių atstovai-kunigai.
Pirmosios Šv. Kalėdos. Andra Chase
Iš pradžių atskiro kunigų luomo nebuvo. Jų pareigas eidavo šeimos tėvas arba giminės patriarchas. Vėliau kai kurios tautos - egiptiečiai, indai, persai, graikai, romėnai - įsivedė atskirą kunigų luomą, kurio pareiga buvo rūpintis dvasiniais tautos reikalais. Ir lietuviai, dar tebebūdami pagonys, turėjo gražiai organizuotą dvasininkiją. Jų kunigai buvo vadinami vaidilomis, kriviais, žyniais. Jiems padėdavo vaidilutės, kurstydamos miškuose šventąją ugnį.
Senajame Testamente Aronas ir jo vaikai buvo kunigai, o Levi giminės vaikai buvo levitai, t.y. kunigų padėjėjai, panašiai kaip Naujame Testamente diakonai. Taip tęsėsi iki Kristaus atėjimo, kurs įsteigė Naujojo Testamento kunigystę su nauja Jo paties kūno ir kraujo auka.
Pirmieji paties Kristaus paruošti ir pašventinti kunigai buvo apaštalai. Jis davė jiems valdžią mokyti žmones ir teikti sakramentus. Sakramentai yra Dievo malonių šaltiniai, įsteigti paties malonės autoriaus Kristaus. Kunigas semia iš to šaltinio ir teikia Dievo malones žmonėms. Naujajame Testamente kunigystė yra ne tik pareiga tarpininkauti tarp Dievo ir žmonių. Ji yra sakramentas, kurs išskiria kunigą iš kitų žmonių tarpo ir pašvenčia jį Dievui. Jis pažymimas nematomu, bet labai stipriu ženklu, kurio negali išdildyti nei laikas, nei mirtis, kurs pasiliks visą amžinybę. Ar kunigas džiaugsis danguje, ar kentės pragare, visur ir visuomet jis bus kunigas. Danguje kunigystė teiks ypatingos šviesos jo aureolei, o pragare - duos ypatingo kartumo jo kančioms.
Tridento Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, remdamasis Šv. Raštu ir Tradicija, aiškiai paskelbė, kad kunigystė yra Kristaus įsteigtas sakramentas. Kas to netikėtų, būtų atskirtas nuo Bažnyčios. Paskui plačiau paaiškina apie šio sakramento įsteigimą Paskutinės Vakarienės metu. Kristus, Vyriausias Naujojo Testamento Kunigas, jau rengėsi pats save paaukoti Dievui, norėdamas Jį permaldauti už žmonių nuodėmes. Bet su Kristaus mirtimi neturėjo baigtis Naujojo Testamento kunigystė. Jis žinojo, kad žmonės ir ateinančiais laikais vėl nusidės ir bus reikalingi atleidimo; Jis žinojo, kad jie norės Dievui ką nors aukoti, kuo nors už savo nuodėmes atsilyginti. Bet po Kristaus aukos ant Kalvarijos kalno, visos kitos aukos nublanko ir nustojo savo vertės. Tad Jis sugalvojo stebuklingu būdu pasilikti mūsų bažnyčiose, kad kunigas žmonių vardu Jį galėtų paaukoti Dievui, kad galėtų būti ir toliau tęsiama Kalvarijos auka, tik jau ne kruvinu, bet mistišku būdu.
Čia Jis, laimindamas duoną ir vyną, įsteigia Mišių auką. Paskui, tardamas apaštalams “tai darykite mano atminimui”, duoda ir jiems galią paversti duoną ir vyną į Kristaus kūną ir kraują. Tokiu būdu Jis įsteigia kunigystės sakramentą. Vėliau, po prisikėlimo iš mirties pasirodęs apaštalams, suteikia jiems galią atleisti nuodėmes, sakydamas: “Imkite Šv. Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, ir kam sulaikysite, jos bus sulaikytos” (Jo 20,23).
Taip apaštalams buvo suteikta visa kunigystės galia: grąžinti žmonėms prarastą malonę ir pakviesti ant altoriaus bei dalinti žmonėms patį visų malonių autorių - Kristų. Tai yra tikrai neapsakoma galia, prilygstanti tik paties Kristaus galiai. Tokios galios neturėjo nei angelai, nei angelų karalienė Marija. Teisingai kunigas yra vadinamas “Alter Christus - Antrasis Kristus”.
Grąžinti sielai gyvybę, suteikiant jai pašvenčiamąją Dievo malonę, yra didesnis stebuklas negu prikelti mirusį žmogų. Aukoti patį Kristų yra grynai dieviška galia. Juk Mišios yra ne tik Kristaus kryžiaus aukos prisiminimas, bet jos nuolatinis atnaujinimas. Nors savo mirtimi ant kryžiaus Kristus užpelnė žmonijai visas reikalingas malones, bet Mišių aukoje tos malonės yra žmonėms dalinamos, jiems yra pritaikomi atpirkimo vaisiai. Ir visa tai atlieka kunigas Kristaus jam suteikta dieviška galia. Todėl visai nenuostabu, kad kunigui Kristus leido ir kalbėti Jo vardu, sakydamas: “Kas jūsų klauso, manęs klauso; kas jus niekina, mane niekina”. Tad tikrai Naujojo Testamento kunigas yra ne tik tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, bet tikras Kristaus atstovas, antrasis Kristus.
Bet čia gal kaip tik ir yra visa kunigo gyvenimo tragedija. Savo galia jis pralenkia angelus ir beveik prilygsta pačiam Kristui, bet savo prigimtimi pasilieka toks pat silpnas žmogus kaip ir kiti. Jis daug nepaprastų malonių yra gavęs, bet negavęs malonės, kuri jį, kaip Mariją, apsaugotų nuo kiekvienos kad ir mažiausios nuodėmės. Kunigas, būdamas žmogus, gali nusidėti ir nusideda. Juk ir tarp dvylikos Kristaus apaštalų buvo Judas. Bet kunigo klaidos dažnai žmonių yra per daug išpučiamos. Dėl kunigo nuodėmės kartais ne tik visas miestas, bet net visas pasaulis suskamba. Bet kai tas pačias nuodėmes, ar dar didesnes, daro kiti, tai niekas apie tai nekalba. Tai yra lengva suprasti. Juk jeigu krinta vėjo palaužta smilga, tai nė jautriausia ausis jokio triukšmo nepastebės, bet jei virsta galingas ąžuolas, tai net žemė sudreba.
Bet vis dėlto negalime pasiteisinti, kad mes dažnai žiūrime į kunigą per labai tamsius akinius, kad nesistengiame jo suprasti. Tenka nugirsti kalbant, kad kunigai yra materialistai, kad jie neturi jokių aukštesnių idealų, kad jiems nerūpi kitų žmonių gerovė, kad jie ieško tik savo patogumų. Ar tai yra tiesa? Niekas nesiims neigti, kad pasitaiko ir labai blogų kunigų. Bet nekalbėkime apie šį bei kitą kunigą, kurs yra gal tik nemaloni išimtis, kalbėkime apie kunigą bendrai. O tokių, vis dėlto manau, yra dauguma.
Paklauskime patys savęs, kas tą kunigą atvedė prie altoriaus. Pinigai, garbė, malonumai? Jeigu jis būtų to siekęs, tikriausiai nebūtų beldęsis į seminarijos duris. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra auka, bet ypač tai tinka kunigui. Kuo auka didesnė, tuo labiau ji traukia ir žavi idealų ieškantį žmogų.
Tas kunigas, apie kurį jūs dažnai gerai ar blogai kalbate, prieš kiek laiko buvo gimnazistas. Jaunuolis kaip ir kiti. Turėjo draugų, mėgo žaisti. Turėjo jautrią jaunatvišką širdį, skirtą mylėti. Jeigu jis nebūtų turėjęs tokios širdies, būtų buvęs nenormalus, jo nė į seminariją nebūtų priėmę. O jeigu kaip nors ten būtų patekęs, nebūtų ištvėręs. Be jautrios širdies, be meilės, seminarijos gyvenimas jam būtų buvusi nepakeliama našta.
Taip, jis mylėjo, jį traukė šeimos gyvenimas, jis nebuvo atsiskyrėlis. Jis nebėgo nuo gyvenimo, bet stengėsi kaip galima daugiau to gyvenimo aprėpti. Kartais sakoma, kad kunigas atsisakė šeimos ir jos gyvenimo malonumų. Bet tai netiesa. Jis atsisakė tik mažos šeimos. Jo plati širdis siekė didesnės meilės. Savo širdies jis nenorėjo paaukoti tik vienai mergaitei, bet šimtams ir tūkstančiams žmonių. Jo vaikai yra skaičiuojami taip pat tūkstančiais. Tai visi tie, kuriems jis suteikė dieviškąjį pašvenčiamosios malonės gyvenimą, kuriuose jis tą malonę didina ir ugdo. Ne be reikalo jis žmonių yra vadinamas tėvu. Jis nenorėjo užsidaryti siaurame šeimos ratelyje, bet eiti į mases ir skleisti ten tikrą meilę bei žmoniškumą, rodyti visiems tiesų kelią į mūsų galutinį tikslą. Ne, apsivilkęs juodą sutaną, jis nepabėgo nuo gyvenimo ir savo meilės neužkasė, bet mokėsi vis geriau suprasti, kas yra tikroji meilė ir kaip ją atskirti nuo egoizmo.
Kas kas, bet jau kunigas tai tikrai nėra egoistas. Štai jis laiko prie altoriaus Mišias. Už ką? Ar už save? Ne, už jus! Štai jis eina į klausyklą. Manote, kad iš įdomumo? Ne, tai yra labai sunki našta. Pažinojau kunigų, kurie kartais verkdavo, eidami į klausyklą, nes tai yra tikrai sunki ir atsakinga pareiga. Bet eidavo. Eidavo atleisti jūsų nuodėmių. Arba štai iš sakyklos jis ne kokią nors propagandą už savo partiją varo, bet skelbia jums Dievo žodį. O pagaliau ir eidamas per bažnyčią su lėkšte rinkti aukų, jis jas renka ne sau, bet jums; kad jūs turėtumėte gražią bažnyčią, puošnius altorius, kad čia atėję rastumėte savo sielai ramybės ir paguodos.
Žinau, gyvenimas yra žiaurus. Kartais jis ir kunigą parbloškia. Bet ar būtų gražu, ar krikščioniška jį pargriuvusį dar labiau žiauriausiais žodžiais ir negailestingomis kritikomis prie žemės spausti? Jis daug kartų jus pargriuvusius pakėlė, dėl ko nepaduodate dabar jam rankos? Dėl ko nepadedate jam atsikelti bent savo malda ir geru pavyzdžiu? Jeigu jūs žinotumėte jo nueitą kelią, jeigu suprastumėte tas psichologines priežastis, kurios jį gal tik laikinai pakirto, gal visai kitaip spręstumėte. Tada ir iš jūsų rankų nejučiomis iškristų akmenys, kuriuos buvote pasiryžę į jį sviesti. Ir jūs eitumėte susigėdę šalin, kaip tie, kurie kadaise norėjo užmušti Magdaleną, bet Kristus ją pakėlė, nušluostė ašaras ir papuošė amžinos garbės aureole.
