Kun. K.J. Ambrasas SJ
Seną Izraelio idealą pasiekė Makabėjų palikuonys asmoniečiai. Nors jie ir nebuvo iš Dovydo giminės, bet žydai tada turėjo ir vyriausiąjį kunigą, ir karalių viename asmenyje. Asmoniečiams netekus sosto, vyriausieji kunigai būdavo renkami iš pačių įtakingiausių kunigiškų šeimų. Paprastai jis būdavo renkamas iki gyvos galvos ir tik retai pašalinamas. Nuo Erodo Didžiojo laikų padėtis pasikeitė: vyriausiasis kunigas retai kada mirdavo, eidamas pareigas. Iki Kristaus per 65 metus pasikeitė 15 kunigų, iš kurių keli išbuvo savo krėsle metus ir net trumpiau. Tai kenkė tiek vyriausiojo kunigo vardui, tiek ir pačiai tarnybai, nes ją šios įtakingosios šeimos nusipirkdavo už pinigus. Išrinktasis vyriausiasis kunigas buvo Sinedriumo - aukščiausios žydų Tarybos - pirmininkas ir kartu visų šventyklos apeigų vadovas, kuriam vienąsyk per metus Atsiteisimo, arba Permaldavimo, dieną būdavo galima įeiti į šventų Švenčiausiąją vietą. Romos prokuratoriai sekdavo vyriausiųjų kunigų elgesį, nutarimus, svarbesnius jų nuosprendžius. Nuo Erodo Didžiojo netgi iškilmingi liturginiai vyriausiojo kunigo rūbai būdavo saugomi Antonijos tvirtovėje, iš kur būdavo galima pasiimti tik didžiosioms šventėms ir vėl į ten reikėdavo grąžinti. Tiktai pašalinus Poncijų Pilotą, romėnai atsisakė tokio ypač aštriai žydų juntamo religinio suvaržymo.
Vyriausiųjų kunigų, kurie Kristaus laikais būdavo iš sadukiejų, vardas ir reikšmė smuko, nes jų poniško pasipūtimo nekentė paprasti žmonės, o fariziejai ir Rašto aiškintojai kritikavo jų pažiūras. Ne be reikalo Kristus miniai ir savo mokiniams apie juos pasakė: “Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai.
Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro” (Mt 23, 1-3). Štai kodėl vyriausieji kunigai taip atitolo nuo paprastų žmonių ir užsisklendė siauroje savosios sadukiejiškos diduomenės aplinkoje. Daugiausia su Kristumi susiję yra tiktai du vyriausieji kunigai - Anas (hebr. Hananjah) ir Kajafas.
Pirmasis ilgai išbuvo vyriausiuoju kunigu ir tokiais paliko savo penkis sūnus ir žentą Juozapą, vadinamą Kajafu. Šitaip pagal monopolizuotą vyriausiojo kunigo teisę į šios giminės rankas pakliuvo Jėzus. Tuo metu Anas jau buvo pašalintas iš savo pareigų, bet slapčiomis visuomet savo valdinga ranka pakreipdavo tiek sūnus, tiek ir žentą Kajafą, kurį paskyrė Valerijus Gratas 18 m. Jis tose pareigose išsilaikė ligi 35 metų. Jo kunigavo metu kaip tik buvo pasmerktas ir prikaltas ant kryžiaus Jėzus. Tikriausiai šia valdžia daugiau pasinaudojęs uošvis negu žentas.
Nors senovės pranašai reikalaudavę, kad liturginėse apeigose būtų ne vien tik tikslūs veiksmai, atitinką tam tikrus reikalavimus, maldos ir giesmės, o būtų jaučiama ir dvasia, bet išties tokio dvasingumo hebrajų kunigams trūko. Maža to. Iš vieno giminės nario kitam pereinantis vyriausiojo kunigo krėslas virto kone verslu, tad veltui čia ieškotume tikrojo pamaldumo. Tarp levitų ir kitų mažiau paliestų medžiaginių išskaičiavimų tarnų, žinoma, pasitaikydavo tokių, kurie nuoširdžiai dėkodavo už žydų tautai suteiktas malones, įvertindavo Dievo gerumą, bet liaudis išdidžių, ištaigoje paskendusių kunigų nemėgo. Toji nepakanta kartais prasiverždavo net šventykloje viešai. Tiek Flavijus, tiek Tacitas rašo apie vieną žydų didžiąją nelaimę - prieš pat 70 m. Jeruzalės išgriovimą ir šventyklos gaisrą, - per Sekmines ištikusį įvykį. Kunigai, įėję į šventyklos vidų, sakėsi jutę žemės drebėjimą ir paskui tarusį balsą: “Mes iš čia išeiname!” Juk Jeruzalės šventykloje gyveno Izraelio Dievas, kalbėjęs daugiskaita. Šį atsitikimą reikėtų suprasti šitaip. Žmonės užsirūstino, kad kunigai suteršė Dievo namus ir atriume šaukė: “Elio vaikai, šalin iš šventyklos!”, bet šie nepasitraukė iš maldos namų. Tuomet pats Dievas apleido šventyklą, iš kurios netrukus neliko ženklo.