Aldona Elena Puišytė
ŠVIESA PRO ERŠKĖTĮ
O kai mane likimas kančiai renkas
Ir choralus kažkas pernakt man gieda,
Laikaus tik tavo rūpestingos rankos:
Ant jos man spindi sutuoktuvių žiedas.
Kai kryžium čia guliu lyg nukryžiuota,
O siela rauda tarp minčių parklupus,
Gėloj toj vienas, tas tik vienas žodis
Man kaip malda iš artimiausių lūpų...
Keliuos keliuos. Ir vėl krentu į guolj.
Kol su mirtim gyvybė šičia grumias,
Į skaudžią širdį gailiai spinduliuoja
Šviesa man iš akių liūdnų, gerųjų.
Tik jos dar laiko spinduliu pririšę
Baikštuolę sielą... Atgrasus pasaulis,
Nuplakęs smurto erškėtinėm rykštėm,
Iš jo aš nieko neprašysiu sau jau...
Kai už langų vėl spalio vėtros tranko,
Kai choralus kažkas pernakt man gieda,
Laikaus tik tavo rūpestingos rankos,
Ant jos man spindi sutuoktuvių žiedas.
Koks tobulas šis meilės sakramentas,
Mums Dievo duotas tarp kančios erškėčių.
Su ašara maldoj kartoju tyliai: šventas,
Net nevilty, kad viltimi tikėčiau...
Lietuva, priimk ir mano auką —
Skurdų žodį... Lobių neturiu.
Jau ne lūpos kalba, siela šaukia,
Nuplakta tarp vėtrų keturių.
Šaukia ji kartu su nukankintais,
Su tremtais iš raudančios tautos:
Atsimink, žmogau, kad krantas kitas,
Gėlą perbridus, čia pat... Kartos
Raudą tų, kurie speiguos pradingo
Be žinios, bevardžiai prapulties.
Kol einu per žemės gruodą dygų,
Gal jų baikščios vėlės priartės,
Pasakys, ko meldė, ko ilgėjos
Šiurpulingam klystelių laike...
Vėl sublyksi spindulingos gijos iš
Anapus... Viešpatie, laikyk
Sielą mano, ji lyg Šiaurėj dreba,
Nuplankta tarp vėtrų keturių...
Tu palaimink skurdų mano darbą —
Žodžio auką ... Lobių — neturiu.
Vien tą balsą, liūdną ir negarsų,
Jis prapuola triukšmo gaudesy.
Su tavim kartybių taurę gersiu,
Lietuva, verksmų gaidom garsi.