Dr. Inesa Poniškaitienė
Mirimo procesas yra paskutinė gyvenimo stadija. Ji skaudžiai veikia ne tik ligonį ir jo šeimą, bet ir draugus bei medicinos darbuotojus, teikiančius jam pagalbą. Tad natūralu, jog tokiam ligoniui reikia ypatingos pagalbos, ypatingos slaugos. Dažnai šalia būna tik giminės (jei jų yra), bet ir jie dažniausiai nežino, nei ką sakyti, nei kaip padėti.
Pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos apibrėžimą, paliatyvioji slauga yra aktyvi visapusiška sergančiųjų nepagydomomis ligomis žmonių slauga, kurios tikslas yra palengvinti jiems ir jų šeimoms gyvenimą.
Paliatyvioji slauga dabar yra atskira medicinos sritis. Ji sutelkia dėmesį į skausmo ir kitų simptomų reguliavimą, tuo palengvindama ligoniams kančias ir pailgindama likusią jų gyvenimo dalį. Ši sritis apima ir psichologinius bei dvasinius slaugos aspektus, padeda ligoniams išlikti oriems, susikaupusiems iki pat gyvenimo pabaigos, padeda šeimoms tiek ligoniui sergant, tiek jo gedint. Paliatyviosios slaugos darbas dirbamas mirštamųjų (terminalinių) ligonių slaugos ligoninėse (angliškai vadinamos “hospice”) ir namie. Slaugant ligonį namie, labai daug padeda namų slaugos tarnybos. Ligonis turi teisę pasirinkti, kur jis geriau norėtų praleisti paskutines savo gyvenimo dienas.
Žodis “hospice” pirmą kartą buvo pavartotas IV amžiuje, kada krikščionys nuoširdžiai priimdavo susirgusius ir ištiktus nelaimės keliautojus. Šis žodis reiškė viešbutį (dažniausiai vienuolyno) arba senelių ar invalidų prieglaudą. Mirštamų ligonių slaugos ligoninių steigimas susijęs su Jeanne Garnier vardu; jis 1842 m. įkūrė Dames de Calvaire ligoninę Prancūzijos mieste Lijone. Šiuolaikinių tokio tipo ligoninių steigimo pradžia laikomi 1967 m., kada Cicely Sounders Londone įkūrė Šv. Kristofo ligoninę. Nuo tada tokio tipo ligoninės sparčiai ėmė plisti visame pasaulyje ir šiuo metu jų yra visame pasaulyje. Nors mirštamų ligonių ligoninės skirtos daugiausiai sergantiems vėžiu (65% ligonių), priimami ir kiti ligoniai, sergantys terminalinėmis ligomis. Priimant ligonius, atsižvelgiama į jų medicinines indikacijas, socialines ir emocines reikmes.
Kubler-Ross (1969) skiria penkias sielvarto pakopas, kurias patiria žmonės susidurdami su mirtimi.
Pirmoji pakopa - neigimas. Tai savotiška apsigynimo reakcija, kuria ligonis bando apsisaugoti nuo tragiškos savo lemties. Ligonis vengia tikrovės, nenori žinoti tikslios informacijos apie savo ligą, nenori sutikti su skiriamu gydymu, gali bandyti griebtis tokio darbo, kuris jam aiškiai per sunkus. Ligonis deda daug pastangų, kad paneigtų ligos diagnozę, dirbtinai stengiasi rodytis esąs laimingas.
Antroji pakopa - tai pyktis ir įniršis, nustačius lemtingąją diagnozę. Ligonis gali maištauti, keršyti šeimos nariams, personalui, iš visų daug reikalauja, visus kaltina. Po pykčio priepuolių ligonis gali jaustis kaltas.
Trečioji pakopa - derybų. Tai lyg savotiškas susitarimas, bandymas atitolinti mirtį, kol bus pasiektas tam tikras tikslas, pavyzdžiui, išgyventi, kol gims anūkas, kol sūnus apgins disertaciją ir panašiai. Ligonis dažnai kreipiasi į Dievą, ir tai jam suteikia jėgų. Jis pasiryžęs daryti viską, kas galėtų pakeisti arba bent atitolinti jo likimą: sutinka, kad jam būtų taikomi nauji gydymo metodai.
Ketvirtoji pakopa - depresija. Ji prasideda tada, kai ligonis suvokia, kad jam tikrai teks daug ko atsisakyti - šeimos gyvenimo, mėgstamo darbo ir pagaliau paties gyvenimo. Tai sukelia didžiulį liūdesį. Ligonis dažnai atsisako bendrauti net ir su jam artimais žmonėmis. Jis gali būti labai ramus ir užsisklendęs, gali jaustis labai vienišas. Paprastai nelabai jam rūpi savo paties išorė. Iš nevilties gali nusižudyti.
Penktoji pakopa - pritarimo. Ligonis supranta, kad mirtis neišvengiama. Jis vis labiau atsiriboja nuo aplinkos ir ruošiasi mirčiai (rašo testamentą, baigia tvarkyti finansinius šeimos reikalus ir pan.). Ligonis gali kalbėtis apie mirtį, mėgsta prisiminti praėjusį gyvenimą. Kai kurie ligoniai nesulaukia penktosios stadijos ir miršta neigimo arba pykčio pakopoje.
Nesvarbu kokioje pakopoje yra ligonis, čia ypatingą vaidmenį atlieka slaugytoja - medicinos sesuo, ligonio giminė ar visai svetimas žmogus.
Gėlei augti ir žydėti reikalingas dangus, saulės šiluma ir ypač šaltinis, kuris ją girdo ir augina, o ligoniui tas šaltinis turi būti slaugytojas, kupinas meilės ir gerumo. Iš jo ligonis niekuomet neturi girdėti nė vieno pikto ar šiurkštaus žodžio.
Kad dvasinė parama ligoniui būtų sėkminga, turi būti geri santykiai tarp slaugytojo ir ligonio. Tokiems santykiams susidaryti reikia paisyti šių reikalavimų.
1.Vienas svarbiausių reikalavimų - laikyti ligonį asmenybe. Reikia stengtis jį suprasti. Su kiekvienu ligoniu reikia elgtis ne kaip su “kažkokiu”, bet kaip būtent su “šiuo”, reikia atsižvelgti į jo individualybę. Todėl, pradedant bendrauti su ligoniu, labai svarbu kiek galima daugiau apie jį sužinoti: kuo jis domisi, ką mėgsta valgyti, tiki Dievą ar ne ir pan. Kad sunkus ligonis nebūtų varginamas, kuo daugiau žinių reikia surinkti iš jo giminių arba draugų,
2. Ligoniui reikia leisti išsakyti savo viltį, susikaupusius išgyvenimus, baimę, meilę, pyktį ir kitas emocijas, net jeigu jos neigiamos ir priekaištai nepagrįsti. Nereikia smerkti ligonio jausmų reiškimo būdo. Pykčio pakopoje ligonis turėtų būti toleruojamas (jis gali keiktis, daužyti indus ir pan.), visada reikia kantriai jį išklausyti. Kartais tenka ligonį net skatinti, kad išlietų savo jausmus.
3. Slaugytojas privalo būti atidus ligonio norams, turi stengtis juos išpildyti. Pavyzdžiui, sunkūs ligoniai dažnai visai nenori valgyti, bet kartais užsinori to, ko nėra namie ar ligoninėje. Reikėtų būtinai pasistengti išpildyti tokį ligonio norą. Kartais toks norų paisymas labai pagerina slaugytojo ir ligonio santykius. Beviltiškiems ligoniams leidžiama rūkyti, įpratusiems prie alkoholio - retkarčiais išgerti po taurelę. Jei ligonis nori, leidžiama jam valgyti kartais ir tokio maisto, kuris jo ligai nepageidautinas.
4. Svarbu surasti progą parodyti ligoniui, kad slaugytojas pripažįsta ligonio vertę. Ligonį reikia pripažinti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, - su jo teigiamybėmis ir silpnybėmis. Tada ligonis dažnai atsisako savo neleistino elgesio, lengviau gali pažiūrėti į save iš šalies.
5. Slaugytojas neturi būti tartum ligonio teisėjas. Jis negali pasakyti, kad ligonis kaltas ar nekaltas, tačiau jis turi teisę vertinti jo nuostatas ir poelgius. Patyrimas rodo, kad daugelis ligonių vėliau patys save įvertina.
6. Ligoniui reikia leisti pačiam rinktis ir priimti sprendimus. Slaugytojas tuos sprendimus turi gerbti, pripažinti, ir žinoma, padėti ligoniui surasti tinkamiausius.
7. Labai svarbu slaugytojui išlaikyti konfidencialumą, t.y. išsaugoti slaptą informaciją apie ligonį. Tai yra būtina slaugytojo pareiga. Ligonio paslaptimi galima pasidalyti tik su tos pačios ar kitos tarnybos profesionaliais darbuotojais, kurie taip pat turi išlaikyti konfidencialumą.
Dauguma gulinčių ligonių kamuoja pragulos, pasunkėjęs kvėpavimas ir vidurių užkietėjimas. Pragulos dažniausiai atsiranda tose kūno vietose, kur labiausiai atsikišę kaulai. Kad pragulų neatsirastų, vartojami įvairūs pripučiami čiužiniai, minkšti kamšalai iš avikailio arba kitos medžiagos, sėmenų pagalvėlės ir kitokios minkštos įvairios formos pagalvėlės; jos dedamos kulnų, alkūnių ir kitose atsikišusiose vietose, kad ligonio kūnas nebūtų spaudžiamas. Labiausiai spaudžiamas kūno dalis reikia patikrinti ne mažiau kaip du kartus per dieną, žiūrėti, ar nėra paraudusių vietų. Radus paraudusį plotelį, reikia keisti ligonio padėtį, pabarstyti bičių pikiu arba pavartoti kitas įprastas priemones, kurios suvilgo ir apsaugo odą, gerina kraujotaką ir skatina gijimą. Ligonio padėtį reikia keisti kas 1-2 valandos. Padėties pakeitimas sumažina spaudimą labiausiai pažeidžiamose vietose, gerina kraujotaką. Ligonis gali pagulėti ant nugaros, ant pilvo, ant kairės pusės, ant dešinės, gali ir pasėdėti. Kas dvi valandos ligoniams reikėtų atlikti mankštos pratimus. Kai yra tik paraudimas, vartojami pusiau pralaidūs tvarsčiai. Atsivėrus žaizdai, vartojami hidropolimeriniai tvarsčiai, atsiradus juodai nekrozinei masei - hidrogeliai. Antiseptikus reikia naudoti tik tada, kai pragulos yra nešvarios arba infekuotos. Tinkamiausias šiuo atveju yra 0,05% chlorheksido tirpalas. Labai sėkmingai gydyti praguloms vartojamas 1% silvadeno ir 5% bičių pikio tepalas; jie mažina uždegimo skausmą, veikia įvairias bakterijas, slopina jų fermentų aktyvumą, skatina granuliacijas. Blogo kvapo žaizdoms gydyti vartojamas 1% metronidazolio tirpalas ir metronidazolis per bumą,
Labai svarbu ne tik odos, bet ir burnos higiena, plaukų šukavimas, skutimasis ir pan. Jei ligonis šito nebepajėgia padaryti pats, reikia jam padėti, bet jei gali, būtinai turi pats ir daryti. Ligoniai patys turėtų prižiūrėti net stomas ir kateterius, jei sugeba. Ligonių aktyvumą ir savitarną reikia skatinti visokiais būdais.
Labai svarbu ligoniams išvalyti burną. Tuomet palengvėja kvėpavimas, mažėja galimybė atsirasti puvimo procesui burnoje bei plisti infekcijai, rečiau ir lėčiau plėtojasi paradontozė. Valyti bumą reikia po kiekvieno valgio ir einant gulti. Prieš pradedant procedūrą, reikia padėti ligoniui patogiai atsisėsti, po smakru padėti rankšluostį. Jei ligonis negali atsisėsti, jį reikia paguldyti veidu į atliekantį procedūrą asmenį ir pasiūlyti praskalauti vandeniu burną. Jei ligonis pajėgia, jis turėtų pats valytis dantis. Jei ligonis be dantų, burna dezinfekuojama tamponais, po to praskalaujama, nušluostoma burna ir smakras. Visa procedūra atliekama užsimovus medicinines pirštines.
Gulintiems ligoniams blogėja ir kvėpavimas. Jį gerina ligonio padėties keitimas, mankšta, kambario vėdinimas. Daromi specialūs kvėpavimo pratimai, aktyvinantys apatinių krūtinės ląstos dalių kvėpavimą ir didinantys diafragmos paslankumą. Ligoniui būtinai reikia paaiškinti, kodėl reikia kvėpavimo pratimų. Mankšta atliekama kas 4 val., padedant slaugančiam personalui.
Vidurių užkietėjimą reikia stengtis kiek galima daugiau reguliuoti dieta. Ypač gerai padeda rupus ir daug augalinių skaidulų turintis maistas. Rekomenduojama rupi duona, juodosios slyvos, figos ir pan. Per parą ligonis turėtų išgerti ne mažiau kaip 2000 ml skysčių. Patariama gerti po stiklinę kas 2 val. arba lyginėmis ar nelyginėmis valandomis. Atliekami ir mankštos pratimai, skirti pilvo bei dubens raumenims stiprinti (pritūpimai, kojų ištiesimas ir sulenkimas, tarpvietės raumenų sutraukimo ir atpalaidavimo kaitaliojimas sėdint ant kėdės, praskėtus kojas). Pratimai kartojami bent penkis kartus. Nors vieną kartą per dieną reikia patikrinti, ar nepažeista išeinamoji anga. Kaupiantis dujoms pilve, reikia dažniau keisti kūno padėtį, vartoti dujų vamzdelį, skatinti ligonio judrumą. Rekomenduojama matuoti išgerto ir išskirto skysčio kiekį. Reikėtų nepamiršti, kad dalis skysčio gali būti išskirta prakaituojant. Slaugytojas turėtų bent vieną kartą per dieną skirti kiek laiko sumažinti įtampos būseną. Būtina įspėti ligonį, kad jis nesituštintų iš visų jėgų.
Kai kurie ligoniai sunkiai nuryja maistą. Gali sutrikti nervinė rijimo akto reguliacija arba atsirasti rijimo procese dalyvaujančių raumenų parezė ar paralyžius, gali sutrikti raumenų, uždarančių nosiaryklę ir gerklas, koordinacija. Tada maistas gali lengvai patekti į kvėpavimo takus. Todėl valgydinant ligonį negalima nuo jo atsitraukti nė minutei. Labai sunkių ligonių maistas turi būti skystas. Jei maistas sausas, rijimas gali sutrikti net ir nelabai sunkiems ligoniams. Užspringus maitintojas turi suteikti pirmą pagalbą.
Visada reikia pagalvoti, kaip taupyti ligonio energiją. Kai kurie ligoniai, ypač kūrybiniai darbuotojai, negali atsisakyti darbo ir paskutinėmis gyvenimo dienomis. Jiems reikia patarti planuoti savo darbus ir nesistengti per vieną dieną visko padaryti. Įtemptai dirbdami jie labai nuvargsta. Dažniausiai patariama imtis ne daugiau kaip vieno didesnio darbo per dieną, jei ligonio būklė labai sunki. Pavyzdžiui, jei ligonis per dieną parašė vieną ilgesnį laišką, to jau turėtų pakakti visai dienai. Geriausiai, kad dėl savo darbo ligonis pasitartų su gydytoju arba su medicinos seseria. Ligonio dienotvarkėje būtinai turi būti ir poilsio laikas.
Ligonio drabužiai turi būti laisvi, lengvi. Jei ligonis dar kiek vaikšto, avalynė turi būti įsispiriama. Ligonio darbo įrankiai turi būti patogiame aukštyje.
Reikia skatinti aktyvią ligonių veiklą. Jeigu jie dar gali kiek paeiti, reikia juos pavedžioti, atnešti paskaityti laikraščių, žurnalų, knygų. Jei ligoniai negali skaityti, reikia patiems papasakoti, ką rašo laikraščiai ir pan. Galima duoti paklausyti muzikos įrašų, radijo. Jei ligonis nori, galima jam pačiam leisti nusivalyti savo spintelę ir pan. Tai palaiko ligonio savigarbą, orumą.
Dvasinį ligonių bendravimą labai lengvina atlikta išpažintis, priimtas Švenčiausiasis Sakramentas. Geriausia, kai ligoninė turi savo kapelioną.
Užsienyje daug medikų pritaria eutanazijai, t.y. kad nepagydomiems ligoniams būtų leidžiama pagreitinti mirtį vaistais, svarstoma, kokie čia turėtų būti reikalavimai. Eutanazija kategoriškai prieštarauja katalikiškos moralės principams. Jeigu Dievas davė gyvybę, tai tik Jis ir turi teisę ją mums atimti.
Gerinant nepagydomų ligonių slaugą, būtina kuo daugiau įtraukti į šį darbą pagalbininkų savanorių. Lietuvoje šis judėjimas, taip plačiai paplitęs kitose šalyse, sunkiai skina sau kelią. Kaune šį darbą daugiausia dirba Carito federacijos atstovai, jaunimo organizacijos “Patria” nariai ir “Rasos” vidurinės mokyklos jaunieji samariečiai.
Mirštamų ligonių ligoninė įkurta 1993 m. Kaune, kai, vadovaujantis Kauno miesto tarybos sprendimu, buvo pasirašyta jungtinė veiklos sutartis tarp Kauno miesto Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus bei Carito federacijos. Pagal šią sutartį, Kaune nutarta įkurti bendrai abiejų pusių prižiūrimą slaugos ligoninę. Pagrindinis ligonių kontingentas - suaugę Kauno gyventojai, kuriems vėžio stadija jau paskutinė, tačiau priimami ir ligoniai, sergantys kitomis terminalinėmis ligomis. Pirmenybė yra teikiama tiems ligoniams, kurie yra vieniši. Kai reikalinga ilgai trunkanti slauga, ligoniai guldomi sutartam laikui (1-2 menesiams), kad namiškiai galėtų bent kiek pailsėti.
(Iš Monrealio Aušros Vartų parapijos biuletenio)
