(Konkurse premijuotas rašinys)
Kostas Gruodis
Viską Viešpats sukūrė iš nieko ir po kiekvieno kūrimo matė: “...visa, ką buvo sukūręs, yra labai gera”.
Bet kas Jam nemalonu matyti tobuliausiame kūrinyje-žmoguje - tai puikybė, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą (Kor 10,5).
“Bjaurus yra Viešpačiui kiekvienas išpuikėlis” (Pat 16,5).
Bjaurus žmogus, puikybės apimtas, tad iš pradžių reikia prašyti Dievo malonės, kad galėtume suvokti savo menkumą, savo pražūtingą, apgaulingą būklę, nes kas pajėgia save tinkamai įvertinti yra tiesiame kelyje į tobulumą.
Tad kokie tie puikybės požymiai? Pirmiausia nepakantumas pamokymams ir priekaištams (staigus įsižeidimas!), tai kraštutinis pasitikėjimas savimi, pagyrimų troškimas, neapykanta žmonėms, nors sakosi, kad myli -tai kartėlis ir savęs gailestis, kritika viskam ir visiems, įtarumas. Pagal šv. Joną Klimaką: “Puikybė - tai kraštutinis sielos skurdas”. Išdidumo apimtas žmogus nemato savo ydos, tai patvirtino Dievas pranašo lūpomis: “Puikiųjų susirinkimas nepagydomas, nes nuodėmės diegas juose įsišaknijęs, ir jie to nesupranta” (Sir 3,30). O kodėl nesupranta? Todėl, kad tie, kurie patys save aukština, elgiasi neišmintingai, nes matuoja save pagal pačius save ir lygina save su savimi” (2 Kor 10,12).
Kadangi žmonės, puikybės apimti, savo ligos nemato, tai tokiems reikia padėti su meile ydą suprasti ir nugalėti. Jei žmogus, turintis puikybės ydą, pasikeisti nenori, tai tokį reikia pavesti Dievo valiai, bet neteisti, kad patys nebūtume teisiami.
Per pranašo Izaijo lūpas Viešpats klausia, kokius namus galite Dievui pastatyti, kur poilsio vieta, kurioje norėtumėte mane apgyvendinti ir atsako: “Bet štai į ką pažiūrėsiu, jei ne į nuolankųjį, į tą, kurio dvasia susigraudinus ir kuris dreba prieš mano žodžius” (Iz 66,2). Jei pats Dievas pasako mums, kad Jo poilsio vieta nuolanki širdis, kad galėtų padėti nusižeminusiai ir atgailaujančiai dvasiai (Iz 67, 15), tai kaip turėtume trokšti įsigyti ir branginti šią dorybę!
Psalmisto lūpomis Dievas pasako, kokią auką turime atnešti Dievui, nes skerdžiamų ir deginamų aukų Jis nekenčia: “Auka Dievui - atgailaujanti dvasia, nuolanki ir susigraudinusi širdis” (Ps 50,19)..
Ir tik nuolankieji Viešpačiui atiduoda lūpų gyrių ir gieda šlovinimo giesmes; “Nes vien Dievo galybė yra didelė ir nuolankiųjų Jis garbinamas” (Sir 3,21).
Gaunasi abipusė auka tarp dangaus ir žemės, Viešpats žiūri į nuolankųjį, o nuolankusis siunčia Jam garbinimo giesmes. Viešpats tas nuolankiųjų maldas ir gyrių išpila į nusidėjėlių širdis, kad jas gaivintų, keltų ir keistų.
Kurią laiko dalį rėmėmės pranašais, buvusiais iki Kristaus, o kaip vertina šią dorybę po Kristaus Jo sekėjai?
Šventa Margarita Kartonietė sako: “Tas yra išrinktasis, kuris turi tris dorybes: gilų nusižeminimą, tikrą meilę ir begalinį širdies skaistumą”.
O iš ko mums geriausiai nuolankumo dorybės pasimokyti, jei ne iš pačio Dievo, tapusio žmogumi, kuris ištarė: “.. .nesivadinkite daugelis mokytojais, nes yra vienas Mokytojas...” Per ką Viešpats ateina į pasaulį ar ne per nuolankumą, kurį vėliau Dievo Motina patvirtino šlovinimo giesmėje Magnificat: nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos...” (Lk 1,46,49). Nuolankumas ir tyriausias skaistumas bei visiškas pasitikėjimas Dievu - visas Išganytojo Motinos kelias.
Gimsta pasaulio Atpirkėjas paprastume ir neturte, kaip daugelis žmonių, bet antra vertus - kokiame dvasiniame turte. O turtas - tai klusnumas tėvams (žemiškiems) ir nuolankus vykdymas dangiškojo Tėvo valios. Pvz., Marijai atėjo laikas gimdyti, o čia ciesoriaus Augusto įsakymas užsirašyti. Ir nors tai sunki ir varginanti kelionė, Marija ištaria; “Pirma įvykdykime valdžios įsakymą.” (Ar tai mums nieko nesako ir nūdien valdžios atveju?) Juozapas taip pat, naktį sapne išgirdęs angelo paliepimą bėgti į Egiptą, nedelsia nė sekundės, keliasi ir iškeliauja. Štai savo šeimoje Jėzus mato tokį klusnumą ir nuolankumą. Jaunutis Jėzus karštai atsiduoda tarnauti savo Tėvui ir, neatsiklausęs savo Motinos ir Globėjo, pasilieka šventykloje ir tik išvydęs jų sielvartą ir ašaras akyse ir švelnų priekaištą: “Vaikeli, kam mums taip padarei?”, tampa jiems klusnus.
Taip Evangelijoje pagal Luką atsiranda žodis: “klusnus tėvams”. Dabar iš širdies išeina žodžiai, kas turi klusnumo dorybę, iškart žino ir vykdo bent dalį Kristaus mokslo.
Kaip svarbu yra išmokyti vaikus klusnumo. Jei to neišmokome, dar kūdikystėje, vaikai tampa ušsispyrę, grubūs ir tik vėliau, gyvenime patyrę daug nesėkmių, kentėjimų, patekę į eilę nelaimių, pradeda suprasti, kad jie patys savo užsispyrimu bei egoizmu užsitraukė šias negeroves, kad reikia tramdyti save ir mokytis klusnumo, nors tuomet jau tikrieji dantys gali būt pravalgyti. Išties - tai skaudu.
Nuolankumas neįmanomas be klusnumo. Klusnumas yra jaunesnysis nuolankumo brolis. Kas iš mūsų nenorėtų apvaldyti savo kūno: akis, ausis, nosį, o ypač liežuvį, kuris tiek daug bėdos padaro? Tomo Kempiečio “Kristaus sekime”, nuolankumo skyrelyje, skaitome: “Jei nori apvaldyti savo kūną, išmok greit paklusti vyresniesiems”. Kitoje vietoje tas pats autorius atsidūsta: “...kaip gera turėti vyresnįjį, kurio gali klausyti”. Šv. Pilypas Neri sako: “Dievui pasiaukojusios sielos teismo dieną turės duoti atsakomybę tik iš paklusnumo, o ne iš tų darbų, kuriuos dirbo iš paklusnumo”. Taigi klausykime, glūdinkime save, nes tiek yra progų įgyti klusnumo malonę. Trumpai sustokime prie šeimos, tos mažosios bažnyčios. Kaip žinome, Šventas Raštas moterį ir žmoną moko paklusti vyrui. Vaikai, girdėdami ir matydami, kad mama klusni savo vyrui - jų tėtei - klausys abiejų tėvų. O ką vaikai dažniausiai girdi? Motinos kaprizus, atsikalbinėjimus, net tėvo - kaip šeimos galvos - pasmerkimą. Tai vaikai girdėdami ir matydami, neklausys nė vieno iš tėvų.
Tad imkime ir vykdykime Šventą Raštą, o ne gyvenkime pagal savo pomėgius. Pamėginkime paklusti vyresniesiems. Vėl grįžkime prie kūno apvaldymo. Bet tame kūne teka kraujas, kaip taikliai Oskaras Milašius pastebėjęs: “tas slaptų nuodų nešėjas”. Taip, tai kraujyje kunkuliuoja aistros, troškimai, įvairiausi norai. Ir ypač jį reikia sutramdyti ir padaryti klusnų mūsų dvasiai. Tebūna dvasia valdovas, o kūnas klusnus jo valdinys - teviešpatauja harmonija!
Vėl mums pataria Tomas Kempietis: “Jei nori apvaldyti savo kūną ir kraują, išmok nuoširdžiai savęs išsižadėti”. Tarsi kardu nukirskime visokią savivalę, savimeilę, visokį murmėjimą. Bet tai mums patiems nepasiseks. Iš čia išplaukia maldos reikalingumas: pirmiausiai prašyti malonės, kad šį savo apsivalymo darbą laimintų Dievas, duotų tam jėgų, pašalintų kliūtis, rakinančias mus prie savo ydų bei blogų įpročių, suteiktų Šventosios Dvasios malonę trokšti atsikratyti viso to, kas nemalonu Dievui, kuris nori savo vaikams tik gero. Šis darbas yra sunkus, skaudus, bet, pasiekus tikrą nuolankumą, bus gausiai atlyginta. Senieji pranašai kalbėjo, kad pats Dievas nuolankioje širdyje gyvena.
Šie Tomo Kempiečio žodžiai turėtų užimti deramą jiems vietą visuose pirmamoksliuose tikybos vadovėliuose, katekizmuose: “Dulke, išmok paklusti, nusižeminti ir nusilenkti prie kiekvienų kojų”. Tai paprasta, aišku ir veda į tikslą - šventumą.
Čia sušvinta Jėzaus Kalno pamokslas, kad yra palaiminti turintys vargdienio dvasią, t.y. nuolankieji, liūdintys, ieškantys tiesos, gailestingieji, tyraširdžiai, romieji, taikdariai. Nori būti laimingas - siek šitų palaiminimų dvasios, t.y. nuolankumo dvasios, kuri yra visko viršūnė. Palaiminti jūs, kai jus persekios už tiesą, persekios dėl Jėzaus vardo ir visaip meluodami šmeiš. Be nuolankumo dorybės tu nepajėgsi kantriai su švelnumu iškęsti persekiojimus ir šmeižtus.
Toliau Viešpats, tęsdamas pamokslą, moko, kaip tokį nuolankumą pasiekti, moko nepykti, kaip prieš maldą eiti ir susitaikyti su broliu, prieš teismą susitaikyti su teismo ieškovu, jei verčia praeiti mylią, praeiti dvi; kaip ryžtingai kovoti su pagundomis, kaip nesigiriant prieš žmones dosniai dalyti išmaldą, be apsimetimų pasninkauti, patvariai ir ištikimai melstis, nė vieno neteisti, nepaniekinti prašančios rankos, bet duoti (žinoma, jei tai nebūtų nuodėmingas prašymas), nuo norinčio pasiskolinti - nenusisukti. Jei mes atleisime žmonėms jų nusižengimus, tai ir mums bus atleista.
Jeigu tu save nori vadinti krikščioniu -kataliku, turi išmokti be murmesio vykdyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Bet kurių įsakymų vykdymas pareikalauja valios pastangų, bet tomis pastangomis suduosi smūgį egoistams, nustūmusiems dvasinį gyvenimą į šalį... Užuot kitus moralizavę (nors iš geriausios valios), gyvenkime tikrai krikščionišką gyvenimą. Tada mūsų pavyzdys (be žodžių) bus geriausias mokytojas mūsų šeimai, mūsų aplinkai ir tiems, kuriems esame patikėti kaip auklėtojai. “Kas mane myli vykdo mano įsakymus”, - sako Viešpats. Kiekvieną kartą priimdami šventąją Komuniją, mes vienijamės su Kristaus Kūnu ir Krauju ir jau (pagal šv. Pauliaus žodžius) nebe mes gyvename, bet mumyse gyvena Kristus. Matydami, jausdami savo silpnumą, neatsižadėkime atgailos dvasios ir nesakykime su neišmintingaisiais: “Nieko nepavogiau, nenužudžiau...” Kaip, nors rūpestingai prižiūrimam kambary nežinai iš kur atsiranda bevardžių dulkių, taip mūsų sieloj šiokiadienių sumaišty prisikaupia to, ką reikia rūpestingai išvalyti. Be to, ir atidžiau pažvelgus į savo sąžinę, pamatysime, kiek daug nepadaryta to, ką reikėjo padaryti, kiek praeities klaidų neatitaisyta, todėl reikia nuoširdžios atgailos, gausaus ašarų lietaus, kuris nutyrina širdis.
Taigi kas pirmiau - nuolankumas ar meilė? Vienai vengrų tautos dukrai Viešpats kalbėjo: “Mano dukra, tavo nusižeminimas tebūna toks didelis, kad tavo gerumas ir meilė pereitų ant tų, kuriuos tu sutinki”. Be nusižeminimo ir nuolankumo net meilė negali pereiti į kitus. Tomas Kempietis sako: Nemanyk esąs pažengęs tobulybėje, jei nemanai esąs žemiau visų kitų”. Jei tu nesi žemiau kitų, tai tu juos teisi, kritikuosi, bet nemylėsi.
Nuolankumas - tai tarsi dirva, iš kurios turi išaugti meilės dorybė. Nuolankumas peni ir maitina meilę. O nuolankumą peni Kristaus mokslo vykdymas.
Viešpats sako: “Mylėkite priešus, laiminkite persekiotojus, skolinkite nieko nesitikėdami, kad būtumėte tobuli, kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas”. Kūdikėlio Jėzaus Teresė taip didžiai vertino nuolankumą, kad jį prilygina tiesai. Prisiminkime, Pilotas klausė Jėzų, kas yra tiesa. Jėzus tada neatsakė. Dabar iš Evangelijos žinome, kad Kristus Jėzus yra Kelias, Tiesas ir Gyvenimas. Jis sakė: “Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies” (Mt 11,29).
Pranašas ir mistikas Oskaras Milašius pabrėžia, kad tik nuolankume įstatymas persimaino į meilę (“Slėpiniai” 105 posmas).Vėliau Viešpaties mokslas ir žodis griežtesnis: “Kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs”. Teišsižada kiekvieną akimirką, ima ir neša kryžių: tyliai iškenčia nuoskaudas, keikimą, ligas. Šv.
Margarita prašė angelą, kad pasakytų, kas yra išrinktasis?” Ir jai buvo atsakyta: “Kurio širdis išsilaisvinusi iš visų troškimų, yra prisirišus prie savo Sutvėrėjo, linksta nuolat prie Jo ir kvėpuoja tik Juo”.
Toliau dar skausmingesnis atsižadėjimas -tai savo artimųjų ir visų tvarinių, prie kurių taip traukia tas juslingumas, noras būti suprastiems, paguostiems, noras būti mylimiems. Viešpats griežtai čia vėl perspėja: “Jei kas ateina pas mane ir neišsižada savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės - negali būti mano mokinys” (Lk 14,26). Žinoma, mes mylėsime savo artimuosius ir jais rūpinsimės, bet meilė turi siekti Aukščiausiojo būstą.
O kaip su nuosavybe - ar jau išdalijome vargšams? Ar nukirtame tuos rūpesčius “...ką valgysime?” Ar jau širdis laisva ir atvira sieloms? Ar išrovėme akių pageidimo dagį, kad būtume patenkinti tuo, ką turime?
Pamename, ką Jėzus pasakė vienam jaunuoliui: “...tau trūksta vieno dalyko: parduok ką turi ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje”. Jaunuolis to padaryti nepajėgė ir ... pasitraukė.
“Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos nuosavybės, negali būti mano mokinys”. O šiuo metu kiek laukia burnų tokio ryžtingo mūsų atsižadėjimo ir tuo pačiu, kad bent Kristaus mokiniu taptume.
Sielose, kuriose nėra klusnumo ir nuolankumo Dievo Žodžiui, gimsta įvairiausi teologiniai ir filosofiniai išvedžiojimai ir gudravimai, kad tik nereikėtų vykdyti Kristaus įsakymų. Ir tinka čia patarlė: “Nei patsai valgo, nei kitam duoda”.
Tačiau Kristus numatė ir tai, todėl perspėja tuos, kurie Jo klauso: “Jei neviršysite kunigų ir Rašto aiškintojų teisumo, neįeisite į dangaus karalystę” (Mt 5,20).
O kiek savo gyvybę dar branginame, kaip susirgę panikuojame, tarsi neturėdami pasitikėjimo Dievu. Gyvybė aukojama iš meilės. Tai kaip menka ir maža mūsų meilė, jei mums svetimas Kristaus perspėjimas.
“Jei kas ateina pas mane ir neatsižada savo gyvybės - negali būti mano mokinys” (Lk 14,26). Ir štai - pasitikrinome ir suvedėme savo menkumą: koks dar mažas nuolankumas, kaip nepersikeitęs įstatymas į meilę, kad įmanytum visą kraują po lašelį už brolius atiduotum, kad tik su Kristum juos sujungti” (Jurgis Matulaitis).
O tie, kurie dėl Kristaus bent mažiausią pamokymą įvykdys, tesako: “Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti” (Lk 17,10).
Ir kuo dažniau šiuos žodžius sau priminsime, tuo didesniame nuolankume išliksime.
Paskutinės Vakarienės metu, prieš paaukodamas savo gyvybę iš meilės mokiniams, parodo didžiausią nusižeminimą: ima plauti savo mokiniams kojas. O tuo metu tai buvo vergų darbas. Numazgojęs visiems mokiniams kojas, pasako: “Jei aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13,14-15),
Taip Jis mums paliko nuolankumo ir meilės pavyzdį.
“Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Ir čia paliko pavyzdį: “.. .nusižemino iki kryžiaus mirties, todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardu priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme, ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats”.
Epilogas
12-oji klasė. Jaunuoliai diskutuoja. Kokia tema - nežinia, o triukšmas panašus į žemesniųjų klasių.
Įeina tikybos mokytojas. Pasako: “Garbė Jėzui Kristui”, o klasėje - šurmulys. Mokytojas stovi ir laukia. Mokiniai vienas už kito reiškia savo nuomonę pradėtu klausimu. Kiekvieno balso tonas reiškia: “tik mano nuomonė teisinga, tik mano!”
Mokytojas stovi ir laukia. Jo akyse tvenkiasi ašara, kurią jis taip norėtų nuryti, bet negali. Prieina prie lango ir žvelgia pro jį. O neklaužadą ašarą saulės spindulys dar labiau paryškina.
Pagaliau mokiniai aprimsta. Mokytojas prabyla: “Pradėsime pamoką”. Ir dėsto tai, kas buvo tos dienos programoje.
Pamoka baigėsi. Mokytojas, atsisveikinęs su mokiniais, išeina.
Tik ... mokyklos koridoriaus gale pasiveja jį 12-okė ir nedrąsiai prabyla: “Visos klasės vardu, atsiprašau”.