Kun. K.J. Ambrasas
Auka. Aukojimas. Patys brangiausi žodžiai, didžiausios vertybės, kurių tikrąją prasmę tesužinosime vien Amžinybėje. Marijai ir Juozapui nereikėjo taip ilgai laukti, kaip mums dabar. .Tiems Aukos prasmė buvo aiški nuo tos akimirkos, kai Visagalis juodu išsirinko didžiausiam uždaviniui - padėti šion žemėn Mesijui ateiti. Tikriausiai oloje, kur jie buvo prisiglaudę pirmosiomis dienomis, ilgai nereikėjo užtrukti. Greičiausiai, kai spūstis Betliejuje po surašymo įkarščio šiek tiek atslūgo, sumažėjo žmonių, tad iš tvarto jaunoji šeima su Kūdikiu nusikėlė kur nors į namus. Juos čionai bus aplankę išminčiai. Galbūt mažasis Kūdikėlis iš šios vietos aštuntąją dieną buvo nugabentas šventyklon ir, kaip reikalavo ano meto papročiai, apipjaustytas. Be to, pagal žydų įstatymus moteris po gimdymo, jeigu berniukas, 40 dienų, jei mergaitė, 80 dienų buvo laikoma nešvari. Tad ir Marija turėjo atkeliauti šventyklon, atnešti vargingiems žmonėms skirtą dviejų balandžių auką. Kasdien į šventyklą ateidavo daugel moterų, atnešdavusių savo pirmagimius paaukoti. Mat pirmagimiai buvo Dievo nuosavybė ir turėjo ypatingas teises, todėl ir vienturčiai vadinami pirmagimiais. Šis paaukojimas irgi susijęs su tam tikrais asmenimis, kurie ypač išskiriami iš kitų Šv. Rašte minimų veikėjų.
Pirmiausia Simeonas. Šis senelis (manoma, greičiausiai pasaulietis žmogus, anuomet buvęs apie 112 m. amžiaus) “buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol nepamatysiąs Viešpaties Mesijo. Šventosios Dvasios paragintas, jis dabar atėjo į šventyklą (Lk 2,25-26). Pamačius kūdikį ir paėmus jį ant rankų, iš jo lūpų išsiveržė himnas Dievo šlovei “Nuc dimittis”: “Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę”. Tiek šie, tiek ir Marijai tarti senelio Simeono žodžiai - kupini išminties ir prasmingi, pranašiški: “Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, - ir tavo pačios sielą pervers kalavijas” (Lk 2, 34-35). Šitaip kalbėti apie vos tik kelių ar keliasdešimt dienų sulaukusį kūdikį galėjo tikrai tik toks žmogus, kurio lūpomis bylojo dieviškoji per Šv. Dvasią siųsta išmintis. Jau čia ryškėja dvi svarbios mintys: Mesijas skirtas visoms tautoms ir kartu Izraelio garbei. Tačiau šis mažasis Kūdikis, Šviesos Pasiuntinys, stabmedžių Gelbėtojas, yra kartu ir didžiulės nesantaikos, prieštaravimo ženklas, nes netgi išrinktoji tauta susiskaldys. Daugelis bus apimti pavydo ir neapykantos, bet kartu ir begalinės meilės. Skaudūs smūgiai kris tiesiai į Motinos Širdį.
Greta Simeono minima ir “pranašė Ona, Faniuelio duktė iš Asero giminės” (Lk 2,36), tikra Dievo moteris: “ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais ir maldomis. Ir tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo” (Lk 2,36-38). Anais laikais tikriausiai buvo ir daugiau tokių vyrų ir moterų, kurie nuošaliai nuo visų politikų ir partijų rietenų, toli nuo galynėjimosi dėl valdžios ir poaukščių, nuoširdžiai laukė Mesijo.
- Viešpatie, kuris išsirinkai iš didžiulės minios tik kai kuriuos, ištikimus, pamaldžius, dievobaimingus, paprastus vyrus ir moteris, kurie jau anuomet Šv. Dvasios įkvėptaisiais žodžiais išdėstė didžius Tavo Sūnaus darbus, kuriems Tu Jį pasiuntei ant žemės. Tenetrūksta, dangaus ir žemės Kūrėjau, tokių rinktinių žmonių mūsų tarpe, kad jie mus, abejingus, neryžtingus ir bailius, savo drąsa ir dangaus įkvėptuoju ryžtu paverstų valingais, klusniais ir veikliais Tavo norų ir planų vykdytojais.