Juozas Vaišnys SJ
Lietuvai išsirinkus naują prezidentą jau nebe iš buvusios nomenklatūros, atrodo, kad jau turėtų atsidaryti platesnis kelias į mūsų tėvynės dvasinį prisikėlimą, kurio mums šiandien taip labai reikia. Tačiau, apsižalgius aplinkui, noromis nenoromis pastebi, kad kai kurie mūsų tautiečiai, ypač jaunesnieji, tiek čia gimusieji, tiek neseniai iš Lietuvos atvykusieji, labai šaltai ir abejingai žiūri į lietuvybės išlaikymo klausimą. Kai kurie lyg atsistoja prieš dilemą: būti, ar nebūti. Verta išlikti lietuviu, ar gal būtų praktiškiau ir protingiau visiškai pamiršti tą lietuvybę, kaip galima greičiau įsijungiant į gyvenamo krašto kultūrą, kalbą, papročius.
Kai kas bando aiškinti, kad šio klausimo tokiu būdu visai negalima kelti, nes jeigu lietuviu gimei, tai lietuvis ir esi, ir visą gyvenimą būsi. Bet neatrodo, kad toks aiškinimas būtų teisingas, nes iš praktikos žinome, jog ne vienas savo tautybę praranda ir pamažu tampa kitos tautos nariu. Tautybę sudaro įvairūs elementai: kilmė, kultūra, tradicijos, kalba, religija, teritorija. Tačiau nė vienas šių elementų tautai nėra esminis.
Naujasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir jo žmona Alma.
Nori ar nenori, turi sutikti, kad tautybės pagrindas yra tautiškumo sąmonė ar sąžinė. Toji sąmonė draugėn jungia ir visus minėtus, tautą sudarančius elementus. Kai toji sąmonė pradeda blėsti, tai vienas po kito pranyksta ir visi tautybės elementai.
Kad pasiliktų tvirta tautiškumo sąmonė, reikia stiprių motyvų, reikia įsitikinimo, jog tauta yra dvasinė vertybė, kurią prarasdamas žmogus skurdina ir save, ir gyvenamąjį kraštą, o pagaliau ir visą žmoniją. Jeigu pasaulyje stengiamasi išlaikyti kiekvieną augalų ar gyvių rūšį, tai tuo labiau reikia stengtis išlaikyti kiekvieną tautą, kiekvieną kultūrą. Gyvenamajam kraštui ne padėsi, bet jį tik nuskriausi, atsisakydamas savo tautinių bruožų ir susiliedamas su vietine kultūra.
Kai kas net bando aiškinti, kad tautiškumas ir patriotiškumas prieštarauja religijai, nes dekalogas ir krikščioniškoji doktrina liepia mylėti visus žmones, be jokio rasės ar tautos skirtumo. Visiškai paneigiant tokią galvoseną, reikia pabrėžti, kad tautiškumas, tėvynės meilė randa religijoje tvirtą atramą. Bent labai trumpai bus naudinga žvilgtelti, ką tautybės atžvilgiu sako Dievo įsakymai, Kristaus mokslas ir Jo įsteigtoji Bažnyčia.
Jau žmogaus prigimtis taip yra Tvėrėjo sutvarkyta, kad jis jaučia tam tikrą prisirišimą prie savo tėvų ir artimųjų, prie savo gimtosios šalies, prie savo namų. Ir lietuvių patarlė sako, kad, nors tie namai būtų pragarai, bet vis tiek be namų negerai. Šią mintį gražiai išreiškia ir daugelio mūsų jaunystėje išmoktas eilėraštis: “Nameliai mano brangūs, man visur patogu, bet niekur nėr tiek laimės, kaip po jūsų stogu”. Tai yra Dievo įdiegtas prigimtinis įsakymas ar sąžinės balsas. Kartais tas sąžinės balsas gali būti įvairių sąlygų ar aplinkybių nuslopintas, todėl Dievas davė įsakymus, kurie prigimties balsą, tą pirmąjį ir pagrindinį įsakymą, paaiškina ir pritaiko konkretiems gyvenimo įvykiams. Dievas įsakė gerbti tėvus ir mylėti artimą. Šie du įsakymai ir yra svarbiausias bei rimčiausias tėvynės meilės motyvas ir pagrindas.
Teologai teigia, kad ketvirtuoju įsakymu Dievas liepia mylėti ir gerbti ne tik savo tėvus, bet ir vyresniuosius bei globėjus, o taip pat ir tą šalį, kurioj esame gimę, augę, kuri mus maitino. Šis įsakymas liepia gerbti ir kiekvieną teisėtą valdžią, kuri galią ir autoritetą gauna iš Dievo.
Artimo meilės įsakymas liepia mylėti kiekvieną žmogų, tačiau šioje meilėje, teologų nuomone, yra tam tikri laipsniai. Labiau turime mylėti tuos, kurie mums yra artimesni, su kuriais esame surišti kokiais nors stipresniais ryšiais. Labiau reikia mylėti žmoną, vyrą, tėvus, vaikus, brolius ir seseris negu svetimus žmones. Turime labiau mylėti savo tautiečius, o taip pat priklausančius savo religijai, bendruomenei ar organizacijai. Kuo stipresni ir artimesni ryšiai tarp žmonių, tuo daugiau yra ir motyvų jų tarpusavio meilei. Su kiekvienu pasaulyje esančiu žmogumi mus jungia žmogiškumo ryšys. Su lietuviais mus jungia tautiškumo ir valstybės ryšiai. Tautiškumo ryšys yra supintas iš daugelio kitų ryšių: artimesnės ar tolimesnės giminystės, kalbos, kultūros, papročių. Žmonių susijungimas į valstybes išplaukia iš tos pačios prigimties reikalavimų. Kitos, grynai žmonių valia sukurtos organizacijos ar bendruomenės tik padeda tobuliau siekti vieno ar kito tikslo, bet valstybė yra būtina sąlyga žmonių žemiškiems tikslams siekti. Todėl ir šis ryšys, jungiąs žmones į vieną bendruomenę, yra tikrai svarbus ir stiprus.
Jeigu tauta netenka laisvės, jeigu valstybė praranda nepriklausomybę, jei žmonės turi palikti tėvynę ir bėgti ieškoti prieglaudos į kitus kraštus, ryšiai, kurie juos jungia su tauta ir valstybe, nenutrūksta, bet dar pastiprėja. Argi ne labiau vaikas turėtų rūpintis savo motina, patekusia į nelaisvę ar kankinamą kalėjime? Šiuo atveju vaiko meilė, gal iki šiol ramiai glūdėjusi širdies gilumoje, turėtų imti reikštis konkrečiais darbais, jis neturėtų bijoti jokių aukų, jokių pastangų, kad tik galėtų savo motinai padėti ir ją išgelbėti.
Dievo įkvėptąsias Senojo Įstatymo knygas mes galėtume visai teisingai pavadinti išrinktosios tautos istorija arba tėvynės meilės poema. Dievas ta tauta nuolat rūpinasi, ypač kai ji patenka į egiptiečių vergiją. Siunčia jai galingą vadą Mozę, kuris ją išveda iš vergijos. Dievas nuolat seka jų žingsnius, stebuklingai pervesdamas per Raudonąją jūrą, maitindamas manna ir saugodamas nuo priešų įvairiais kitais stebuklais. Savo išrinktajai tautai jis duoda specialius įstatymus, apsaugojančius ją nuo pražūties. Įdomu, kad jis net baudžia žydus už mišrias vedybas, kurios pamažu marina tautą.
Tad atrodo aišku, jog Dievas nori, kad žmonės savo tėvynę mylėtų, saugotų jos laisvę ir stengtųsi vėl į ją sugrįžti, jei priešo buvo priversti bėgti į svetimus kraštus.
Šiai aiškiai Dievo valiai visiškai pritaria ir Kristaus mokslas bei pavyzdys. Kartą jis meldėsi Alyvų kalne. Po jo kojomis spindėjo gražus, apšviestas Jeruzalės miestas - žydų tautos sostinė. Kristus taip mylėjo šį miestą, kad, prisiminęs jo skaudžią ateitį, apsipylė ašaromis ir iš jo širdies išsiveržė kartus skundas: “Ateis dienos, kad priešai apves tave pylimu, apguls tave, suspaus tave ir tavo vaikus, kurie yra tavyje, ir nepaliks akmens ant akmens, nes tu nepažinojai savo aplankymo meto”.
Nors Kristus buvo atėjęs į šį pasaulį visiems skelbti savo mokslo ir atpirkti visų tautų, bet pirmiausia jis rūpinasi savo tauta, pirmiausia jai skelbia linksmą išganymo naujieną, pėsčias apvaikščiodamas visus jos miestus ir kaimus. Jis visus žmones mylėjo, visus gydė iš įvairių ligų, bet aiškiai pabrėžė, kad pirmiausia reikia rūpintis savo tautos vaikais: “Negera imti vaikų duoną ir duoti kitiems”. Tai buvo gražus mums jo paliktas tėvynės meilės pavyzdys. Tad Kristus tikrai nebuvo kosmopolitas, bet patriotas. Savo pavyzdžiu jis parodė visų laikų žmonėms, kad reikia mylėti visus, bet pirmoje vietoje savo tautiečius.
Ne kitaip tautiškumo atžvilgiu elgiasi ir Kristaus įsteigtoji, jo mokslo saugotoja bei aiškintoja Bažnyčia. Ji globoja tautas, skirdama joms dangiškuosius globėjus. Ir mūsų tautai ji yra paskyrusi šv. Kazimierą. O prancūzų tautos globėja šv. Joanna d’Arc net šventąja buvo paskelbta dėl to, kad heroiškai mylėjo savo tėvynę ir net gyvybę paaukojo, už ją kovodama. Tad tėvynės meilę Bažnyčia laiko dorybe, kuri žmogų gali iškelti net į altorių garbę. Galbūt ir Lietuva kada nors susilauks Bažnyčios pripažintų šventųjų, kurie sunkiais mūsų tėvynei laikais yra parodę heroišką tėvynės meilę, už ją kentėdami ar net paaukodami gyvybę.
Bažnyčia nori, kad žmonėms būtų galimybė garbinti Dievą savo kalba, užtat imigrantams leidžia steigti tautines parapijas. 1952 m. popiežius išleido raštą, pavadintą “Exul Familia”, kuriuo norėjo apsaugoti imigrantų teises įvairiuose kraštuose. 1969 m. buvo išleistas kitas panašus popiežiaus raštas “Instructio de Pastorali Migratorum eura”. Šiuose raštuose yra pabrėžiama, kad visi tikintieji turi teisę garbinti Dievą sava kalba ir dėl to turi teisę turėti savo kunigus. Jeigu kurioje nors vyskupijoje tokiems kunigams nebūtų leista savo kalba aptarnauti tikinčiuosius, patariama kreiptis į Šv. Sostą.
Ir popiežių raštuose bei kalbose, ir atskirų vyskupų bei kardinolų pasisakymuose tėvynės meilės klausimas yra labai aiškus. Dažnai pabrėžiama, kad tautybės paniekinimas yra aiškus Dievo valios paniekinimas. Prancūzų kardinolas Mercier yra pasakęs, kad “negali būti tobulas krikščionis, kurs tobulai nemylėtų savo tėvynės”. Popiežius Pijus XII Romoje susirinkusiems Italijos Mokytojų sąjungos nariams taip kalbėjo: “Jūs, mokytojai, stenkitės auklėti vaikus, pratindami juos lavintis žmogiškose dorybėse: atvirume, drąsoje, prisirišime prie pareigos, prie šeimos, prie tėvynės. Reikia pastebėti, kad tėvynės meilės jausmas šiandien galbūt daugelio yra užmirštas. Bet šis jausmas visuomet buvo ir turi būti svarbus veiksnys pilnutiniame vaiko auklėjime. Nereikia bijoti, kad visos žmonijos meilė, kurią jūs taip pat turite ugdyti savo auklėtiniuose, gali prieštarauti ypatingai savo tėvynės meilei. Argi ypatinga savo šeimos meilė mums neleidžia mylėti kitų šeimų?”
Tad mūsų religijos mokslas tėvynės meilės atžvilgiu yra labai aiškus ir neabejotinas. Tėvynės meilė ir pastangos išlaikyti savo tautybę yra krikščioniškojo tobulumo dalis, ir kas to atsisako, atsisako pilnutinio krikščioniškojo tobulumo. O tai yra moralinis nusikaltimas. Įsitikinus tvirtu religiniu tėvynės meilės pagrindu, ir mūsų tautiniam darbui atsiranda stiprus motyvas - kiekvieno lietuvio moralinė pareiga. Tačiau ne vienas šiandien nuleidžia rankas ir numoja į visus lietuvybės reikalus, nes jiems atrodo, kad tai tuščios pastangos.
Kai kurie stengiasi kaip galima toliau stovėti nuo bet kurios lietuviškos veiklos, nes kitų mūsų veikėjų metodai jiems atrodo nepriimtini, jų pastangos tuščios, nes, ką vienas stato, kitas griauna; tiek yra skaldymosi ir nesantaikos mūsų visuomenėje! Pagaliau kai kurie kuklesnieji bijo kitiems užbėgti už akių ar pastoti kelią, manydami, kad kiti tuos darbus galės geriau atlikti. Bet jiems visiems reikėtų prisiminti, ką Tumas-Vaižgantas yra pasakęs ir kaip jis tokiais atvejais elgęsis. Jis prisipažįsta, kad ėjęs visur, kur tik buvo kviečiamas, visai nežiūrėdamas, kas buvo tie, kurie kvietė, ir negalvodamas, ar jis tam darbui yra kompetentingas. Jis visur ėjo, viską dribo, po kiekviena našta kišo savo petį, todėl ir paliko Lietuvos padangėje - lyg šviesi kometa - skaidrų taką.
Prisimenant tūkstančius mūsų brolių ir sesių, užmiršusių savo tėvų kalbą; žiūrint į mūsų jaunimą, vis labiau ir labiau tolstantį nuo lietuviškos dvasios, kartais stoja prieš akis Marijos Pečkauskaitės žodžiai: “Kaip neapsakomai gaila man visko, kas nyksta! O liūdnasis merdėjančios tautos reginy! Tautos, kitados didžios, tiek gražių dainų nudainavusios, tiek fantazingų padavimų nuaudžiusios, garbingą istoriją gyvenusios, turėjusios tokių didvyrių, kaip Pilėnų gynėjai, ir tokių moterų, kaip Gražina, ir tokių genialių viešpačių, kaip Vytautas. Rusų spaudžiama, savų sūnų niekinama... ang-
Jaunimo centro steigėjas T. Bronius Krištanavičius SJ.
lys, aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur neregima rūsi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir sukelia gaisrą”. Toliau autorė guodžiasi, kad tos anglys dar nėra visiškai užgesusios, dar jos nėra mums žuvusios. “Lietuvė yra jų siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėdydžių giedros, ir rudens vėjo nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina”.
Nesmerkime ir galutinai neatstumkime tų laikinai nuklydusių sūnų ir dukterų, užmiršusių savo tėvų namus ir ieškančių laimės kitur. Nekovokime vieni prieš kitus, nes esame broliai, o ne priešai. Visi turime kitą priešą ir labai stiprų. Reikalingos mūsų visų jėgos, kad jį nugalėtume. Kai tarp mūsų bus daugiau broliškos meilės ir vienybės, į mūsų kovą įsijungs ir tie, kurie susižavėjo svetimybėmis. Lietuviška jų siela, anot M. Pečkauskaitės, jie tūkstančiais dvasinių siūlų su mumis surišti.
Stenkimės užlyginti prarajas tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos. Laimingos tos mūsų organizacijos, kuriose sugeba bendradarbiauti vyresnieji su jaunesniaisiais. Vyresnieji iš jaunimo geriau pažįsta šių dienų nuotaikas, o jaunimas iš vyresniųjų išmoksta gyvenimo patirties. Jaunimas be vyresniųjų patarimo gali lengvai paklysti, o vyresnieji be entuziastingo jaunimo veržlumo gali visai sustingti. Tik abiem ranka rankon dirbant, mūsų organizacinė veikla klestės. Vyresnieji jaunimui bus lyg turininga Lietuvos praeities knyga, iš kurios jie susipažins su mūsų garbinga istorija ir dėmesio vertais kultūriniais laimėjimais, o jaunimas lengviau įves vyresniuosius į dabartinį šių kraštų gyvenimą. Taip bendradarbiaujant, praeitis bus sujungta su dabartimi, kuriant gražesnę ateitį.