AR TOKIE BAISUS TIE TARPTAUTINIAI ŽODŽIAI?

Algirdas Sabaliauskas

     Pastaruoju metu Amerikos lietuvių spaudoje dažnai rašoma apie Lietuvos spaudos lietuvių kalbos bėdas, ypač priekaištaujama, kad čia per daug vartojama vadinamųjų tarptautinių žodžių. Į šį karą įsijungė ne tik paprasti skaitytojai, savo gimtosios kalbos mylėtojai, bet ir rimti kalbininkai. Štai žymus kalbininkas, ilgametis Ročesterio universiteto profesorius, geras mano bičiulis Antanas Klimas parašė laišką net pačiam “Gimtosios kalbos” redaktoriui Aldonui Pupkiui, kuriame priekaištauja, jog viename “Gimtosios kalbos” straipsnio puslapyje pavartota net 33 “tarptautiniai” žodžiai. Antaną Klimą toks svetimybių antplūdis net “vemti verčia”, nes jis ne taip seniai “Pasaulio lietuvyje” rašęs, jog “Lietuvos kalbininkai jau seniai kovoja su plūstančiais svetimais žodžiais”. Tiesą sakant, A. Klimo surasti anie 33 žodžiai tai dar nėra rekordas: aš viename “Gimtosios kalbos” puslapyje esu suradęs ir 49 tokius žodžius. Svarbu, kur ir kokiam reikalui tie tarptautiniai, ar kaip kitaip mes juos pavadinsime, žodžiai yra vartojami.

     Tarptautiniais žodžiais mes paprastai vadiname bent kelių kalbų (tarp jų ir pasaulinių) pasiskolintus žodžius, žyminčius bendras kultūros, mokslo, technikos sąvokas. Kartais sunku yra nustatyti ribą tarp tarptautinio žodžio ir paprasto svetimžodžio. Kai kuriose kalbose apskritai tarp šių žodžių neieškoma kokios nors ribos. Pavyzdžiui, “Tarptautinių žodžių žodynas” vokiečiams yra “Fremdwoerterbuch” (“Svetimų žodžių žodynas”), lenkams - “Slownik wyrazow obcych”. Net ir pirmasis lietuviškas, Jurgio Šlapelio parengtas tarptautinių žodžių žodynas vadinosi “Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis. Skaitytojams palengvinimas” (Tilžė, 1907).

     Tarptautiniai žodžiai į lietuvių kalbą atėjo kartu su raštu, su krikščionybe. Štai ir pirmosios lietuviškos knygos pavadinime jau randame tarptautinį žodį katekizmas (“Katekizmusa prasti žadei, maks-las skaityma rašta ir giesmes dėl krikščianystes bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytas”).

     Ne visi mūsų senųjų raštų autoriai vienodai mėgo tarptautinius žodžius ir kitas svetimybes. Ypač jų nemėgo pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Širvydas. Filosofiją jis vadino protomeile,filosofą - protomeiliu,melancholiją -paniūryste,fantaziją — vaidadare,teatrą - stebuklyne,pedagogą - vaikavedžiu,cukrų - nendrių medumi,papūgą - paukščiu Indijosir t.t.

     Dažnai tarptautinius žodžius įvairiais naujadarais keitė ir aušrininkai. “Aušroje” randame šiandien mums gana keistai atrodančius žodžius: ora-mieris‘barometras’, šiltamieris‘termometras’, apšvietumas‘civilizacija’, senraštvietė‘archyvas’, rašliava“literatūra’, juokžaislis‘komedija’, daidalius‘artistas’, žemaprašis‘geografija’ ir kt.

     Kai kurie mūsų kultūros veikėjai, pirmiausia čia minėtini Stasys Dabušis ir Antanas Vireliūnas, tarptautinius žodžius pakeisti lietuviškais naujadarais buvo pasiryžę ir po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo (1918 metais). Energijąbuvo siūloma keisti agna, biografiją- buitpieša, genijų -didžkuriu, nekrologą - mirčiora, istoriją - būtove, kultūrą - įdarbe, literatūrą- raštuomene, elektrą -gintra, astronomijądangūtyra, trigonometriją -trikampjomatair t.t.

     Negalėtume pasakyti, kad visi čia siūlomi naujadarai yra blogi. Puikiausiai prie jų galėjome priprasti. Juk, pavyzdžiui, islandai tokioms sąvokoms kaip elektra, telegrafas, fizika, kultūra, matematika, gramatika vartoja savus islandiškos kilmės žodžius ir nieko bloga ten neatsitinka. Pagaliau ir kai kurie lietuvių istorikai neseniai atgaivino žodį būtovė (plg. populiarią Lietuvos televizijos laidą būtovės slėpiniai)ir niekam jis ausies neraižo.

     Tačiau ar verta visada bijoti tų tarptautinių žodžių? Nebijojo tarptautinių žodžių ir mūsų bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis. 1925 metais paskelbtame straipsnyje “Naujieji mūsų terminai” jis rašė: “Terminologų kalami vis nauji terminai (...) Man, seniui, net galva ima suktis beskaitant įvairius tų terminų rinkinius ar projektus (...) Komisija bus nusidirbusi ar iš savo vagos kiek iškrypusi. Juk ėmė vartoti gyvenime ir raštuose “tarą, tyrą, nagrą, plokščiai pjūvimą stotą, moksnį, moksniavimą, mėtą, lygderą” ir kitus tokius žodžius naujam reikalui, naujo turėsim darbo, kol įprasim juos kaip reikiant vartoti, o įpratę turėsim vėl iš naujo mokytis radę kur tuos savo mestuosius dabartinius žodžius” (Jablonskio raštai, Kaunas, t. IV p, 307-308).

     Šiandien, kai tokia intensyvi mokslo, technikos raida, kai bendraujame su įvairių tautų žmonėmis, kai mokomės jų kalbų, tarptautiniai žodžiai yra mums geras pagalbininkas, ir vengti jų tikrai nederėtų. Šie žodžiai (dažniausiai jiems pradžią davė graikų, lotynų kalbos) yra tūkstantmetinis Europos kultūros palikimas, ir mes turime teisę šiuo palikimu naudotis. Tačiau nėra jokio reikalo kišt tarptautinį žodį ten, kur turime savą lietuviškos kilmės žodį.

     Amerikos lietuviai nemėgsta tarptautinių žodžių turbūt ir dėl to, kad šie žodžiai jiems primena atitinkamus anglų kalbos žodžius, o anglų kalba šiuo atveju yra pagrindinis jų lietuvių kalbos “priešas” kaip lietuvių kalbai Lietuvoje neseniai toks “priešas” buvo rusų kalba. Todėl ir suprantamas noras vengti žodžių, kurie yra aktyviai vartojami gimtajai kalbai pavojų keliančiose kalbose.

     Profesorius Pranas Skardžius, jausdamas savo tautiečių Amerikoje nuotaikas, parašė ir specialų veikalą “Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys” (Čikaga, 1973). Jame skelbiama daugybė gražiai sudarytų naujadarų ar šiaip žodžių, galinčių pakeisti atitinkamus tarptautinius žodžius. Pr. Skardžius kategoriškai neprieštarauja tarptautinių žodžių vartojimui. Jis rašo: “Į visus čia teikiamus žodžius reikia žiūrėti ne kaip į kokius autoriaus siūlymus, bet kaip į medžiagą, kurią skaitytojai gali individualiai pasinaudoti pagal reikalą ir skonį” (p. 7). Tačiau kažin ar šiandien daug atsiras tokių, kurie boksą būtų linkę keisti kumštynėmis, terminą - įvardu ar prizmę - briauniu.

     Tarptautinius žodžius labai lengvai iš vartysenos išstumia savi naujadarai, kai kalbos vartotojas junta, kad jie yra patogesni, ekonomiškesni. Štai Amerikos lietuvių sukurtas naujadaras skaidrėbe jokio vargo net ir jų senoje tėvynėje pakeitė griozdišką diapozityvą. Taip pat Amerikos lietuvių išrasta, tiesa, ne visiems jiems patinkanti žinia-sklaidabaigia išvaryti kitą gremėzdą masinės informacijos priemonės.

     Amerikos lietuviams labai nepatinka Lietuvoje plačiai vartojamas būdvardis nacionalinis.Jį siūloma keisti tautinisar valstybinis.Čia yra sudėtingesnis dalykas. Žodis nacionalinislietuvių kalboje įsigalėjo kiek kitokia reikšme negu tautinis ar valstybinis.Tai yra kiek platesnė sąvoka. Lietuvos nacionalinė filharmonija ar Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka mums tam tikra prasme nėra susijusi vien tik su lietuvių tauta, bet ir kitomis Lietuvoje gyvenančiomis tautomis. Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė ar Lietuvos nacionalinis orkestras tai nėra bendrijos, kurias, tarkim, sudaro vien lietuvių tautybės žmonės. Todėl ir žodis tautinisčia nelabai tiktų. Žinoma, ne paslaptis, kad tokia būdvardžio nacionalinisvartosena lietuvių kalboje daugiausia įsigalėjo dėl rusų kalbos įtakos. Tačiau kažin ar vertėtų tokios vartosenos atsisakyti.

     Taigi tarptautinių žodžių bijoti nereikėtų. Bet vartokime juos ten, kur jie tikrai reikalingi: kiekvienas kraštutinumas yra blogas patarėjas.