(Konkurse premijuotas rašinys)
Kostas Paulius
Kas gi yra toji artimo meilė? Ji buvo įsakyta Dievo, kuris yra meilė. “Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė” (1 Jn 4,8)
Vilniaus televizijos bokštas, prie kurio 1991 m. sausio 13 d. sovietų tankai traiškė Tėvynės gynėjus.
Jėzus ir nurodė, kaip turime mylėti Dievą ir artimą, kai vienas iš Rašto aiškintojų jį paklausė: {Koks yra visų pirmasis įsakymas?” Jėzus jam atsakė: “Pirmasis yra šis: “Klausyk, Izraeli, - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats: tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą, kaip save patį. Nėra įsakymo didesnio už šiuodu” (Mk 12, 28-31).
O kokia mūsų meilė artimui turi būti, kai jis ką nors kenčia, turi rūpesčių, kai jį slegia įvairios sunkenybės, kai jį ištinka kokia nelaimė? Apaštalas Paulius kaip tik ir nurodo, kokia mūsų meilė artimui tokiais atvejais turi būti: “Meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesielgia sauvalingai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, neieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa; visa nukenčia, visa tiki, visa ko viliasi, visa pakelia” (1 Kor 13,4-7).
Tokia meilė turi reikštis sąmoningais valios veiksmais, bet nesivadovauti jausmais. O norėdami taip mylėti artimą, turėsime nuoširdžiai rūpintis jo reikalais, nesėkmėmis, stokojimu, turėsime jį užjausti nelaimėje ir paguosti nuliūdime ar nusiminime, turėsime už jį nuoširdžiai melstis ir aukotis.
Bet kartais taip gali nutikti, jog jausimės lyg būtume praradę norą tokią meilę vykdyti.
Mūsų silpnybės, ydos, negalės, nuovargis ir visokie pašaliniai trukdymai kartais gali mus skatinti tokios meilės nevykdyti, nes gal jausimės, jog to viso jau per daug. Tada turime šauktis Jėzaus, kad mums padėtų. O Jėzus juk ir sakė: “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės, Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15,5).
Tiek Jėzaus žodžiai padeda mums geriau suprasti, kas mes iš tikrųjų esame ir kokiu būdu Jis mums duoda tą dvasinę gyvybę, kad galėtumėm artimo meilę vykdyti įvairiais būdais, visose situacijose ir aplinkybėse.
Ar mes gerai supratome tų Jėzaus žodžių reikšmę ir prasmę: “Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių: nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti”.
Tie žodžiai yra labai svarbūs, nes jie skatina mus būti nesiliaujančioje vienybėje su Jėzumi. Tik toje vienybėje su juo mes galėsime nuoširdžiai mylėti artimą švelniu supratimu, visu jautrumu padėdami jam visuose reikaluose, rūpesčiuose ir pastangose kovoje su visokiais negerumais ir blogybėmis. Tai ir yra toji artimo meilė, kurią mums Dievas įsakė, liepdamas mylėti artimą kaip save patį.
“Dievas yra meilė (1 Jn 4,16). O toji meilė ypač pasireiškė gailestingumu savaime, skatindama mus mylėti artimą švelniu supratimu, visu jautrumu, kad geriau įžvelgdami ir pastebėdami jo norus ir siekius, galėtume tinkamai padėti jam gyvenimo reikaluose.
O tasai nuostabus Dievo gailestingumas mums tiesiog nesuprantamas, jis gi, tuo nepaprastu gailestingumu vadovaudamasis, atidavė net savo mylimiausiąjį Sūnų Jėzų tokiai baisiai kančiai ir mirčiai, kad tik mes būtumėm išganyti.
O Jėzus, vykdydamas Tėvo valią ir iš gailestingos meilės miręs už mus, kad būtumėm išganyti, dar prieš mirtį, paskutinėje vakarienėje sakė: “Aš jums duodu naują įsakymą kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jus taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13,34).
Tokiai Jėzaus įsakytai meilei vykdyti neužtenka vien tik mūsų riboto supratimo, kuris gali mus suklaidinti, mums reikia turėti nuoširdų ir tvirtą tikėjimą, kurį mums Dievas duoda, ir pagal kurį turime gyventi ištikimai, be jokių abejonių.
Užtai, vadovaudamiesi tikėjimu, ir turime taip mylėti artimą, kaip Viešpats mums įsakė.
O mylėti artimą, kuris su mumis noriai bendrauja, yra lengva, bet mylėti tokį asmenį, kuris mus užgaulioja, niekina, apgaudinėja ir šmeižia, yra be galo sunku. O vis tik turime ir tokį mylėti. Juk pats Jėzus paliko mums pavyzdį, kai sakė: “Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Nes aš atėjau ne teisiųjų šaukti, bet nusidėjėlių” (Mt 9,13).
Jei mes vadovausimės tuo nuostabiu Jėzaus gailestingumu, negalėsime teisti ar blogai galvoti apie asmenį, kai pastebėsime, jog jis yra pilnas ydų, silpnybių, blogų įpročių, ar jo elgesys kaip netikinčio. Tada negalėsime tokio smerkti ar teisti, bet už jį turėsime melstis ir aukotis.
Kokia gi ta tikroji artimo meilė turi būti?Tokia meilė turi vadovautis ir reikštis sąmoningais valios veiksmais, aukotis, būti gailestinga, atidi, meilinga, pagarbi ir kantri. Tokia meile vadovaudamiesi, mes turime klausyti artimo ligi galo atidžiai, nuoširdžiai norėdami suprasti viską, ką jis nori mums pasakyti apie savo rūpesčius, nesėkmes, kentėjimus ir apie pastangas turėti tokį gyvenimą, kokio jis nori.
O artimo meilė gali būti reiškiama ne vien tik žodžiais. Juk nuoširdžios meilės elgesys, kukli ir mandagi laikysena gali duoti artimui daugiau, negu žodžiai, kalbėjimas ar patarimai. Svarbiausia yra tai, kad artimas jaustų, jog jis yra mylimas, jo reikalais kas nors nuoširdžiai rūpinasi.
Mes taip pat turime mylėti ir tokį artimą, kuris mūsų nekenčia, apkalba, niekina, šmeižia ir visaip stengiasi mums pakenkti ar ką nors padaryti. Tada tokio asmens negalime teisti ir smerkti, bet turime jo pasigailėti, nes taip elgdamasis, jis nusideda; o nuodėmė juk yra pati didžiausia žmogaus nelaimė, kuri veda į amžinosios laimės praradimą.
Ypač labai svarbu kiekvienas momentas, kada mūsų gailestingoji meilė gali reikštis, kai ką nors kenčiame nuo žmonių, aplinkybių ar sunkiose situacijose. Visa tai yra progos kentėjimus aukoti su gailestingąja meile už tuos, nuo kurių ką nors kenčiame, ar kuriuos tą momentą prisimename ir žinome, kad jie mūsų maldų reikalingi.
Kai kiekvieną momentą nesiliaujančiai meldžiamės ir aukojamės, mūsų gyvenimas Dievo akyse yra vertingas ir prasmingas.