(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Aistė Adomavičiūtė
* * * * * * *
Ne kiekvieną dieną mūsų santykiai su kitais būna puikūs. Dažniausiai dėl to apkaltiname visus aplink esančius, bet tik ne save. Užuot smerkę kitus, pasistenkime surasti savo klaidas. Konfucijus sakė: “Nesirūpink sniegu ant kaimyno stogo, kai tavo paties slenkstis dar nenuvalytas”. Tą pačią tiesą, tik kitais žodžiais pasakytą, galime rasti ir Biblijoje.
Būdama maža, apie žmones nedaug temąstydavau. Tik vėliau supratau, kad ne tik aš, bet ir kiekvienas turi savo pasaulį. Supratau, kad kiti tuos pačius dalykus gali vertinti visai kitaip nei aš. Pamenu, kad tuomet išsigandau: “Tai kaipgi mums bendrauti?”
Pradėti reikėtų nuo savęs. Pastebėjau, kad kiti elgiasi su manimi taip, kaip aš su jais. Jei būnu irzli, priekabi, pikta, visi tai jaučia ir atsako tuo pačiu. Todėl, prieš ką nors darydama, turėčiau pagalvoti: “Ar tikrai norėčiau, kad kas nors su manimi taip pasielgtų?” Tai pats geriausias būdas nieko neįžeisti, nes nėra tokių žmonių, kurie sau nelinkėtų gero.
Gerai sutarti su kitais mums kliudo mūsų ydos, ypač išdidumas, pavydas. Pavydą, slypintį viduje, reikia atpažinti. Niekada nesupratau, kodėl jis atsiranda. Pavydas negimsta kartu su mumis. Pavydėti mes išmokstame. Tačiau reikia išmokti su juo kovoti. Kovoti reikia ir su savo perdėtu išdidumu, puikybe.
Bendraudami su kitais žmonėmis, turime galvoti ne apie tai, ko norime mes, bet apie tai, ko nori kiti. Jei visi rūpintųsi tik savimi, greitai pradėtume nebesutarti. Kai šeriu savo šuniuką, duodu jam maistą, kurį jis mėgsta, o ne tą, kurį aš mėgstu. Taip pat turėtume elgtis ir su visais žmonėmis.
Žmonės, kuriuos nuolat sutinkame, yra labai įvairūs. Su jais įvairiai ir sutariame. Ne visada tas bendravimas yra malonus ir naudingas. Reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus yra kažkuo pranašesnis už kitus. Turėtume mokytis jo gerųjų savybių.
Nuoširdus pagyrimas ir šilta šypsena nuostabiai pakelia nuotaiką. O jei kitas džiaugiasi, tai ir tau būna gera. Tačiau meilikauti nereikia, mes meilikaudami tampame nenuoširdūs. Biblija sako: “Mylėk savo artimą kaip pats save”. Artimas turi būti kiekvienas žmogus, gyvenantis žemėje. Bet ne visus mylime ir mėgstame. Kai kuriuos vadiname savo priešais. M. Larnis rašė, kad “reikia mylėti ir priešus, nes jie parodo tavo silpnybes sąžiningiau ir tiksliau negu draugai”. Tai ne pagrindinė priežastis, dėl to turiu juos mylėti. Žinau, kad priešus mylėti yra labai sunku, todėl geriau jų visai neturėti.
Priešais tampama lengvai, o susitaikyti būna sunku. Niekada nepulkime įrodinėti kito klaidų, bet pirmiau pripažinkime savąsias. Įsakinėjimas taip pat priešiškai nuteikia. Be to, visuomet mokėkime atleisti.
Nesunku suprasti, kad mylėdami visus, gerai sutarsime. Tačiau, stengdamiesi dėl kitų, netapkime jų šešėliu. “Tu turi teisę būti pačiu savimi, savo tikruoju aš, čia ir dabar, ir niekas tau negali sukliudyti”, - rašė R. Bachas. Galima tik pridurti Gėtės žodžius: “Kai neturime savęs, tada mums visko trūksta”.
□ Kun. Albertas J. Contons (Kontautas), Šv. Petro lietuvių parapijos South Boston, MA, klebonas ir ilgametis Kunigų Vienybės pirmininkas, gegužės 3 d. minėjo 50 m. kunigystės sukaktį. 1992, 1993 ir 1996 m. su maldininkų grupėmis jis yra lankęsis Lietuvoje. Sukakties proga jis pakeltas prelatu.