CHIARA LUBICH
“Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane" (Jn 10,27).
Tie žodžiai tai tik dalis svarbaus ginčo, kuris vyko Jeruzalės šventyklos prieangyje.
O anksčiau Jėzus sakė, jei kas nori būti jo sekėju ir ištikimu jo žodžio vykdytoju, turi būti pašauktas jo Tėvo ir paveiktas jo malonės dovanos (Jn 6,44 ir 6,65). Be abejo, jis norėtų duoti tą dovaną kiekvienam. Tačiau viena sąlyga yra būtina: reikia būti atviram, su dėmesiu klausyti jo balso ir priimti tiesą, vaizduojamą palyginime apie Gerąjį Gantytoją (Jn 10,1-10).
Žmonės, apie kuriuos čia kalbama, neatstovauja tiems, kurie tik paprastai tiki Jėzų, bet veikiau apie tokius, kurių tikėjimas ir atvirumas Jėzui yra pasiekęs visišką išsivystymą; jie yra tokie, kuriuos Jėzus patraukė į bendravimą ir intymią draugystę su juo, o toji draugystė padarė savitarpio bendravimą nuostabiu.
Tie žmonės, “kurie klauso Jėzaus balso”, sąmoningai pasiekė visišką jautrumą jam. Jie yra labiau susiderinę su jo galvojimu, mokymu ir jausmais. Jie turi antgamtinio įžvalgumo galią, kuri juos įgalina aiškiai suprasti, ar jų galvojimas ir vykdymas sutampa su Jėzaus mokymu (ir jei taip, jie sutinka, o jei priešinga, jie atmeta).
Jėzus “žino tuos žmones” tuo būdu, kaip jis “žino savo avis”, tai reiškia, kad jis žino, kurie priklauso jam, ir jis juos myli ypatinga meile. Jis duoda jiems ramybę ir džiaugsmą, kuriuos tik jis gali duoti ir niekas negali nuo jų to atimti.
Todėl tie žmonės “seka Jėzų, kaip avys seka jų ganytoją”. Reikšmė yra ta, kad jie jo mokymą vykdo kaip labiausiai natūralų veiksmą; tada tas veiksmas jiems tampa antra prigimtimi ir net sunkiausias darbas jiems tampa lengvu.
“Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane”.
Jėzus neturi sumanymo taikyti šiuos žodžius tik apribotam ir priviligijuotam skaičiui žmonių, bet kiekvienam asmeniui, kuris nori būti jo mokiniu.
Tai mums rodo, kad negalime būti patenkinti, pasilikdami bet kokioje krikščioniško gyvenimo būklėje. Mes esame pašaukti tikrai draugystei ir asmeniškam intymumui su Jėzumi, o tai yra vaisius jo malonės veikimo. Jėzus nori kad mūsų santykiai su juo augtų, niekada mus neatskirdami nuo jo, nesvarbu kas benutiktų. Jis nenori, kad mes būtumėme bailūs ir neryžtingi prieš perdėtas sistematiškai besikeičiančių teorijų įtakas ar akivaizdoje pagundų veikimo; bet veikiau jis nori, kas mes pasiliktumėm atsparūs ir tvirti, nes mes iš patyrimo žinome, jog Jėzus yra Tiesa, jis yra džiaugsmas, jis yra gyvenimas. Tada mes galėsime būti tikrais krikščionimis, liudydami jį pasauliui ir labiau būsime verti jo pasitikėjimo.
Bet kaip mes galime tai pasiekti? Ugdydami savyje atvirumą Jėzui, ką mes jau minėjome anksčiau, malda, studijavimu ir virš visko asmenišku įsipareigojimu gyventi pagal jo žodį, būdami susiderinę kiekvieną dieną, kiekvieną momentą su jo balsu, kuris niekada nesiliauja kalbėti mūsų širdžių gilumoje.
Neabejotina, Jėzaus balsas visuomet mums sako mylėti kiekvieną asmenį, kurį mes sutinkame ar su kuriuo bendraujame. Tai daryti mes ir norime visuomet stengtis.
■ ■ ■
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius