Jadvyga Vilčinskaitė

     Visados, o tuo labiau dabartiniais laikais, kiekvienas kunigas turėtų būti apaštališkos dvasios, degantis sielų išganymo troškimu. Užtat labai liūdna matyti, kai kunigas tampa tik parapijos aptarnautojas, tarsi kokios įstaigos darbuotojas; kai, atlaikęs pamaldas ir suteikęs parapijiečiams sakramentus, jis jaučiasi jau viską atlikęs... žmonėms ne kartą labai trūksta tikėjimo žinių, daug būna parapijoje visokių blogybių, o toks kunigas lyg ir visai to nemato: įlipęs į sakyklą, nesugalvoja, ką čia reiktų pasakyti, kalba, kas pakliuvo, kad tik būtų pakalbėta. Ir dar blogiau, jeigu tas žmonių sielų reikalams nepritaikytas pamokslas ištisai perintas daugeliui nesuprantamais tarptautiniais žodžiais! Išvada čia tegali būti tiktai viena, kad šiam kunigui sielų išganymas visai mažai terūpi...

Kun. A. Paliokas SJ skaito maldą prieš LL vakarienę.     Z. Degučio nuotr.

     O jeigu kunigas sakys ir tikrai gerus pamokslus, bet jo gyvenimas, jo elgesys neatitiks šitų žodžių, tie pamokslai taip pat nedaug teatneš klausytojams dvasinės naudos. Aiškiai matome, jog kunigas, bemokydamas žmones, turi jiems parodyti ir kilnaus, doro gyvenimo pavyzdį.

     Šventumo pavyzdžiais mes šviesti turim,
     Jei žmones norim vest šventu keliu!
     Jiems reikia prie pamokančiųjų žodžių
     Draug mūsų sielos grožio spindulių.

     Pasižiūrėkime dabar, kurios gero kunigo savybės ypatingai paveikia jo žmones ir padeda jiems tobulėti, juos patraukia prie Dievo. Patirtis rodo, kad išganingiausiai žmones veikia šios kunigo dorybės: pamaldumas; neprisirišimas prie turtų; meilė ir užuojauta žmonėms; griežta abstinencija.

     Nepaprastai daug reiškia kunigo pamaldumas. Juk jisai gali išgelbėti daugybę sielų, atlikti didį apaštalavimo darbą vien savo nuoširdžia malda. Jo pamaldumas bažnyčioje patraukia artyn prie Dievo visus dalyvaujančius pamaldose, įžiebia jų širdyse karštesnę Dievo meilę. O jeigu kunigas paskubomis, be jokio jausmo, išberia maldos žodžius, jis ne tik šaldo žmonių pamaldumo jausmus, bet kai kuriuos tiesiog visai atstumia nuo bažnyčios!..

     Tuos žodžius paskubom ir be meilės ištartus
     Pavadinti malda tu visai negali,
     Kada meldžiasi, juda, tik tavosios lūpos,
     O širdis pasilieka nuo Dievo toli...

     Ypač piktina tikinčiuosius ir pakerta kunigišką autoritetą kunigo prisirišimas prie turto, prie prabangos. Netrūksta tokių, kurie, tai matydami, nusprendžia, jog į kunigus daugelis tam tik ir eina, kad galėtų labai patogiai pagyventi. O kaip labai žmones paveiktų ir patrauktų prie Dievo, jeigu kunigo brangiausiu turtu taptų žmonių sielos, jeigu kiekvienas kunigas galėtų kaip šventasis kunigas Bosko sakyti: “Da mihi animas, cetera tolle!” - “Duok man sielas, o visa kita laikykis!” Gal verta šiuo atveju pacituoti ir kun. Huonderio SJ žodžius: “Turbūt niekas taip nežudo kunigiškos dvasios, kaip gobšumas, didelis troškimas pinigų, ta bjauri yda, kuri galų gale viską, net ir pačius švenčiausius dalykus, iškeičia į turtą, į pinigą. Kunigo gobšumas teršia ne vien jo paties sielą, bet ir visą šventą kunigų luomą, degraduodamas altoriaus tarnybą iki amatininko verslo, paversdamas sakramentus turgaus prekėmis, o tikinčiuosius klientais, kurie vertinami pagal tai, kiek jie už tas “prekes” išsigali mokėti...

     Galbūt nėra kitos ydos, kuri taip užkietintų sielą, kaip šioji!

     Kur tavo brangiausi dalykai,
     Ten draug ir tavoji širdis...
     Kas krauna daug turtų šioj žemėj,
     Tas turtą dangaus pražudys!

     Gerumas, užuojauta kenčiantiems vargą -tai viena iš galingiausiu apaštalavimo priemonių. Yra buvę atvejų, kai nuoširdus, užjaučiantis kunigo žodis patraukdavo tikėjiman ateistą, ir atvirkščiai, šiurkštus, užgaunantis žodis atstumdavo nuo bažnyčios tikintį kataliką. Gerai žinome, kiek daug meilės ir užuojautos Kristus rodė žmonėms: Jis nepraeidavo nė pro vieną kenčiantį jo nepaguodęs, nesuraminęs. Tą mums paliudija ir visų šimtmečių istorija: kaip žiaurumas, išnaudojimas, atstumdavo žmones nuo religijos, taip lygiai meilės ir gerumo darbai nepaprastai prie jos patraukdavo.

     Jei tik pabandytų mūsų kunigai daugiau kalbėti meilės ir gerumo kalba, pamatytų, jog visi juos žymiai geriau supranta ir daug noriau priima visa, kas jiems yra skelbiama.

     Svarbiau, kad žmogus kilniaširdis ir geras,
     Negu kad jis mokytas tampa labai:
     Pasauliui šiandieną daugiau reikalingi
     Ne mokslo, bet meilės didieji darbai!

     Anksčiau buvo galvojama, jog skleidžiant blaivybę žmonėms reikia rodyti saikingo svaigalų gėrimo pavyzdį. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, jog tai yra klaida, jog tokie blaivybės “apaštalai” yra kaip tik didžiausi girtuoklystės skleidėjai, nes paskatina kitus gerti, o to saiko išlaikyti jiems nepadeda! Aišku, jog labiau už visus šitaip į girtavimą pastūmėja išgerinėjantys kunigai. “Jeigu kunigas geria degtinę, tai kodėl gi mums negerti?” - išgirsi ne kartą pasakant. Ir jeigu kunigas geria ne po daug, tai parapijiečiams atrodys, kad jiems visai tinka išgerti žymiai daugiau, net iki girtumo...

     Kunigai ir geresnieji katalikai turėtų parodyti visuomenei, jog niekados nebūna reikalo nuodytis alkoholiu!.. Todėl būtinai reiktų sudarinėti parapijose abstinentų sambūrius. Tas paveiktų parapijos žmones labiau negu geriausi pamokslai prieš girtavimą! Jeigu visi kunigai ir visi tikrieji katalikai nusistatytų negerti nė lašo degtinės ir kitų svaigalų, tai girtavimas labai sumažėtų, o gal net ir visai išnyktų.

     Žaizdas mums gydyt jei norėtųs
     Savos tėvynės numylėtos,
     Paskelbkim kovą alkoholiui
     Visų kančių, blogybių broliui!

     Negalime sakyti, kad neturime gerų, pavyzdingų kunigų, tačiau reikia, kad tokie būtų visi! Tik tada mūsų katalikiškoje visuomenėje suklestės tikrasis religingumas ir dorovė!