(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Jurgita Abraitytė
Visai neseniai pavarčiau vieną savo vaikystės knygelę, kuri mane privertė iš naujo pamąstyti apie tai, kas yra žmogus ir kas esu aš. Ta knygelę - tai A. de Sent-Egziuperi “Mažasis princas”. Nežinau kodėl, bet man pasidarė labai liūdna, kai pagalvojau, jog dar prabėgs keletas mėnesių ir aš jau būsiu įrašyta į “suaugusiųjų sąrašą”. Žinoma, jūs galite paklausti, kuo gi tai susiję su šio rašinio tema, ar tai paaiškina sugyvenimą ar nesugyvenimą su kitais? O aš manau, tiesą sakant, sutinku su mažojo princo mintimi, kad “tik vaikai žino, ko jiems reikia”. Ir tai visai nereiškia, kad suaugusieji to nežinotų. Aš tik manau, kad vaikai yra nuoširdesni, jiems viskas pasaulyje yra paprasčiau. Štai ką mažasis princas sako apie mūsų planetą: “Žemė - ne bet kokia planeta! Joje yra šimtas vienuolika karalių (įskaitant, žinoma, ir negrų karaliukus), septyni tūkstančiai geografų, devyni šimtai tūkstančių biznierių, septyni su puse milijono girtuoklių, trys šimtai vienuolika milijonų tuščiagalvių - maždaug apie du milijardus suaugusių žmonių”.
Dabar pasaulyje gyvena daug daugiau žmonių, tačiau jie nedaug pasikeitė. Jie visi skuba. Skuba gyventi: jie pasineria į mokslą, atradimus, į savo kasdieninį darbą, rūpesčius, problemas, o blogiausia tai, kad, taip labai skubėdami, niekur nespėja. Šių žmonių gyvenimas yra nuolatinis skubėjimas, o tai labai liūdna, nes jie užmiršta vieną labai svarbu dalyką: “Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi” (“Mažasis princas”).
Būtent dėl šios priežasties ir prakalbau apie vaikus. Vaikai turbūt vieninteliai žmonės žemėje, kurie niekur neskuba. Kaip jau sakiau, jiems viskas pasaulyje yra paprasta ir aišku, kaip ir mažajam princui: “Žvaigždės čia šviečia turbūt todėl, -tarė jis, - kad kiekvienas galėtų kada nors susirasti savo žvaigždę”. Vaikams gyvenimas yra labai paprastas galbūt todėl, kad jie stengiasi jame pamatyti tai, kas gera ir gražu. Turbūt ir suaugusiems nereikia “suvaikėti”, kad jiems gyvenimas pasidarytų daug malonesnis. Manau, tik pakanka būti nuoširdesniems ir nepamiršti, kad žmogui gyvenimas duotas ne vien tik tam, kad jis užsidirbtų daugiau pinigų, pasistatytų didesnį namą ar baigtų kuo daugiau universitetų. Svarbiausia, manau, yra tai, kad žmogus pasaulyje gyventų dėl žmogaus.
Kiekvienas iš mūsų, atkeliaudamas į šį pasaulį, kartu atsinešė ir savo gyvenimą. Tačiau žmogus vienas gyventi negali. Kad žemėje nesijaustų vienišas, Dievas jam sukūrė dar vieną, labai į jį panašų žmogų. Bet Sent-Egziuperi pasakytų, kad tarp žmonių taip pat gali jaustis labai vienišas. O kodėl? Kaip tai gali būti?!
Manau, kad gali. Kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė, kuri nuo kitų, tokių kaip jis, skiriasi savo išvaizda, mąstymu, norais, sugebėjimais, tikslais ir dar daug kuo. Žmogus turbūt yra kaip ta gėlė, apie kurią kalbėjo mažasis princas: “Mano gėlė yra trumpalaikė, ir ji turi tik keturis dyglius apsiginti nuo pasaulio!” Tiesa, mes pasaulyje tikrai esame amžini, be to, dažnai turime ne keturis, o visą tuziną spyglių, kuriais ginamės nuo visko, kas mums kenkia, mus skaudina. Tačiau be šių spyglių žmogus būtų pasaulio sunaikintas. Bet kaip tik tie spygliai skaudina ir trukdo mums bendrauti su kitais žmonėmis. Tai ką tad reikia daryti?
Šv. Augustinas sakė: “Žmonės keliauja, ieškodami stebuklų kalnuose, kurių aukštis užgniaužia kvapą, jūros bangų mūšoje, grakščiose upių kilpose, okeano beribėse platybėse, taisyklinguose žvaigždžių keliuose. Ir tik pro save jie praeina nesistebėdami”.
Iš tiesų ir žvaigždės, ir jūra, ir kalnai - viskas yra nepaprastai gražu. Laimingas tas, kuris mato ir džiaugiasi šiuo grožiu. Tačiau dar laimingesnis, manau, yra tas, kuris grožį sugeba matyti kiekviename žmoguje. Tas žmogus, kuris moka stebėtis savimi, tikrai yra apdovanotas, nes jis mokės stebėtis viskuo, kas šiame pasaulyje yra gražiausia.
O kaip tai padaryti? Kaip išmokti stebėtis viskuo, kas mus supa? Aš manau, kad yra kas labai galingas, kas gali įveikti bet kokias kliūtis - tai Meilė. Tai taip manau, kad Meilė yra visų svarbiausia, nes nuo jos viskas prasideda: gyvybė, pažinimas, draugystė, menas... Iš meilės prasideda grožis.
Žmogus taip pat yra gražus. Labai gražus. Tik dažnai jis nenori šito pripažinti. O Meilė kaip tik ir leis matyti tai, kas gražu, išmokys pastebėti ir stebėtis tuo, kas supa.
Mažasis princas pasakytų, kad net ir dykuma yra graži, nes “joje kažkur slypi šulinys...”
Manau, kad kiekviename žmoguje, nesvarbu kas jis ir koks jis būtų, yra kažkas gero ir gražaus. Tik šis grožis, kaip šulinys, yra kažkur giliai. Reikia tiktai mokėti, o svarbiausia - labai norėti jį pamatyti.