Antanas Marčiulaitis

     Skaudi netektis užgriuvo Augučių šeimą nuo Utenos krašto: autoavarijoje žuvo šeimos maitintojas Kęstutis. Tėvai neteko sūnaus, žmona ir keli mažamečiai vaikai - mylimo vyro ir tėvo, o mokykla - pavyzdingo pedagogo. Einantį netyčia užkliudė ir parbloškė lengvasis automobilis.

     Sunkus gedulas apgaubė Augučius. Netekties gėla spaudžia žmonos širdį. Prie jos glaudėsi vaikučiai, nesuvokdami, kodėl jų mamytės skruostais rieda ašaros ir kodėl ji taip krūpčioja. Tik pats vyriausias penkiametis sūnelis, glostydamas mamos galvą, paklausė:

     - Mamyte, ko verki? Ar skauda ką?

     Gėlėse paskendęs, tyliai plevenančių žvakių apšviestas, gulėjo ramut ramutėlis Kęstutis Augutis, trisdešimt dvejų metų vyras. Negailestinga mirtis nukirto jo veržlaus, kūrybos kupino gyvenimo siūlą, nupūtė svajones ir viltis, sugriovė planus...

     Vakaro prieblandoje tyliai prasivėrė durys. Į kambarį, kuriame buvo pašarvotas mokytojas, nedrąsiai įėjo šeši nepažįstami žmonės: trys suaugę ir trys mažamečiai vaikai. Visi suklupo ir susikaupė maldai už mirusiojo vėlę. Paskui pagarbiai sudėjo galukojy vainikus ir krepšelius su gėlėmis. O vienas jų, jaunas vyras, pripuolė prie mirusiojo, pabučiavo į kaktą, išbučiavo abi rankas. Apglėbė jį ir drebančiu balsu prakalbo:

     - Aš kaltas dėl to, kad tu čia atgulei, tik aš. Bet tu, nepažįstamas broli, nepasmerksi manęs nei žodžiu, nei žvilgsniu. Tavo artimieji visa tai už tave atliks. Pagaliau teismas paskelbs man rūstų nuosprendį. Teks palikti keleriems metams savo šeimą, va šituos tris vaikelius. Bet vis dėlto kažkada sugrįšiu pas juos, nors ir su gėdinga žudiko žyme. O tu - jau niekados nebegrįši, nie-ka-dos...

     Susijaudino ir pravirko. Vyro skruostais riedėjo ašaros - didelės, sodrios. Kai šiek tiek apsiramino, pajuto, kaip jo petį švelniai palietė kažkieno ranka. Pakėlė apsunkusią galvą ir pamatė šalia stovintį senuką žilstelėjusia barzdele ir maloniai spindinčiomis akimis.

     -    Atleiskite... kas jūs esate? - baugulio apimtas sušvoblavo atvykėlis.

     -    Aš - mirusiojo tėvas, - patylom atsiliepė į klausimą žmogus. Pristatė savo žmoną ir marčią su vaikučiais. Paskui paprašė nusiraminti ir sėstis.

     Atvykėlis savo ruožtu irgi pristatė savo šeimą:

     -    Čia mano žmona ir vyresnysis brolis, o va ir trys mano atžalos, kaip matote, visi pametinukai.

     Anksčiau atvykusieji - o jų buvo apie trisdešimt - smalsiai sužiuro į atvykėlius ir į Augučius, trūkčiojo pečiais ir pašnibždom stebėjosi: Augučių veiduose - jokios neapykantos, o iš lūpų neišsprūdo nė menkiausias priekaišto žodelis jų Kęstučio žūties kaltininkui! Tėvų ir žmonos veiduose - liūdesio šydu pridengta taikingumo dvasia, o akyse - romus atlaidumo spindesys.

     Šitoje nuostabiai didingoje tylos ir tarpusavio supratimo atmosferoje tragedijos kaltininkas susijaudinęs kreipėsi į jauną moterį:

     -    Kodėl neplūstate manęs, kodėl neišvarote? Aš pasiruošęs viskam, aš - jūsų valioje. Žinau, kad jums sunku užslopinti sielvartą ir man atleisti. Tad ir nesiryžtu šito maldauti.

     Jo balsas suvirpėjo ir nutrūko. Į gerklę įstrigo draskus graudulys. Bet dabar pasigirdo tylus varpeliu skambantis velionio žmonos balsas:

     -    Mūsų nelaimė yra kartu ir jūsų nelaimė. Matau, ir jūsų vaikučiai dar maži, kaip jie gyventų, netekę tėvo...

     Šitaip pasakė moteris, kurios trys mažamečiai vaikučiai kaip tik neteko savo tėvelio ir nuo šiol turės nešti ant savo silpnų pečių kraupius išbandymus ir praradimų gausą. Toksai moters pasakymas buvo aiški užuomina į taikingumą. Vyro mirties kaltininkas tai puikiai suprato ir dėkingomis akimis pažvelgė į nelaimingą moterį.

    -    Jei galėčiau paimti iš jūsų bent dalį skausmo... jei galėčiau palengvinti jūsų sielvarto naštą... - vapėjo, spausdamas moters dešinę.

     Mirusiojo palydose į bažnyčią ir į kapines dalyvavo didelė minia žmonių. Tarp jų buvo ir tasai šešetas. Tragedijos kaltininkas ant šviežiai supilto kauburėlio uždegė keletą žvakučių. Paskui prislinko prie velionio žmonos ir pasakė:

     -    Visas laidotuvių išlaidas padengsiu. Jei truks savo santaupų, skolinsiuos, bet žūtbūt privalau jums bent šituo padėti.

     -    Ką jūs?! - nusistebėjo ir drauge užprotestavo moteris. - Neverta apie tai nė kalbėti.

     Jai pritarė ir abu senieji Augučiai. Velionio motina paglostė jo vaikų galveles ir pridūrė:

     -    Šitaip pasielgdamas nuskriaustute savo vaikelius. O jiems gi labai reikalinga tėvo parama.

     Praėjus kelioms dienoms po laidotuvių, Augučiai gavo laišką: “Nuoširdžiai gailiuosi dėl to, kas įvyko ir jums paliko sunkią ir nepagydomą moralinę žaizdą. Jei galite, atleiskite ir per daug nesmerkite manęs. Nepyksiu, jei teisme reikalausite man skirti didesnę bausmę. Ir vis dėlto... norėčiau padengti jums laidotuvių išlaidas, kad sąžinė bent kiek aprimtų”.

     Bet Augučiai kategoriškai atsisakė pinigų, pabrėždami, kad kataliko pareiga - atleisti net ir užkietėjusiems nusikaltėliams, o jis juk ne iš blogos valios pražudė žmogų. Visi padarome klaidų ir privalome vieni kitiems atleisti.

     O teisme senasis Augutis kreipėsi į teisėjus tokiais žodžiais:

     - Mes, visi velionio artimieji, sutartinai dovanojam žmogui už mums padaryta moralinę ir materialinę žalą ir prašome gerbiamą teismą jo nebausti. Štai matote šalia jo tris mažamečius vaikus ir raudančią jų motiną. Bent jų pasigailėkite.

     Teismas, vadovaudamasis tardymo medžiaga, tragišką įvykį traktavo kaip nelaiminga atsitikimą lengvinančiomis aplinkybėmis. O Augučių šeimos prašymas atsižvelgti į mažų vaikų tėvo nuoširdų gailestį dar labiau lengvino proceso baigtį. Teismas į visa tai atsižvelgė ir kaltinamąjį išteisino.

     Išteisintojo žmona negalėjo atsistebėti Augučių, pergyvenančių tokią didelę nelaimę, kilniadvasiškumu. Pro siautėjančių mūsų visuomenėje nusikaltimų gausą, pro neapykantą ir kerštą, pavydą ir gobšumą su nepaprasta jėga prasiveržė ir ryškiu žiburiu sutvisko gedinčių Augučių atlaidumas. Kilnios sielos pralaužė pykčio ir keršto užtvaras. Moteris prisipažino, kad ji vargu sugebėtų šitaip pasielgti, jeigu jai tektų atsidurti Augučių padėtyje.

     Apmąsčius šį atlaidumo ir meilės atvejį, nejučiomis prisimena kitas savo pradžia panašus, o pabaiga - visiškai priešingas atsitikimas.

     Manau, jog verta jį trumpai apibūdinti.

     Moteris iš televizoriaus ekrano pasipiktinusi kalbėjo apie neteisingą teismo nuosprendį josios sūnaus žudikui. Prokuroras teisme siūlė jaunam vyrui, netyčia nužudžiusiam šiuos moters sūnų, aštuonerius metus laisvės atėmimo, o teismas bausmę perpus sumažino - nuteisė ketveriems metams kalėti. Žudikas irgi turėjo šeimą, kelis mažamečius vaikus. Jis taip pat atsiprašinėjo mirusiojo motiną. Bet ji nesileido į kalbas. Moteris ilgai varstė įvairių teisinių instancijų duris, reikalaudama teisingumo vardan žudiko bylą persvarstyti ir skirti žymiai didesnę bausmę. Kaip beprašė žudiko žmona, kaip bebandė apeliuoti į šios moters sąžinę, netgi primindama Jėzaus prikalto prie kryžiaus atleidimą savo priešams: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23,34), bet moteris buvo tarsi nepajudinama uola. Nežinau, kuo visa tai baigėsi. Tačiau, palyginus su anksčiau išdėstytu atveju, šis atkaklus užsispyrimas ir keršto troškulys man paliko slogų įspūdį.

Autoriaus pastaba.

     Šiuos du atsitikimus rodė per Lietuvos televiziją “Nakvišos” laidoje 1999 m. vasario 3 d. Kiek leido mano atmintis, bandžiau atkurti ir savaip interpretuoti, tad kai kurios pasakojimo detalės gali būti ne visai tikslios. Norisi tikėti, kad nei “Nakvišos” laidos rengėjai, nei pasakojimo personažai, ypač gerb. Augučiai, man ypatingų pretenzijų nepareikš. Už galimus netikslumus iš anksto atsiprašau.

■    Vilniaus arkivyskupijos kunigų susirinkimas įvyko kovo 3 d. Dalyvavo arkiv. A. J. Bačkis, jo vyskupai pagalbininkai J. Tunaitis ir J. Boruta SJ. Kalbėta apie artėjančią 2000 m. krikščionybės sukaktį, siūlyta, kad klebonai šia proga aplankytų visus savo parapiečius.

■    Pal. J. Matulaičio misijai Lemonte, kuriai vadovauja kun. Algirdas Paliokas SJ, reikalingi nauji vargonai. Jiems įsigyti pradžią padarė a.a. Jono Žukausko šeima (žmona Irena, sūnūs Tomas ir Linas), paaukodami 1000 dolerių.