Antanas Marčiulaitis

     1999-ieji paskelbti pagyvenusių žmonių metais. Vieninteliai metai, kai mūsų seneliai ir senelės gali lengviau atsidusti: štai pagaliau ir mus prisiminė, ir mums šiokį tokį dėmesį skiria. Ar iš tikrųjų šiais metais garbaus amžiaus žmonės pajuto bent kiek apčiuopiamesnį visuomenės ir vyriausybės dėmesį bei pagarbą? Ar vietinės valdžios atstovai dažniau aplanko senukus'7 Ar pasidomi, ką tie senukai valgo, ką ant duonos riekelės užsitepa? Ar gali užtikrinti, kad žiemą nesušals, jei kuro niekas dar neatvežė ir nepadėjo paruošti? Ar pasiteirauja: gal sūnūs, dukros pamiršta aplankyti, materialiai paremti?

     Kas tiesa, tai tiesa: tie sūnūs ir dukros atranda laiko anūkus atgabenti ir ilgesniam laikui senelių meilei ir priežiūrai palikti. Tegu pasidžiaugia mažaisiais o mes kurortuose pasilepinsime, į užsienius pasinešime turizmo arba komercijos reikalais. Suprantama, senukams juk reikia užkrauti šitą malonų rūpestėlį, kad kurį laiką nesijaustų vieniši, kad bevedžiodami, bemaitindami, lovytes klodami, susimurzinusius prausdami, pasakutę sekdami... turėtų progos ir savo tolusią nutolusią vaikystę prisiminti. Taigi tegu pasidžiaugia anūkėliais, juk šie metai ypatingi - pagyvenusių žmonių pagerbimui skirti. O tėveliai, palikę savo vaikučius patikimose rankose, apgaubtus didele senelių meile ir dar didesne rūpesčių našta, tegu paplūdiniuose kaitria saulute mėgaujasi, odą sau rudiną, jūroje mirksta, po užsienius važinėja, visokiausiomis pramogomis dvasiškai ir kūniškai sotinasi, pinigus tūkstančiais švaistydami. O jei bent nedidelę dalį tų pinigėlių būtų pridėję prie kuklių pensijų savo paliegusiems tėvams, seneliams?.. (Vis dėlto esu įžūlus: lendu į svetimas kišenes, ne savo pinigus bandau skaičiuoti ir skirstyti.) Tačiau vaikai, seneliams savo mažuosius palikę, tik juokiasi: kam seniams tie pinigai! Jų reikmės kur kas mažesnės nei mūsų. Jie jau atgyveno savo geriausius metus. Argi mes neturime teisės pasinaudoti vasaros atostogų malonumais?!

     Tai va, šie metai - pagyvenusiems žmonėms pagerbti, juos dažnėliau prisiminti, jų buitimi pasidomėti. Apgaubti valdžios ir visuomenės dėmesiu, ir jie labiau pajustų besibaigiančio gyvenimo džiaugsmą, ir jiems paukšteliai linksmiau čiulbėtų, saulutė meiliau šypsotųsi, medžiai smagiau oštų...

     Ak, tie pagyvenusieji žmonės, kokie jie įnoringi!

     Jei skaitytojas turės bent truputį kantrybės, pateiksiu du buitinius vaizdelius, paimtus iš realaus gyvenimo šiais pagyvenusių žmonių metais.

Pirmas vaizdelis

     Senutė Agota išleidus du sūnus ir tris dukteris į savarankiško gyvenimo kelią, po to palaidojus vyrą, liko vienų vienužė savo kiuženoje lūšnelėje vargelio vargti, rūpestėliais dienų niūrastį prablaškyti. Būdavo, sėdi prie apmūsojusio langiuko, žvelgia į laukų platybes, tarp reumato išklaipytų pirštų rožančiaus karoliukus varvindama ir bedante burna tyliai poterėlius vapėdama. Niekuo nesiskundė, nieko sau negeisdavo.

     Jai terūpėjo viena: kad tik vaikai, sukūrę šeimas, gyventų sotūs ir laimingi, kad tik kuo daugiau anūkėlių sulauktų...

Bet vieną sykį ėmė ir pasiligojo. Kai myno rūpesčiu buvo išgabenta į miestą ir patalpinta ligoninėje. Porą mėnesių ji ten prastume, atsigavo, sustiprėjo. Niekas jos tenai neaplankė, skanėstų neatnešė, meilesnio žodelyčio nepratarė. Gal nežinojo, kad ji ligoninėje, gal laiko aplankyti neturėjo, o gal ir... nenorėjo. Ech, maža bėda, jei ir numirtų. Juk jau senatvė, lyg ir laikas būtų... Bet Agotėlė vis dėlto nenumirė. Išrašė jų iš ligoninės, negi visą laiką laikys. Išėjo moteriškutė pėsčia. Ne į savo lūšnelę, ką gi ji ten viena veiks. Patraukė pas sūnų Vidą. Jis arčiausiai gyvena.

     -    Ko tu, mama, taip vėlai?... - nustebo Vidas.

     -    Gal kokia negerovė? - primezgė martelė Audronė.

     -    Aš iš ligoninės, - suvirpėjo senutės balsas. - Į savo būstą grįžti kažkodėl netraukia: ten taip nyku, tuščia, nė menkiausio šakaliuko nebėr krosniai pasikurti, karštimo išsivirti. Bijau vėl susirgti, tai ir užklydau pas jus. Gal, sakau, rastųsi laikinai čia menkas kampelis ir man. Pabūčiau kiek, sutvirtėčiau, tada atgalios...

     Oi kaip susirukšnojo Vido veidas! Oi, kaip niurgzliai užrypavo Audronė! Na ką gi, vėlus vakars, kaip jau čia imsi ir išvarysi atgal. Tegu pernakvos, o rytą - pas vyriausiąją dukrą Kazę. Ten vietos gal kiek daugiau...

     Rytą Agota išėjo pas Kazę. Toji iš tolo kratėsi motinos: o kodėl ne pas Justiną? Ten ji labai praverstų prie naujagimio. Na, jei taip, tai gal tikrai pas Justiną...

     Ir patraukė lauko kelučiu pas sūnų Justinėlį, įsikūrusį už šešių kilometrų.

     -    Būk geras, vaikeli, priimk kokiai porai savaičių, kol jėgas atgausiu...

     Šisai tyli, į savo žmonikę dirsčioja. O toji kad užkudakino, kad užsiliepsnojo” - Keturi vaikučiai pabiručiai, vos spėju juos sužiūrėti, gyvulių ištisas tuntas, darbas darbą gena, o čia -dar viena našta... Kada ir suspėsiu, kaip viską aprėpsiu!

     Agota mato, kad ir čia ji nepageidaujama. Nubraukė neklusnią ašarą ir - sudie. Sėdo į autobusiuką ir išbildėjo į miestą, pas dukrelę Anelę. Toji - nei šio, nei to. Viena gyvena, nei vyro, nei vaikų neturi. Pabuvo motina pas ją, pamatė, kad neįmanoma šitaip toliau gyventi. Anelė išeina anksti rytą į darbą, vėlai vakare grįžta - ir į lovą. O tu, motin, žinokis. Bet blogiausia, kad visąlaik tyli ir tyli. Nepaklaus, ar valgius, gal arbatos užkaisti. Pati valgo valgykloje, tai maisto retai tebeparsineša iš parduotuvės.

     Teko Agotai palikti ir Anelę. O jei pabandžius vėl į kaimą, pas jauniausiąją dukrelę Rimutę? Nors ir ji ankštokai gyvena, galą su galu vos suduria, bet gal kaip nors... Eina Agotėlė, kojos vos velkasi, o širdis kad dreba, kad daužosi: pas-ku-ti-nė vil-tis, pas-ku-ti-nė...

     Rimutė pasitiko motiną, apglėbė, pabučiavo.

     -    Sėsk, mamyte, pavargai. Aš tuoj... - ir šoko prie viryklės.

     Agota valgo, tris anūkėlius, ją apspitusius, glosto. Grįžta iš darbo žentas Jonas. Agotai paširdžiuos nudiegė. Kažin kaip jis reaguos?

     -    Seniai, mamyte, lankėtės pas mus. Pasiilgome, - sako Jonas. Pagarbiai žvelgia į ją. Šypsosi.

     Senajai iš karto širdis atlėgo, išgirdus šitokį pasakymą.

     Pagyveno mėnesį, pagyveno du - niekas nieko. Nei dukra, nei žentas nerodo net menkiausio apmaudo. Atvirkščiai, dar palepina ją. O kai ji pasisakė grįšianti į savo namučius, Rimutė pabučiavo ją, stipriai apkabino, tarsi prilaikydama, kad nepabėgtų, ir tarė:

     -    Gyvenk, mamyte, pas mus, ką gi ten veiksi viena. Ne tas amžius, ne tos jėgos.

     Žentas jai pritarė: žinoma, reikia sveikatą tausoti.

     Ir pasiliko Agota čia gyventi. O kai įsitikino, jog jų meilė ir prieraišumas jai neblėsta, nusprendė atskleisti savo paslaptį:

     -    Visą gyvenimą taupiau juodai dienai, tai ir susidarė virš dvidešimt tūkstantėlių. Neilgai tegyvensiu, tad norėčiau tuos pinigus jums perleisti. Matau, kad esate to verti.

     Rimutė neiškentusi prasitarė kažkuriam iš brolių ar seserų apie motinos santaupas. Na ir sujudo, sukruto dukterys ir sūnūs: kalnus gėrybių žadėjo, pas visus ir vietos motinai atsirado. Agota nepasidavė vilionėms, pasiliko visam laikui pas jaunėlę dukrą Rimutę.

Antras vaizdelis

     Sūnus Edmundas ir jo žmona Vaida, paveldėję tėvelio ūkį, įsipareigojo jį iki gyvos galvos karšinti. Tačiau nė mėnesiui nepraėjus ėmė juo bodėtis. Tai trupinys bevalgant ant staltiesės nukrito, tai lašelis viralo iš šaukšto captelėjo, tai vėl gi kartais pakosėja, paskrepliuoja, tai senatve pernelyg stipriai atsiduoda. Kentė senas tėvas, lindo į užkampius, kad kuo mažiau maišytųsi, kitiems nuotaikos nedrumstų. O tiedu vis niukino ir niukino jį, aibes priekabių atrasdavo. Neapsikentė senukas ir išėjo iš namų. Bastėsi gal dvi savaites. Ruduo ėjo į pabaigą, pamažu įsisiūbavo šalčiai. Kur pasidėsi, kur prisiglausi - visur viskas svetima, bedvasiu šiurpuliu dvelkia. Grįžo senukas Pranas atgal į savo pastogę. Tegu tyčiojasi, tegu niekina - tylės kaip žemelė. Nesės prie bendro stalo, kaip nors pramis iš kuklios pensijos, įsispraudęs į kamputį prie savo lovos.

     Nedrąsiai pravėrė duris, patykučiais slinko prie lovos nė žodžio netaręs. Bet kaip jis nustebo išgirdęs minkštą lyg vata Edmundo balsą:

     -    O, tėtis grįžo. Sėsk, pavargai.

     Edmundas švyti, tėvą už stalo sodina. Marti skanėstų neša ir vis ragina:

     -    Valgyk, tėvuk, nesivaržyk. Matau, išalkęs, sušalęs - atsigausi.

     Nesuprato senukas Pranas, kodėl jie taip pasikeitė, iš kur tas perdėtas lipšnumas. Paaiškėjo tada, kai sūnus atnešė voką, išėmė iš jo mašinraščiu primargintą lapą ir padavė tėvui paskaityt. Tėvas įsmeigė žvilgsnį į popierių, o rankos kad dreba, kad dreba... Tai buvo pranešimas iš Amerikos: brolis mirė. Susigraudino Pranas, ašarą, nuo skruosto nužėrė.

     Skaityk iki galo, - ragina Edmundas.

     Tėvas vėl įsistebeilija į lapą, skaito ir savo akimis netiki: kas gi čia dabar? Brolis nemenką turtą jam testamentu užrašęs! Mat visąlaik buvęs viengungis, neturėjęs kam kitam iš artimųjų palikti. Dabar Edmundas pakišo jam ir testamento kopiją. Dieve mano, tai turtingo brolelio būta! Užtat ir neblogus siuntinius jam į Lietuvą atsiųsdavo, o Edmundas su žmonele juos išgrobstydavo, tėvui tik atliekas palikdami.

     Žvelgia Edmundas, žvelgia ir jo žmonelė į tėvą. Tokie patenkinti, tokie lipšnučiai, o akys tik blizga, o lūpose šypsenėlės gražiai pražydusios. Juk neilgai tetrauks senis, įkopęs į aštuntą dešimtį. O tada - visas paveldėtas turtelis jiems atiteks.

     Bet tėvas tik galvą palingavo, padūsavo ir pralemeno:

     -    Nereikia man tų turtų, kiek aš čia gyvensiu. Nenoriu nei pas notarą, nei į tą Ameriką dangintis dokumentų ir turtų tvarkyti.

     O Edmundas su žmona tik žvilgčioja, pečiais trūkčioja:

     -    Iškvaršo senis, mąstymas atsipalaidavo, tai ir svaičioja nei šį, nei tą.

     Iš tiesų kartais būna keistoki tie pagyvenę žmonės: mąsto ne visai logiškai ir nusišneka iki nesąmonių. Kam, girdi, jiems tos santaupos, kam gi paveldėti, o ne pačių užgyventi turtai. Atrodo, lyg vaikų neturėtų... Kai tie vaikai buvo maži, tai viską tik jiems: ir gardesnį kąsnelį, ir gražesnį rūbelį... Nieko jiems tada negailėjo, kad tik laimingi augtų, vaikystės džiaugsmą glėbiais kabintų. Kad užaugę visa tai atsimintų ir tėvams tuo pačiu atsilygintų.

     O gal gi vertėtų nors retkarčiais, nors prabėgomis pamąstyti, kaip užbaigsime 1999-uosius - pagyvenusių žmonių metus?