Valerija Vilčinskienė

     Gerių sningančią tylą, jaukius vėjo gūsių atodūsius juostančiose medžių šakose, drėgną sniego kuždesį po kojomis... Didžiulė talpi erdvė apglėbia mane vis labiau ryškėjančiomis vakaro sutemomis. Tu ateini į nesąmoningą jausmą - visa tai iš Tavęs, Esančiojo. Visa tai: kritimas, tyla, šnaresys, gimimas, mirtis, kad vėl gimtų gyvybė. Tavyje niekada nejaučiau mirties. Tavyje viskas mirė, kad vėl gyventų, krito, kad vėl pakiltų, gelto, kad vėl pražystų, leidosi, kad vėl išauštų... Niekas Tavy neturi pabaigos, nes nėra mirties, yra gimimas. Yra gyvenimas, kol “Tu esi su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”, (Mt 20). Dažnai mąstau: skaudžiai sutinkame artimųjų mirtį, kol nesuvokiame jos esmės. Juk nėra mirties. Yra nežinia, mūsų nepalytėtas tėviškėn grįžimo takas, Tavo kurianti meilė, Tavo atleidžiantis gerumas, Tavo žodžiai: “Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 29). Juk Tu kiekvieno kely... Palydi dieviška ranka, širdies Palaima, saldžiu pažinimo troškuliu... einame į Tave, pavargę, suklupę, apvilti ir apsivylę, kenčiantys ir skriaudžiantys. Einame... Tu visus paimi už rankos su meile, kantriai rodai kelius ir klystkelius, mokai iškęsti ir atleisti, mylėti, rasti siauro kelelio vartus į Gyvenimą...

     Byra Tavo meilės grūdai į žemę, trąšią; akmenuotą, į pakelės dirvą...

     Po Tavo meilės dangumi auga derlius, pjausime, ką sėjome, ką auginome, kuo gyvenome...

     Visas mūsų gyvenimas - malda, kylanti į Tave, auganti Tavąja Meile, Tavuoju Gerumu, Tavąja Šviesa...

     Atleisk mums, klystantiems, abejojantiems, tikintiems, nesiviliantiems. Atleisk...

     Priglausk nelaimingus, Tavęs nepažįstančius, kenčiančius ir išduodančius. Pasek jų širdyse mažutę kruopelytę, brandinančią gyvybės medį...

     Tik su tavimi gyva žmonija, tik Tavo meilėje sušyla, žaliuoja žemė, tik Tavo šviesoje virš mūsų galvų Gerumo ir Meilės paslaptimi jaukus ir mielas skliautas. Tik Tavo Aukos Meile gyvas mūsų gyvenimas, mūsų takas tėviškėn...

     Tau dėkoju, Viešpatie, kad Tavo meilėje nušvinta mūsų rytmečių aušros, gęsta vakarai, skuba mūsų dienos, akimirkos, mūsų gyvenimas... O dabar labiau jo tėkmėje skubame mes patys. Beskubėdami pamirštame ir padėkoti. Paprasčiausiai tyliai širdimi padėkoti... Padėkoti už saulę, už rytą, už laimę jausti, matyti ir girdėti. O juk ir to galime vienąkart netekti... Nejaučiame, kol turime, negalime suvokti, kad ir to vienąkart gali nebūti...

     Viskas Tavo Valioj...

     Tau dėkoju, kad liečiu žolę, šilumą, vėją ir tylą,

     Tau dėkoju, kad siela ieškau ir galiu skleisti savy laiko prasmę,

     Tau dėkoju, kad kas akimirką jaučiu gyvenimą, skaudų, birų ir trapų, kas akimirką išeinantį...

     Tau dėkoju, kad savo būtimi galiu pildyti vienkartinio buvimo esmę...

     Tau dėkoju, kad Tavo Knyga neturi nei pradžios, nei galo, kad siela ją palietus, Tu kalbi mums...

     Tau dėkoju, kad maldoje leidi kalbėti mums, klystantiems, abejojantiems, liūdintiems, ieškantiems...

     Tau dėkoju, kad meile lydi mūsų trapų, netikėtai dūžtantį ir išeinantį gyvenimą Amžinybėn...

     Dėkoju, Viešpatie, už meilę...

     Ėjau į Tave... Ėjau, kad išgyvenčiau skriaudą, pakeičiau nusivylimą, priglausčiau nežinią, sušildyčiau spengiančią tylą, pakeičiau skausmą. Ilgas valandas vienatvės kambary melsdavau Tave atleisti už tuščiai praleistas akimirkas, už skaudančius, žeidžiančius žodžius, už suprastas ir nesuprastas kaltes, aprengtas pigiausiu pasiteisinimu: “visi taip gyvena...” Mano neprijaukinta siela nepažino Tavo meilės, Tavo mylinčios rankos vedimo, bet jautė troškulį, nepažintą, neapčiuopiamą, visur lydintį, visa užpildantį. Vienatvė ir ašaros, viltis ir nežinia, bejėgis sugniužimas ir tikėjimas... Skaudžiai brangia Palaima švito mano tikėjimo šviesa, Tavo prisilietimas, Tavo didybė, mano pačios menkumas, trapumas, mūsų visų būties laikinumas laikinuose namuose. Glaudžiu šią Tavo dovaną širdy ir meldžiu: leisk man ja augti, leisk man ja gyventi, leisk man su ja sugrįžti pas Tave... Tegul mano gyvenimas žemelėje nušvinta Tavo Valios Palaima, tegul...

MAMA, MAMYTE

     Tada visas pasaulis prasidėdavo Tavo meile, Tavo gerumu... Tavo rankomis... Jos pakylėdavo mane žydinčių pienių pievoje, kad neįgeltų bitelė, perkeldavo per didžiulę sniego pusnį, kad įsiropščiau vidun. Atminty gyvas nuostabių spalvų dryžuotų pirštinėlių laukimas... Jos nepavargstančiai judėjo, krutėjo Tavo darbščiose rankelėse. Prisimenu, grįžome su broliu iš lauko su naujom, bet šlapiom... Po trupučio ginčo skubėdama padžioviau ant įkaitusios krosnies... Virtuvėje pasklido aitrus degėsių kvapas ir mano ašaros... Ir šiandien jaučiu gyvą Tavo žvilgsnį, su gailesčiu palydintį besiraitančias pirštinėles ir su gailesčiu guodžiantį mane... Tavy visada jaučiau meilės, gerumo, atlaidumo tvirtovę, užuovėją, prieglobstį nuo pasaulio vargo, nuo skausmo, kančios. Glaudžiaus prie Tavęs žodžiais, kai buvau šalia, mintimis, kai mus skyrė atstumas. Skubėjau pas Tave nešdama džiaugsmo spindulėlį, skausmo ašarų, klystkelių kartėlį, pasitikėjimo praradimą. Skubėjau... Žinojau - prie langelio visada laukia dvi tylios, meile šaukiančios akelės, kuriose išskaitysiu pasiilgimo džiaugsmą, rūpestėlius ir Tavo meilę. Motinos meilę. Nešuosi ją gyveniman tikėdama, - tai sala, kurioje nėra neįmanoma, ko trokšta motinos širdis, motinos meilė. Laiminga visa tai pažinusi. Dėkoju, kad gyvenime turėjau Tave ir turiu...

     Dėkoju, dėkoju, dėkoju...

     Giliai susidomėjusi, išgyvendama skaitydavai knygas, skleidžiančias tikėjimo tiesas. Aš vis glusdavau prie šiltų Tavo žodžių: “Yra, vaikeli, Dievas, yra. Tik mes negalime pamatyti...” Švelni jaukuma apgaubdavo mus tyliam kambary, jaukus ir šiltas įsiliedavo pasaulis, ramybė ir tyla nusėsdavo širdy. Džiaugiuosi, kad daug tokių palaimintų akimirkų išgyvenome kartu, kad palytėjome jas tikrais jausmais ir širdimi. Džiaugiuosi, kad brangiausia Dievo dovana man liko Tavo pažadas man ir mano Tau: kuri išeisime pirma, duosime kitai ženklą iš anapus...

     Su didžiausia viltim ir tikėjimu rašiau laišką aiškiaregei Vangai. Tikėjau - ji gali padėti... Dar ji gali... Du mėnesiai skaudžiai kankinančio laukimo. Vis laukiau... Kartą grįžau pas Tave, o Tu liūdnai liūdnai, vos bepakeliamu liūdesiu pasakei: “Jau turbūt mirsiu, vaikeli, šiąnakt atėjo mano a.a. mamytė, pabučiavo mane ir, nieko nepasakiusi, pakilo...” Kaustanti erdvė apsupo mane... Akmenėjo ji ant rankų, pečių, plaukų, širdyje, kaustė mintis... slinko akmeninis laikas, dienos trumpėjo... Buvo darganota gruodžio penkioliktosios popietė, nemačiau pro palangę ateinančio laiškininko, tik kažkokia jėga privertė mane prieiti prie durų, nenustebau ten pamačiusi laiškininką. Lyg iš anksto žinodama, ištiesiau ranką, o jis perstebęs iš krepšio išėmė laišką ir pasakė: “Čia kažkas atsisakė...” Fiziškai pajutau dar stipresnę jėgą, mane vedančią prie degančio židinio, įmečiau laišką net neatplėšus, širdyje palengvėjo... Kodėl atsisakė? Keletą dienų vaikščiojau su visa slegiančiu klausimu. Ėjau iš mokyklos. Vėjas ant ledo pustė palaidą sniegą, slystelėjau. Labai išsigandau, kad neparpulčiau. Pakėliau akis į padangę, pietvakarinė padangė nušvito kažkokiu ypatingu šviesos ir jaukumo ruožu. Aplieta šviesos supratau atsakymą - tik meile ir gerumu mes tegalime padėti Tau... Tada skaudančia mintimi supratau prierašo “Atsisakė” tikrumą - aiškiaregės Vangos dukterėčia rašė, kai teta Vanga supranta, kad tokia Dievo Valia, ji negali kištis... Supratau, kad savo meile ir gerumu galiu sušildyti Tavo dienas, Tavo kančią, Tavo skausmą, Tavo nežinią čia, žemelėje, kol Tu šalia. .. Privalau, kad manojoje širdyje Tavo pačios sukrautą meilės ir gerumo kraitį Tu išsineštum amžinybėn...

     Ėjo paskutinė savaitė. Ligoninė.

     Reanimacinė palata... Lašelinės...

     Kraujo perpylimai, vis didėjantis kraujavimas, gydytojos guodžiantys žodžiai: “Bandykite žaisti gyvenimą, gal pavyks...” Tiesesni operavusio chirurgo žodžiai: “Ruoškitės...” Stingo laikas, stingo tyla, stingo mano tikėjimas: to niekada negali būti, negali... Kančia kaustė viltis ir nežinomybę. Tris kartus priimtas švenčiausias Paskutinio Patepimo sakramentas... Rytais laukdavau, kad tik greičiau sutemtų, vakarais, - kad tik greičiau išauštų... Gal tik... Gal tik... Po penkių budėjimo parų, pakeitus broliui, grįžau į namus, nieko nesinorėjo. Apliejo begalinis maldos stiprumas -Dieve, padėk, meldžiu Tave, padėk... tik Tu gali, tik Tu... Jaučiu, kokie mes menki, kokie trapūs po Jo meile, gailestingumu... Galingi maldos sparnai šią minutę pavirsta visagaliais , pakelia į Tave... Kokia saldi Tavo Palaima, koks brangiai skaudus jos pajautimas! Glaudžiuos prie Tavęs bejėgia Širdimi, malda ir begaliniu tikėjimu: Tu padėsi... Pajaučiu, kad labai daug ko nežinau. Paskambinu tuo metu buvusiam klebonui, dabar taip pat jau mirusiam su klausimu: “Ką aš dabar turiu žinoti?” Ramina ir guodžia klebono žodžiai ragely: “Vaikeli, kai Dievas mato, kad žmogus yra pasiruošęs ar nepakels kančių, jis jį pasiima... “Didžiai brangūs ir šventi jie liko mano širdyje šiapus ir anapus... Supratau - privalau melstis, melstis, melstis... Prašyti jai malonės pas Dievą. Pusantros valandos prieš mirtį priimtas Paskutinis Patepimo sakramentas...

     Dar kartą užėjau pas Tave į palatą. Tu švytėjai tyliu gerumu, ramybe, su meile ir rūpesčiu paklausei: “Kaip tau, vaikeli, sekasi?” Pasidžiaugei, kad Tau geriau, jauteisi laiminga. Atsisveikinant pabučiavai mane, palinkėjai laimingai kaip tik Tu temoki - širdimi... gerumo, ramybės palaimos paliesta išskubėjau gydytojo raginama ruoštis... Šioje žemelėje Tau bebuvo likę tik pusantros valandos ir vis amžinybė anapus... Paskutinį kartą mačiau, liečiau, jaučiau Tave, kaip buvau įpratusi Šitiek metų ir negalėdama, vis dar negalėdama patikėti, kad to vienąkart gali nebūti...

     Po valandos brolio telefono skambutis: “Atvažiuok.

     Įpuolu palaton. Tu rami ir tyli, be skausmo ženklo veide laimini mus, suklupusius žvakės šviesoje šalia... Be galo tikras Tavęs pajautimas. Jo prisipildo erdvė, gerumo ir ramybės sparnai apkabina mus ir pakylėja širdies malda... Tu esi... Tu esi... čia pat, kaip niekada šviesi ir rami, be kančios, be išėjimo skausmo... Aš netikiu, kad Tu niekada nepraversi akių, kad Tu niekada nepaklausi, kaip sekasi... Juk mes negalime Tavęs netekti...

     Meldžiu Dievą Tau Palaimos, visa būtim dėkoju, dėkoju, dėkoju...

     Gieda Viešpaties angelą, pačią gražiausią vaikystės giesmę, tiek kartų girdėtą, niekada taip skaudžiai nesuvoktą... Pirmą ir paskutinį kartą gieda Tau... Vakaras. Be gailesčio jis sėlina atimdamas paskutines galimybes pratęsti mūsų buvimą kartu. Skirstosi žmonės... Kambary mes liekame vienos... Tvarkau gėles, degančias žvakes, kambarį... Vos ilgėliau sustoju, mane kažkas paliečia, apsupa. Kūną liečia šalčio smilkuliukai, širdin smelkiasi nejaukumas ir nenusakoma baimė. Išeinu, stengiuosi vaikščioti, judėti...

     Geso paskutinis vakaras...

     Paskutinei Tavo kelionei rinkos žmonės, o aš vis stoviu šalia, liečiu Tave, noriu prisiminti, iki skausmo prisiminti ir jausti. Suprantu, kiek svarbaus Tau turiu dabar išsakyti mintimis, žodžiais, jausmais. Suprantu, kaip svarbu nepravirkti, mano skausmą turi užslopinti visagalė malda, Tau šiuo metu ji taip reikalinga. Meldžiu Tau atleidimo, Palaimos, meldžiu... Ir raminu Tave, nuolat mintyse kartodama: “Mamyte, mes Tave labai mylime, tu mums labai reikalinga, bet Tu turi pakilti, Tu turi pakilti.

     Suspaudė širdį, suspurdėjo ji lyg skausme norėdama plyšti... Griebiausi rankomis, lyg norėdama prilaikyti, kad nepasidalintų pusiau... Su ta mintimi Tavo dešiniajame galvūgaly išvydau violetinę skaisčią šviesą. Aš ją suvokiau ne akimis... Ji atsivėrė kažkur viršugalvy. Išgirdau tikslią Tavo balso intonaciją “Vaikeli, aš čia, čia tik mano kūnas...” Su tokia ypatinga meile ir rūpesčiu visa tai buvo pasakyta. Ramybė ir Palaima apliejo mane, dingo skausmas - jo kaip nebūta... Tu gyva! Tu esi! Tu esi! Tu būsi šalia! Mes ir vėl susitiksime, kalbėsime, bendrausime, širdimi kalbėsime, širdimi klausysime... Jaučiau Tave bažnyčios tyloje, kapų platybėje... Jaučiau Tave grįžusi į namus, apkabindavai mane, šalto virpuliuko gūsiai nubėgdavo kūnu, braudavosi širdin, kaustydavo nejaukumas... Penktąją mirties naktį, paryčiu, nusileidai prie manęs, nežemiškomis lūpomis pabučiavai mane, tris kartus padėkojai: “Ačiū tau, vaikeli, už viską...” ir su slegiančiu rūpesčiu pakilai... Ėjo dienos, antra savaitė. Aš vis galvodavau, kur Tu esi dabar, ką Tu veiki? Beskalbiant vonioje, kažkokia jėga atitiesė mane, širdimi išgirdau dejonę. Aiškiai žinau - tai Tavo dejavimas.

     Dienomis, beieškodama atsakymo į bet kokį klausimą, iš viršaus mano mintis pasiekdavo kažkieno siųstos mintys. Kartais sunku būdavo paklusti gautam atsakymui, atrodė žemiškai tai gali būti ir nesuvokiama, suabejodavau protaudama ir nepaklusdavau. Tada tekdavo skaudžiai nusivilti, pasirinkus savąjį sprendimą. Dabar tuo šventai tikiu ir mokausi vadovautis. Dažnai Tu mane aplankai naktimis. Atsakymą aš tada išgirstu aiškiai Tavo balso intonacija. Jame labai ryškus Tavo jausmas. Tai lyg intarpas į visos nakties sapną. Jis labai ryškus ir nepamirštamas... Tau paskyriau pirmąją savo eilėraščių knygelę “Neužgesk, saulele, neužgesk...”, Tau skiriu savo dienas, mintis, žodžius ir darbus... Padėk man, kad jie artėtų į Dievo Plano vyksmą many... Susitinkame mes po kiekvienų, Tau skirtu šv. mišių, kada man ypatingai pavyksta susikaupti maldai, tu tada būni nežemiškai laiminga. .. Tai pati didžiausia Dievo dovana man. Jis išgirdo kažkada mūsų vienos kitai pasakytą pažadą ir leidžia jam įvykti.

     Aš laiminga, nors ir tokia brangia kaina einu į Tave, Dieve, leisk man nesuklupti, nepavargti, nepaklysti tame kely... Leisk man pajusti Tavo žaizdų kančią, visu saldžiu pažinimo sopuliu liudyti Tavo buvimą. Dabar žinau - kokia kančia beslėgtų, koks vargelis bepasitiktų - jie brangiausia Tavo dovana kelyje į Tave, Viešpatie...

     Žinau, kad “Tu esi su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 20). Tu esi! Ir viskas Tavo Valioj - mūsų džiaugsmai ir rūpestėliai, viltis ir tikėjimas, aušros ir saulėlydžiai, mūsų gyvenimas čia ir anapus... Viskas Tavy, Viešpatie...