(tęsinys )
 
      Meilė nebeatskiriamai jungia ir sulieja besimylinčius, kaip du ištirpytu vaško gabalu. Jie tampa vienos minties ir vienos širdies. Jie kalba ta pačia kalba ir gyvena tais pačiais troškimais. Jie drauge meldžiasi, drauge darbuojasi, drauge kenčia ir drauge džiaugiasi gyvenimu. Juozo ir Alicijos meilė sužydo tokiu bendru dvasiniu gyvenimu. Alicija rašo dienoraštyje: “Romoje ėjome išklausyti Mišių beveik kiekvieną dieną. Šv. Komuniją priimdavome visada drauge. Nuo pirmos vedybų dienos drauge kalbėjome maldas ir visados pridėdavome vieną rožančiaus paslaptį. Kartais būdavau labai pavargusi po ilgų vakarojimų prie darbo, ir būtų buvę mieliau tą rožančiaus paslaptį išleisti. Jis niekada nesutiko.
 
      Bendra malda labai greitai sujungė jų dvasią. Tarp Juozo ir Alicijos nebeliko jokių paslapčių. “Jis man papasakodavo visus savo abejojimus, troškimus ir patyrimus; viską, ko jis geidė pasiekti savo gyvenime, darbe, dvasioje. Jis troško, kad viskas mums būtų bendra, ir tol nebuvo patenkintas, kol net mudviejų įspūdžiai nebuvo tie patys. O kad nuodėmių atleidimas išpažintyje jo gyvam tikėjimui buvo didelio džiaugsmo šaltinis, tai jis norėjo, kad ir tą džiaugsmą ragautume kartu.” (iš Alicijos dienoraščio).
 
      Maldos ir dvasios vienybė vedė juodu ir į darbo vienybę. “Aš noriu darbuotis kartu su tavimi. Kai tu esi šalia manęs, man daug sklandžiau eina darbas. Tu mane suramini, sutvirtini. Aš nesijaučiu slegiamas to jausmo, kad man nepasiseks. Prie tavęs man atrodo viskas lengva. Tu esi mano brangi ramybė.”
 
      Ar reikia dar sakyti, kad tokia moterystė buvo, tikrai laiminga?
 
Vyras giria žmoną
 
      — O kokį gerą darbą atliko prelatas Latty, mudu sutuokdamas! Niekados nesitikėjau, kad galėtų būti tokia laimė. Koks džiaugsmas! Koks neapsakomas džiaugsmas tave turėti savo žmoną! Matai, man labai reikėjo žmonos, galinčios suprasti mano idealą iki pačių giliausių jo gelmių ir norinčios be rezervų jame dalyvauti. Ir tu, Alicija, ne tik supratai, tu jį dar ir pamilai ir gyveni juo drauge su manimi. Esu tikras, kad ir ateityje tu padėsi man jį įgyvendinti kaskart geriau ir geriau, nežiūrint kokioje formoje Dievas tą idealą mums pristatytų. Pats Dievas turi parinkti mums tą formą. Bet aš gerai žinau, kad mudviejų meilė visada bus šventų jėgų šaltinis ir duos drąsos ramiai pasitikti viską, kas tik ateis mūsų keliu.”
 
Vyras, žmona ir Dievas
 
      “Kur du ar trys bus susirinkę mano vardu, ir aš būsiu jų tarpe”. Tai yra pažadėjęs Išganytojas. Moterystė yra dviejų “susirinkimas”. Ir jei tie du “susirenka” Dievo vardu, geisdami išpildyti Jo valią, trokšdami Jam patikti: Viešpats turi būti su jais. Ne retai Jis būna labai artimas, kuone apčiuopiamas. Todėl nėra ko stebėtis, kai Alicijos dienoraštyje randame tokias eilutes:
 
      —    Ilgiau vienas su kitu begyvendami, dažniau ir dažniau mudu sutikdavome vienas kitame Dievą. Dabar mudu jautėme, kad didžiausioji Dievo dovana mums buvo mudviejų susijungimas moterystėje. Kuone visada, būdama su Juozu, juste jutau Dievo artumą. Vieną dieną aš jam pasakiau, kad po vestuvių jis atrodo labiau priklausąs Dievui, negu anksčiau. Ir aš pastebėjau jo akyse sušvintant didelio džiaugsmo liepsnelę. Jis atsakė:
 
      —    Kaip tik aš toks ir noriu būti su tavimi. Kad tu žinotum, kaip labai aš tave gerbiu! Tiek pat kaip ir myliu! Tu esi man paties Dievo pasiuntinė.
 
      Kokia kilni, kokia aukšta vyro pažiūra į moterį! Dievo pasiuntinė! Kiek vyrų taip žiūri į savo žmonas?
 
 Didžiosios pastangos
 
      Matydamas koks geras buvo jiems Viešpats, kokią laimingą sukūrė moterystę, Juozas įtempė visas savo jėgas būti kuo ištikimiausias Dievui ir vesti arčiau prie Jo savo mylimą žmoną.
 
      —    Mieloji Alicija, būtų galas mūsų meilei, jei Jo dieviškųjų planų Įgyvendinimas nebūtų mūsų pati pirmoji mintis, jei mudu pasisavintume nors vieną minutėlę laiko savo malonumui, kai tos minutėlės reikalaus mano pareigos.
 
Vestuvių metinėse jis sakė:
 
      —Iš tiesų, pats Dievas sujungė mudu tą dieną. Negalima abejoti! O, ta mudviejų sielų ir gyvenimų vienybė! Vienybė, sudaryta paties Dievo, reiškia, amžina, nekintanti, nepertraukiama, kaskart glaudesnė ir tampresnė, kaskart tobulesnė iki pasieksime tobuliausią susijungimą vienas su kitu Danguje. Du viename! Kaip tai gražu, mieloji! Ir dar gražiau, kai tai yra su tavimi.
 
      “Kaip labai jam rūpėjo mano sielos labas”, — tęsia dienoraštis. Jis norėjo kelti ją arčiau ir arčiau Dievo. “Dievas man patikėjo tavo sielą, aš tai gerai žinau,”— sakydavo. “Jis prikišdavo man stoką tikėjimo, jei aš kada būdavau kiek nepatenkinta ar apsileidusi medžiaginiuose dalykuose.
 
      Mudviejų bendras gyvenimas buvo stiprus ramstis abiem. Atrodė, kad šventųjų bendravimas įgauna ypatingą formą sielose, sujungtose moterystės sakramentu, kad viskas, ką turi vienas, priklauso ir antram”.
 
 Diplomatas vienuolyne
 
      Kilni Juozo siela nesitenkino žmonos meile. Ir idealią moterį turėdamas, ir joje regėdamas Dievo pasiuntinį, jis ieškojo Dievo ten, kur jis lengviausiai randamas. Jaunas diplomatas mėgo užsukti į vienuolynų bažnyčias, išsikalbėti su vienuoliais dvasios klausimais.
 
      —    Mes negalime išsisukti, nepakvėpavę vienuolynų oru. Mums reikia juo persiimti, nes jis saugo mus nuo pasaulio, dvasios. Ar tu nepatyrei, kad pusvalandis, praleistas su vienuoliais, duoda galimybės lankytis Romos salionuose be pavojaus? Iš vienuolyno išsinešame tam tikro kvapo ir šviesos viską teisingai vertinti.
 
 Atsisveikinimas
 
      Daug kartų po gražaus saulėto ryto ateina audringas, žaibuojantis ir griaudžiantis popietis. Ir Juozo laimingą moterystės gyvenimo rytą aptemdė Didžiojo Karo rūstus, pritvinkę debesys. Jis buvo atsargos karininkas. Karui kilus, jam teko Įvairios pareigos armijoje. Po trijų savaičių atostogų namie reikia išvykti Į frontą. Juozo atsisveikinimas su žmona žėri didelės tobulybės pasiekusia vyro meile moteriai ir savo Kūrėjui. Čia nebežinai, kuo labiau stebėtis ir gėrėtis: ar vyro švelnumu,; ar moters stiprumu ir kilnumu. Štai, kaip ji aprašo paskutines valandas su vyru šioje žemėje:
 
      “Mes buvom viską mielai priėmę (iš Dievo), tik ne tai, ne tai. . . Šitas bandymas mudu visai pribloškė prie žemės. Stipriai, stipriai susikabinę, verkėme vienu, pasikukčiojančiu, bevilčiu verksmu. Verkėme, kaip maži vaikai. Jis pirmas atsikvošėjo ir, padėjęs rankas ant m«no pečių, kaip buvo Įpratęs, tarė:
 
      —Turime būti labai dosnūs Dievui ir sutikti su tuo, ko Jis reikalauja.
 
      Mano akyse buvo matyti dar daug skausmo. Jis pabūgo, kad mano valia gali nesutikti su Jojo. Išgąsčio šešėlis nuslinko jo veidu. Jis klausė:
 
      — Ar tu sutinki? Ak, sakyk, kad sutinki! (su Dievo valia. J.K.).
 
      Šį kartą jis neatspėjo mano minčių. Aš nebegalėjau norėti ko nors kito, ko. jis nenorėtų. Atsiminiau tada Yvonnes žodžius ir atsakiau:
 
      Taip, taip, aš sutinku, aš noriu viso to, kas kelia tavo sielos groži.
 
      Didelis džiaugsmas apėmė Juozą, pajutus, kad ir tą akimirksnį buvome vienminčiai. Žiūrėjome į vienas kitą be galo laimingi. Buvo neapsakomai džiugu pajusti, kad mudviejų meilė tebebuvo “šventosios jėgos pradas”, apie kuri jis svajodavo; kad ir tą paskutinę baisią auką, kurios Viešpats dabar iš .mudviejų reikalavo, mudu, viens kitą paremdami, įstengėme duoti visa siela, visa širdimi”.
 
Graži  auka
 
      “Juozas visuomet stengėsi būti labai ištikimas Dievo malonei ir todėl, anot jo paties, “gražiai jam tarnauti”. Todėl ir dabar jis man kuždėjo:
 
      —    Mudu su viskuo sutinkame, mylimoji, su viskuo. Ar ne tiesa? Mudu norime viso to, ko nori Dievas. To norime be jokių rezervų, visomis mudviejų sielos jėgomis”.
 
      “Ir tada, viens kitą apkabinę, jokiais žodžiais nenusakomoje komunijoje-vienybėje, mudu atidavėme Viešpačiui jo gyvenimo auką. Ir dabar dar nežinau, kaip tai Įstengėme padaryti. Tur būt, tik meilės jėga. . . Ir kai aš kito vasario 18 dieną sužinojau, kad jo jau nėra šioje žemėje, kad jau viskas baigta, aš jaučiau, kad nieko nebebuvo galima pridėti prie tos aukos, kurią aš padariau gruodžio 23 dieną jo glėbyje.”
 
 Paskutinė bendra komunija
 
      “Po to pasiaukojimo jis paprašė manęs nueiti pas vyskupą ir paklausti, koks kunigas galėtų suteikti mudviem kitos dienos rytą, antrą valandą, šv. komuniją. Man pastebėjus, kad toks žygis galėtų būti vyskupui įkyrus, Juozas sako:
 
      “Neatsisakyk man. Jei reiks, mielai mirsiu. Bet aš nenoriu iškeliauti, nepriėmęs drauge su tavimi komunijos.” Kadangi pulko išvykimas buvo atidėtas Į kitos dienos popieti, tai galėjo komuniją priimti per Mišias ir dar pusę dienos su žmona pasikalbėti. Apie ką juodu kalbėjosi?
 
      “Jis man kalbėjo, kaip jis norėtų grižti gyvas ir niekada nuo manęs nebeatsiskirti. Kaip jis viską mielai priima iš Dievo ranku.
 
      —    Aš jaučiu, kad reikia mielai sutikti su viskuo, ko tik Dievas pareikalautų.
 
      Mudu nepamirškime sau kartkartėmis pakartoti, kad niekas negali išardyti mudviejų vienybės, kad Dievas gali ją padidinti kiekvienu kentėjimu, kylančiu iš mudviejų atsiskyrimo, kad aš tavyje palieku visą savo sielą ir kad aš išsinešu su savim tavąją.
 
      Kai kentėti bus per skaudu, atsiremk Į mane, kurs tave myli. . . Per angelus sargus pulk į mano rankas! O aš priglausiu savo galvą prie tavo širdies, kai man teks per daug kentėti. Ai, aš tai darysiu dažnai! Jausdamas tavo švelnumą ir tavo meilę, aš pasijusiu stiprus pakelti visus vargus ir tapsiu dar vertesnis tavo meilės. Tu būsi man didžiausia jėga! Prižadėk man, kad tu už mane daug melsies, kad aš būčiau Dievui dosnus, kad aš visada atlikčiau savo pareigas, kad visada būčiau toks, koki mane nori Dievas tenai turėti; kad aš padaryčiau daug gero ir kad aš niekada netaupyčiau savęs, o kad būčiau geras karininkas. Mano vadovaujami vyrai yra jau ragavę ugnies. Tai reiškia, kad jie tuo atžvilgiu yra už mane gudresni. Aš tik bijausi bijotis mūšyje.
 
Maldos ir aukos vienybė
 
      — Tu už mane melsies. Juk mudviem reikia bendradarbiauti, nes bendras darbas yra vaisingas. Aš norėčiau padaryti daug gero man pavestų vyrų sieloms. Tam tikslui mudu aukosime savo kentėjimus viena ir ta pačia širdimi. Ar sutinki pavesti Dievui kiekvieną kartą viską, kas tau teks kentėti, mano veikimui apvaisinti? Ir aš tą pat darysiu. Ta neaprubežiuojama, nenutraukiama ir visus tolius įveikianti vienybė
 
      — kokia ji gera! Kiekviena auka mudu dar labiau suartins, sujungs stipriau ir padarys labiau “viena” amžinai. Ta mintis teikia man nepaprasto pakilimo, paguodos. Ak, kaip gera, kaip gera būti visiškai tavo, tave mylėti visa širdimi, visomis jėgomis ir suprasti, kad niekada, niekada tos meilės nebus per daug!
 
      Po bendros rytmečio maldos, 7 valandą Mišios ir komunija. Komuniją paaukojome už jo motiną, už visas tas intencijas kurių nori Viešpats ir kad mudu vis labiau ir labiau Jam priklausytume.
 
 Paskutinis “su Diev!”
 
      Atėjo valanda skirtis. “Aš jam uždėjau ir susegiau diržą. Kaip jau tiek daug kartų, taip ir dabar, tik daug, daug karščiau, jis pažymėjo mano kaktą kryžiaus ženklu ir ją pabučiavo. Tą akimirką šito kryžiaus ženklo ir pabučiavimo reikšmė nušvito mudviem nepaprastu ryškumu. Jis paprašė mane ir jį tuo pačiu ženklu paženklinti. Mano ranka drebėjo. Jis, norėdamas labiau susikaupti, užmerkė akis. Man atrodo, kad mudu dar niekada nebuvome viens kito taip labai mylėję, kaip dabar. Stovėjome viduryje kambario ir negalėjome atsikratyti vilties vieną kartą atsirasti sugrįžimo laimės svaigulyje. Jis prispaudė mane prie savo krūtinės. Jis verkė. Jis man kalbėjo apie tą didžiąją meilę, kuria jis norįs mane visą apglėbti. Jis man sakė esąs labai, labai dėkingas. .. Ir veltui aš bandžiau ranka užčiaupti jo lūpas, kad jos neištartų to žodžio, veltui aš jam aiškinausi esanti be galo laiminga, jam tarnaudama...”
 
      — Pagaliau, jei aš nebesugrįžčiau, tu galėsi prisiminti, kad aš tave labai, labai mylėjau. Mylėjau, kiek tik galėjau. . . O aš manau, kad aš galėjau labai, labai daug.
 
      Nebegrįžo karininkas Juozas Ollė Laprune. Jaunai žmonai liko keli dienoraščio lapai ir be galo šviesūs, sudievintos meilės dienų prisiminimai su viltimi rasti jį amžinosios Meilės glėbyje.
 
J. Kidykas, S.J.