Šių metų lapkričio mėn. 1 dieną Katalikų Bažnyčioje buvo istorinis įvykis — Popiežius paskelbė naują dogmą. Jau 80 metų praėjo nuo paskutinės dogmos paskelbimo: 1870 metais Visuotinis Vatikano Susirinkimas paskelbė Popiežiaus Neklaidingumo dogmą. Tikėjimo tiesas (arba dogmas) neklaidingai gali skelbti tik Popiežius, kalbėdamas “ex cathedra’’ ir visuotinis Bažnyčios susirinkimas, patvirtintas Popiežiaus.
 
 
     Turime gerai suprasti, ką reiškia, kai sakome, kad Bažnyčioje yra paskelbta nauja dogma. Ta dogma “nauja” yra tik ta prasme, kad pirmiau nebuvo nuodėmės, jei kas jos nesilaikė ir netikėjo, o dabar, po paskelbimo, būtų heretikas, kas netikėtų. Bet tos naujai skelbiamos dogmos buvo Bažnyčioje daugiau ar mažiau paplitę jau nuo pirmųjų krikščionybės laikų.
 
     Tai yra visiškai suprantama. Panašiai yra ir civiliniame gyvenime. Už tą patį veiksmą prieš Įstatymo paskelbimą valdžia nebaudžia, o po paskelbimo jau baudžia. Nė vienas negali būti baudžiamas, jei nelaiko tokio Įstatymo, kurs yra nepakankamai aiškiai paskelbtas.
 
     Katalikų Bažnyčioje jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo tikima, kad Marija su kūnu buvo paimta į Dangų. Tai mums įrodo daugelis faktų. Niekur ir niekados nebuvo girdėta, kad kas nors būtų garbinęs Marijos kapą arba jos kūno relikvijas. Bet jeigu Marija būtų buvusi palaidota, krikščionys labai didelėje pagarboje būtų laikę jos kapą. Mes žinome, kaip jie gerbdavo apaštalų ir kankinių kapus! Taip pat Įvairiose pasaulio bažnyčiose, ypač Romoje, galima užtikti beveik visų apaštalų ir pirmųjų kankinių relikvijų, bet niekur nėra Marijos relikvijų.
 
     Atrodo, kad šie fakteliai yra menkos vertės, bet žinant pirmųjų krikščionių papročius ir jų psichologiją, jie turi labai didelės reikšmės. Taip pat jau nuo seniai Bažnyčioje buvo Marijos Dangun Ėmimo šventė ir šiai tiesai prisiminti yra pašvęsta viena rožančiaus paslaptis.

 

     Dovanokite, Tėve, kad aš varginu Jus savo klausimais. Suprantu, kad šiuo reikalu reikėtų kitur kreiptis, bet rašau Jums manydamas, kad Jūsų atsakymas “Laiškuose Lietuviams” bus ir kitiems naudingas.
 
     Mat, neseniai man įvyko nemalonus dalykas su vietiniu klebonu. Mirė mano žmona. Nueinu tartis dėl laidotuvių.
 
     —    Man negalima laidoti Jūsų žmonos, — atsako klebonas, — nes ji ne mūsų parapijietė.
 
     —    Kaipgi? — nustebęs paklausiau, — juk ji buvo katalikė, lankydavo bažnyčią...
 
     —    Neginčiju, gal ji buvo ir labai uoli katalikė, bet jos nėra parapijos sąraše, o man yra draudžiama laidoti, krikštyti ir moterystės sakramentu sujungti ne savo parapijiečius. Dėl ko neprisirašėte prie parapijos?
 
     Mėginau aiškintis, kad tokio papročio Lietuvoj nebuvo, dėl to manėme, kad ir čia nėra būtina rašytis prie parapijų. Be to, dar nesu galutinai įsikūręs.
 
     — Kai buvote Lietuvoje, turėjote Lietuvos parapijų tvarką, o čia reikia laikytis mūsų parapijų tvarkos, — baigė pokalbį klebonas.
 
     Tada atsiprašiau kleboną, prisirašiau prie parapijos, ir jis sutiko laidoti žmoną.
 
     Mielas Tėve, parašykite šiuo klausimu platesnį straipsnį, kad ir kiti, atvykę čia į Ameriką, orientuotųsi, kaip reikia elgtis, nes daug yra tokių, kurie, taip kaip ir aš pirmiau, nežino, dėl ko yra reikalinga rašytis prie parapijų.
 
Bronius
 
Mielasis Broniau,
 
     Pirmiausia reiškiu kuo giliausią užuojautą dėl žmonos mirties. Vargšelė nebesulaukė nė tos laimingos valandos, kada būtų grįžusi į savo brangiąją Tėvynę ir ten būtų galėjusi priglausti savo pailsusią galvelę.
 
     Dabar dėl prisirašymo prie parapijos. Žinote, tikrai yra nemalonu, kad tokių dalykų įvyksta, bet geriau įsigilinus ir patyrinėjus vietinių parapijų gyvenimą, reikia pripažinti, kad klebonas turėjo teisę atsakyti laidotuves. Tą patį galima pasakyti ir apie krikštus bei moterystes.
 
     Katalikų Bažnyčia yra tikra organizacija, susidedanti iš jai žinomų narių. Ji turi trejopą valdžią: mokyti, valdyti, teisti. Kad geriau galėtų šias savo pareigas atlikti, visa Bažnyčia šioje žemėje yra suskirstyta diecezijomis ir parapijomis. Klebonas negalėtų eiti mokytojo, valdytojo ir teisėjo pareigų, jei tiksliai nežinotų, kas jo parapijai priklauso. Taigi, kiekvienas katalikas turi būti prie parapijos prisirašęs.
 
     Grynai katalikiškose šalyse, kaip, pavyzdžiui, Lietuva, tie sąrašai ne taip labai yra reikalingi. Ten vyskupas nustato parapijos ribas, priskiria prie jos tam tikrus kaimus ar miestelius, ir baigta. Ten žmonės jau nuo senų laikų gyvena, jie visi yra į parapijos knygas įrašyti, todėl žmonėms ir nereikia rūpintis kokiais ten įsirašymais. Tokios parapijos yra teritorinės.
 
     Bet tose šalyse, kur yra įvairių tautų, rasių, tikybų ir kalbų mišinys, kaip, pavyzdžiui, Amerikoj, teritorinių parapijų nepakanka. Čia toj pačioj teritorijoj yra kartais kelių ar keliolikos skirtingų tautų parapijos. Šios parapijos yra ne teritorinės, bet tautinės. Jas sudaro atskirų tautybių žmonės, todėl klebonas turi žinoti savo tikinčiųjų adresus, kad reikalui esant, galėtų juos aplankyti, jiems padėti.
 
     Taip pat jau ir paprastas mandagumas bei kultūringumas verčia mus prisitaikyti prie kultūringų tos šalies papročių, kurioje gyvename. Juk nuėję jau tik į kokią nors įstaigą, mes nediktuojame savo tvarkos ir papročių, bet prisitaikome prie tos tvarkos, kurios reikalauja ta įstaiga.
 
     Bažnyčios kanonų yra nustatyta (kan. 1094), kad, pavyzdžiui, moterystė visiškai negalioja, jeigu atliekama ne prie klebono, bet prie kito kunigo, kurs neturi klebono įgaliojimo. Taip pat ir iškilmingo krikšto bei bažnytinio laidojimo negalima atlikti be klebono žinios.
 
 Lietuviai su lietuviais
 
     Tarp seniau atvykusių lietuvių ir antrojo pasaulinio karo tremtinių yra jaučiama šiokių tokių skirtumų, kartais gal dėl to ir nenorima jungtis į vieną parapiją. Jeigu taip būtų, palikime tuos antraeilius skirtumus laikui išdildvti ir daugiau dėmesio kreipkime į tai, kas mus jungia. Didžiausias mūsų ryšys yra tas, kad visi esame lietuviai ir katalikai. Jei tarp mūsų nebus vienybės ir meilės, nebūsime naudingi nei lietuvybei nei katalikybei.
 
     Tik lietuviškos parapijos gali dar kiek ilgiau palaikyti lietuvybę. Be jų ji dar greičiau žus, negu mes manome. Jeigu ir parapijos ne šimtmečius ją išlaikys, tai nors ilgesniam laikui pratęs. O vėliau gal Dievas duos kokį išsigelbėjimo galimumą.
Nelaimingasis Broli!
 
     Sutinku. Kartais yra labai sunku tikėti, kad Dievas yra meilė. Kai tavo “išsvajotasis angelėlis po vestuvių parodo ilgus smailus ragus ir už aštriausią skustuvą aštresnį liežuvėlį”, kai per metų metus nėra šeimoje ramios dienelės ir todėl norėtumei pasiieškoti sugyvenamesnės gyvenimo draugės, o Dievas tau sako: “nevalia! — tikrai sunku suprasti, kad taip gali sakyti meilė! Bet yra neginčijamas faktas: taip sako Tas, kurs ėjo už Tave mirti prie kryžiaus, nes Jis Tave mylėjo. Todėl nors ir kažkaip sunku būtų suprasti, kitaip būti negali: suardyti vieną moterystę ir vėl tuoktis yra labai didelė blogybė, jei tai draudžia begalinė Išmintis ir Meilė. Blogybė vyrams. Didesnė blogybė moterims. O didžiausia blogybė vaikučiams.
 
Blogybė vyrams
 
     Sakiau pamokslus apie moterystę vienoje Čikagos bažnyčioje. Gaunu laišką. Rašo moteris. Sakosi einanti dažnai išpažinties, bet nedrįstanti artintis prie Dievo stalo. Kodėl nedrįsta? Paaiškina: “Gyvenu su antru vyru. Mano pirmasis dar gyvas ir antrojo žmona gyva”. Ir, pasiteisindama, prideda: “Kodėl aš negyvenu su pirmuoju vyru? Dėl to, kad antrasis yra jaunesnis, gražesnis, turi daugiau pinigų, tai man lengviau gyventi”.
 
     Tai kokia moteris! Kokia skaidri jos meilė! Kaip neturėtų Dievas jai leisti gyventi su antruoju, o jei rastų trečią, dar gražesnį ir dar turtingesnį, kodėl neleisti ir tą išbandyti? Vyruti, su žiburiu ieškok, gaudyte gaudyk tokias “aukso” moteris! Koks tu būsi laimingas! Kaip ji tau pataikaus! Galėsi daryt su ja, ką tik panorėsi, iki... iki — kaip čia pasakyti — ne, ne iki grabo lentos, bet tikrai iki tavo kišenės pilnos dolerių pūpsos, iki tu apmokėsi kiekvieną jos užgaidą, iki trupučiuką prapliks tavo pakaušis, ar blogiausiu atveju, iki jai pasisiūlys turtingesnis. Sakyk, Bičiuli, ar tokios žmonos tu ilgėjaisi švenčiausiais savo gyvenimo akimirksniais? Ar Tu gali prileisti, kad teisingas ir šventas Dievas galėtų laiminti tokią žiaurią savimylą? Ar pats Kūrėjas neskatintų moteris nepaisyti savo vyrų?
 
     Praūžusiojo karo metu pašauktas kariuomenėn jaunuolis. Po pusmečio jis siunčiamas japonų frontan. Jo mergaitė, su kuria buvo draugavęs jau porą metų, prašo tuojau pat apsivesti. Vaikinas nenori. “Nežinai, sako, koks aš grįšiu. Gal be rankos ar be kojos, gal kitoks paliegėlis. Galėčiau būti visą gyvenimą tau sunki našta. Gailėtumeisi už manęs ėjusi. Verčiau palaukime karo galo.”
 
     Mergaitė užsispyrė nelaukti. Verkdama ir priekaištaudama, kad jis jos nemylįs, jei taip kalbąs, “suminkštino” vaikino širdį, ir juodu susituokė.

 

     Kartą kapelionas per tikybos pamoką aiškino mokiniams, kad galingasis Dievas sutvėrė žmogų ir visa, kas tik yra pasaulyje. Mažas Jonukas pakelia ranką tardamas: “Tėveli, mano tėvukas vis sako, kad mes paeiname iš beždžionės.” Kapelionas ramiai atsako: “Vaikeli, mes nesikišame į jūsų šeimos reikalus.” Visa klasė nusijuokė. Išeina, jeigu Jonuko tėvas su savo vaiku nori būti beždžionėmis, tai ką kapelionas gali padaryti.
 
     Iki pat pirmojo pasaulinio karo žmonės labai ginčijosi dėl žmogaus kilmės. Tas klausimas buvo pasiekęs labai plačias proletariato mases. Socializmas labai daug prie to prisidėjo. Socialistai manė, kad moksle atradę priemonę kovoti prieš krikščionybę. Juk jeigu tikėjimas nesutinka su gamtos mokslais, aišku, žmonės atsižadės tikėjimo ir seks gamtos mokslus.
 
     Čia daug šviesos atnešė vienas žmogus, kuris buvo didelis mokslininkas ir drauge neabejotinai geras katalikas. Tai buvo jėzuitas Erich Wasmann (1859-1931). Jo knyga “Biologie und Entwicklungstheorie” (1906) ir šiandien mokslo vyrų yra vertinama. Daugelis žmonių neskiria Evoliucijos nuo Darvinizmo. Tikrumoje tai yra du skirtingi dalykai.
 
I. Monistinė Evoliucija
 
     Žodis “evoliucija” turi daug reikšmių. Gali būti: 1) kosmoso evoliucija, 2) solarinės sistemos evoliucija, 3) žemės ir kitų planetų evoliucija, 4) molekulių ir atomų evoliucija, 5) gyvulių ir augalų evoliucija. Šita paskutinė dar yra vadinama organinė evoliucija, tik apie ją čia kalbėsime.
 
     Kalba eina apie tai, kaip atsiranda naujos rūšys (species)? Paaiškinsime pavyzdžiais. Visi pažįstame lapę, vilką ir šunį. Lapė moksliškai vadinasi canis vulpes, vilkas — canis lupus, šuo — canis domesticus. Canis yra genus (giminė), o vulpes, lupus ir domesticus yra species (rūšys). Visi trys priklauso prie šunų šeimos arba giminės, nes turi labai daug panašumo, bet šiuo tuo ir skiriasi, todėl priklauso prie įvairių rūšių.
 
     Yra įvairiausių rūšių peteliškių ir paukščių. Kartais tos rūšys yra taip panašios, kad tik specialistas tegali atskirti. Dabar kyla klausimas, kaip susidaro naujos rūšys.
     Kuo daugiau trukšmo, tuo labiau pasigendama ramybės. Joks žmogus nepatyrė tiek trukšmo, kaip modernusis žmogus. Todėl ramybė jam labiausiai reikalinga. Ji yra galima tik vienumoj ir susitelkime. Be susitelkimo neranda tinkamos dirvos maldos grūdas. O malda yra labai svarbus, gal svarbiausias dalykas.
 
     Modernusis žmogau, ar meldiesi?
 
     Jėzus po dienos vargų ir žmonių trukšmo visuomet maldai ieškodavo kalnų vienumos ir nakties ramybės. Didįjį Mokytoją sekė visi šventieji. Todėl ir jų darbai davė šimteriopą vaisių ir nešė visai žmonijai palaimą.
 
     Modernusis žmogau, ar neužmiršai sulenkti kelių? Vargas, jei tu manai, kad atėjo laikas maldą padėti į istorijos archyvus. Mes turime teisės visi tavimi skųstis. Ar nežinai, kad be maldos gyventi reiškia gyventi be Dievo. O gyventi be Dievo yra tas pat, ką ir bedieviškai gyventi. Argi nejauti pasaulyje bedieviško gyvenimo pasekmių?
 
     Tu džiaugiesi kultūros laimėjimais, civilizacijos prašmatnybėmis ir sakai: tolimesnė pažanga visiškai atstos Dievą. Deja, tavo žodžiai — ne išmintis, o tikras paikumas. Be Dievo negali būti jokios tikros pažangos. Biblija prasmingai pasakoja, kaip kartą žmonės sumanė be Dievo, techniškomis priemonėmis, pasiekti tikrąją laimę. Jie pradėjo statyti labai aukštą bokštą ir manė juo įlipsią į Dangų. Bet neįlipo, tik suardė savo vienybę, prarado bendrą kalbą, jų pastangos žlugo ir visas darbas nuėjo niekais.
 
     Žinok, išdidusis žmogau, jei maldoje nenusilenki prieš Dievą, daugiau antrąja ranka suardai, ką pirmąja pastatai.
 
     Tu didžiuojiesi demokratiškumu. Myli laisvę ir niekam nenori priklausyti. Abejoju, ar tavo yra pakankamai suprasta laisvės sąvoka. Teisingai skundiesi, kad modernusis gyvenimas tau uždeda sunkias kasdienines pareigas. Taip, tavo pareigos nėra juokai. Bet jei tu Dievą išbrauki iš savo gyvenimo, argi jis netampa sunki ir nedėkinga baudžiava? Vien gyventi, kad kentėtum ir vargtum, nėra verta žmogaus. Tempti jungą tik dėl jungo būtų visai neprotinga.
 
     Tu myli savo sukurto modernaus gyvenimo malonumus bei džiaugsmus ir manai, kad kelyje į tą džiaugsmą Dievas yra lyg upė skersai kelio be tilto ir be liepto.
 
     Be Dievo ieškai džiaugsmo! Manai jį surasi? Žmogaus džiaugsmas be Dievo yra tik trumpas užsimiršimas. Trumpas užslopinimas laikinais malonumais jo širdyje bestaugiančios bedugnės tuštumos. Ar nematai, kad bedievio džiaugsmų galas beveik visuomet yra nuodėmė ir kaltė. O nuodėmė yra didžiausia žmogaus kankintoja.
 
     Tad sulenk kelius prieš Viešpatį. Tavo malda tebūna teisingos ir nuolankios širdies išraiška. Jei to atsisakai, tu pradedi nelaimingąją savo gyvenimo Odisėją, be vilties kada nors pasiekti savo amžinąją Tėvynę. Tu keliauji per skausmų dienas be To, kurs padeda. Todėl tavo poilsis — juodos ir verkiančios naktys. Jei sutinku žmogų, kuris sako: “Aš nesimeldžiu, aš nenoriu, aš negaliu melstis”, mano lūpose sustingsta bet koks suraminimo žodis. Išeities nėra. Ašigalio ledai krūtinę kausto...
      Oficialusis Vatikano laikraštis “L’Osservatore Romano” šių metų rugpjūčio 6 dieną atspausdino ilgą Leonardo Kociemski straipsnį apie lietuviškus medinius kryžius. Nuoširdi ir draugiška straipsnelio nuotaika tikrai turi būti maloni kiekvienam lietuviui, todėl bus įdomu susipažinti su jo turiniu.
 
      “Kada įsiliepsnojo pirmasis pasaulinis karas”, pradeda autorius, “ir lenkų bei lietuvių kraštuose liejosi kraujas, žymus mokslininkas Br. Ginet - Pilsudskį, maršalo Juozapo Pilsudskio brolis ir etnografinės sekcijos sekretorius Krokuvos mokslo akademijoje, paskelbė 1916 metais Šveicarų Tautinių Tradicijų Archyvo aktuose labai įdomių žinių apie lietuvių kryžius. Savo straipsnyje prof. Pilsudskį sako, kad gal būt ypatingu Dievo Apvaizdos sutvarkymu, Lietuva ir dar labiau prie Baltijos jūros prisiglaudusi Žemaitija pasižymėjo ypatinga meile mediniams kryžiams nuo pačios atsivertimo į krikščionybę pradžios. Lietuviai buvo prisistatę tiek daug kryžių, kad lenkų poetas ir geografas Vincentas Pol 19 amžiaus viduryje Žemaitiją pavadino šventa Dievo žeme."
 
      “Iš tikrųjų, ir Lenkijoje bei Gudijoje, be mažų koplytėlių prie kryžkelių ir įėjimų į kaimus, randama daug ir pakelėse kryžių, bet joks kraštas negali susilyginti su Lietuva ir ypač Žemaitija. Ten, kaip tvirtina kun. Jucevičius 1840 metais, tarpas tarp vieno kryžiaus ir kito nebuvo didesnis, kaip kokia dešimtis metrų. Galima sakyti, kad kryžiai tapo neatskiriama krašto vaizdo dalis, kaip Olandijos vėjiniai malūnai neatskiriamai sutapo su kiekvienu panoramišku jos vaizdeliu. Lietuvos kryžiai buvo tvirtas ir visiems matomas tautos pamaldumo į Kristų įrodymas. Jie stovėjo ne tik prie kryžkelių, prie miestų ir kaimų, bet ir plačiuose laukuose, miškų gilumose ir net soduose bei daržuose prie ūkininkų sodybų.”
     Įstrigo man mintin pamokslo žodžiai: “Ką tu pasakytum, jei žmogus, suvežęs javus, uždegtų savo kluoną? Tu pasakytum, kad jis yra beprotis. Bet kodėl nieko nesakai, kai tas pats žmogus naikina kur kas didesni turtą už visų metų derlių, kai žudo savo sielą?”
 
     Mes tikime ir žinome dvasines vertybes esant aukštesnes už medžiagines. Teoretiškai pripažįstame dvasios pirmenybę, bet praktiškai gyvenime daugiausia tik medžiaginėmis gėrybėmis tesirūpiname. Dažnai neįstengiame atsisakyti bent trupučio tų žemiškųjų gėrybių, kad už jas įsigytume tų, kurias patys sakome esant vertingesnėmis.
 
     Veltui verkia tėvas ar motina dėl negero sūnaus darbų ar žodžių, jei nesirūpino visomis jėgomis vaikų auklėjimu. Žinome, kad yra daugybė ne nuo tėvų priklausančių sąlygų ir aplinkybių, kurios turi didelės įtakos į vaikus. Todėl niekas nekaltins tėvų, kurių vaikai pasuko klaidos keliais, jei jie darė visa, ką galėjo, geram vaikų auklėjimui. Bet daug, oi daug, kaltės už vaikų darbus priklauso tėvams.
 
     Ne paslaptis, kad yra daugybė tėvų, kurie turi laiko ne tik duonai uždirbti, bet ir pramogoms, ir pobūviams, ir kinams, teatrams, pasivažinėjimams, tik neturi jo savo vaikams. Užtenka jiems pinigų maistui, apdarui, pramogoms, tik jų labai “pritrūksta”, kai eina reikalas apie kelis dolerius vaiko sielos praturtinimui.
 
     Galėtume rasti begales pavyzdžių iš mūsų pilko kasdieninio gyvenimo, bet pasitenkinkime vienu. Nugalėjus daugybę sunkumų, buvo pradėtas leisti taip reikalingas vaikams laikraštėlis “Eglutė”. Ir gaila, leidėjai turėjo apsivilti, jų viltys žuvo, nes šis vienintelis lietuviškas vaikų laikraštėlis iki dabar tesusilaukė tiesiog juokingai mažo prenumeratorių skaičiaus. Jei nesulauks daugiau skaitytojų, “Eglutė” negalės išsilaikyti.
 
     Vaikai “Eglutę” mielai skaito, bet visa “nelaimė” — reikia trijų dolerių!.. Dolerius reikia gauti iš tėvų, o tėvai svarsto, ar “apsimoka”: trys doleriai — didelis pinigas!..
 Besiblaškanti siela
 
Gerbiamieji,
 
     Ilgai galvojau, kas man galėtų duoti rimtus atsakymus į rūpimus klausimus, bet, deja, neradau. Manau, kad neužtenka vien tik klausimo esmę liesti, bet reikia ir atsižvelgti į klausiančio asmens vidujini gyvenimą, duodant jam atsakymą. Be abejo, tai yra nelengvas dalykas. Gal “Laiškai Lietuviams” padės mano besiblaškančiai sielai surasti tai, ko ji ieško.
 
     Norėčiau paklausti, ar kunigas turi teisę ir pareigą nuvaryti vaiką nuo klausyklos. Jei taip, tai kokiais atvejais? Kas atsakys už to vaiko tolimesni gyvenimą?
 
     Taip pat pamokslo metu girdėjau, kad tie asmenys, kurie šmeižia žmogų ne patys ką nors išsigalvoję, bet tik kartodami tai, ką iš kitų yra girdėję, nenusideda. Nusideda tik pirmasis, nes tik jis padarė šmeižiamam žmogui vienokios ar kitokios skriaudos. Aš su tuo nenorėčiau sutikti.
 
     Jei leisite, kitą kartą atsiųsiu daugiau klausimų ir svarbesnių.
 
Jus gerbiąs
 
A. K.
 
Brangusis,
 
     Labai teisingai rašote, kad, norint duoti kam nors tikrai gerą nuraminantį atsakymą, neužtenka tik patį klausimą paliesti, bet reikia pažinti ir klausiančio asmens vidujinį pasaulį. Taigi, ir mes, tepažindami Tamstą tik iš šio trumpo laiškelio, tur būt, negalėsime visiškai patenkinti savo atsakymu į tuos du klausimėliu. Geriausia žmogų galima pažinti, atvirai su juo išsikalbant. Taigi, ir Tamstai, manome, būtų labai naudinga su kokiu nors prityrusiu dvasios vadu aptarti visus savo dvasinius reikalus, išdėstyti visus sielos rūpesčius, abejojimus ir sunkenybes.
 
     Neaišku, apie kokį “nuvarymą” nuo klausyklos Tamsta kalbi. Kunigas galėjo tą vaiką nuvaryti nuo klausyklos dėl to, kad už ką nors ant jo užpyko ir susinervino arba gal ramiai jam paaiškino, kad dėl kokios nors priežasties negali dabar duoti išrišimo, todėl jį atleido nuo klausyklos be išrišimo.
 
     Nei vienu nei kitu atveju tas vaikas nėra visam gyvenimui pasmerktas, jis gali eiti išpažinties pas kitą kunigą arba gal ir pas tą patį. Už savo tolimesnį gyvenimą turi atsakyti jis pats, nes nuo jo viskas priklauso. Teko sutikti tokių žmonių, kurie kada nors įžeisti kokio kunigo, visiškai nutolsta ir nuo Bažnyčios, pradeda nepraktikuoti religijos. Tai yra labai klaidingas elgesys, nes atskiras kunigas ir Bažnyčia nėra tas pats dalykas. Kunigas gali būti labai blogas, didelis nusidėjėlis, bet Bažnyčia yra ir visuomet pasiliks šventas ir tobulas Kristaus kūrinys. Jei Tamstai vienas kunigas nepatinka, gali kreiptis į kitą. Ir į bažnyčią žmogus eina ne sutikti gal labai nesimpatiško kunigo, bet simpatiškiausio ir geriausio savo draugo — Kristaus. Kai nesimpatiškas kunigas laiko Mišias, tai negalvok apie jį, kurs yra tik įrankis, bet žinok, kad vyriausias veikėjas yra pats Kristus. Mišių vertė visiškai nepriklauso nuo kunigo simpatiškumo ar šventumo, taip kaip meno kūrinys nepriklauso nuo teptuko, bet nuo tapytojo.