—    Bepigu jums kunigams, vienuoliams ir misijonieriams raginti: “Auginkite vaikus, auginkite vaikus!” Patys neauginę, nežinote, kiek vaikai kaštuoja pinigo, nervų ir prakaito. Jei patys būtumėte tikri tėvai, o ne “gerbiamieji tėveliai”, kitaip kalbėtumėte.
 
     — Mes negalime turėti vaikų. Kaip juos beišmaitintume, jei kasmet gimtų po vieną?
 
     —    Ar nėra protingiau gerai išauklėti ir aprūpinti vieną ar du vaiku, negu paleisti į pasauli būrį tamsuolių, alkanų kapitalistams vergų ir gal net kriminalistų?
 
     —    Man gydytojas uždraudė gimdyti, nes galiu mirti. Turiu silpną širdį.
 
     —    Esame gana turtingi ir sveiki, bet moteris griežčiausiai atsisako prisiimti antrą vaiką. Sako, kad jai pakanka vieno. Aš žinau, kad yra nuodėmė saugotis vaikų, bet ką aš turiu daryti? Esu dar jaunas, sveikas, kitos moters vesti nebegaliu, tą pametęs. Žmona nesutinka gyventi, kaip sesuo su broliu, o ir pats nežinau, ar įstengčiau. Kas man daryti? Ar aš turėsiu eiti į pragarą?
 
     Šitas laiškas yra skiriamas visiems ir visoms, kurių sąžines kankina čia iškeltieji klausimai. Bet, prieš atsakydamas į juos, nuoširdžiai prašau mieluosius skaitytojus prisiminti du dalyku.
 
     Viena: nei aš, nei kuris kitas kunigas, nei vyskupai, nei pagaliau pati Bažnyčia nesisavina teisės įsakinėti, kiek kuri pora privalo turėti vaikų. Tai yra pačių tėvų sąžinės reikalas.
 
     Antra: jei kada pasitaiko mano laiškuose vienas kitas aštresnis žodelis vengiantiems vaikų, tai jis nėra taikomas visiems bevaikiams, o tik vienai jų rūšiai. Mat, yra trys bevaikių rūšys: vieni nori vaikų, bet jų negali gauti. Kiti nenori ir neturi, nes nesinaudoja moterystės teisėmis. Treti, nė kiek nesivaržydami, džiaugiasi visais moterystės malonumais ir tyčia, prigimčiai priešingu būdu, neleidžia įsižiebti naujai gyvybei.
 
 Nevaisingieji
 
     Gilios užuojautos yra verti tie vyrai ir moterys, kurie visa širdimi trokšta kūdikių, bet nesulaukia, nes yra nevaisingi. Dievas mato jų slaptas ašaras, girdi jų maldas, atjaučia kenčiančias širdis ir, be abejo, gailisi jų. Ir jei vistiek palieka juos nevaisingus, tai tik todėl, kad Jo begalinė dieviškoji išmintis mato, taip esant geriau. Nevaisingos poros gali ir privalo rasti gilios paguodos nepalaužiamame pasitikėjime Dievo gerumu, padėdamos aprūpinti be tėvų likusius našlaičius, uoliai dirbdamos Kristaus Karalystės platinimui.
 
“Kaip brolis ir sesuo”
 
     Ne tik negalima smerkti, bet reikia pasidžiaugti tomis poromis, kurios negimdo dėl didesnės Dievo meilės ir, laisva valia susitarę, gyvena, kaip brolis su seseria, t. y., vienas kito neliesdami. Gyvo ir gilaus tikėjimo tautose tokių porų yra nemaža. Bažnyčia jas vertina labiau už gimdančias, jei jos taip elgiasi iš gerų ir kilnių motyvų. Tokie asmenys yra tikri didvyriai šiais nepažaboto kūniškumo laikais. Jie yra lyg tie švyturiai bešėlstančių geidulių jūrose. Juose apsireiškia dvasios ir malonės įtaka kūnui. Šv. Juozapas ir Marija yra šitų porų pavyzdys.
Ar jie tikrai negali?
 
     Trečioji vedusiųjų rūšis, atrodo, žiūri į moterystę, kaip į nuolatinį smaguriavimą, kaip į neribotą lytinės aistros tenkinimą. Vaikų jie nemyli, nenori ir visokiomis priemonėmis “saugojasi”. Bet ir jie kratosi ištvirkėlių vardo! Savo elgesį teisina silpna sveikata, skundžiasi neturį pakankamai turto didesnei šeimynėlei auginti. Panagrinėkime, ko yra verti tie pasiteisinimai.
 
     Daug žmonių akiplėšiškai meluoja, sakydami neturi pakankamai turto. Jie turi pinigų kas metai ar kas antri pirkti naują automobili. Turi pinigų brangiems baldams, turi keletą namų... tik neturi pinigų vaikams. Daug mažiau uždirbantieji gražiai augina būrelį vaikučių, o jie negali. Negali, nes nenori. Bendrai, turtingieji turi mažiau vaikų už vargingesniuosius. Vaikų saugojimasis yra turtuolių “išmislas”. Turtingesnieji nori save palepinti, kuo mažiau vargti, kuo daugiau malonumų paragauti, o vaikai yra našta. Todėl vaikų jiems nereikia, geriau augins keletą brangios veislės šuniukų. Nors ir tie kaštuoja, bet nėra vargo, naktimis jie neverkia. Pažiūrėsim, kaip tokie “vargšeliai” pasiteisins Dievo teisme!
 
Yra ir tikrai neturtingų
 
     Bet kodėl? Rimas ir Nijolė susituokė prieš pusantrų metų. Saugojasi vaikų, nes sako, kad pinigų neturi. Reikėjo namus įsirengti, baldus susipirkti, o pragyvenimas brangokas... Kai prasigyvens, tada, sako, ir vaikų turėsią.
 
     —    O ar jūs nežinojote prieš vestuves, kad dar nieko neturite?
 
     —    Žinojome.
 
     —    Tai kodėl tuokėtės, nebūdami pasirengę normaliam moterystės gyvenimui?
 
     _???
 
     —    Ar nesuprantate mano klausimo? Juk tai aišku, kaip dieną. Įsivaizduokime Juozą, atidarantį gydytojo kabinetą. Didelės raidės skelbia: “Ligoniai priimami nuo 9 iki 11 ryto ir nuo 3 iki 6 vakaro.” Ateina pirmasis pacientas. Ir štai “daktaras” Juozas prabyla: “Bičiuli, labai malonu Tamstą pažinti, bet nesupyk, kad aš dar negalėsiu Tamstos gydyti. Aš dar nebaigiau mokslo. Sugrįžk po dviejų metų, tada aš jau galėsiu Tamstai patarnauti. Tuo tarpu patariu kasdien išgerti po gero šampano butelį.” Ar ilgai leistų policija tokiam “gydytojui” verstis? Neesi pasiruošęs, tai negali pradėti nė rimto darbo.
 
     Bet štai vaikinai ir merginos žino nieko neturį normaliam šeimos gyvenimui pradėti, o tuokiasi ir vaidina vyrą ir moterį, apgaudinėja Dievą ir save. Ar nekvaila? O kad tai tik kvailybė tebūtų! Bet jie suklastoja Dievo planus, meilės gyvenimą verčia aistrų tenkinimu ir užsitraukia nelaimių nelaimes. Neturėtų vesti nė vienas, jei žino, kad po metų moterystės dar negalės priimti pirmojo savo meilės vaisiaus.
 
Kodėl neturi pinigų?
 
     Bent Amerikoje gimusių ir augusių jaunavedžių norėčiau paklausti, kodėl jie neturi susitaupę pinigų bent pradžiai gyvenimo? Vaikinai ir mergaitės čia paprastai tuokiasi po dvidešimtų metų amžiaus. Jau yra darbavęsi keletą metų, yra uždirbę gražių pinigėlių. O kur jie dingo? Taip, pasitaiko neišmintingų tėvų, kurie be jokio reikalo atima visą vaikų uždarbį ir nieko neatideda jų ateičiai. Bet ar daug tokių godžių tėvų rasi? Dažniausiai yra taip, kad vaikinai didžiąją dalį savo uždarbio praūžia su draugais ir draugėmis. Perka brangius drabužius, automobilius, dešimtinėmis leidžia visokiuose nakties urvuose. Mergaitės dažniausiai išmėto pinigus parėdams ir pramogoms. Ir štai po keletos metų reikia pradėti šeimyninį gyvenimą — nič nieko neturi. Arba tėvai turi duoti arba viską reikia pirkti išsimokėjimui. Kodėl? Kad nevartojo proto, kad netaupė. Jie nė negalvojo, kad po metų moterystėje gali atsirasti kūdikis, kad bus reikalingi pinigai. Argi dabar Dievas turėtų nusileisti jų vėjavaikiškumui ir leisti metus kitus ūžti moterystėje be vaikų, kaip ūžė prieš vedybas? Ir tai neturi būti nuodėmė dėl to, kad jiems taip patinka? Jei kas nors šiek tiek supranta, kas yra Dievas, tam yra aišku, kad Jis tokių laiminti negali.
 
Po keletos metų moterystėje
 
     Petras su Ona jau penkiolika metų, kai vedę. Augina vieną vaiką. Sako, daugiau negali, nes neturi pinigų. Šalia jų gyvena Jurgis su Morta. Dar tik dešimts metų moterystėje, o jau turi keturis sūnus. Ir Jurgis ir Petras dirba toje pačioje dirbtuvėje , tą pati darbą, prie tų pačių mašinų, gauna tą patį atlyginimą. Jurgis ne tik augina keturis vaikus, bet turi savo gražius namus, automobilį ir dar vieną kitą šimtinę banke. Petras nei savo namų neturi nei automobilio. Vaikščioja apšepęs, pavydi Jurgiui ir dejuoja, skundžiasi vargingu gyvenimu. Kur dingsta jo uždarbis? Daktarams neišpila, nes ir pats ir žmona sveiki. Jo pinigais praturtėjo ne viena karčiama, ne vienas ištvirkimo lizdas pasipelnė. Kiek jis prašvilpė bekortuodamas, dar daugiau “arkliukai” nunešė. Žmonelė taip pat mėgsta pramogas. Tai taip ir sutirpsta pinigėliai, ir nebelieka vaikams auginti.
 
     Ar jie galės pasiteisinti Dievo teisme savo neturtu? Ir štai todėl, kad jie nenori taupyti, kad nori ulioti, plačiai gyventi, Dievas turėtų leisti jiems piktai naudotis moteryste ir tai nelaikyti jiems nuodėme? Tai būtų Dievas!
 
Kiek tūkstančių reikia?
 
     Iš tiesų, kiek tūkstančių reikia turėti banke vaikams auginti? Ar reikia vaikų laimei prabangos ir lepinimo? Ar reikia jiems brangiausių drabužėlių, skaniausių kąsnelių, įmantriausių žaislų? Ar nėra laimingų žmonių, nors ir be aukštųjų mokslų? Ar nėra nelaimingų milijonierių ir mokyčiausiųjų tarpe? Ne turtai, ne lepinimas, ne aukštieji mokslai neša žmonėms laimę, bet meilė, geras išauklėjimas, darbštumas, išauklėtas charakteris ir nuoširdi Dievo meilė. Ne tūkstančius reikia skaičiuoti, o nuoširdžiai savęs klausti, ar su dabartiniu turtu ir sveikata galėsi nors kukliai, bet sočiai išmaitinti dar vieną vaikutį. Jei taip — gali be baimės jo laukti. Bet nedaug kas taip galvoja. Paprastai galvojama, kiek bus vargo, kiek darbo, kiek teks nemiegoti, kiek rūpintis... Nebus galima išeiti, pasilinksminti. Juk taip kalba gryniausia savimyla, o ne tikroji meilė.
 
     Milijonams vaikučių uždaromi vartai į gyvenimą ne dėl stokos maisto, bet dėl stokos grynos meilės ir pasiaukojimo. Ir tai dėl to, kad vyrai ir moterys atsisako mylėti, atsisako aukotis, Dievas turi jiems nusileisti, leisti jiems elgtis moterystėje prieš savo prigimtį ir paskui dar amžinąja laime atlyginti! Tai man būtų Dievas!
 
 Tikrieji vargšai
 
     Buvo, yra ir bus tikrų vargšų, neturtėlių. Ar tai dėl silpnos sveikatos, ar dėl įvairių nelaimių, ar dėl stokos sumanumo, bet ne dėl blogos valios, jiems tikrai nevyksta prasigyventi. Dažnai nė galų su galais nesuduria. Ir alkis ne retas svečias jų pastogėje. Kur būtų jų protas gimdyti vaiką po vaiko? Tokiems, atrodo, tikrai turėtų būti galima “pasisaugoti."
 
     Arba štai moteris sunkiai serga, kuone miršta su kiekvienu mažiuku. Arba paliegęs vyras neįstengia uždirbti duonos. Tokiems taip pat turėtų būti leidžiama “pasisaugoti”.
 
     Bet jiems, kaip ir visiems kitiems, yra vienas apsisaugojimo būdas, geras, nenuodėmingas. Kas nenori sušlapti, tas tenebrenda į vandenį. Kas nenori nudegti, tenekiša rankos į ugnį. Kas negali ar nenori turėti vaikų, tas te nė nepradeda to veiksmo, kuris yra skirtas susilaukti kūdikių.
 
     Tūkstančių tūkstančiai vaikinų ir mergaičių gyvena sveiki, linksmi ir laimingi be lytinių veiksmų iki pat moterystės. Turint gerų norų ir prašant Dievo pagalbos, tai galima ir moterystėje. Susivaldymas nuo lytinių santykių moterystėje yra vienų viena nenuodėminga, natūrali ir sveika priemonė pasisaugoti vaikų. Tik ji yra nepopuliari smagurių ištroškusiems ir nieko sau neatsakantiems moderniesiems pagonims.
 
     Iš pat mažens modernusis žmogus yra mokomas sau pataikauti, nieko nekentėti, savęs nevaržyti. Toks lepūnėlis, lepūnėlė, aišku, neįsivaizduoja, kaip gali gyventi moterystėje ir susivaldyti. Gyvulinė žmogaus pusė yra visiškai apvaldžiusi dvasią. Aistra yra aptemdžiusi sveiką protavimą, sukietinusi širdis, nubloškusi žmones į neprotingų, tik instinktais gyvenančių sutvėrimų eiles. Nežabojamos lytinės aistros aptemdė žmoguje Dievo paveikslą, nustatė jį prieš savo Kūrėją ir padarė kūno vergu. Vergas nėra laimingas. Lytinis šėlimas, kaip ir girtuoklio ūžimas, anksčiau ar vėliau baisiai atsikeršija. Bet apie tai kitą kartą.
 
Tautos meilė
 
     Kas, kas, bet jau lietuvių tauta tai vien tik dėl savo ateities turėtų kuo griežčiausiai pasmerkti “saugojimąsi vaikų”. Laikraščiuose, susirinkimuose, organizacijose šaukiama, raginama nepamiršti Lietuvos, kovoti ir aukotis, nieko nesigailėti jos laisvei. Veltui liesime rašalo upes, veltui dėsime kad ir milijonus dolerių, veltui lies kraują partizanai, jei mūsų tėvai ir motinos neduos mūsų tautai prieauglio. Lietuvių tautai dabar yra reikalinga daug vaikučių, kad būtų dar kam sugrįžti į laisvą Lietuvą. Jei ne Dievo meilė, tai bent tautos meilė tepadeda nugalėti savimylą, ištižimą ir teatveria gausius gyvybės šaltinius! Tauta kovoja su priešu, kad tas jos nesunaikintų ir pati save žudo, besisaugodama prieauglio! Kokia šiurpi kvailybė! Tautos veikėjai šaukia į pasaulio sąžinę sustabdyti nekaltų žmonių, moterų ir vaikų žudynes, o daugelio tautiečių, net ne vieno tų vadovų sąžinės yra kurčios Dievo ir prigimties balsui palaikyti savo tautą, gimdyti vaikučius. Koks protų sumišimas! Nežabojamos lytinės aistros šiandien žudo pasaulį; sėkmingiau net už pačius komunistus žudo ir mūsų tautą. Veltui maldausime Dievą gelbėti tėvynę, jei patys tėvai atstums to Dievo teikiamą tautos ateitį — vaikučius.
 
Kunigas Jonas.
 

NAUJAS ADRESAS
 
NUO RUGPIŪČIO PRADŽIOS, TĖVAMS JĖZUITAMS PERSIKELIANT Į NAUJA VIETA, IR “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” ADRESAS BUS: 5541 S. PAULINA ST., CHICAGO 36, ILLINOIS, U.S.A.
 
TELEF. HEmlock 4-1677.
 
 
KAS DABAR UŽSISAKO “L.L.”, JUOS GAUS IKI KITŲ METŲ TO PATIES MĖNESIO. PIRMŲJŲ NUMERIŲ JAU NEBETURIME.