Kunige, Jonai!
Jau laikas Bažnyčiai peržiūrėti savo skelbiamų tiesų bagažą!
Gyvenimas nestovi vietoje. Visur pažanga! Visi mokslai nusikrato senais prietarais, tik viena Katalikų Bažnyčia tebeperša žmonėms tas pačias dogmas, nežiūrėdama, ar jos betinka 20 amžiaus žmogui, ar ne. Juk kiekvienas apsijuoktų, jei šiandieną užsispyręs gyventų viduramžių civilizacijos rėmuose. Ar mes katalikai neišsistatome pajuokai, įsikandę besilaikydami senų senovės papročių?
Imkime, kad ir skyrybų klausimą moterystėje. Gal buvo reikalinga surišti nekultūringą, pusiau laukinį žmogų nebeatmezgamu mazgu. Kitaip jis gal nebūtų įsigijęs atsakomybės jausmo savo šeimai. Bet taip varžyti mūsų laikų žmogų yra didelė klaida. Ar mes neišskiriame du susipjovusiu šuniu? Ar žmogus ne brangesnis už šunį? Kur išmintis neleisti išsiskirti nuolat besiriejančiai porai ir taip versti ją metų metus kankintis?
Šitas skyrybų pavyzdys yra tik vienas iš eilės kitų. Bet jis, mano nuomone, yra labai opus ir svarbus. Juk šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių meta Katalikų tikėjimą dėl tokio nepajudinamo Bažnyčios užsispyrimo ir surambėjimo pasenusiose gyvenimo formose. Kuone visos kitos krikščionių bendruomenės jau yra prisitaikiusios prie mūsų laikų reikalavimų. Kodėl negali prisitaikyti Katalykų Bažnyčia?
Suprantu, Jūs, kaip kunigas, privalote ginti Bažnyčios pozicijas. Jūs negalite pjauti šakos, ant kurios sėdite. Bet, vardan žmoniškumo, jūs kunigai ir vyskupai pasistenkite įsijausti į žmonių kančias ir nors piršta pajudinkite nepakeliamoms naštoms palengvinti tiems, kurie nebegali jų pavilkti! Ar Bažnyčia nesigiria esanti meilės religija? Kaip galima suderinti su meile tokį jos kietumą?
Atleiskite, Kunige Jonai, kad taip žiauriai atvirai Jums rašau! Kalbu šimtų vyrų ir moterų vardu, kurie nedrįsta Jums to pasakyti. Gyvenimas moterystėje gali tapti be galo žiaurus, ko ir Sveikas negalite nepastebėti. O žiaurių dalykų negalima aprašyti švelniais žodeliais. Laukiu aš ir tūkstančiai laukia žmoniško, šilto, užjaučiančio žodžio, o ne to, kaip titnagas kieto: “Tu privalai!” — nors čia ir galą gautum.
Jus gerbiąs
Juozas L.
Brangusis Pone Juozai!
Nežinau, ar bus mano atsakymas toks “žmoniškas, šiltas ir užjaučiąs”, kokio Jūs laukiate. Labai noriu, kad jis toks būtų. Deja, negyvas raides negalima prikrauti tos šilimos, kurią pajustumėte gyvame žodyje. Prašau priskirti visus šio laiško trūkumus žmogaus silpnumui, o ne stokai geros širdies.
Trumpame savo laiške iškeliate du labai svarbiu klausimu. Pats svarbiausias, Jums ir šimtams kitų labiausiai rūpintis klausimas yra išskyrimas nelaimingai apsivedusių porų. Jūs, atrodo, esate įsitikinęs, kad čia kalti tik vyskupai ir kunigai, kurie kažkokiais sumetimais, nenori prisitaikyti prie moderniojo gyvenimo reikalavimų. Tas Bažnyčios laikymasis “senų gyvenimo formų” yra antrasis klausimas. Į jį atsakysiu pirmoje vietoje, nes tada bus lengviau suprantamas pirmasis.
Kodėl Bažnyčia užsispyrusi?
Kiekvienoje mašinoje yra įvairių dalių. Vienas jų gali pakeisti kitomis be didesnių nuostolių. Kitų jokiu būdu negali pakeisti nesunaikinęs pačios mašinos. Gali, pavyzdžiui, išimti automobilio langus, duris, gali nukelti stogą, gali išmesti šildytuvą, radiją, minkštas sėdynes ir vis dar bus šiok toks automobilis. Bet numauk ratą, arba išimk motorą ir stok! Nors ir puikiausiai Jūsų “mašinėlė” atrodytų, bet jau nebevažiuosi.
Ir Bažnyčioje yra antraeilių dalykų, kurie be nuostolių tikėjimui keitėsi, keičiasi ir keisis. Bet yra esminių dalyku, kurių nebus galima pakeisti niekada, nors ir milijonai metų praeitų. Tik paimk mūsų tikėjimo išpažinimą (“Tikiu į Dievą Tėvą...). Čia kiekvienas sakinys yra amžina, nesikeičianti tiesa. Nors vieną jų išmetus, Katalikų Bažnyčia nebebūtų Kristaus įsteigtoji Bažnyčia. Kas nenori pripažinti tokių niekada nesikeičiančių tikėjimo tiesų, tas jau yra iškrypęs iš tiesos kelio ir su tokiu Bažnyčia negali rasti bendros kalbos. Ar tik Bažnyčia? Ne! Juk ir matematikoje ir biologijoje ir kitose mokslo šakose yra amžinų nesikeičiančių tiesų — dėsnių. Visuomet buvo, yra ir bus, tiesa, kad du kart du yra keturi, o ne penki ir ne pustrečio. Visuomet reikėjo, reikia dabar ir visada reikės imti kokio nors maisto žmogaus gyvybei palaikyti. Visuomet gyvybė gimsta tik iš gyvybės, ir t.t.. Kodėl negali būti amžinų tiesų tikėjimo dalykuose? Koks čia būtų “modernumas” išmesti tą ar kitą tiesą, kad jai suėjo tūkstantis ar du tūkstančiai metų? Didžiosios, pagrindinės gyvenimo tiesos yra visada senos ir visada jaunos; modernios, kaip ir pats visatos Viešpats, kuriuomi susižavėjęs šv. Augustinas šaukia: “O pulchritudo semper antiqua et semper nova!” Mūsiškai: “O, tu visuomet senas ir visuomet naujas groži!”
Tik pagalvokime, p. Juozai, kokių nesąmonių prieitume, nepripažindami niekada nesikeičiančių, amžinų tiesų. Jei prieš penketą šimtų metų Dievas baudė pragaru metimą vienos ir ėmimą kitos žmonos, o šiandieną už tą patį darbelį Jis atlygintų dangumi, ar tie senovės pasmerktieji negalėtų teisingai šaukti: “Viešpatie, kur tavo teisingumas?” Ir jei mes šiandieną turėtume galvoti, kad po vieno kito šimto metelių vėl bus nauji dorovės įstatymai, naujos tiesos, kodėl mes turėtume laikytis dabartinių, jei jos mums nepatogios? Pagrindinės tikėjimo tiesos, arba dogmos, ir pagrindiniai dorovės įstatymai, visai žmonijai, visiems laikams turi būti tie patys, nepakeičiami, jei yra amžinas, teisingas, išmintingas ir mylįs Dievas.
Kas gali pakeisti?
Kiekvienoje valstybėje ir draugijoje įstatymus panaikinti ar pakeisti gali tik tas, kas juos išleido arba tas, ką leidėjas įgaliojo. Tas pats ir Bažnyčioje. Katalikų Bažnyčioje randame įvairių įstatymų. Tarp jų yra jos pačios išleistų ir paties jos Kūrėjo, Viešpaties Jėzaus Kristaus duotų. Savo išleistus įstatymus Bažnyčia gali keisti ir, atsiradus rimtam reikalui, keičia. Bet Kristaus duotų įstatymų Bažnyčia keisti negali, nes Jis jai tos galios nesuteikė. Nesuardoma moterystė kaip tik ir yra vienas iš tų ne Bažnyčios išleistųjų įstatymų ir todėl, nors vyskupai ir kažin kiek norėtų, jie neturi teisės jo pakeisti.
“Tai neverta vesti”.
Išsiskyrimų ieškojimas moterystėje nėra moderniųjų laikų išradimas. Prisiminkite šv. Mato Evangelijos 19 perskyrimą, kur aprašo Kristaus atsakymą parisiejams. Kristus, Dievo Sūnus, čia liudija, kad Dievas, sutvėręs vyrą ir moterį, sujungė į vieną kūną. Todėl tai, 'ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (3-6 eilutės). Ir kai parisiejai paklausė: “kam gi Mozė liepė duoti persiskyrimo raštą ir paleisti (moterį J. K.), Kristus atsako: “Mozė leido jums paleisti savo žmonas dėl jūsų širdžių kietumo, o pradžioje taip nebuvo” (8 eil.). Kitais žodžiais tariant, Išganytojas liudija, kad Dievas, sukūręs vyrą ir moterį, sujungė juodu nebeatri-šamu ryšiu. Žymiausio žydų vado Mozės duotasis leidimas išardyti moterystę nebuvo Dievo duotas. Jis, Mozė, nusileido žydų “kietų širdžių” reikalavimams. Bet jis neturėjo teisės taip padaryti! “Pradžioje taip nebuvo”. Ir toliau Kristus, Naujojo Įstatymo Kūrėjas, atgaivina, atstato pirmąjį Dievo įstatymą: “aš jums sakau, kas tik paleidžia savo žmoną... ir kitą veda, svetimoteriauja, ir kas paleistąją veda, svetimoteriauja”. Svetimoterystė, kaip žinome, visada ir visose tautose buvo suprantama, kaip nusikaltimas.
Mokiniai puikiai suprato Išganytojo mintį! “Jei jau toks vyro dalykas su moterimi”, t. y. jei jau nebegalima paleisti ir vesti kitos, “tai neverta vesti” (10 eil.).
O koks aiškus šv. Povilo apaštalo žodis korintiečiams! “Tiems, kurie yra surišti moteryste, įsakau ne aš, bet Viešpats, kad moteris nesiskirtu nuo vyro; o jei atsiskirtų, kad pasiliktų netekėjusi, ar sususitaikytų su savo vyru. Taip pat vyras tenepaleidžia savo žmonos” (1 Kor. 10 — 11). Prašau pastebėti, kaip aiškiai apaštalas pabrėžia, kad tas įsakymas nėra jo, nėra Bažnyčios, o Viešpaties. Ir tas įsitikinimas liko Bažnyčioje iki mūsų dienų. Todėl visos pastangos suminkštinti “kunigų ir vyskupų širdis” turi eiti niekais. Kokia nauda, koks malonumas dvasiškijai nustatyti prieš save tikinčiuosius, matyti, kaip ne vienas meta savo tikėjimą, jį pajuokia, puola! Bet Bažnyčia atsimena kitą to paties apaštalo žodi: “nors mes ar angelas iš Dangaus skelbtų jums kitą evangeliją, ne taip kaip mes jums skelbėme, tebūnie atskirtas!... Nes ar aš dabar ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Ar aš stengiuos įtikti žmonėms? Jei dar norėčiau įtikti žmonėms, aš nebūčiau Kristaus tarnas” (Gal. 1,8). Bažnyčia nėra palikta žmonėms pataikauti, o rodyti jiems tikrąjį, vienintelį kelią į amžinąją laimę. Ir jei ji to savo paskyrimo išsižadėtų, ji nebebūtų Kristaus įkurtoji Bažnyčia.
Tiesa, Jūs minite, kad kitos krikščioniškosios bendruomenės (sektos) prisitaikiusios moderniųjų laikų reikalavimams. Taip, daugelis prisitaikė. Jos todėl galėjo taikytis, kad nėra Kristaus įkurtoji Bažnyčia, o žmonių padaras. Joms tinka Išganytojo žodis apie gerąjį ganytoją ir samdininką. Samdininkui nerūpi avių labas. Pamatęs vilką, jis bėga ir palieka avis jų pačių likimui. Panašiai ir daugelis neva krikščioniškų sektų palieka savo tikinčiuosius jų pačių likimui. Kristaus Bažnyčia to padaryti negali. Ji negali iškreipti, pakeisti ar panaikinti savo Kūrėjo paliktų įstatymų.
Trumpai suglausiu, ką norėjau Jums šiame laiške išdėstyti. 1. Yra amžinų, nepakeičiamų tiesų ir įstatymų, kurių jokia žmonijos kultūrinė pažanga negali pašalinti. 2. Tų tiesų skaičiun įeina ir tai, kad moterystė yra nesuardoma: pamesti vieną ir vesti kitą moterį Dievas neleidžia, todėl kunigai ir vyskupai nieko negali padaryti. Kituose laiškuose stengsiuos Jums parodyti, kad ta Dievo tvarka moterystei yra visos žmonijos labui, o ne jos nelaimei.
Jus Kristuje mylįs
Kunigas Jonas