P. DAUGINTIS, S. J.

     DABARTINE mūsų ūkine ir socialine visuomenės santvarka dauguma žmonių yra nepatenkinti. Darbininkai kaltina kapitalistus, kad jie išnaudoją darbo klasę, kuri turinti kęsti skurdą, o nekartą ir alkį. Darbdaviai skundžiasi darbininkais, kad jie blogai ir tingiai dirbą, tačiau vis reikalaują aukštesnių atlyginimų nuolatiniais streikais. Smulkūs pramonininkai ir prekybininkai nepatenkinti didelių fabrikų savininkais, kam jie savo konkurencija juos slopiną. Ūkininkai skundžiasi miestiečiais, kad jie tegauną menkas kainas už savo gaminius, o patys už viską turį brangiai mokėti. Dėl to kaimiečiai dažnai palieka žemę ir veržiasi į miestus. Mažesnieji miestai ir provincija dejuoja, kad esą skriaudžiami didmiesčių. Taigi, liberalistiškai kapitalistinė visuomenės santvarka netarnauja visų jos sluoksnių žmonių gerovei.

     Nors liberalai reikalauja visiškos ūkinės laisvės ir valstybės nesikišimo į ūkinius reikalus, tačiau patys yra priversti šauktis valstybės pagalbos prieš kitų klastingą konkurenciją ir prieš streikuojančius, maištaujančius darbininkus, kad apgintų jų fabrikus ir gyvybes. Taip valstybė įgauna vis didesnės ir didesnės valdžios ūkiniame gyvenime.

     Bet ir socialistų, komunistų bei fašistinių grupių atidavimas ūkinio gyvenimo į valstybės rankas nedavė laukiamų vaisių. Plačiųjų masių padėtis, bendrai imant, nepagerėjo. Vietoje daugelio darbdavių ir kapitalistų atsiranda tik vienas — valstybė, kuriai jau nebegalima priešintis. Su netekimu privačios ūkinės laisvės nebetenkama ir politinės bei pasaulėžiūrinės laisvės. Bendrai, valdžia iš viršaus niekados nepajėgė ir nepajėgs vesti įmonių ūkinio gyvenimo, nes visados jai truks reikiamo techninio ir administracinio pajėgumo bei prekybinio lankstumo.

Rosalba Carriera CECILIJOS BARBERIGO PORTRETAS

Drezdeno meno galerija

Organiška santvarka

     Užtat katalikų socialinė doktrina ieško tokios ūkiškai socialinės santvarkos, kur būtų išlaikoma laisvė su privačia ūkine iniciatyva ir ūkinės gėrybės bei bendrasis gėris tarnautų visų žmonių ir grupių gerovei. Panašiai kaip tvarkingoje šeimoje visi tarnauja šeimos gerovei, tačiau kiekvienas narys išlaiko savo laisvę ir savarankiškumą. Arba kaip žmogaus kūne, kur kiekvienas organas atlieka savo funkciją ir uždavinį, o tačiau tarnauja visam kūnui ir yra jo aprūpinamas; o žmogaus dvasia nė nežino visų savo organų veikimo smulkmenų ir įsikiša tik ypatingais atvejais. Taip ir žmonių bendruomenėje, tame didžiuliame socialiniame kūne, kiekviena ūkinė ar profesinė grupė, gerai atlikdama savo funkciją, tarnauja visų bendrajai gerovei. Tad reikia leisti pačioms grupėms, tiems ūkiškiems ar socialiniams organams, tvarkytis, o bendruomenės valdžiai palikti tik pareigą kreipti jų visų veiklą bendrajai gerovei ir įsikišti tik tais atvejais, kai reikia pagelbėti kuriai nors grupei atlikti savo uždavinį.

     Katalikai sociologai tai išreiškia garsiuoju subsidiarumo dėsniu: mažosios žmonių bendruomenės turi galią savarankiškai atlikti savo uždavinius, aukštesniosioms bendruomenėms įsikišant tik reikalingos pagalbos — subsidijos atveju. Juk žmonės nori laisvai tvarkyti savo bendruosius reikalus. Mažosios bendruomenės geriausiai juos pažįsta. Kur jos vienos nepajėgia jų atlikti, ieško pagalbos, susijungdamos į didesnes bendruomenes. Taip organiškai jungiasi ir bendradarbiauja mažosios bendruomenės su didesnėmis ir su aukščiausia arba politine bendruomene — valstybe. Tai yra organiška visuomenės santvarka. Ji vadinama įvairiais vardais. Priklauso nuo to, iš kokio taško žiūrima. Ji yra vadinama kultūrine autonomija, kai švietimo ir kitus kultūros reikalus tvarko pačios religinės, tautinės ar profesinės grupės. Ši santvarka labiausiai yra pripažįstama ir vykdoma savivaldybiniame valdyme miestų, valsčių, apskričių ar rajonų. Ji vadinama ir federaline santvarka, kai didelės krašto sritys, pvz., kantonai, provincijos ir net valstybės, susijungia į vieną valstybę. Šios rūšies valstybės yra J.A.V., Brazilija, Vakarų Vokietija, Šveicarija. Jeigu pilnai būtų įvykdytas savivaldybių principas, tai kaimų ir miestelių žmonės būtų daug geriau aprūpinti ir taip nesiveržtų į didmiesčius. Tuo būdu būtų išvengta daug socialinių sunkumų. Taip pat jei įsigalėtų federalizmas didelėse valstybėse ir tarptautinėje plotmėje, žmonės gyventų daug turtingiau ir būtų išvengta daug baisių karų.

Profesinės savivaldybės

     Kai pereiname į ūkinę, profesinę sritį, tai ši santvarka daugelio yra vadinama ūkine savivalda. Įvairių ūkio šakų ir profesijų žmonės savaime sudaro tam tikras ūkiškas bendruomenes, sociališkai ūkinius organus, aprūpinančius visuomenę įvairiais produktais ir tarnybomis (sveikatos, švietimo, susisiekimo). Jos privalėtų organizuotis į profesines savivaldybes, socialiniai ūkinius kūnus, kurios, nuo lotyniško žodžio "corpora", vadinamos korporacijomis. Korporacijos savo tarybų, valdybų ir komisijų pagalba tvarko visą savo ūkio šakos ar profesijos gyvenimą, kreipdamos jį į bendrąjį gėrį ir rūpindamosios, kad visi jos nariai gautų jiems prideramą dalį iš bendrojo gėrio. Korporacijos leidžia taisykles, statutus, potvarkius, turinčius įstatymo galią; vienu žodžiu, jos atlieka savo verslo šakos profesinę, socialinę, juridinę, ūkinę ir politinę funkciją. Korporacijų atstovybė — Profesinis Senatas — būtų aukščiausias krašto ūkinis organas, apsprendžiąs visą krašto ūkinį gyvenimą. Taigi, korporatyvinė arba profesinė visuomenės santvarka, vietoje neatsakingų privataus intereso klasių su savo kovingai nusiteikusiais sindikatais, pastatytų tam gyvenimui tvarkyti visuomeniškai atsakingas organizuotas ūkines ir profesines bendruomenes.

     Į korporacijų valdomuosius veiksnius įeitų tiek darbdavių, tiek darbininkų atstovai, jų pačių išrinkti. Atstovai turėtų lygias teises. Darbininkai, dalyvaudami visuose korporacijų rinkimuose ir per savo atstovus visuose tarybų, valdybų ir komitetų svarstymuose bei sprendimuose, įgytų lygias teises su darbdaviais savo verslo ir viso krašto ūkinių bei socialinių reikalų tvarkyme. Tai padėtų darbininkams persiimti praktiškos lygybės ir atsakomybės sąmone už savo ūkio šakos ir viso krašto gerovę. Ši lygybės ir atsakomybės sąmonė padėtų pašalinti taip pragaištingą dabartinės visuomenės susiskaldymą į kovojančias darbdavių ir darbininkų klases.

     Tokiu būdu korporatyvinė visuomenės santvarka be kruvinų revoliucijų įvykdytų epochinę mūsų amžiaus pasiuntinybę — taikiu keliu padėtų darbininkijai atsistoti drauge su kapitalo ir elito žmonėmis prie tautos ūkio ir kitokio socialinio gyvenimo vairo. Tai būtų socialinės demokratijos įgyvendinimas ir visų visuomenės sluoksnių žmonių lygybės praktiškas pasireiškimas kasdieniniame gyvenime. Vis labiau apsišviečiančios ir visuomeniškai subręstančios darbininkijos akivaizdoje profesinė reprezentacija yra moderniosios demokratijos didysis įsakymas, lemiąs jos gyvenimą ar mirtį.

Žvilgsnis į ateitį

     Gaila, kad ūkinė savivalda arba korporatyvinė visuomenės santvarka tik po truputį žengia pirmyn. Kai kuriuose kraštuose yra daroma bandymų vienoje ar kitoje ūkio šakoje ją įvesti ar bent kurį nors organą sudaryti, pvz., daugelyje fabrikų yra įmonės tarybos, lygiateisės komisijos ginčams spręsti ir kai kur ūkinės krašto tarybos. Tačiau joms dar toli iki autentiškos organizuotų profesijų santvarkos. Paprastai jos neapima visų tos ūkio šakos žmonių, yra ar bent buvo centrinės valdžios vykdomieji organai, kaip pvz., Italijoje fašistų ar Austrijoje Dolfuso laikais, arba neturi viešosios teisės institucijų galios (plačiau apie tai žiūr. autoriaus straipsnį "Korporatyvizmo paveikslai", Aidai, 1956 m. 62 psl.).

     Tačiau ūkinė savivalda drauge su profesine santvarka anksčiau ar vėliau bus įvesta, kaip visur dabar yra įvestos, pilnai ar dalinai, miestų, apskričių ir provincijų savivaldybės. Subsidiarumo dėsnis, reikalaudamas profesinių savivaldybių, tik vykdo tvarkingą žmogaus laisvės pasireiškimą ūkinėje ir socialinėje srityje, darniai jį derindamas su bendruoju gėriu.

     Reikia stengtis įvesti tokias demokratines bendruomeninio gyvenimo formas, kurios padėtų darbininkų ir liaudies masėms pasijusti lygiateisiais visuomenės nariais, besinaudojančiais visomis ūkinėmis ir kultūrinėmis krašto gėrybėmis gyvenimo tikrovėje, o ne tik popieriuje. Kitaip — masės nueis jų ieškoti fašistinėse ar proletariato diktatūrose.