ŠIAME NUMERYJE :

Gyvenimas apsprendžia tikėjimą
Liurdo stebuklas
Krikščionybės kelias
Lietuvon
Apie perankstyvas vedybas
Kaltė ir atleidimas
Laikraštininko atsivertimas
Naujos knygos

1959 M. GEGUŽĖS MEN. (MAY) VOL. X. NO. 5

T U R I N Y S

Gyvenimas apsprendžia tikėjimą — A. Grauslys 131

Ir Lietuva dalyvaus pergalės triumfe — Vysk. V. Padolskis 137

Krikščionybės kelias Lietuvon — Z. Ivinskis 139

Paul Gauguin — Redakcija .. 144

Stebuklingas pagijimas Liurde — Dr. P. Celiešius 145

Motina — J. Miškinis ...... 149

Apie perankstyvas vedybas — P. Alšėnas 151

Kaltė ir atleidimas — A. Kezys, S. J. 153

Laiškas Redakcijai — P. Rabikauskas, S. J. 156

Laikraštininko kelias katalikybėn — Dr. J. Prunskis 157

Naujos knygos — Redakcija 160

“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.

Admin. — Petras Kleinotas, S. J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Thompson, Conn. Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press

 

Paul Gauguin Sūnaus Emilijaus biustas Baltas marmuras

 

MOTINA, MAN SAULĖ TAVO VEIDĄ MENA,
VARGO RAUKŠLĖS ŠVIEČIA KAIP ŽVAIGŽDŽIŲ KELIAI,
VISĄ ŠITOS ŽEMĖS KLAIDŲ KELIĄ MANO
TEGU ŠVIES MAN TAVO VEIDO SPINDULIAI.

B. Brazdžionis

DŪZGĖ VIS RATELIS, SUKO SIŪLAIS PAKULAS,
SUKO SIŪLAIS NERIMĄ MOTINOS ŠIRDY:
KOKIOS VĖTROS SŪNŲ, JOS JAUNUTĮ SAKALĄ,
BLAŠKO ŠIĄNAKT? KRINTA AŠARA GRAUDI.

 

V. Jonikas

IR ILGESYS BEDUGNĖMS AKIMIS ... DIDŽIULIS ...
GRĮŽTI Į MOTINOS BALTOMS LANGINĖMIS NAMUS,
KUR JI PO ŠILKINE VEJA GIMTOJOJ ŽEMĖJ GULI,
KUR BERŽAS VERKIA PRIE JOS KAPO NERAMUS.

 

J. Augustaitytė-Vaičiūnienė

O TIKIU, DAR PINSIM VAINIKUS JURGINIŲ
R PARNEŠIM MAMAI LAUKO AGUONĖLIŲ.

O KIEK DŽIAUGSMO BUS, TIK MES TEŽINOM,
KURIE AŠARAS IR RŪPESČIUS PAKELĖM.

 

B. Gaidžiūnas

A. GRAUSLYS

Dievo meilė ir malonė įtikina

A D galima turėti tikėjimą įrodančių argumentų ir būti doroviniai nusiteikusiam, o tačiau neturėti įsitikinimo tikėjimo tiesa, tai įrodo beveik jau sustoję ant netikėjimo ribos apaštalų svyravimai, kai, nukryžiavus Kristų, jiems atrodė, kad viskas jau baigta. Jie pamiršo net paties Kristaus jiems skelbtą prisikėlimą. Drąsus, nesvyruojantis įsitikinimas nusileido į jų sielas tik Sekminių dieną su dieviška šv. Dvasios malone.

     Dievo malonė gali būti įvairiai aptariama. Čia, mūsų kalbamu klausimu, įsidėmėtini du aptarimai. Pirmiausia, Dievo malonė yra dieviškas gyvenimas, sakramentų pagalba perkeltas į mūsų sielą, kurs mus sugiminiuoja su Dievu ir tam tikra prasme sudievina. Bet Dievo malonę galima aptarti ir kaip mūsų sielos stovį, kai žmogus yra Dievo mylimas ir jis pats Dievą myli. Tuos abudu aptarimus, kurių antrasis kyla iš pirmojo, gretindami, susekame, kad Dievo meilė ir malonė yra lygiareikšmės sąvokos. Reiškia, kas turi Dievo malonę, tas Dievą myli, nors tos meilės ir nejaustų savo širdyje. Kas Dievo malonės neturi, t. y. kas gyvena sunkios, neapgailėtos ir neatleistos nuodėmės stovyje, tas Dievo nemyli, nors tokiam žmogui, jausmais vadovaujantis, ir atrodytų, kad jis jaučia Dievo meilę. Be to, malonės klausimu Dievo meilė ateina į sielą ir be sakramentų, nors, Dievo ir Bažnyčios valia, tai įvyksta ryšium su pasižadėjimu ir įsipareigojimu priimti atgailos sakramentą artimiausiu patogiu laiku. Šitie Dievo malonės aptarimai ir iš jų padarytos išvados yra nepamirštinos, einant prie mūsų įrodymo, kad Dievo meilė ir malonė tikėjimo klausimuose įtikina.

 

Gauguin

Reverie

(Melancholikė)

1891

     Gilinantis į tą Dievo malonės sąvoką, kuri sako, kad malone pasidarome Dievo prigimties dalininkai, kyla mintis, kad drauge bent dalinai mes turime pasidaryti ir Dievo paslapčių pažinimo dalininkai, nes visko pažinimas yra dieviškos prigimties savybė. Dalyvaudami Dievo prigimtyje, negalime bent šiek tiek nedalyvauti ir tos prigimties visko pažinime. Ar tad mūsų tvirtinimas, kad Dievo malonė ateina į mūsų sielą, tikėjimo šviesa nešina, nėra logiška išvada iš Dievo malonės sąvokos?

Mylimiausieji Kristuje,

EGUŽĖS 13 d. kasmet mums primena didžius mūsų ir visos lietuvių tautos įsipareigojimus Dievui ir Marijai. Tą dieną 1951 m. Romoje lietuvių Šv. Kazimiero Kolegijos koplyčioje keturi Lietuvos vyskupai tremtyje paaukojo Lietuvą ir visą lietuvių tautą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai, sekdami 1917 metais Fatimoje, Portugalijoje pasirodžiusios Dievo Motinos troškimą, kad visi žmonės ir atskiros tautos būtų paaukotos jos Nekalčiausiai Širdžiai.

     Vykdant šį Dievo Motinos troškimą, Jo Šventenybė Popiežius Pijus XII 1942 m. spalių 31 d., pačiame antrojo pasaulinio karo įsiliepsnojime, baigiantis 25 metų Fatimos apsireiškimų sukakties minėjimo iškilmėms, Vatikano radijo bangomis pavedė visą žmoniją Marijos Nekalčiausiai Širdžiai. Šį žmonijos pavedimą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai Šv. Tėvas dar pakartojo tų pačių metų gruodžio 8 d. šv. Petro bazilikoje.

     Šis Šv. Tėvo padarytas žmonijos paaukojimas liečia kiekvieną mūsų, liečia šeimas, tautas ir valstybes. Jis galioja visiems laikams. Tačiau Bažnyčia nori, kad jis būtų kartas nuo karto pakartojamas, kad pasiaukojimas Marijai būtų vis sąmoningesnis, prisimenant įsipareigojimus tvarkyti savo krikščioniškąjį gyvenimą Marijos globoje. Pasiaukojimo aktas neturi būti tik formulės atskaitymas, bet turi siekti plačiau ir giliau, turi apimti žmogaus gyvenimo gelmes.

     Kai Lietuvos vyskupai Romoje 1951 metais pavedė Lietuvą ir lietuvių tautą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai, iškilmingai pareikšdami visos tautos vardu aiškų tautos norą ir pasiryžimą būti ištikimais Dievui ir jo įsakymams, būti ištikimais Kristaus mokslui, būti uoliais krikščioniškojo gyvenimo vykdytojais ypatingoje Marijos globoje, tai jie norėjo taip pat, kad pasiaukojimas Nekalčiausios Marijos Širdžiai būtų daromas ir pavienių tikinčiųjų ir šeimų ir parapijų, kad tas pasivedimas Marijai vis giliau įleistų šaknis lietuvio ir visos lietuvių tautos sąmonėn ir tuo būdu krikščioniškam gyvenimui būtų vaisingesnis. Šiuo metu ypač pageidaujamas šeimų pasiaukojimas, nes tai jų vidinį ryšį sustiprina ir paskatina jas nepasiduoti blogoms laiko įtakoms.

     Reikia tik pasidžiaugti, kad šis Lietuvos vyskupų noras dvasiškių ir pasauliečių buvo gerai suprastas ir yra dedama pastangų kasmet, bet ypač geg. 13 d. tą pasiaukojimą atnaujinti ar tai pavieniai, ar šeimose ar parapijose. Vertas ypatingo pagyrimo Mėlynosios Armijos Lietuvių Sąjūdis, kurs deda didelių pastangų šiai minčiai lietuviuose plačiau paskleisti, užsimojęs taip pat pasiaukojimą Nekalčiausios Marijos Širdžiai sujungti su pasiaukojimu Švč. Jėzaus Širdžiai, kuriai visa Lietuva buvo paaukota 1934 metais pirmojo Lietuvos Eucharistinio Kongreso metu. Šiuo atveju pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai yra tinkamai papildomas ir gražiai atbaigiamas. Jais iškeliami patys didžiausi Lietuvos ir lietuvių tautos įsipareigojimai Dievui, Kristui ir Marijai. Neabejojamai daug gražių vaisių galime tikėtis iš tokio ištikimybės Dievui pareiškimo.

ZENONAS IVINSKIS

XVII. Katalikybės plitimas Lietuvoje XV amžiuje

ALBANT apie Vakarų krikščionybės vystymąsi Lietuvoje, paprastai nuo Vilniaus ir Medininkų vyskupijų įkūrimo daromas šuolis į XVI amžių, į protestantizmo plitimo laikus. Čia iškeliamos greito protestantų skleidimosi priežastys ir schematiškai aiškinama, kokia yra buvusi naujakrikščių tautoje religinė padėtis prieš Liuterio ir Kalvino mokslo įsigalėjimą. Tokiu būdu pasilieka beveik užmirštas pirmasis oficialiai įvestos katalikybės šimtmetis lietuvių tautoje. Net ir rūpestingasis Valančius savo "Žemaičių Vyskupystėje" tikėjimo plitimui iki liuteranizmo tėra paskyręs vos 16 nedidelių puslapėlių. O uolusis Lietuvos Bažnyčios istorikas kan. Alekna savo įdomiame veikale "Katalikų Bažnyčia Lietuvoje" nuo Vytauto Didžiojo iki protestantizmo tedavė vos 10 puslapių. Tik lenkų Bažnyčios istorikas J. Fijalek, norėdamas iškelti lenkų nuopelnus Lietuvos krikštijimo darbe, yra vienintelis, kuris paieškojo daugiau žinių.

     Klausimas, į kurį čia reikia atsakyti, yra svarbus. Koks galėjo būti vakarykščio pagonio tolimesnis santykiavimas su valdovų įvestu naujuoju tikėjimu? Kaip formavosi paprasto žmogelio minties ir dvasios pasaulis, kai iš pagrindų pasikeitė jo politinio gyvenimo sąlygos? Kaip jis reagavo į tas visas įvedamas naujoves, kai jis pagaliau, be baimės savo gyvybei, galėjo artyn prisileisti svetimo krašto žmogų? Kaip vyko naujojo tikėjimo skleidimas, kai buvo pastatytos pirmosios medinės bažnytėlės?

     Palyginamai didelė tauta, paprastai vadinama paskutine pagonybės salele Europoje, vėl oficialiai sugrįžo Mindaugo įveston krikščionybėn. Tačiau neužteko viešų Vytauto ir Jogailos pareiškimų Vakarų Europai pademonstruoti, kad lietuviai jau esą geri krikščionys. Iš tikrųjų, krašte reikėjo gerų misijų, kurios sugebėtų perkeisti nuo amžių įsikerojusią pagonybę žmogaus sąmonėje ir ją pakeistų į kilnųjį naują mokslą, duodantį visai kitą Vyriausios Būtybės garbinimo ir sielos bei pomirtinio gyvenimo supratimą. Reikėjo mesti Perkūno garbinimą, vėlių maitinimą alkakalniuose, reikėjo liautis sudvasinti medžius, ugnį ir įvairius gamtos reiškinius. Taip pat reikėjo atsisakyti daugybės burtų, prietarų ir tikėjimų, kuriais buvo apsuptas kasdieninis žmogaus gyvenimas, kai naktimis darbuodavosi Slogučiai, lakstydavo Aitvarai, Kaukai, paupiais skalbdavosi Laumės ir t.t. Tą visą pagoniškų prietarų pilną žmogaus pasaulį ir jo lakią vaizduotę reikėjo pakeisti.

     Darbas buvo sunkus ir reikalavo gana daug pastangų. O bendrasis sąjungininkas prieš ordiną, atsiuntęs, Jogailai vykstant Lietuvos krikštyti, vietinės kalbos visai nemokantį kunigų būrelį, tikruoju lietuvių tautos krikščioninimu nedaug tesirūpino. Uolesnių krikščioninimo pastangų nebuvo matyti nė Žemaičiuose. Tada pirmasis rūpestis buvo, kovojant su ordinu dėl Žemaičių likimo, parodyti pasauliui, kad kraštas jau yra katalikiškas.

     XV amžiuje Lietuvos kaimynystėje trūko stipraus religinio centro, kuris sugebėtų spinduliuoti ir duoti vienuolių apaštalų. O jų Lietuvai nedavė nė Livonija, nė Prūsai, nors abiejuose kraštuose buvo daug vienuolių. Nėra aptikta jokių pėdsakų, kad Žemaičių žemėje, kuri XVI amžiuje buvo perdėtai garsinama ištikimumu pagoniškoms tradicijoms, būtų pasirodęs koks misijonierius ar vienuolis.

Gauguin

Autoportretas (1898)

     PAUL GAUGUIN (1848-1903) savo kūryba yra labai artimas savo bendraamžiui, kolegai ir draugui Van Gogh. Daug panašumo jis turi ir su Cézanne, Renoir, Seurat, gyvenusiais maždaug tuo pačiu metu. Vis dėlto Gauguin kūryboje labai ryškiai vyrauja melancholija, kažkokia švelni mistika ir naivus, vaikiškas nekaltumas, kas kitu minėtu dailininku kūryboje nėra taip ryšku arba visai nepastebima. Tai galima lengvai suprasti, žinant jo charakteri ir jo gyvenimą. Geriausias Gauguin autoportretas ir geriausia jo autobiografija yra jo kūriniai. Juose ryškiai atsispindi dailininko nuotaika ir galvosena. Juose žaidžia nusiminimas su viltimi.

     Gauguin, būdamas labai jautrus ir niekur nerasdamas pakankamai ramybės bei susitelkimo, palieka Europą ir apsigyvena gražiose Ramiojo Vandenyno Tahiti salose. Didžiausia jo kūrinių dalis kaip tik ir yra iš Tahiti aplinkos, kur jis vaizduoja čiabuvius, jų nuotaikas bei jų gyvenimo būdą.

     Neseniai Čikagoje jo kūriniu parodą aplankė virš 100.000 žmonių. Gausiai jo paroda šiuo metu yra lankoma ir New Yorko Metropolitan Meno Muziejuje. Ši “Laišku Lietuviams” numeri iliustruojame Gauguin kūriniais, kuriu nuotraukomis maloniai leido pasinaudoti Čikagos Meno Galerijos vadovybė, už ką jai reiškiame nuoširdžią padėką.

Redakcija

DR. P. CELIEŠIUS

IURDAS tai yra vieta, kur net ir šiais racionalizmo ir didžių religinių sukrėtimų laikais Dievas, Mergelei Marijai užtariant, pasireiškia gydomąja malone šalia įprastų gamtos dėsnių. Čia noriu pateikti skaitytojams Marijos Bigot stebuklingo išgijimo faktą, įvykusį 1954 metais, plačiai išdėstytą ir kritiškai įvertintą dr. Gabriel Debroise knygoje "Un miracle de Lourdes en 1954", Rennes 1957. Taip pat šis įvykis sutrauktai buvo Georg Siegmund perduotas vokiečių žurnale "Stimmen der Zeit", 1959 m., vasario mėn. laidoje.

     Marija Bigot yra gimusi Prancūzijoje 1922 m. gruodžio 7 d. Būdama dešimtų amžiaus metų, pradėjo sirgti pūliuojančiais odos išbėrimais. Nuo vočių jos veidas tapo spuoguotas ir sugadintas. Prasidėjo regėjimo susilpnėjimas, kuris pasibaigė visišku apakimu 1935 metais. Tačiau to dar negana, jos sveikata ėjo vis blogyn. 1951 m. pradėjo kentėti nepaprastus galvos skausmus. Temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių Celsijaus. Paralyžiavo jos dešinę ranką ir koją. Kojos pėdą taip sutraukė, kad negalėjo įsiauti į jokį batą, reikėjo jos kojai padirbdinti specialią kurpytę. 1952 m. jos sveikata pateko visiškon krizėn. Ligonė visai apkurto. Prie to dar prisidėjo kvėpavimo ir rijimo muskulų paralyžius. Ji tapo visiškai silpna, beveik merdinti, dažnai būdavo be sąmonės. Nugabenus ligoninėn ir padarius kraujo, lum-balinius bei nervų sistemos tyrimus, prieita išvada, kad jos galvos užpakaliniai smegenys yra užgauti. Neurologijos profesorius dr. Ferey, operacijos metu atidaręs jos galvos kiaušą, surado, kad ligonė serga pakaušio smegenų tinklinės plėvės nuolatiniu uždegimu (Arachnoidea) dėl nežinomos infekcijos. Minėtos smegenų dalies plėvės audiniai buvo deformuoti įvairiais suaugimais ir nervų iškrypimais ir dėl to įvykęs apakimas, apkurtimas ir įvairiafazinis paralyžius. Daktaras stengėsi operacijos keliu suaugimus išlaisvinti, bet ligonei visa tai maža tepadėjo. Suaugimai pasikartojo dar stipresne forma, ir jai liko tik kančia ir mirtis. Tačiau ten, kur atsisako žmogiškoji galia ir natūrali pagalba, prasideda antgamtinės galios veikimo sritis.

 

Gauguin

Tehura portretas (1893)

JONAS MIŠKINIS

Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.

Maironis

OTINOS vardas amžiais nenustojo ir nenustos savo reikšmės ir vertės. Kas pažįsta garsiausius pasaulio genijus, tas bent šiek tiek žino ir apie jų motinas. Jeigu nebūtų buvę motinų, nebūtų nė tų genijų. Šis pasakymas yra teisingas ne tik ta prasme, kad tie genijai yra gavę gyvybę iš motinų, bet jis yra teisingas ir dėl to, kad motina kiekvienam genijui yra įkvėpėja. Jeigu kuris nors žmogus ką nors išranda ar sukuria, didele dalimi už tai turi būti dėkingas motinai. Motinos meilėje ir pirmose jos pamokose kiekvienas gali surasti savo veiklos ir savo sugebėjimų pirmąjį daigelį.

     Žmonija instinktyviai jaučia, kad motina yra Kūrėjo pavaduotoja, tiek teikdama gyvybę, tiek ir ją puoselėdama. Niekas pasaulyje negali motinos pavaduoti. Jos įtaka visai žmonijai, ypač jos auklėjimui, yra pagrindinė. Todėl motinos vardas buvo ir bus apsuptas kažkokia mistiška šviesa.

     Tiesa, negalima neigti, kad gyvenime tenka matyti ir liūdnų reiškinių, besikėsinančių užtemdyti šventą motinos vardą. Tie reiškiniai — tai pakrikusios mūsų laikų dvasios padaras. Menkas didžių motinos pareigų supratimas, motinystės negerbimas, šeimos židinio išmainymas į gražesnį rūbą ir gardesnį kąsnį — tai vis "modernumai", kurie ne vienoj širdy sukelia baimę ir rūpestį. Kai susvyruoja šeimos pamatai, motina turi saugoti ir globoti šeimos šventovę. Ji tada turi būti toji tvirta uola, kurios negalėtų sudaužyti ir labiausiai įtūžusios bangos.

PRANYS ALŠĖNAS

YVENANTIEMS Šiaurės Amerikos žemyne, be abejo, tuoj krinta į akį, kad čia jaunuoliai perdaug anksti kuria šeimas. Tiesa, ir Lietuvoje buvo atsiradęs posakis: "Nesigailėsi anksti atsikėlęs ir jaunas vedęs". Vis tiek, jeigu tai būtų ir mūsų liaudies išmintis, Lietuvoje "jauno vedimą" kitaip suprasdavo. Jaunų vedybos Lietuvoje reikšdavo bent jau persiritusių per dvidešimt metų. Paprastai Lietuvoje normaliomis buvo laikomos vedybos tarp 20 ir 30 metų amžiaus. O šio žemyno statistikos rodo, kad pusė ištekančiųjų mergaičių neturi dar nė 20 metų amžiaus. Maža to, čia mergaitės jau pradeda rūpintis vedybomis, dar būdamos pradžios mokykloje. Ar tai yra gera, tuoj paaiškės iš gyvenimo pavyzdžių.

     Toronto dienraštyje "Daily Star" (š. m. vasario 6 d. numeryje) viena mergaitė patarimų skyriaus vedėjai Ann Landers parašo tokį laišką:

     "Esu 16 metų amžiaus. Esu kaip ir visos moterys — su visais moteriškais jausmais. Tačiau patarkite man, kaip aš galėčiau savo motinai įkalbėti, kad ji suprastų mano jausmus. Esu susižadėjusi su jaunuoliu 18 m. amžiaus. Žinau, jog kai kam atrodo, kad esame per jauni, tačiau mes abu jaučiamės pakankamai subrendę, kad galėtume tuoktis. Didžiausias mano rūpestis — tai mano motina. Ji daro mūsų gyvenimą nepakenčiamą, nes tiesiog negali žiūrėti į mano sužadėtinį. Ji nustatė ir mano tėtį prieš jį. Kiekvienos diskusijos tuo reikalu baigiasi mūsų šeimoje tikru karu: visi mes rėkiame, šaukiame ir daužome duris. Aš net nebežinau, kaip ilgai galėsiu tai pakęsti...

     Mes norime tuojau susituokti. Mano sužadėtinis ateinantį birželį išeis į kariuomenę. Aš galėsiu įstoti į aukštesniąją mokyklą ir gauti jos baigimo pažymėjimą, jeigu tik jo tarnybos vieta bus kur nors netoli tokios mokyklos. Jeigu ne — aš galėsiu gauti darbą. Juk daugelis mūsų amžiaus jaunuolių taip daro, ir jiems gerai sekasi. Jeigu mano motina galėtų suprasti, kad man nerūpi nei pinigai, nei jokia prabanga, tai gal ji kitaip kalbėtų. Juk vienintelis dalykas, kuris yra svarbus šiame gyvenime, yra meilė. Kitaip aš niekad negalvojau, ir mano sužadėtinis kitaip negalvoja. Mokyklos aš nemėgstu, nes iš tikrųjų esu daugiau moteris negu vaikas.

A. KEZYS, S. J.

RA VISIEMS žinoma tiesa, kad kai žmogus padaro nusikaltimą, jį persekioja kaltės jausmas. Už padarytą nusižengimą išmetinėja jo sąžinė, ragindama dar prieš veiksmą nusikaltimo nedaryti, o paskui už skriaudą atsilyginti. Jeigu žmogus sąžinės paklauso, į sielą grįžta ramybė; jeigu nepaklauso, ta ramybė gali negrįžti. Jautresnės sielos žmogų kaltės jausmas neretai taip parbloškia, kad jis rimtai suserga. Štai, pavyzdžiui. Rožė, bevaikščiodama parke, randa piniginę su trimis šimtais dolerių. Jos pirmoji mintis — pinigus pasilaikyti. Kiek daug gražių dalykų ji galės už juos nusipirkti! Bet sąžinė nesutinka: "Grąžink viską savininkui. Jo pavardė ir adresas yra aiškiai užrašyti ant kortelės". Bet Rožė pinigų neatiduoda. Visai nepagalvodama, kad už tai reikės gintis nuo žiaurių sąžinės išmetinėjimų, ji nusiperka naujų rūbų, reikalingų ir nelabai reikalingų, ir likučius išleidžia skanumynams. Budrioji sąžinė nepraleidžia nė vienos progos nepriminus, kad tie rūbai tikrumoje jai nepriklauso. Jie yra pirkti už svetimus pinigus. Netrukus Rožei nei iš šio nei iš to pradeda skaudėti galvą. Galvos skaudėjimas nepraeina. Rožė kreipiasi pas gydytojus, ir pagaliau psichoterapijos pagalba sužino galvos skaudėjimo priežastį — kaltės jausmas dėl neteisingai pasisavintų pinigų.

     Šitokiu būdu, anot psichologų, kyla tūkstančiai psichinių nenormalumų. Iš grynai psichinių priežasčių, pvz., kaltės jausmo, išsivysto rimtos fizinės ligos — galvos skaudėjimas, vidurių žaizdos, net isteriškas paralyžius.

 

Gauguin

“Geltonasis Kristus” (1889)

     Gylio psichologija yra padariusi žmonijai daug gero, padėdama atnarplioti pakrikusią žmogaus psichę ir sustiprindama pašlijusius jo nervus. Tačiau kaltės jausmo problemą jai nevisada pavyksta tinkamai išspręsti. Čia norime atkreipti dėmesį į vieną svarbią teoretinę klaidą, kurią padaro daugelis materialistinės pakraipos psichologų, gydydami kaltės komplekso pacientus. Jokiu būdu nesmerkiame gylio psichologijos kaip nekompetentingos psichinių nenormalumų gydyme. Priešingai, Freudui ir kitiems moderniosios psichoterapijos pirmatakams priklauso didelė garbė už psichiatrinių metodų atradimą ir jų išvystymą. Tik gaila, kad šie pirmatakai išvystė savo teorijas devyniolikto amžiaus dvasioje, kuri mokslo srityje buvo aiškiai bedieviška. Būti geru mokslininku tada reikėjo netikėti mitais, prie kurių buvo priskaitytas ir tikėjimas tikruoju Dievu. Nuo to nukentėjo ir teisingas žmogaus prigimties supratimas. Freudas, pavyzdžiui, išpažino absoliutinį psichinį determinizmą. Jo supratimu, pasąmonė buvo žmogaus veiksmų varomoji mašina, už kurios darbus žmogus morališkai nebuvo atsakingas. Freudas netikėjo Dievo, todėl nepripažino nė žmogaus pareigų Dievui.

     Jūsų leidžiamo žurnalo š. m. kovo mėn. numeryje, 72-75 psl., buvo straipsnis “Šv. Robertas Bellarmino — šv. Kazimiero biografas”, kuriuo kun. dr. J. Bičiūnas stengiasi atkreipti dėmesį į šventojo kardinolo prisidėjimą prie mūsų Tautos Globėjo išgarsinimo visame katalikiškame pasaulyje. Straipsnyje iškeliama visa eilė teigimų, kurie gali suklaidinti skaitytojus, neturinčius galimybių geriau susipažinti su ano meto įvykiais. Kad tai, kas skelbiama “De officio Principis Christia-ni” veikale apie šv. Kazimierą, nėra parašęs nei šv. Robertas nei kan. Svencickis, aiškiai pabrėžia pats veikalo autorius to skyrelio antraštėje, kuri pirmoje veikalo laidoje (Roma, 1619, 472 p.) taip skamba: “Vita S. Casimiri Regis Poloniae filii — A Venerabili viro Gregorio Suueciski Eccl. Cathed. Viln. Canonico ex bonis auctoribus cum fide descripta”. Iš to visiems aišku, kad šv. Robertas Bellarmino negali būti laikomas šv. Kazimiero biografu. Be to, kan. Svencickis, 1602 m. atvykęs į Romą, visai nematė kard. Bellarmino, nes šis jau 1602. III. 2. buvo paskirtas Kapuos arkivyskupu, IV. 25. paliko Romą ir V. 4. iškilmingai įžengė į Kapuą, kur išbuvo iki 1605 m. (plg. S. Rob. Bellarmino, Opera odatoria posthuma I, Roma, 1942, 34 p.). Tuo tarpu Vilniaus vyskupo raštas popiežiui yra rašytas 1602. III. 25. Šį raštą popiežiui atvežęs kan. Svencickis Vilnių bus palikęs tik po Velykų, kurios tais metais buvo balandžio 7 d., ir Romą bus pasiekęs tik gegužės ar birželio mėn., nes Šv. Apeigų Kongregacijos posėdis, kuriame pirmą kartą buvo svarstomas šv. Kazimiero šventės įrašymas i visos Bažnyčios brevijorių, įvyko liepos 8 d. (plg. mano straipsnį “Aiduose” 1958 m. 308-309 p.). Juo mažiau kard. Bellarmino, gyvendamas toli nuo Romos, galėjo būti kažkokių kun. dr. J. Bičiūno minimų iškilmių liudininku. Kan. Svencickis tuomet Šv. Apeigų Kongregacijai ir jos patarėjams, be abejo, turėjo įteikti trumpą šv. Kazimiero gyvenimo aprašymą, kurį vėliau kard. Bellarmino galėjo lengvai gauti ir išspausdinti savo veikale.

Su tikra pagarba,

P. Rabikauskas, S. J.

Roma, 1959. IV. 9.

DR. JUOZAS PRUNSKIS

ARP Čikagos laikraštininkų yra gana žinomas Maurice Fischer, rašąs taip pat žurnalams ir radijo programoms. Beveik visą gyvenimą jis surištas su laikraščiais, o nuo 1945 m. yra pakviestas dienraščio "Chicago Daily News" redakcijon. Gimęs Čikagoje 1903 m. kovo mėn. 22 d. Būdamas dar tik 14 metų amžiaus, pradėjo dirbti dienrašty, iš pradžių tik atostogų metu, o paskui ir mokslo metu naktimis, nes dienomis lankė Lane Technikos mokyklą. Baigęs šią mokyklą, studijavo Illinois universitete, gaudamas bakalaureatą.

     Jo gabumai buvo greitai pastebėti, ir jis buvo pakviestas skaityti žurnalistikos paskaitų Northwestern universitete, o taip pat dėstė kūrybinį rašymą ir žurnalistiką keliose privačiose Čikagos mokyklose. Antrojo pasaulinio karo metu buvo pakviestas patarėju JAV armijos informacijų tarnyboje. Po karo buvo išrinktas Čikagos Spaudos Veteranų Sąjungos direktorium.

     Tai labai suglaustos jo biografinės žinios. Tačiau mums yra daug įdomesnis to žmogaus vidaus pasaulis. Apie tai jis pats kalba straipsnyje "Įeinant į savo pilną paveldėjimą", išspausdintame knygoje "Where Dwellest Thou". Čia jis pasisako, kad jo motina buvusi rusė, o tėvas — Rumunijos žydas. Iš savo tėvų jis paveldėjo pagarbą Dievui ir žmonių vertinimą. Kartais jį tėvai nusivesdavo į sinagogą, bet, kol jis išėjo mokslus, žydų religinių papročių laikymasis jų namuose labai išblėso ir jo broliai visai atitrūko nuo religinių praktikų, išskiriant vedybų ir laidotuvių atvejus.

     Jam bebręstant, sąmonėje užkliuvo etinės kultūros sąvoka. Beieškodamas kokio nors inkaro, jis prilipo prie tos idėjos, laikydamas save etinės kultūros šalininku. Tai reiškė — daryti tai, ką jauti esant gera. Su tokiu nusistatymu širdyje jis įstojo į Illinois universitetą.

     Kartą su savo draugu jis atsilankė į keliaujančio protestantų kalbėtojo paskaitą. Buvo paskaitoje kalbama apie krikščionišką gyvenimą. Jauną studentą Fischer tai sudrumstė. Po paskaitos jis kreipėsi į kalbėtoją, prašydamas paaiškinti, ar negalima gyventi krikščioniško gyvenimo, visai nesant krikščioniu. Kalbėtojas atsakė kažkaip miglotai, ir Fischer pagalvojo, kad jis pats yra gyvas pavyzdys, kad taip gali būti.

    A. Tamošaitis, S. J. CHURCH AND STATE IN MARITAIN’S THOUGHT (BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ MARITAIN FILOSOFIJOJE). Išleido Tėvai Jėzuitai, 2345 W. 56th St., Chicago 36, 111. 124 psl., kaina $1.25.

     Šiais metais Romoje autorius yra gavęs teologijos daktaro laipsni, parašęs ir puikiai apgynęs disertaciją apie Bažnyčios ir Valstybės santykius Maritain filosofijoje. Tema buvo gana jautri ir pavojinga, bet jis drąsiai ėmėsi ją nagrinėti, norėdamas visuomenę labiau supažindinti su šiuo sunkiu ir dažnai diskutuojamu klausimu.

     Akivaizdumui nagrinėjama medžiaga palyginama pastatui, kuris perskiriamas i dvi sudedamąsias dalis: pamatus, t, y. Maritain visuomeninę — politinę filosofiją, ir ant tų pamatu pastatytus namus, t. y. Bažnyčios ir Valstybės santykiu problemą. Pirmiausia autorius sklandžia anglų kalba tiksliai pateikia kitų nekartą iškreiptą ar nepilnai paimtą Maritain mintį. Po to dalykas kritiškai analizuojamas. Šiam tikslui pasikviečiami į talką žmonės, jau anksčiau pastatą apžiūrėję ir pareiškę savo nuomonę. Kur toji nuomonė prieštarauja aiškiems Maritain žodžiams, nedvejodama tai pasakyti. Pradžioje duodamas įdomus Maritain gyvenimo aprašymas, o gale pridedamas nagrinėjamu klausimu literatūros sąrašas.

     Veikalas perskaitytinas kiekvienam visuomenininkui, politikui, kultūrininkui. Geriausia atestacija knygai yra paties Maritain autoriui rašyti žodžiai: “Ši dėmesio verta studija apie mano pažiūrą į Bažnyčios ir Valstybės santykius padarė man didelį įspūdį. Už ją Tamstai tariu nuoširdų ačiū. Nemažiau turiu padėkoti, kad esate kruopščiai perskaitęs mano veikalus, juos taip tiksliai supratęs ir panaudojęs savo doktoratui. Bendra disertacijos konstrukcija yra labai aiški ir įdomi... Mane džiugina filosofinė įžvalga, kuria puikiai nušvietėte įvairias su šita medžiaga susijusias sąvokas. Jūsų atliktas darbas mano akyse yra nepaprastai vertingas.”

“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą!

     Už geriausią straipsnį, parašytą šeimos ar jaunimo klausimais, skiriame premiją — pasirinkti lietuviški) knygų už šimtą dolerių. Premijos mecenatas — kun. dr. Juozas Prunskis. Jeigu bus didesnis susidomėjimas konkursu ir jeigu gausime pakankamą skaičių spausdintinų straipsnių, skirsime ir daugiau premijų. Konkursas baigiasi šių metų gruodžio mėn. 1 dieną. Straipsniai turi būti parašyti šeimos arba jaunimo klausimais, kad tiktų “Prie šeimos židinio” arba “Jaunimo paslapčių” skyriams “Laiškuose Lietuviams”. Straipsnio forma gali būti įvairi, galima rašyti net beletristine (novelės) forma. Straipsnio ilgis neturėtų būti didesnis kaip penki “L. L.” puslapiai, t. y. apie 2500 žodžių.

     Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu, o atskirame uždarame voke pažymima autoriaus pavardė ir adresas, o taip pat straipsnio antraštė ir autoriaus slapyvardis. Jury komisijos sudėtis bus pranešta vėliau. Premijuoti ir nepremijuoti straipsniai galės būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Nepremijuotų, bet spausdintinų straipsnių autoriai gaus įprastą honorarą. Nespausdinti straipsniai bus grąžinami. Straipsnius siųsti šiuo adresu: “Laiškų Lietuviams” konkursui, 2345 W. 56th St., Chicago 36, Ill.