1959 M. RUGSĖJO MĖN. (SEPTEMBER) VOL. X. NO. 8

T U R I N Y S

Pagalbos pasauliui — A. Tamošaitis, S. J. 227

Grynadvasių klausimu — Dr. P. Celiešius 230

Krikščionybės kelias Lietuvon — Z. Ivinskis 235

Ar vaiku kaltė, kad jie nusikalsta?— Dr. A. Liaugminas 240

Amerikos Lietuvių Montessori Draugija — K. Katkevičienė 246

J. A V. prezidentai ir religija — Dr. J. Prunskis 248

Ar yra reikalinga drausmė šeimoje?— Pr. Alšėnas 253

Iš filmų pasaulio — J. Vaišnys, S. J. 255

“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.

Admin.— Petras Kleinotas, S. J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in   Thompson, Conn.    

Viršelis ir vinjetės A. Kurausko   Immaculata Press

 

Gyvenimas yra susitikimas ir išsiskyrimas

ŽMOGUS EINA PER GYVENIMĄ, VIS KAŽKO IEŠKODAMAS.

JIS ČIA DAUG KĄ SURANDA, BET DAUG IR PRARANDA.

GYVENIME JIS SU DAUG KUO SUSITINKA IR SKIRIASI.

ČIA JIS SUTINKA DAUG DRAUGŲ IR DAUG PRIEŠŲ,

SUTINKA TYROS MEILĖS IR KARČIOS NEAPYKANTOS.

ŽMOGUS GYVENIME SUSITINKA SU GĖRIU IR SU BLOGIU.

 GYVENIME JISAI SUTINKA IR DIEVYBĘ

TAI YRA JO ŽEMIŠKO GYVENIMO PRASMĖ.

JEIGU ŽMOGUS, SU JA SUSITIKĘS, NESISKIRIA,

JIS SUTIKS TIKRĄ GYVENIMĄ IR NUO JO NESISKIRS.

BET JEIGU JO KELIAS NUKRYPS NUO DIEVYBĖS,

TAI AMŽINAI IŠSISKIRS IR SU TIKRUOJU GYVENIMU.

ŽMOGAUS ŽEMIŠKAS GYVENIMAS YRA LYG MARGA JUOSTA,

 NUAUSTA IŠ SUSITIKIMŲ IR IŠSISKYRIMŲ.

ŠIS GYVENIMAS BUS PAKEISTAS Į LAIMINGĄ AMŽINYBĘ,

 JEIGU TOJE JUOSTOJE BUS DAUG SUSITIKIMO SIŪLŲ,

NENUTRAUKIAMAI JĮ RIŠANČIŲ SU DIEVYBE.

A. TAMOŠAITIS, S. J.

Draugas ar priešas?

R MUMS krito kada į akis, kad apie pasaulį Naujajame Testamente kalbama dviem visiškai skirtingais, tiesiog vienas kitam prieštaraujančiais būdais? Eilėje vietų pasaulis mums pristatomas kaip Dievo ir mūsų priešas. Jėzus nesimeldžia už pasaulį (Jo. 17, 9), pasaulis bus pasmerktas (1 Kor. 11, 32), šis pasaulis negali priimti tiesos dvasios (Jo. 14, 17), velnias yra pasaulio kunigaikštis (Jo. 16, 11), pasaulis atmeta Dievo dovanas; dar daugiau — jų nekenčia (Jo. 7, 7; 15, 18-19; 17, 14). Šv. Jonas ragina mus pasaulio nemylėti (1 Jo. 2, 15).

     Tačiau eilėje kitų vietų šneka apie pasaulį visai kitokia. Ten jis pristatomas kaip Dievo draugas, Jo ypatingos meilės objektas. Dievas pasaulį myli, ir myli tiek, kad už jį atiduoda savo vienatinį Sūnų (Jo. 3, 16-17). Buvo sakyta, kad pasaulis bus pasmerktas, o čia skaitome, kad Dievas yra nutaręs jį išgelbėti (2 Kor. 5, 19). Kristus neatėjo pasaulio teisti, bet gelbėti (Jo. 12, 47). Skaitėme, kad Jis už pasaulį nesimeldžia, o čia sakoma, kad už jį atidavė net savo gyvybę (1 Jo. 2, 2).

Dievop ir velniop

     Istoriosofas Jacgues Maritain vykusiai nurodo, kad abu kalbėjimo būdai yra teisingi ir vienas kitam neprieštarauja, nes pasaulis vienu ir tuo pačiu metu žengia dviem priešingom kryptim — į Dievą ir į šėtoną (On the philosophy of History, New York: Charles Scribner's Sons, 1957, 137 p. ir keletoje kitų veikalų). Puiki šitos tiesos iliustracija yra evangelijos palyginimas apie kviečius ir piktžoles, augančius drauge pasaulio dirvoje. Iš vienos pusės žmonija, traukiama Kristaus, kyla aukštyn, į gėrį. Iš kitos, traukiama tamsos kunigaikščio, puola žemyn, į blogį. Geri darbai auga ir, atėjus piūčiai — Paskutiniojo Teismo dienai — bus surinkti į Viešpaties kluoną. Blogi darbai irgi plinta ir bus sudeginti pragare. Visa pasaulio istorija yra vienas nenutrūkstąs žygiavimas į išganymą ir pražūtį.

     Tą patį vyksmą nusakius kitais žodžiais, tarp pasaulio ir Dievo malonės yra dviejų rūšių santykiai; arba jungties ir bendravimo, arba skirties ir konflikto. Ir šitas dvilypis santykiavimas vyksta vienu ir tuo pačiu metu. Tad kai kalbama apie pasaulį, užtrenkiantį duris Dievui ir atmetantį Jo malonę, galioja pirmoji tekstų eilė. Kai kalbama apie pasaulį, tiesiantį į Dievą rankas ir Jo malonės gaivinamą — antroji.

Krikščionio uždavinys

     Šitoje pasaulio istorijos dramoje krikščionis gali užimti trejopą poziciją: 1. padėti žmonijai žengti pražūtin; 2. susikišti rankas į kišenes ir nedaryti nieko; 3. padėti jai žengti išganyman.

     Pirmuoju būdu elgiasi krikščionis išgama, antruoju — krikščionis apsileidėlis, trečiuoju — krikščionis, pildąs savo pareigą. Jis gi kasdien, Viešpaties pamokytas, meldžiasi: Teateinie tavo karalystė! To vien prašyti, o nesiekti darbu, reikštų trokšti keptų balandžių įskrendant į bumą. Tai galima vien pasakų krašte. Krikščionybė gi yra ne pasaka, o kietas, konkretus veiksmas Dievo karalystei priartinti.

DR. P. CELIEŠIUS

IEKVIENA, kad ir geriausia, mokslo sistema ilgainiui yra tariamų mokslininkų vis taisoma, papildoma, gerinama, kol ji tampa iškreipta ir nutolusi nuo savo originalo. Panašiai gali įvykti dvasinio mokslo srityje. Vieni įžiūri vieną dalyką taisytiną, kiti kitą. Pasišauna religiją reformuoti, perdirbinėti taisyti, kol pagaliau iškreipia religijos tikrąjį veidą ir išugdo naujas atskalas arba sektas.

     Šiuo rašinėliu noriu sutelkti dėmesį į mūsų laikais augančią religijos srityje negerovę, vadinamą grynąjį dvasiškumą. Pasitaiko mūsų katalikų tarpe sąmoningų religijos reiškėjų, kurie teigia, kad nėra reikalo religiją praktikuoti išviršiniais ženklais: bažnyčios lankymu, religinių pratybų atlikimu, dažnu sakramentų ėmimu. Dievas yra gryna Dvasia. Todėl esą pakanka Jį garbinti savo dvasioje ir tiesoje. Išviršinis religijos reiškimas rodąs tik žmogaus fariziejiškumo dvasią ir panašiai. Šiai savo tezei pagrįsti randama ir Šventraštyje reikiamų įrodymų. Kristus aiškiai smerkia fariziejiškumą. O pokalbyje su Nikodemu aiškiai pabrėžia, kad Dievą reikia garbinti dvasioje ir tiesioje. Užmirštama, kad Šventraštis nėra sisteminis katalikų religijos mokslas., bet proginis. Kristus, susidurdamas įvairiais savo gyvenimo momentais su įvairiais žmonėmis, duodavo atitinkamus palyginimus, pamokymus, darydamas reikiamas išvadas. Kadangi žmogaus gyvenimas neslenka pagal kokią nors sistemą, bet atsitiktinomis situacijomis su aplinka, todėl ir Kristaus pasisakymai įvairiomis progomis yra labai įvairūs. Jų negalime imti paskiromis išpiovomis, bet jungdami į bendrą Šventraščio dvasią. Kitaip galime prieiti prie religinių absurdų ir moralės dėsnių griovimo.

1. Fariziejiškumas

     Manau, nereikia daug aiškintis, kas yra fariziejiškumas. Tai yra dvasinis veidmainiavimas. Žmogus išviršiniai nuduoda esant kitokį, negu iš tikrųjų savo dvasioje yra. Kada žmogus aplinkos bendrininkams rodosi esąs labai pamaldus, nepaprastai padorus, o iš tikrųjų esama mažatikio, nedorėlio. Visos religinės pratybos yra atliekamos ne iš nuoširdumo, bet dėl žmonių akių. Tariamasis religingumas turi tam tikrų išskaičiavimų: kartais naudos, kartais garbės, kartais abiejų kartu. Tokie asmens su tikruoju religingumu neturi nieko bendra. Juos Kristus vadina pabaltintais karstais, kurie viduje yra pilni puvėsių. Tokie asmens jau atsiėmė savo atpildą žemėje. Po mirties jiems nėra ko tikėtis. Fariziejiškumas visais laikais buvo sveikos nuovokos žmonių smerkiamas, kaip kad iš viso veidmainiavimas yra visų smerkiamas. Fariziejiškumas yra religijos vėžys. Jo niekas prie dorybių nepriskaito. Dėl jo blogumo nėra ko ginčytis.

Kaip balti lapai,
Ištroškę saulės,
Juodame pavėsy:
Mes laukiame šviesos!
 
Ant mūsų pečių,
Lyg sunkios bangos,
Keliasi ir griūva 
Diena po dienos.
 
Per ilgai lauki,
Į mus nežiūrėdamas!...
Jau virpa mūsų keliai 
Ir kaulai nuo drėgmės...
 
Kaip nuo Sinajaus kalno 
Žvelgi į mus žaibais.
Mes puolame tarp griuvėsių 
Sutrupinto auksinio veršio...
 
Ateik pakeisti
Mūsų užnuodyto kraujo!
Mes ilgimės šviesos 
Ir amžinos transfūzijos.
 
Stasys Žilys (Aidai, 1959, nr. 2, psl. 63)

ZENONAS IVINSKIS

XXII. Protestantizmo plėtimosi ženklai Lietuvoje

ZIGMANTO Senojo laikais reformacija tegalėjo reikštis labai nedrąsiai. Valdovas visaip bandė varžyti naujovių nešėjus. Kai 1548 m. ėmė valdyti jo sūnus Zigmantas Augustas, protestantai pasijuto žymiai drąsesni. XVI-jo amžiaus viduryje protestantizmas pradėjo stiprėti. Tačiau yra perdedama, kai skelbiama, kad reformacijos šalininkai taip įsigalėję, jog Lietuvos senate nebelikę nė vieno kataliko. Protestantizmo galybė išpučiama, kai kalbama, jog iš katalikų buvę atimta tūkstančiai bažnyčių. Tada žmonės buvo įpratę žymiai perdėti ir padidinti skaičius, kad būtų didesnis įspūdis. Patys katalikai, neišskiriant nė bažnytinės XVII-jo amžiaus istoriografijos, kuriai vadovavo Lietuvos jėzuitai, yra gąsdinę savo amžininkus buvusiais dideliais pavojais, iš kurių buvę laimingai iškopta. Kai katalikai ėmė jaustis vis drąsesni, buvo galima labiau nurodinėti, kaip netolimoje praeityje tikėjimo atžvilgiu esą buvę bloga. Šituose pat rėmuose reikia vertinti ir legendą apie tariamai Žemaičiuose belikusius septynis kunigus.

     Yra tikras faktas, su kuriuo reikia visada skaitytis, jog didelė kilmingųjų dauguma, kurie sudarė tikrąją ano meto visuomenę, tapo protestantais, tiksliau kalbant, nuo 1550 m. jie virto kalvinistais. Tokiu keliu pasukti, palikus labiau miestiečių bei vokiečių mėgstamą liuteranizmą, Lietuvos kilmingiesiems vadovavo žymusis Nikalojus Radvila Juodasis, kuris buvo Lietuvoje suėmęs į savo rankas pačias aukščiausias vietas. Jis buvo Vilniaus vaivada, didysis Lietuvos maršalas ir valstybės kancleris, kas mūsiškai reikštų maždaug ministerį pirmininką. Radvilos Juodojo pusseserė Barbora Radvilaitė, našlė Goštautienė, buvo tapusi Lenkijos karalienė, t. y. Zigmanto Augusto žmona. Ano meto šaltiniai pabrėžia, kokią didelę įtaką turėjo Radvila Juodasis karaliui, kuris vis klausdavo jo nuomonės. Radvila apie 1550 m. tapo jau viešas protestantas. Radvila tapo tikras kalvinizmo apaštalas, iš savo miestelių ir kaimų išvarinėdamas katalikų klebonus bei kunigus. Jo pavyzdžiu sekė ir kiti mažesnieji ponai. Protestantizmas jam, kaip ir hercogui Albrechtui, buvo drauge politinė priemonė įsigyti daugiau įtakos ir valdžios Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje. Tai patvirtina ir žymiausias Lietuvos ir Lenkijos protestantizmo tyrinėtojas kalvinistas prof. St. Kot'as, teigdamas: "Nėra abejonės, kad Lietuvos didikus protestantizmas traukė dėl politinių ir socialinių priežasčių." Tai tiko ir Radvilai Juodajam, kuris jautėsi tikras Lietuvos karaliukas, net nežinodamas savo turtų ir dvarų skaičiaus.

     Radvila užmezgė santykius su visa eile Europos protestantų kunigaikščių ir vadų. Jis susirašinėjo ir su Kalvinu. Jis nesigailėjo pinigų protestantiškoms knygoms leisti ir pamokslininkams kviesti. Jis įtaisė spaustuves Nesvyžiuje ir Lietuvos Brastoje ir davė lėšų ten spausdinti eilei religinių ir politinių knygų lenkų kalba. 1558 m. ten buvo išleistas lenkų kalba ir pirmasis Lietuvos kalvinistų giesmynas, Vilniuje paruoštas Jono Zarembos. Radvilos lėšomis Brastoje buvo lenkų kalba išleista ir garsioji "Brastos Biblija". Buvo išspausdintas ir protestantiškas katekizmas "prastiems rusų liežuvio žmonėms". Bet Radvila nieko neišleido lietuviškai. Išskiriant 1598 m. išleistą protestantišką Melchijoro Petkevičiaus katekizmą, Lietuvoje kalvinistų lietuviškoji literatūra ilgai pasiliko labai silpna, kai jau 1585 m. pasirodė lietuviškas jėzuito Kanizijaus katekizmo vertimas. Paskui po 10 metų vėl pasirodė kito jėzuito Ledesmos katekizmo lietuviškas vertimas, kurį paruošė Daukša. Jis parūpino ir jėzuito Wuyko Postilės puikų lietuvišką vertimą. Tad labai keistai ir neistoriškai skamba, kai komunistų istorikai Lietuvoje dabar pradeda daryti jau atgyvenusius priekaištus, kad reformatų tikėjimas buvęs skelbtas lietuvių kalba, o katalikai žmones tik lenkinę.

ALB. LIAUGMINAS

E SAME girdėję daug nusiskundimų mūsų laikų jaunimo elgesiu. Šiandien paaugliai ("teenageriai", kaip jie vadinami JAV) darosi tiesiog pabaisa. Kai jų sueina keli į autobusą ar kai susigrupuoja kryžgatviuose, suaugusieji baimingai traukiasi iš kelio. Jaunimo teismai užversti bylomis, psichiatrinės įstaigos studijuoja metodus nustatyti paauglių nusikaltimų priežastims, visų dėmesys nukreiptas tik į vaikų antisocialines išdaigas. Ar jie tikrai kalti, kad jie tokie? Pabandykime panagrinėti aplinką ir save toje moderniškoje šių dienų aplinkoje.

     Jau senas priežodis sako, kad motina gimdo vaiką du kartu: pirmąjį — fiziniai, o antrąjį — dvasiniai. Neužtenka suformuoti būsimoje žmogaus kūną, kas užbaigiama gimdymu, reikia dar suformuoti ir išugdyti jo asmenybę, kas tęsiasi visą eilę tolimesnių metų.

     Pažiūrėkime dabar, kokioj aplinkoj auga moderniųjų laikų vaikas ir kiek nuo mūsų ši aplinka priklauso. Jei pagaliau ne viskas nuo mūsų priklauso, gal tada mes patys turime keisti savo tradicines pažiūras į naminį auklėjimą?

     Tiesa, gyvename demokratijų laikais. Žlugo autarkiniai režimai, todėl ir kiekvienas individas, neišskiriant nė vaikų, deklaruoja savo pilietines teises. Mokyklos su savo liberalistinėm pažiūrom taiko ne tik metodus, — kas būtų visai natūralu, pedagogiška, — bet ir programas prie vaikų, leisdamos jiems pasirinkti net dalykus! Vaikai yra įstatymų globojami, todėl niekam nevalia jų, kad ir blogai elgtųsi, užkabinti ar net šiurkščiau perspėti. Aišku, kad tokiose sąlygose ir tėvų taktika turėtų keistis, jei nori juos ugdančiai veikti. O vaikai, kaip vaikai, kol dar nesusidūrę su aplinka, lieka tie patys kaip ir seniau, tik dirva, kurioje jiems tenka augti, yra pakitusi. Pagaliau didžiausiąją ir pačią svarbiausiąją šios dirvos dalį mes p a t y s , tėvai, sudarome. Prieš kaltindami savo vaikus dėl socialinių iškrypimų, nepaklusnumo, netvarkingumo, stokos pagarbos sau ir visuomenei, turėtume padaryti savo tėviškųjų pareigų tarsi sąžinės sąskaitą.

     1. Ar vaikas buvo jau kūdikystėje pratinamas prie tvarkos ir drausmės? Jei po kiekvieno riktelėjimo tuoj buvo puolama prie jo, keičiant jo padėtį, žaidžiant su juo ar siūlant jam valgio ir pan., tuo būdu buvo jam daroma triguba žala: a) jo organizmui buvo atimama galimybė grūdintis, pratintis prie reguliarumo, b) buvo sudaroma palanki dirva užgaidoms ugdyti ir pagaliau buvo duodamos palankios sąlygos vystytis egoizmui. Mat, vaikas supranta tiesiog intuityviai savo santykį su aplinka, kur ta aplinka besąlyginiai pradeda jam tarnauti.

     2.    Ar nepamėgdžiojom vaiko kalbos ir judesių, norėdami jam pataikauti? Tėvai negerai daro ir veikia neigiamai į vaiko raidą, kai, prisitaikydami prie jo, ima kalbėti tokia pat techniškai defektinga kalba, kaip kad vaikas šiame amžiuje daro: "tu masiu-lis... se (čia) tavo basiukas (batukas), tu noli (nori) ir t.t. Viena, mes tuo parodom vaikui didelį pataikavimą, o antra, užuot padėję, trukdom jo kalbos raidai. Neužmirškime, kad 2-3 metų vaikas daugiau supranta, negu gali pasakyti. Jo girdimieji žodžių vaidiniai yra beveik visai tikslūs, ir jis supranta jų reikšmę, bet verbo-motoriniai vaidiniai (žodžių ištarimas) dar šlubuoja. Kad ir šie baigtųsi susidaryti, jis turi girdėti teisingą žodžių tarimą, o ne deformuotą. Vaikas yra net erzinamas, jei jam kalbama deformuotais žodžiais, nes kaip minėjome, jo girdimieji vaidiniai yra tikslesni už tarimo vaidinius, ir todėl jis jaučia malonumą, kai jam teisingai kalbama, o ne atvirkščiai.

 

Kur aš eisiu tolyn nuo Tavo dvasios?

Ir kur bėgsiu nuo Tavo veido?...

Jei sakyčiau: “Bent tamsybės apdengs mane

Ir naktis apsups mane, kaip apsupa šviesa”,

Pačios tamsybės nebus Tau tamsios,

Ir naktis švies kaip diena,

Tamsybė bus Tau kaip šviesa.

138 psalmė

K. KATKEVIČIENĖ

USIDOMĖJUSIEMS, kas yra toji Montessori ir kuriam tikslui Čikagoje įsikūrė jos vardo draugija, bandysiu nors trumpai paaiškinti, nes šia veikla labai domiuosi ir jau antri metai ją atidžiai seku.

     Dr. Marija Montessori gimė 1896 m. rugpiūčio 31 d., o mirė 1952 m. gegužės 8 dieną. Ši geniali moteris, kaip yra išsireiškęs Harvardo universiteto profesorius Henry W. Holmes, eidama aukštuosius medicinos mokslus, pajuto savyje pašaukimą tyrinėti vaiko dvasią ir vaiko dvasiniams reikalavimams pritaikė visai naują ir nuo kitų skirtingą auklėjimo bei mokymo metodą, kuris nuostabiai greitai paplito visame pasaulyje. Šis metodas buvo entuziastingai sutiktas ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse, bet dėl ko jis čia neprigijo, apie tai gal pakalbėsime kitą kartą.

     Minėtas prof. Holmes 1912 m. rašė: "Mes neturime kitos tokios auklėjimo sistemos, taip puikiai sistemingai sutvarkytos ir praktiškai pritaikytos. Šią sistemą išvystė moters protas ir įgyvendino jos rankos. Ši sistema yra nepaprastai reikšminga ir dėl to, kad ji yra išaugusi iš pynės moteriškos intuicijos, plačių socialinių pažiūrų, aukšto mokslinio išsilavinimo, intensyvių ir ilgų auklėjimo problemų studijų, visa tai apvainikuojant mokytojos ir pirmaujančios auklėtojos nuostabiais patyrimais" (iš įvado į knygą "Montessori Method").

     Čikagoje lietuvių kultūrininkų ir visuomenininkų būrelis jau treti metai gilinasi į šį dr. Montessori metodą ir mato, kad praktiškas jo pritaikymas auklėjime būtų didelė parama vaikams ir jaunuoliams, ypač turint prieš akis tą katastrofišką padėtį, kai kas metai auga jaunųjų nusikaltėlių skaičius ir vis didėja visoki vaikų nenormalumai bei atsilikimo reiškiniai. Buvo surengta daug šios srities paskaitų, norint kuo daugiausia lietuvių supažindinti su šiuo auklėjimo metodu, kuris apjungia visą žmogaus gyvenimo laikotarpį nuo gimimo iki subrendimo ir užtikrina gero žmogaus išauklėjimą. Norint giliau pažinti šį metodą, reikia ilgesnių ir kruopštesnių studijų.

     Mes, lietuviai, turime džiaugtis, turėdami dvi šio metodo žinoves: ponią M. Varnienę ir panelę D. Petrutytę, kurios jau Nepriklausomos Lietuvos laikais sėkmingai dirbo ne tik su priešmokyklinio amžiaus vaikais, bet turėjo ir Švietimo Ministerijos pripažintą pavyzdinę parodomąją Montessori metodu pradžios mokyklą. Tokio pat tipo mokyklą jos buvo atkūrusios ir tremtyje — Vokietijoje. Ši mokykla buvo pripažinta ir patvirtinta Lietuvių Švietimo Tarybos Vokietijoje. Kaip tik po ranka turiu tos mokyklos dokumentus, vaikų darbus bei egzaminų rezultatus, kurie aiškiai liudija apie puikias to auklėjimo pasekmes.

DR. JUOZAS PRUNSKIS

ISAME pasaulyje Amerika yra laikoma didžios materialinės gerovės šalimi. Doleris yra tapęs beveik tarptautiniu pinigu. Bet tai tik vienas šios šalies didingumo atžvilgis ir jokiu būdu ne pats svarbiausias. Jau pažvelgę ir į Amerikos pinigus, pastebime, kad kiekvienoje monetoje yra du prasmingi įrašai. Pirmasis įrašas — "laisvė". Tikrai niekur pasaulyje nėra tokios laisvės, kaip Amerikoje. Kitas įrašas — "In God we trust" (mes pasitikime Dievu). Dievo vardas yra įrašytas ir Amerikos konstitucijoje. Didysis valstybės antspaudas, kurį galima matyti vieno dolerio banknotuose, vaizduoja piramidę, simbolizuojančią šią šalį, kylančią smailumu aukštyn, o viršuje — Dievo Apvaizdos akis su lotynišku užrašu, kalbančiu apie Dievo palaimą, pradedant naują laisvos valstybės gyvenimą.

     Amerikos Utah valstybės senatorius Elbert D. Thomas yra parašęs knygą "This Nation Under God", kurioje pabrėžia Amerikos gyvenimo ryšį su Dievybe. Čia jis aiškina, kad tikroje demokratijoje religija turi būti žmonių širdyse. Religija turinti būti žmonių įkvėpėja, jų elgesio vadovė ir demokratijos idealų bei broliškumo šaltinis. Jis tvirtina, kad demokratijos didingumas glūdi dvasiniame prade, kuris yra ir žmonių santykių, ir visų lygybe bei brolybe tikėjimo pagrindas. Amerikoje yra dažnai pabrėžiama, kad visi žmonės yra to paties tėvo — Dievo vaikai, todėl visi yra broliai ir vienas kitam lygūs.

     Visi Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentai labai vertino religiją. Nuo JAV įsikūrimo iki dabar yra buvę 33 prezidentai. Pirmasis prezidentas buvo garsusis Jurgis Vašingtonas (1789-1797). Dar laisvės kovų metu sunkesnėmis valandomis jis pasitraukdavo į nuošalumą ir melsdavosi. Tapęs prezidentu, savo pirmojoje kalboje į žmones Vašingtonas prabilo: “Nė viena šalis neturi tokios pareigos pripažinti ir garbinti tą Nematomą Ranką, kuri vadovauja žmonių reikalams, kaip Jungtinės Amerikos Valstybės. Kiekvienas žingsnis, kuriuo mes artėjome prie nepriklausomybės, atrodo, yra atžymėtas kuriuo nors Apvaizdos veikimu." Kartą Naujųjų Metų išvakarėse Vašingtonas pasitraukė nuo linksmų draugų ir, užsidaręs studijų kambaryje, dvi valandas skaitė Šv. Raštą.

Ir kam jūs bailiai rūpinatės drabužiu? Įsižiūrėkite į laukines lelijas, kaip jos auga; jos nesidarbuoja ir neverpia; tačiau aš sakau jums, kad ir Saliamonas visoje savo garbėje nebuvo taip apsivilkęs kaip kiekviena iš jų. Taigi, jei Dievas taip apvelka laukinę žolę, kuri šiandien yra, o rytoj metama į krosnį, kaipgi labiau jus, žmones menko tikėjimo.

Mato, 6, 28-30.

 

PR. ALŠĖNAS

ŠITOKS klausimas ne vienam lietuvių tėvų išeivijoje kvaršina galvas, ypač gyvenant Šiaurės Amerikos demokratiniuose kraštuose, kur vyrauja tokia didelė laisvė ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp jaunimo ir net tarp mažamečių. Reikia manyti, kad dėl tos didžiosios "demokratinės laisvės" atsiranda visokiausio plauko "beatnikų", o iš jų ir nusikaltėlių. Jeigu šeimose būtų bent kiek daugiau drausmės, tai ir jaunųjų nusikaltėlių skaičius būtų žymiai mažesnis. Daugėliu atvejų jaunieji nusikaltėliai, patekę į teisingumo rankas, kaltina savo tėvus už perdaug švelnų auklėjimą.

     Toronto dienraštyje "Daily Star" įvairių patarimų skyrių suaugusiems ir jaunimui veda psichologiniu atžvilgiu gabi žurnalistė Ann Landers. Prieš kiek laiko teko skaityti jos vedamame skyriuje penkių jaunuolių kolektyvinį skundą prieš savo tėvus. Tėvai esą tokie despotai vaikų atžvilgiu, kad nors vaikai jau esą 15-17 m. amžiaus, tačiau jiems nenorima duoti jokios jaunuoliškos laisvės: nei rūkyti, nei truputį išgerti, nei kiek vėliau grįžti iš miesto namo ir t.t.

     Kiek prisimenu, Ann Landers atsakymas tiems jaunuoliams nebuvo palankus. Buvo pabrėžta, kad tokiame amžiuje tėvų priežiūra ir drausmė jaunuoliams dar yra labai reikalinga, nenorint, kad vėliau reikėtų gailėtis ir graužtis pirštus. Bet po to, žinoma, pasipylė įvairūs pasisakymai ir nuomonių pareiškimai dėl tų jaunuolių skundo. Vieni rašė už, kiti prieš. Visa to čia neminėsime, noriu pacituoti tik vieno jaunuolio laišką tuo reikalu minėto skyriaus vedėjai. Lietuviškai išvertus, tas laiškas maždaug taip atrodytų:

     "Mieloji Ann Landers,

     Norėčiau tikėti, kad Jūs, tur būt, niekada nesate gavusi tokio laiško, koks bus manasis. Tai, be abejo, taip yra ne todėl, kad tarp paauglių jaunuolių aš būčiau vienintelis, kuris taip galvoja. Anaiptol ne! Yra ir daugiau panašiai galvojančių jaunuolių, tačiau jie nedrįsta viešai pareikšti savo jausmų.

Juozas Vaišnys. S. J.

THE NUN’S STORY

     Dauguma skaitytojų, tur būt, jau bus matę šį vieną žymiausių paskutinio meto filmų, kai gaus jo aprašymą mūsų žurnale. Bet manome, kad bus vis tiek naudinga dar kartą trumpai prisiminti matytus vaizdus ir pagalvoti apie pasąmonėje užsilikusias idėjas, kurios gal ne visos yra aiškios, ir ne vienam norėtųsi tinkamą atsakymą į kilusius ar kylančius klausimus.

     Pasirodžius šiam filmui, tuoj pasipylė laikraščiuose ir žurnaluose jo aprašymai. Rašė ir filmų kritikai, ir vienuolės, ir kunigai, ir net pati knygos autorė bei filmo direktorius. Žiūrovams buvo kilę tiek klausimų, į kuriuose jie būtinai norėjo atsakymų. Buvo žinoma, kad šis filmas yra suktas pagal to paties vardo knygą, parašytą konvertitės Kathryn Hulme, kuri asmeniškai pažinojo tą savo knygoje aprašytą vienuolę ir iš pačios buvo išgirdusi įdomią jas vienuoliško gyvenimo istoriją, pasibaigusią atsisveikinimu su vienuolynu. Tuoj spaudoje buvo pradėti gvildenti klausimai, kiek knygoje yra tikrenybės, ir kiek fantazijos, taip pat buvo diskutuojama, kiek filmo turinys atitinka knygoje aprašytus faktus.

     Mums atrodo, kad visi šie klausimai kyla iš gryno smalsumo, bet jie visiškai nėra pagrindinės svarbos. Reikia pripažinti neginčijamą faktą, kad filme atvaizduotos vienuolės Luke gyvenimas nėra grynos fantazijos kūrinys. Panašių vienuolių yra ir daugiau įvairiuose vienuolynuose. Taip pat ir filme parodytos kai kurios vienuolinio gyvenimo smulkmenos ir pasauliečiams sunkiai suprantami papročiai yra tikri faktai, nors ir ne visuose vienuolynuose vienodi. Tad filmas yra visiškai gyvenimiškas. Tačiau reikia pabrėžti, kad jame atvaizduotas vienuolinis gyvenimas toli gražu nėra pilnas. Gal jame antraeilės vienuoliškų papročių smulkmenos nustelbia vienuoliško gyvenimo esmę ir per daug pabrėžta išorė aptemdo nepakankamai išryškintą dvasią. Bet vėl reikia pripažinti, kad tokių dalykų, deja, ne viename vienuolyne pasitaiko. Kaip visur gyvenime, taip ir čia kartais žmogus išleidžia iš akių tai, kas svarbiausia, ir paskęsta nereikšmingose smulkmenose. Užtat filmas yra labai rekomenduotinas visoms vienuolėms, o ypač vienuolynų viršininkėms, nes jis gana vaizdžiai primena, kur gali nuvesti paskendimas smulkmenose ir nepakankamas žiūrėjimas esmės.

     Labai yra svarbu suprasti savo gyvenimo tikslą ir mokėti tinkamai naudoti tam tikslui reikiamas priemones. Gal sesuo Luke ne visiškai tai sugebėjo. Labai yra svarbu suprasti kitą žmogų ir jam rodyti nuoširdžią artimo meilę. Gal šio supratimo ir meilės seseriai Luke pakankamai neparodė nei jos kapelionas, nei viršininkės. Štai kur buvo jos vienuoliško gyvenimo tragedija.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Pranas Naujokaitis. UPELIAI NEGRĮŽTA Į KALNUS. Išleido Liet. Knygos Klubas, 4545 W. 63rd St., Chicago 29, Ill. Aplankas dail. A. Šermukšnio. 510 psl., kaina 5 dol.

A. Giedrius. PASAKĖČIOS. Išleido Liet. Knygos Klubas. Iliustracijos dail. V. Simankevičiaus. 176 psl., kaina 2 dol.

Rev. John C. Jutt. OUR LADY OF ŠILUVA. Lietuvos Vyčių išleista ir Putname spausdinta 50 psl. brošiūrėlė, kurioje skaitytojas anglų kalba supažindinamas su Šiluvos Marijos šventove Lietuvoje.

Fabijonas Neveravičius. BLAŠKOMOS LIEPSNOS. Istorinis buities romanas. Pirmoji dalis. Išleido Nidos klubas Anglijoje. 286 psl., kaina nariams — 1 dol., nenariams — 2 dol.

RINKTINĖ. Nr. 1, 1959 m. Nidos Knygų Klubo leidinys,, išeinąs kas trys mėnesiai, kuriame perspausdinami kai kurie straipsniai iš mūsų periodinių leidinių.