A. TAMOŠAITIS, S. J.
Ką girdėjome, ką savo akimis matėme,
ką stebėjome ir ką mūsų rankos čiupinėjo,...
tai skelbiame jums.
A p a š t a l a s J o n a s
Münchhauzeno nuotykiai
— SYKĮ, — pasakoja savo garsiuosius nuotykius baronas Münchhauzenas, — man pasitaikė įkristi į tokią gilią duobę, kad jokiu būdu neįmanoma buvo išlipti. Tačiau iš jos vis tiek išsiritau. Kokiu būdu? Ogi parėjau namo, atsinešiau kopėčias ir jomis išlipau lauk!
Gal ne panašiai yra su Bažnyčia? Skelbiasi kalbanti Dievo vardu. Paklausus, kuo remiasi tas jos dieviškas autoritetas, atsako: evangelijos žodžiais. O iš kur žinome, kad evangelijos žodžiai nėra žmonių išgalvoti? Kadangi taip sako dieviškas Bažnyčios autoritetas! Bet jo Bažnyčia kaip tik neturi, prieš įrodydama, kad evangelijos nėra legendos! Kad išliptų iš duobės, baronas Münchhauzenas turėjo pareiti namo ir atsinešti kopėčias. Bet kad tai galėtų padaryti, turėjo pirma išlipti iš duobės! Kada du dalykai vienas nuo kito priklauso, kai nėra vieno, nėra nei kito. Bažnyčios autoritetas yra nulis, jei evangelijos yra žmogaus vaizduotės kūrinys. O tvirtinimas, kad jos tokios nėra, yra nulis be Bažnyčios autoriteto. Nereikia didelės matematikos žinoti, kad, pridėję prie nulio nulį, niekada negausime vieno, bet nulį. Liktų tad pasirinkti viena iš dviejų: arba užsispyrus tvirtinti, jog vis vien ir toliau tikiu; arba pasakyti apie Bažnyčios dieviškas galias tą patį, ką ir apie barono Mūnchhauzeno nuotykius — įdomi, graži nesąmonė.
Kiek tikinčiųjų žinotų, ką į šį priekaištą atsakyti? O jis gi liečia pačius pamatus, kuriems susvyravus, turi griūti arba bent pavojingai susvyruoti ir visas tikėjimas Bažnyčios autoritetu.
Vienos krypties gatvė
Yra gatvių, kuriomis važiuojama abiem kryptim, yra ir tokių, kur galima važiuoti tik viena kryptimi. Priekaišto daroma klaida kaip tik yra, kad tarp Bažnyčios ir evangelijų nutiesia priklausomybės gatvę abiem kryptim, kai tikrovėje ji eina tik viena kryptimi. Bažnyčios autoritetas remiasi evangelijomis, bet ne priešingai. Evangelijos tvirtai stovi ant savų kojų be Bažnyčios autoriteto. Kitais žodžiais, tikime Bažnyčią dėl evangelijų. Bet evangelijomis tikime dėl jų pačių.
Įrodžiusi savo dievišką pasiuntinybę, Bažnyčia turi teisę tarti autoritetingą žodį ir apie pačias evangelijas. Tačiau kol ta neįrodyta, jas pateikia vien kaip istorinį dokumentą, nieko daugiau. Liepia į evangelijas žiūrėti ne tikinčio kataliko, o tyrinėjančio istoriko akimis. Jei elgtųsi kitaip, neišvengiamai panėšėtų į baroną Münchhauzeną.
Ar pamatai stiprūs?
Evangelijų knygos kaip istorinis dokumentas? Jei Bažnyčios autoritetas pastatytas vien ant šitokio pagrindo, jis turi būti be galo trapus, nevienas pagalvos. Tokiame pamate yra bent keturios labai silpnos vietos, kurių net vienos užtektų, kad visa subyrėtų, kritikos vėjui pūstelėjus.
Visų pirma, kaip po 2000 metų patikrinsi, kas yra evangelijų autorius? Užrašas, kad parašė tas ir tas, nėra joks įrodymas, kad taip iš tikrųjų yra. Kitiems priskirtų raštų senovės istorijoje yra daugybė. Tokia buvo mada. O nežinant, kas pasakoja, labai smunka pasakojimo vertė.
Antra, jeigu evangelijų autoriai iš tikrųjų ir yra keturi evangelistai, iš kur galiu žinoti, kad jie rašė apie tikrus įvykius? Koks nors šventas atsiskyrėlis, dėdąsis mesiju, galėjo gyventi Palestinoje. Jam mirus, Matui, Morkui, Lukui ir Jonui, atsiskyrėlio draugams, kilo sumanymas parašyti apie jį gražų, dorinantį romaną. Ir pradėjo: apie tris išminčius iš rytų šalies, apie vestuves, kuriose vanduo buvo paverstas vynu, apie velnius, suvarytus į kiaules, nusiskandinusias ežere... Žinia, rytiečiams vaizduotės netrūksta. Ilgainiui žmonės pasakojimą ėmė laikyti tikrove.
Trečia, tegu evangelistų tikslas ir buvo aprašyti tikrus įvykius. Bet ar jie tai sugebėjo? Juo paprastesni gi žmonės, juo lengviau jiems apdumti akis.
Mokyti vyrai ir tai, žiūrėk, nekartą apsirinka. O evangelistai juk buvo paprasti žmonės, bemoksliai žvejai. Koks nekritiškumas imti visa, ką šitokie užrašė, už gryną pinigą!
Pagaliau ketvirta, jei ir visa būtų tiesa, ką evangelistai tada užrašė, kas garantuos, kad jų pasakojimas ilgainiui nebuvo iškraipytas? Kaip dažnai istorijos pagražinamos, nudailinamos: nemalonūs dalykai išleidžiami, malonūs išpučiami, nebūti pridedami!
Ką į tai atsakyti? Tik viena: įvyksta priešingai — subyra ne pamatai, o į juos pūstelėję kritikos vėjai. Kas tuo netiki, tegu pats pažvelgia, kokios "silpnos" yra tos keturios vietos.
1. Kas evangelijų autorius?
Tikslūs duomenys parodo, kur, kada ir kas evangelijas parašė. Jie yra trys: stilius, aprašomi dalykai, pirmųjų amžių istorija. Pirmasis atsako į klausimą kur, antrasis — kada, trečiasis — kas.
Evangelijų kalbos stilius parodo, kad jas parašę žmonės turėjo gyventi Palestinoje. Nors parašytos graikiškai, pilnos hebraizmų, kurių graikai niekada nevartoja ir vargu tesupranta. Jų ten tiek daug, kad yra išleisti specialūs žodynai ir gramatikos Naujajame Testamente vartojamai graikų kalbai. Taip graikiškai rašyti galėjo vien Palestinos gyventojas.
Aprašomi dalykai nesugriaunamai liudija, kad tie žmonės turėjo gyventi 1-jo šimtmečio vidury, t. y. Kristaus metu ir tuojau po Jo mirties. Ylos maiše nepaslėpsi, sako priežodis. Išlys ir tiek! Taip yra ir su rašymu. Rašytojas, kuris tik nuduoda, kad gyveno tokiu metu ar tokioj šalyj, netrukus išsiduoda eile anachronizmų, netikslumų. Ir kuo daugiau aprašomos gyvenimo smulkmenos, vietos, papročiai, tuo lengviau pasirodo, ar autorius pats tose vietose aprašomu metu gyveno, ar, jų nematęs, vėliau prifantazavo.
Ogi tik paimkime evangelijas į rankas. Kaip smulkiai daugelyje vietų aprašomi daiktai ir žmonės! Vienok kuo daugiau iškasenos, atradimai, tyrinėjimai atskleidžia Kristaus meto Palestiną, tuo labiau išeina aikštėn, kaip tiksliai, nė kruopele neapsirinkant, evangelijose visa aprašyta. Nepamirština, kad 70-ais metais po Kristaus Palestinoje įvyko visą šalį sukrėtusių pakitimų. Žydai sukilo prieš romėnus. Pralaimėjus nelygią kovą, kraštas buvo žiauriai nuniokotas. Tautos dalis buvo išskersta, dalis išvesta į nelaisvę, dalis išblaškyta. Imperatoriaus Tito kariuomenė išgriovė Jeruzalę. Iš garsiosios šventyklos neliko akmens ant akmens. Jei evangelijos būtų rašytos žmonių, negyvenusių prieš tą katastrofą, radikaliai pakeitusią krašto topografinį ir dvasinį veidą, jokiu būdu nebūtų galėję taip smulkiai ir tiksliai apibūdinti šalies socialinės, politinės, religinės ir kultūrinės padėties, kokia buvo prieš sukilimą.
Pagaliau pirmųjų amžių istorija kietu it plienas argumentu parodo, kas tie žmonės buvo. Eilė pačių pirmųjų krikščionių rašytojų pabrėžtinai skelbia, kad evangelijas parašė keturi evangelistai, iš kurių du — Matas ir Jonas — buvo patys apaštalai, o du — Morkus ir Lukas — apaštalų palydovai. Kas mano, kad jie galėjo susimokyti, tetiki Bažnyčios priešų raštais. Juose to meto pagonys ir eretikai įvairiausiais, dažnai labai gramozdiškais argumentais stengėsi kovoti prieš evangelistų mokslą. Tik dėl ko nė vienas nepavartojo paties paprasčiausio ir efektingiausio būdo, kurs visa būtų išvertęs iš šaknų — nurodyti, kad Matas, Morkus, Lukas ir Jonas yra vien kokio gudraus rašytojo prasimanymas? Jie tai jau tikrai nesusimokė. Faktas, kad evangelijų autoriai yra šitie keturi vyrai, turėjo būti toks aiškus, kad jį neigti būtų reiškę apsijuokti.
Galų gale tuo metu būti krikščioniu reiškė mirties pavojų. Argi galimas dalykas, kad tūkstančiai būtų leidę žudyti save ir savo vaikus dėl kažin kokių nežinomų žmonių sukurtų knygų? Ar galimas dalykas, kad pagonys, prieš priimdami krikščionių tikėjimą, uždedantį tiek naujų nelengvų pareigų, būtų nesirūpinę sužinoti, kas tie žmonės buvo, kurių knygose tie įsipareigojimai surašyti?
2. Legenda ar tikrovė?
Lygiai nesugriaunami argumentai kalba už tai, kad evangelistai rašė matytą tikrovę, o ne išgalvotą romaną. Jie yra: Kristaus asmuo, patys evangelistai, pasakojimo būdas.
Yra nepaneigiamas faktas, kad Kristaus asmuo kiekviename amžiuje žavėjo tūkstančius žmonių, ir žavėjo tiek, kad už Jį guldė savo gyvybes. Jo mokslas šimtmečiais formavo visą Vakarų kultūrą ir buvo jos pagrindas. Kas tiki, kad tokį asmenį ir doktriną galėjo išgalvoti keturi paprasti, nemokyti žmonės, to tikėjimas dešimtį kartų prašoka krikščionių tikėjimą!
Evangelistai gerai matė, koks bus jų užmokestis už Kristaus mokslo skelbimą. Tiek iš žydų, tiek iš pagonių jų laukė vien persekiojimas, kalėjimas, bausmės, mirtis. Argi galimas dalykas, kad vis tiek būtų ėję, skelbę ir paguldę savo galvas, žinodami, kad tai vien jų vaizduotės kūrinys? Matė, be to, kad žmonės ėmė jų žodį už tiesą, ir turėjo žinoti, kad už tokį negirdėtą suvedžiojimą būtų laukusi didžiausia Dievo bausmė.
Pagaliau pažiūrėkime į patį pasakojimo būdą. Aprašo ne vien, kas jiems patiems arba skelbiamam dalykui yra garbinga, bet lygiai taip pat, kas gėdinga, kenkia. Argi būtų taip darę, jei jų tikslas būtų buvęs išgalvoti ir parašyti dorinančią, žmones pamokančią knygą? Evangelijose moko kitus, kad reikia be baimės eiti mirti, o patys sakosi bailiai išbėgioję. Moko nuolankumo, o patys rodo save besivaidijančius dėl pirmųjų vietų. Moko drąsiai išpažinti Kristų, o pasakoja, kad pats jų vadas Petras pirmasis viešai Jo išsigynė. Moko pasitikėti Dievu, o patys pakartotinai iškelia savo tikėjimo menkumą. Moko ištikimybės Kristui, o pabrėžia, kad vienas iš jų pačių buvo išdavikas. Savo pavyzdžiu niekas gi tyčia negriauna, ko nori, kad kiti darytų.
Ir kam Matui sakyti apie save, kad buvo muitininkas, žydų akyse niekšingiausias žmogus? Tuo galėjo kitus vien atstumti. Kam Lukui tiksliai nurodyti, kad tai ir tai buvo penkioliktaisiais imperatoriaus Tiberijaus metais, kai Palestinos provincijas valdė tokie prokuratoriai, Jeruzalėje buvo tokie ir tokie kunigai? Kam duoti tikslų laiką ir vietų vardus? Tuo galėjo vien sau pakenkti, nes šimtai žmonių iš tų metų ir vietų dar tebegyveno, kai rašė. Juk būtų sakę: "Meluojate, vyrai! Tokių įvykių pas mus tuo metu visiškai nebuvo". Tai būtų reiškę galą visam evangelistų skelbimui. Tokiam evangelistų elgesiui yra tik vienas paaiškinimas — jie norėjo aprašyti įvykusią, tiksliai dokumentuotą tikrovę.
3. Apdumtos akys?
Evangelistai nebuvo vedžiojami už nosies ir žinojo, ką rašė. Tai seka tiek iš jų charakterio, tiek iš aprašomų dalykų.
Patys evangelistai buvo kas tik nori, bet tik ne lengvatikiai. Kristus pakartotinai turėjo prikišti apaštalams, kad jie yra kietasprandžiai, nerangios širdies tikėti tam, ką matė ir girdėjo. Žinias apie prisikėlimą Velykų rytą laikė moterėlių haliucinacijomis. Tomas ištisą savaitę užsispyręs sakė netikėsiąs ir gana! Lukas savo evangelijos pradžioje įsakmiai pareiškia "rūpestingai ištyręs visa nuo pat pradžios".
Aprašomi dalykai taip pat yra tokie, kad kiekvienas sveikų pojūčių asmuo galėjo juos stebėti, girdėti, čiupinėti. Vyko, be to, ne kokiame tamsiame užkulisyje, bet viešai, prieš visus žmones. Kiekvienas galėjo juos patikrinti. Ir tikrino! Fariziejai ir kiti Kristaus priešai visur taip ir slankiojo, be nepamatys ko nors sukompromitavimui. Jų tyla yra geriausia garantija, kad visa buvo taip, kaip aprašyta.
4. Evangelijos iškreiptos?
Ar ilgainiui evangelijose galėjo kas nors būti iškreipta? Kas taip mano, nepagalvoja apie du dalykus, dėl kurių bet koks iškreipimas visiškai neįmanomas: kietą tradiciją ir evangelijų paplitimą.
Pirmųjų amžių krikščionims charakteringa nepaprastai kieta tradicija. Žmonės dabojo jiems patikėtą Dievo žodį, kaip savo akį. Evangelijos buvo nuo seno skaitomos bažnyčiose. Senovės žmonės, nemokėdami skaityti, turėjo nuostabią atmintį girdimiems dalykams. Vargas tam kunigui, kurs būtų drįsęs ką nors pakeisti, skaitydamas evangelijas! Šv. Augustinas pasakoja, kaip vienoje vietoje žmonės pakėlė didžiausią triukšmą prieš savo vyskupą, kai tas skaitydamas pakeitė vieną žodį elegantiškiau skambančiu. Šv. Jeronimas tik labai nenoriai sutiko, popiežiaus Damazo prašomas, peržiūrėti lotynų vertimo kalbą, bijodamas, kad žmonės nepalaikytų jo eretiku, norinčiu iškreipti šventąjį tekstą, ir neužmuštų akmenimis! Šv. Irenėjus griežtai užprotestavo, kai eretikai valentinijonai viename sakinyje kitaip perstatė žodžius. Iš šitokių faktų aišku, kaip sunku būtų buvę pakeisti net vieną žodį, nebekalbant apie sakinį, kad kiti to nepastebėtų ir neprotestuotų.
Lietuvių sporto veikėjų grupė Čikagoje
Antra, evangelijos buvo visur plačiai paplitusios. Kiekviena bažnyčia nuo seniausių laikų turėjo jų nuorašą. Šiandien muziejuose tokių yra surinkta apie 1300 vien graikų kalba rašytų, neskaitant vertimų į kitas kalbas. Visur tas pats tekstas. Prileiskim, kad kas iškreipė evangelijas. Kokiu stebuklu iškreipimą įrašė į kiekvieną tų kopijų? Ir taip gudriai, kad nė lapė nesulojo! Turėjo, be to, iškreipimus įrašyti ir į visus Bažnyčios Tėvų raštus, kuriuose pilna evangelijos citatų. Kaip iš tokios daugybės neužsiliko nė vieno originalaus, neiškraipyto egzemplioriaus? Kodėl nė vienas pirmųjų amžių rašytojas nė žodeliu neužsimena, net nesuabejoja, kad kada būtų galėjęs būti kitoks evangelijų tekstas?
Iškraipymo idėja tokia absurdiška, kad nūdien visi šv. Rašto istorikai, tiek katalikai, tiek nekatalikai, vienbalsiai pripažįsta, kad mūsų dienų evangelijos tebėra tos pačios, kurias parašė evangelistai.
Cezario, Cicerono, Platono ar Aristotelio raštai turi daug mažiau juos įrodančių dokumentų, tačiau joks mokytas žmogus neabejoja jų istoriniu autentiškumu. Tad netikėti evangelijų tikrumu, kuris žymiai geriau istoriškai paliudytas, reikštų akių užmerkimą tiesai.