KAI KADA, vakarais, pasaulis tampa nuostabiai artimas ir jaukus. Tada viskas yra ramybėje, apjungta ir pripildyta matomai esančiu Dievu. Su aštuntos valandos dūžiu fabrikas įgauna savo ritmą, kurio niekas nesutrukdys iki rytojaus ryto. Vien mūsų dirbtuvė turi naktinę pamainą... Užpakaly manęs sklinda silpnas, uždarytų durų kiek prislopintas, mašinų ūžesys, kaip koks tylus muzikinis palydėjimas, prie kurio protas laisvai gali pinti savo minčių pynę.
Kartais aš žaviuosi mašinų jėga (tik pabandyk tu sustabdyti nors ir palengva judantį volą ar skylamušį!), ta nepaprasta jėga, švelnia ir brutalia, taip paklusnia žinantiems kaip ją valdyti, kuri trinksi, plėšia, gręžia, lygina, žvilgina, poliruoja.
Aplink mus visur yra darbininkai, kurie sudaro kitą pasaulį. Ir kas jie bebūtų— kai tikrindami jie pasilenkia prie mašinos ar kurio prietaiso ašmens, kai ima duonos gabalą į savo rankas ar pasakoja apie savo vaikus, tada laiks nuo laiko pastebiu tai gestą, tai žvilgsnį, judesį, laikyseną ar šypsnį, kurie yra tokie švelnūs ir taip labai maldai artimi. Jie nė nejaučia, kaip labai juos myliu. Kai ryto šalty juos palieku, galvai tvink-čiojant ir pirštams drebant nuo nakties nuovargio, ir pakeliu į viršų Mišių Ostiją, jie nė nežino, kaip sunkiai mano rankose sveria jų visas gyvenimas, jų visas nakties skausmas, kurį aš noriu prikrauti meile, lyg elektra bateriją.
Henri Perrin
Šio ir sekančio numerio “Gyvenimo išminties” skyriuje talpinant H. Perrin gyvenimo aprašymą, tėv. Br. Krištanavičiaus, S. J., atsiminimai nukeliami į vėlyvesnius.
1964 m. Pasaulinės Parodos
Niujorke bendras vaizdas