Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1965m. 11 Gruodis

1965 Vol. XVI Nr. 11. GRUODIS - DECEMBER

* * * GYVENIMUI TEKANT    362

J. Kubilius, S. J. TEILHARD DE CHARDIN    364

A. Zaparackas, V. Kleiza, E. Vilkas PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESAS    372

A. Grauslys NUMIRUSĮ PALAIDOTI    375

Konkurso dalyviai IŠTRAUKOS IŠ RAŠINIŲ    378

E. Vaišnienė EILĖRAŠČIAI    379

MELSTIS LIETUVIŠKAI:

J. Kaseliūnas Ar dėl Bažnyčios Įstatymo?    380

K. Trimakas, S. J. Ar dėl ištikimybės tautai?    381

L. Zaremba, S. J., J. Bružikas, S. J. PASTORACIJA TARP LIETUVIŲ PIETŲ AMERIKOJE    382

M. F. Caron BŪK MOTERIS — PAPRASTAI    383

Jaunimas MERGAIČIŲ KONKURENCIJA    384

G. Ivaškienė KALĖDOS ŠEIMOJE    384

B. Krištanavičius, S. J. NAŠLAIČIAI IR NAŠLAITYNAI 385

*  * * ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ: Bažnyčia ir politika, Klausimai apie Mišių apeigas    391

K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY    392

SKAITYTOJO ŽODIS    394

1965 METŲ TURINYS    394

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevičius

Administratorius    Petras Kleinotas, S. J Viršelis ir vinjetės    Algirdo Kurausko Fotografijos    Algimanto Kezio, S. J.

Adresas    2345 W. 56th St., Chicago, 111 60636 Telefonas    REpublic 7-8400 Spaustuvė    Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — 3 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

 

MĖNULIS nusileido, o visu ryškumu sužėrėjo žvaigždės...

Tokiais momentais gera užmiršti, iš kur esi ir kur eini, kuo esi vardu, ir žiūrėti naujagimio akimis...

Kad taip galima būtų gyventi su nuolat plačiai pravertomis akimis viskam, kas gražu...

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

GYVENIMUI TEKANT

■ NAUJAGIMIO AKIMIS

     Šiame "L. L." numeryje minime M. K. Čiurlionio 80 m. gimimo ir P. Teilhard de Chardin 10 m. mirties sukaktis. Abu atrado savąsias vizijas ir abu jomis praturtino žmoniją. Pasaulyje abu pamatė kažką naujo, nes į jį žvelgė, Čiurlionio žodžiais, "naujagimio akimis" (žr. citatą šio "L. L." nr. 361 psl.).

     Analogiškai, tik nepalyginamai prasmingiau, tuos pačius žodžius galime pritaikyti Tam, kuris gimė pirmose Kalėdose. Ir jis į visa žvelgė Naujagimio akimis; ir jis žmoniją praturtino vizija — ne tik vizija, bet ir jos išganingu įsikūnijimu, pats būdamas Dievas - su - mumis.

     Mielus skaitytojus sveikiname tą Faktą mininčių švenčių proga, linkėdami to Fakto tikrove vis daugiau persisunkti. Juk ir mes esame pašaukti praturtėti to Naujagimio žvilgsniu bei gyvenimu.

■ NOBELIO TAIKOS PREMIJA

     1965 m. Nobelio Taikos premija buvo paskirta Jungtinių Tautų Vaikų Fondui (UNICEF).Šis fondas, įsteigtas šelpti nuo antrojo pasaulinio karo nukentėjusius vaikus, šiuo metu yra išplėtęs savo veiklą visame pasaulyje, teikdamas skurstantiems vaikams maisto ir medicininę pagalbą. Jis yra remiamas JT valstybių ir pavienių asmenų aukomis, rinkliavomis bei kalėdinių atviručių pardavinėjimu.

■ VARGU AR GALIMA

     Apie Bažnyčios atsinaujinimą sovietai daugumoje tyli, nes jis prieštarauja jų propagandai, religiją pristatant kaip "atgyvenusius prietarus". Tačiau jie negali visiškai užsimerkti; tad retkarčiais jį pavaizduoja kaip niekam tikusias pastangas pritapti prie pasaulio.

     "Komjaunimo tiesa" (1965 m. rugpj. 13) komunistus net perspėja dėl tam tikrų iliuzijų: "Šios Vatikano bei kitų bažnyčių "re362 formos" kartais sudaro atskiriems ateistams iliuzijas, esą, jei bažnyčia taikosi prie laiko dvasios, tai ji pripažįsta savo bejėgiškumą, ir dėl to religija savaime atmirs. Vargu ar galima sutikti su tokia argumentacija". Toliau paaiškinama kodėl: "Religija kito visos istorijos eigoje: pavyzdžiui, XVI a. prieš atskirus katalikybės požiūrius pasisakė protestantai. Nuo to religija neatmirė. Tas pat ir šiandien. Ji tik bando. Jono XXIII žodžiais tariant, jaustis "žemiškąja institucija" ir nepriešpastatyti savęs laiko dvasiai".

Skaityti daugiau:

Teilhard de Chardin

JONAS KUBILIUS, S. J.

pažinęs Pierre Teilhard de Chardin asmeniškai ir perskaitęs apie 30 jo veikalų, daugelį dar iki šiol esančių tik rankraščiuose.

     1955 m. balandžio 10 d. New Yorke staigiai mirė Teilhard de Chardin. Jeigu iki tol jis buvo daugiau žinomas tik mokslininkų ir artimų draugų tarpe, tai po jo mirties jo, kaip mokslininko, rašytojo, filosofo, mistiko ir pranašo, garsas nepaprastu greitumu praplito po visą pasaulį. Jo knygos, kurios iki jo mirties nebuvo atspausdintos, buvo išleistos ne tik prancūzų kalba, bet išverstos į visas vakarų pasaulio kalbas. Šiandien jo veikalai yra nagrinėjami mokslininkų rateliuose, studentai graibsto jo knygas ir skaito su dideliu susidomėjimu. Lietuviams taip pat jis jau nebėra svetimas. Savo laiku Tėviškės Žiburiaidavė apie jį trumpą studiją, Draugebuvo pasirodžiusios kelios žinutės; tilpo straipsnis "užlankstytų puslapių'' ir daktaro M. iš Pietų Amerikos sunkiai suprantami išvedžiojimai. Pagaliau kiek išsamesnis darbas pasirodė Aiduose.Tad Teilhard de Chardin nebus jau svetimas tam, kas mūsų spaudą šiek tiek sekė.

GYVENIMAS

     Gal padės mums geriau suprasti šio žymaus mokslininko mintis, jeigu mes trumpai pažvelgsime į jo gyvenimą. Petras Teilhard de Chardin gimė 1881 metais Prancūzijoje nedideliame Auvergnijos provincijos dvariuke. Jo tėvas buvo archyvistas, linkęs prie tiksliųjų mokslų. Petras, baigęs gimnaziją, įstojo į Jėzuitų Ordiną. Baigęs filosofiją Jersey kolegijoje, jis buvo pasiųstas į Kairą dėstyti fizikos ir chemijos. Būdamas tris metus Egipte ir vėliau keturius metus bestudijuodamas teologiją, jis kartu įsigijo daug geologijos ir paleontologijos žinių. 1912 m. jis buvo pašventintas kunigu. Tais pačiais metais jis persikelia į Paryžių toliau studijuoti geologiją ir dirbti su žymiausiu archeologu Marcellin Boule Žmogaus Paleontologijos Institute. Tuo laiku jis susipažįsta su Bergsono Evolution Créatrice (Tveriančioji Evoliucija)ir susitinka su kun. Breuil, žymiu preistoriku, kuris atkreipė jo dėmesį į žmogaus išsivystymą. 1913 m. jis važiuoja aplankyti vietovės, kur buvo atrasta Piltdowno kaukolė. Čia jis susipažino su paleontologu Artūru S. Woodwardu. Laike pirmojo pasaulinio karo jis tarnauja kariuomenėje ir, turėdamas daug laiko, pergalvoja savo kaip vienuolio ir mokslininko pašaukimą. Savo ištikimybę vienuolynui ir Bažnyčiai jis apvainikuoja įžadais 1918 m. Kaipo mokslininkui, jam darėsi aiškiau ir aiškiau, kad visa pasaulio (į jį įskaitant ir žmoniją) apraiška (phenomenon)yra viena vientisinė evoliucija, išsivystymas. Jam, kaipo kunigui ir mokslininkui, buvo labai svarbu suderinti evoliucijos teoriją ir teologijos mokslą.

Per mano visą gyvenimąmano gyvenimupamažu, pamažu pasaulis užsidegė mano žvilgsnyje, kol pagaliau, visas liepsnodamas aplink mane, jis nušvito beveik visiškai iš vidaus. Toks buvo mano pergyvenimas susiliečiant su žeme...permatomas dievybės apsireiškimas degančios visatos širdyje..., Kristus, jo širdis; ugnis, galinti visur įsiveržti ir palaipsniui visur išsiplėsti.   — Pierre Teilhard de Chardin

M. K. Čiurlionis. Žvaigždžių sonata. Allegro. (Šiemet minima šio didžiojo lietuvių dailininko ir muziko 80metų sukaktis).

Skaityti daugiau:

PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO KONGRESAS

JAUNIMO METAI

Jaunimas laiko tėkmėje perima vyresniųjų darbus. Išeivijos, lietuvių tautos ir Lietuvos ateičiai reikia jaunimo, kuris savo idealizmu ir entuziazmu brandintų ir vykdytų tautinius mūsų idealus. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba, siekdama sudaryti sąlygas dabartinei lietuvių jaunimo padėčiai laisvojo pasaulio kraštuose ir pavergtoje Lietuvoje apžvelgti, jaunimui į lietuvišką gyvenimą įtraukti ir jo pasiektiems laimėjimams mokslo, meno, literatūros, politikos, religijos ir kitose srityse išryškinti, jaunimo dvasiai naujiems darbams, polėkiams ir pasiryžimams uždegti, jaunimo tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo nuotaikoms kelti, skelbia

1966 METUS PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO METAIS. Šiam tikslui Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba: 1. Kviečia laisvojo pasaulio lietuvių jaunimą į šio jaunimo Kongresą Chicagoje, JAV, 1966 birželio 30 — liepos 3. 2. Kreipiasi i laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenes, organizacijas, parapijas, spaudą, radijo valandėles ir visus lietuvius, prašydama jaunimui dėmesio, jo siekimų supratimo ir visokeriopos paramos. 3. Skatina visus domėtis jaunimo klausimais ir prašo padėti vykdyti Lietuvių Jaunimo Metų programą. 4. Prašo visuose raštuose, leidiniuose, spaudoje ir kitur 1966 metus žymėti Lietuvių Jaunimo Metais. Pasaulio Lietuvių Jaunimo Metai pradedami Kanados Lietuvių Jaunimo Kongresu 1965 spalio 9 Toronte, Kanadoje. Metų šūkis: Mūsų jėgos, mūsų žinios Laisvai Lietuvai Tėvynei!

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba

JAUNIMO KONGRESAS

Jaunimo Metų didžiausias įvykis bus Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas Čikagoje. To Kongreso paruošiamajam komitetui vadovauja šešių asmenų prezidiumas. “L. L.” redakcija kreipėsi į prezidiumo narius, pateikdama jiems visą eilę klausimų. Žemiau talpiname atsakymus trijų atsiliepusiųjų narių: pirmininko Algio Za-paracko, vicepirmininko Vaclovo Kleizos ir informacijos skyriaus vedėjo Eugenijaus Vilko.

Ko tikimasi iš šio Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso?

Iš Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso tikimasi daug ko. Pirmiausia, šiame suvažiavime suvažiuos jaunimas iš įvairių kraštų, turės progos išdiskutuoti tolimesnę lietuvybės išlaikymo galimybę, politinę padėtį ir turės suderinti visuose kraštuose tolimesnę veiklą.

(A. Zaparackas)

Skaityti daugiau:

NUMIRUSĮ PALAIDOTI

Septintasis gailestingumo darbas kūnui

ALFONSAS GRAUSLYS

     Laikas — tai mirtis, nes artina mirtį: kiekvieną laiko valandėlę kas nors kur nors miršta. Tai skamba žiauriai, bet, antra vertus, laikas, kurs sirgdina ir marina, taip pat gydo; jis apnuogina ir pridengia — jis parodo tikrąją visko vertę, taigi — tiesą. O tačiau žmonės, kurie sunkiausiai pakelia juos liečiančią nepridengtą ir melu “nepagražintą” tiesą, labiausiai sukrečiami, kai susiduria su artimų žmonių mirtimi. Nenuostabu, nes “negalima atvertom akim žiūrėti nei i saulę, nei į mirtį” (La Rochefoucauld).

KAS YRA NUMIRĖLIS?

     Nors šis klausimas atrodo beprasmis, nes visi į jį gali atsakyti, o tačiau konkretus. Mirusiojo vaizdas vienaip išgyvenamas tolimųjų, kitaip — artimųjų. Tolimiesiems, kurie nėra matę jo gyvo, jis yra tik negyvas, nejudantis, sustingęs kadaise buvusio žmogaus kūnas, tik kūnas. Artimiesiems gi, kurie su juo bendravo ir matė jį gyvą, kalbantį, besišypsantį, numirėlis kelia tų bendravimų atsiminimus, graudumą, kančias ir ašaras. Jo pageltusio ir sustingusio veido rimtis sustingdo net ir pašalinių šypsnius ir juoką, priglušina jų pasikalbėjimo toną, pripildydama jų dvasią sunkiai aptariamu nejaukumu.

     Numirėlis — tai žmogus, kurs, prieš mirdamas, daugiau ar mažiau kentėjo, sirgo ar bent dėl sveikatos nusiskųsdavo, tuo būdu kaip ir parengdamas artimuosius savo mirčiai. Jei toji liga buvo sunki, ilga ir nepagydoma, tai, anot La Bruyere, tokio ligonio mirtis buvo vienintelė išeitis, kuri jį iš kančios išlaisvino ir net jo artimiesiems palengvino, nes bejėgiškumas žiūrint į artimo žmogaus kančią ir negalėjimas jam padėti gali virsti didesne kančia už paties ligonio kančią.

     Numirėlis — tai tas, kurs, prieš mirdamas, išgyveno dvasinių kančių, atsiskyrimą su savaisiais, nejaukumą ir baimę, kurią daugelis mirštančiųjų jaučia. Sekant F. Mau-riac, galima pasakyti, kad niekas nepažįsta tikros vienatvės, kol neišgirsta iš gydytojų lūpų ’’tam tikrų” žodžių (t. y. žodžių apie pavojingą jo sveikatos stovį). Tie žodžiai nebūtinai turi reikšti pasmerkimą mirčiai; jie gali būti tik pavojaus įspėjimas. Ir štai po tų žodžių turįs draugų ir net labiausiai mylimas įžengia į baimės karalystę, į kurią niekas pasaulyje jo negali palydėti. Tada net mylį ir mylimi asmenys bei nuoširdūs draugai nutolsta, atsiriboja, nes pajunta, kad jis ir jie jau priklauso skirtingiems pasauliams.

Skaityti daugiau:

IŠTRAUKOS iš 1964-1965 m. konkurso

IŠTRAUKOS iš 1964-1965 m. konkurso nepremijuotų rašinių apie santykius tarp tėvų ir bręstančio jaunimo.

PERDUOTI DVASINĘ KULTŪRĄ

Mes nepajėgiame taip greitai absorbuoti svetimą kultūrą, kaip mūsų bręstantis jaunimas. Mūsų brendimas vystėsi kitoj — mūsų tautinėj

— kultūroj, ir dėl to nenuostabu, kad šių jaunystėj įgytų vertybių išsižadėti negalime. Tuo tarpu jaunimas, paliestas kitų vertybių ir kitų reikalavimų, išeina į dvikovą su savo tėvais ir apskritai visa vyresniąja karta. Šeima, kurioje viešpatauja gera dvasia, paremta krikščioniškais principais ir tradicijomis, visada suteiks pakankamai užuovėjos gyvenimo sūkuriuose besiblaškančiam jaunuoliui. Šių tradicijų vertinimas ir jų tvirtas išlaikymas istorijos bėgyje yra labai daug davęs mūsų tautai. Todėl mūsų pagrindinis uždavinys perduoti bręstančiai kartai mūsų tradicijas, religiją, tautiškumą, žmoniškumą ir moralumą. Žinoma, jie turi būti jaunuolių širdyse skiepijami ne prievartos keliu, bet geru pavyzdžiu.

Paguoda

GILUS KRIKŠČIONIŠKAS AUKLĖJIMAS

Gėrimės ir didžiuojamės jaunimo pažangumu ir išsimokslinimu. Bet visgi reikia praskleisti tą uždangą, kuri uždengia vaikų santykius su tėvais. Pradengę tą uždangą, pamatysime daug tokių faktų, labai skaudinančių ir veikiančių įtėvų jausmus.

Dažnai tenka nugirsti tėvų aimanas, nusiskundimus dėl bręstančių vaikų nedrausmingumo, tėvų negerbimo ir kartais net skriaudimo. Kodėl gi šios neigiamybės yra įsigalėjusios? Tiesa, daug yra priežasčių, bet labiausiai pažymėtina pagrindinė — religinis indiferentizmas. Jei jaunimas nepaiso religijos, tai kaip jis pildys Dievo įsakymą: “Gerbk tėvą ir motiną”.

Dzūkų Kelmas

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Elona Marijošiūtė-Vaišnienė

MEDITATION DU SOIR

Deimantiniai žiburėliai
ore spurdančios kojytės

pūstas, apvalus pilvukas
ir varlytė vonios prūde

aksominis mieguistėlis
gintarinis sūnužėlis

IMPROMPTU

Senelis paspaudė klavišą.
Anūkas stebėjo.

Senelis užgavo akordą
Anūkas pridėjo.

Ant plonųjų
senelio linksmi pirštai improvizavo

Ant storųjų anūko
dvi rankytės akompanavo!

 

MELSTIS LIETUVIŠKAI

•    Ar dėl Bažnyčios įstatymo?

Dievas sutvėrė mus lietuviais. Kur Bažnyčios reikalavimas būti tuo, kuo pats Dievas sutvėrė, t. y. kur jos įstatymas melstis protėvių kalba?

Malonus Redaktoriau,

     “Geriau vėliau, negu niekad”, sako mūsų priežodis. Dėkoju už mano laiško minčių atspausdinimą, kurios turėjo būti iškeltos žymiai anksčiau, Bažnyčios Tėvų sesijos pradžioje. Dėkoju nuoširdžiai, nes tai nėra vien tik mano “rūpesčiai”, bet ir visų Pietų Amerikos lietuvių dvasinio stovio problemos.

     Atsakymą “L. L.” liepos-rugpiūčio nr. 241 psl. užvardinote taip: “Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime reikia kelti išeivių pastoracijos reikalą”. Tai teisingas pastebėjimas, bet turinyje visgi Jūs pats sau ar tik nepaprieštaravote sakydamas, jog “Pijaus XII apaštališkoji konstitucija “Exsul Familia” neliko tik prirašytas popierius. Ji buvo įgyvendinta”. Jei ta enciklika įgyvendinta, tai kam mes čia dar kalbame? Bet, ačiū Dievui, kad, nežiūrint “įgyvendinimo”, pritariate ir man, kad reikia klausimą kelti.

     Savo atsakymo pradžioje Jūs sakote: “Yra aiškių faktų, rodančių, kad Bažnyčia išeivius globoja”, ir suminite daug palankių Vatikano mostų ta linkme: J. E. vyskupo Brazio paskyrimą, šio Popiežiaus susirūpinimą, Vokietijos vyskupų paramą, arkivysk. Heenan skatinimą ir pan. Visi šie faktai man yra ir buvo žinomi. Šie pavyzdžiai mano suprantami tik kaipo palankumo žestai, paskatinimai, paraginimai, bet ne reikalavimas būti tuo, kuo pats Dievas sutvėrė. Aš savajame laiške miniu esamąją išeivių dvasinę būklę nuogiausioje realybėje, kurią pateikė “išeivius globojanti” Bažnyčia, reikalaudama iš mūsų vaikų maldos s v e t i m a kalba! Ir jei ir toliau taip bus, tai J. E. vysk. Brazio, lygiai kaip ir J. E. vysk. Brizgio, misijos liks bevaisėmis. Jūs minite, kad “Exsul Familia” enciklika suteikia teisę išeiviams būti aprūpintiems religiniuose dalykuose sava kalba. Tai, kaip jau sakiau, irgi priklauso prie tos pačios grupės, kaip paraginimai, paskatinimai, pageidavimai, palankumai, pritarimai. Jei Bažnyčia pažiūrėtų į Pagrindines Tikėjimo Tiesas ir iš tautinio taško (ne vien religinio), tai prieitų išvadą, jog melstis sava kalba yra prievolė bei būtinybė, kuri negali būti siejama su kokiais nors apsisprendimais, norais ar panašiai.

Skaityti daugiau:

Ar dėl ištikimybės tautai?

Melstis yra religinė pareiga, melstis lietuviškai yra tautinė pareiga. Melstis mus įpareigoja mūsų ištikimybė Dievui, o melstis lietuviškai — mūsų ištikimybė tautai.

Mielas Pone Kaseliūnai,

     Suprantu, kad šie klausimai gali rūpėti daugeliui lietuvių. Tad verta juos bendrai pasvarstyti ir pasiaiškinti.

     Pradžioj noriu pastebėti, kad aname savo atsakyme nerandu sau paprieštaravimo, būk tai, jei jau “Exsul Familia” konstitucija yra įgyvendinta, tai jau nė nebereikia kelti išeivių pastoracijos reikalo. Tenka reikalą kelti ne tik tada, kai nieko nėra įgyvendinta, bet ir tada, kai yra ne visur pakankamai įgyvendinta. Aname atsakyme kaip tik tai ir rašiau.

     Pirma, sakiau, kad ši konstitucija yra įgyvendinta. Juk tai byloja ne tik tada mano suminėti faktai, ne tik JAV, Vokietijoj, Anglijoj, Australijoj, bet ir pačioj Pietų Amerikoj įsteigti lietuvių išeivių religiniai židiniai. Tai gyvu žodžiu liudija ir du mūsų kunigai iš Pietų Amerikos, tėv. J. Bružikas, S. J., ir tėv. L. Zaremba, S. J., (žr. jų atsakymus sekančiame puslapyje).

     Antra, “Exsul Familia” konstitucija nėra visur vienodai įgyvendinta: kai kur daugiau, kai kur mažiau, kai kur nepakankamai. Dėl to rašiau: “Bažnyčios Visuotiniame Susirinkime reikia iškelti išeivijų pastoracijos reikalą, kad į jį būtų dar daugiau atkreipta dėmesio... Tuo (t. y. “Exsul

     Familia” suteikta teise) plačiai naudojamasi, tačiau ne visur pakankamai”.

     Mano nuomone, “Exsul Familia” konstitucija nepakankamai yra įgyvendinta pirmoj eilėj ne dėl ko kito, kaip tik dėl didelio lietuvių išsisklaidymo ir dėl lietuvių kunigų stokos (dalinai taip pat dėl ne visai vykusio jų pasiskirstymo darbams). Jei išeiviai būtų daugiau susibūrę, religinis jų aprūpinimas būtų daug sėkmingesnis ir nebūtų reikalo kitataučiams jų aprūpinti.

     Taip pat nėra prasmės žiūrėti į gyvenamojo krašto kunigus priešiškomis akimis. Reikalui esant, naudojamės visom kitom priemonėm (pvz. spauda, radiju) gyvenamojo krašto kalba. Iš reikalo, kai mūsų lietuvio kunigo nėra, tenka pasinaudoti ir vietinio, gyvenamąja kalba kalbančio, kunigo patarnavimu. Išeiviai niekada nenutausta pasinaudodami, bet tik pasiduodami.

Skaityti daugiau:

PASTORACIJA TARP LIETUVIŲ PIETŲ AMERIKOJE

Norėdami tikslios informacijos apie lietuvių katalikų religinį aprūpinimą Pietų Amerikoje, pasiteiravome iš ten Čikagon atsilankiusių kunigų: Urugvajaus sostinės Montevideo lietuvių parapijos klebono tėv. Leono Zarembos, S. J., ir misijonie-riaus lietuviams Brazilijoje tėv. Jono Bružiko, S. J. Jiems buvo pateikti sekantys klausimai:

Ar katalikiškose mokyklose yra dedamos ypatingos pastangos nutautinti kitų mažumų vaikus ir tuo pačiu lietuviukus, pvz. sakant jiems, kad jie nėra lietuviukai, bet urugvajiečiai ar brazilai?

Urugvajuj tokio dalyko iš viso nesu girdėjęs.

(L. Zaremba, S. J.)

Ne, to nedaroma. Ne tiek sakoma, kiek paliekama viskas savaimeiIšsispręsti, nes mažumos savaime asimiliuojasi. Bet lietuviai kunigai ir pasišventę pasauliečiai per mokyklas, pamaldas, chorus, parengimus ir kt. deda daug pastangų, kad lietuvybė nežūtų.

(J. Bružikas, S. J.)

Ar tebesinaudojama "Exsul Familia" apaštališkosios konstitucijos teisėmis? Ar turime lietuviškas parapijas ir ar galima religiniuose reikaluose lietuvius išeivius aptarnauti gimtąja kalba?

Taip, praktiškai viskas leidžiama pagal “Exsul Familia” apaštališkosios konstitucijos suteiktas teises.

(L. Zaremba. S. J.)

Taip, naudojamasi. iš Romos konsistorijos man duotas oficialus raštas, kuriuo, kaip lietuvių emigrantų misijonierius, turiu visas klebono teises pagal “Exsul Familia” aprūpinti visus lietuvius Brazilijoje. Sao Paulo lietuvių parapijos klebonas prel. Ragažinskas yra tos Brazilijos lietuvių misijos direktorius. Kiti Brazilijon neseniai atvykę tėvai jėzuitai Jonas Giedrys ir Jonas Kidykas tikisi netrukus gauti tokius pat raštus ir šiuo metu praktiškai rūpinasi lietuvių religiniais reikalais lygiai taip pat, kaip ir aš.

(J. Bružikas, S. J.)

Ar Mišios lietuvių kalba yra įvestos visose Pietų Amerikos lietuvių parapijose?

Taip, visur. Ir noriu pabrėžti, kad aštuoniais mėnesiais anksčiau negu JAV. Taip pat pamaldose lietuviškai kalbama daugiau negu čia JAV.

(L. Zaremba, S. J.)

Taip, ir net daug daugiau negu JAV. Mes laikome pamaldas tautiečiams lietuviškai ne tik savo, bet net brazilų parapijų bažnyčiose.

(J. Bružikas, S. J.)

BŪK MOTERIS-VISAI PAPRASTAI

MARIE F. C. CARON

Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė

     Prieš keletą metų visu jaunatvišku nesuvokiamumu aš tau, rodos, sakiau: “Nepasitikėk moterimis...”

     Faktinai tikra, kad didžiausiu moters priešu yra kita moteris ir tai dėl to, kad daugelis jų laiko viena kitą savo konkurentėmis. Šių moterų vienintelis gyvenimo tikslas yra patikti vyrams; į tai veržiasi visi jų veiksmai ir visi jų žodžiai... Taip pat, kada dvi moterys yra pristatomos viena kitai, jos retai kada pasižiūri į akis paspausdamos ranką. Instinktyviai, žaibo greitumu, jos jau įvertino suknelę, iškritikavo kojas ir pastebėjo papuošalus... Tiktai po to atsiranda šypsena, malonios frazės ir nuoširdus pasikalbėjimas. Bet jos žino, kaip laikytis atitinkama proga, kovoje, kuriai jos noriai ar nenoriai atsiduoda.

     Gal būt, aš perdaug juodai atvaizdavau tą moterų santykių paveikslą. Bet aš norėčiau, kad, tame pamačiusi absurdą, tu vengtum jas imituoti. Niekuomet nepamiršk, kad moteris nėra verčiama būti konkurente: visų pirma ji yra būtybė, panaši į tave, turinti tuos pačius rūpesčius, tas pačias pareigas, tuos pačius džiaugsmus, statanti sau tokias pat problemas, kaip jos beatrodytų. Žiūrėk į jas tik iš šito taško, iš šito kolegiško aspekto; ir jei atsitiktinumas pastatys jus abi prieš tą patį vyrą, pasakyk sau, kad meilė — tai nėra varžybos ir kad tu save pažeminsi, įsivaizduodama ją tokiu būdu. Pasišalink su šypsena ir neturėk jokios pagiežos nei vienam nei kitam dėlei to, kas gali gimti tarp jų. Turėk savigarbos, kad norėtum geriau būti ta, kuri pasirenkama, negu ta, kuri prisimeta.

Skaityti daugiau:

JAUNIMAS APIE MERGAIČIŲ KONKURENCIJĄ

     Moterys, susipažindamos, tuoj žiūri viena į kitą svarsty-damos, kuri geresnė ar gražesnė. Jos tuoj sprendžia, kaip pakeisti ar pataisyti blogus įpročius, papuošalus, eiseną ir t. t. Jos nori būti aukštesnės už kitas.

     Moteryse kartu atsiranda ir pavydas. Šito neturėtų būti, bet aš manau, kad kartais tai normalu. Man atrodo, kad vėliau gyvenime, ištekėjus, moters galvojimas pasikeičia. Tada ji nustoja lengtyniauti dėl kvailų dalykų ir žmonių.

Gailutė Rožėnaitė

     Daugiau vertinu mergaitę, kuri yra draugiška su kitom. Tačiau, būdama draugiška, ji pati gali su savo draugėmis konkuruoti, pvz. savo išvaizda, populiarumu, geru būdu. Tik kai konkuravimas yra iškreiptas iki kraštutinumo, jis tampa pavydu; vidiniu piktumu kenkia mergaitės charakteriui ir net suardo draugystę.

Antanas Rauchas

     Mergaitės turi daugiau pavydo negu ištekėjusios moterys, kurioms jau ne taip svarbu. Bet mergaitėms rūpi kiekvienas menkniekis: kaip ji berniukams ir kitiems pasirodys; ar jie manys, kad ji graži, ar negraži; ar ji populiari, ar ne. Jeigu mergaitė nėra pastebima, tai ji pradės garsiau kalbėti arba jos elgesys bus kaip mažo vaiko.

     Susitikus vyresnę mergaitę, jaunesnė visada pavydės, nes visi daugiau pastebi vyresnį žmogų; be to, vyresnė yra daugiau nepriklausoma ir jai daugiau leidžiama. O jaunesnė norėtų būti tokia pati ir per greitai užaugti.

Kristina Milmantaitė

     Pavydas ir konkurencija nėra to paties lygio sąvokos. Tiksliau tariant, pavydas išsivysto iš konkurencijos. Tai yra nesukontroliuotos konkurencijos jausmas, kuris parodo subrendimo stoką. Jį galima laikyti kraštutinumu.

     Mergaitei konkurencija yra daug aktualesnė negu šiaip moteriai. Tai veda ją į aštresnį galvojimą ir verčia spręsti esančias problemas. Moteryje susigyvenimas su savimi jau turi būti atsiektas — brendimo stadija jau turi būti praeita.

     Pavydu prarandamas konkurencijos tikslas. Todėl jis nėra sveikas reiškinys. Tačiau pati konkurencija, ypatingai moderniame pasaulyje, mergaitę veda į protinį bei emocinį subrendimą.

     Vadovaudamasis tomis mintimis, vertinu merginą, kuri konkuruoja, bet yra draugiška ir vertina kitas savo drauges. Nevertinu tos, kuri konkuruoja, bet kartu ir pavydi, nes pas ją sveikos konkurencijos sąvoka yra iškreipta ir praradus savo tikslą.

Romas Sakadolskis

KALĖDOS ŠEIMOJE

"Šią dieną sužinosite, kad ateis Viešpats ir mus išganys; o rytoj pamatysite Jį visoje garbėje", skaitoma Kalėdų vigilijos Mišiose. Šventąją naktį gimęs Kristus nėra tik švelnus, rausvas kūdikėlis. Jis atneša meilę ir kryžių. Netrukus Jis taps stebėtinai išmintingu berniuku, vėliautūkstančius patraukiančiu Mokytoju ir galopNukryžiuotuoju. Šitai neturime pamiršti, susirinkę prie prakartėlės. Jau pirmąją dieną po Kalėdų, Katalikų Bažnyčia savo liturgijoje prisimena kankinį šv. Steponą.

     Šeimoje išlaikykime lietuviškųjų Kūčių paprotį. Vakarienė, apgaubta ypatingos evangelinės rimties, pradedama Luko 2, 1-14 skaitymu. Seka plotkelės laužymas, simbolizuojąs Kristaus atėjimą mūsų tarpan. Pagal senąją tradiciją pasidalinkime Šventojo Vakaro nuotaika ir Kūčių vakariene su vienišais žmonėmis. Po vakarienės visi pasveikina gimusį Kūdikį, kuris prieš tai paguldomas į lig šiol tuščias ėdžias prie eglutės. Vaikai sugieda "Sveikas Jėzau, gimusis". Tik dabar išdalinamos dovanos, pirma priminus, kad joslyg šešėliai tos didžiosios dovanos žmonijaiJėzaus Kristaus.

Kalėdų laikotarpis liturgijoje švenčiamas dvi savaites. Išlikime pakilioje dvasioje per Kūdikėlio Apipiaustymo, Švč. Jėzaus Vardo, Švč. Šeimos ir Jėzaus Krikšto šventadienius.

Gintarė Ivaškienė

NAŠLAIČIAI IR NAŠLAITYNAI

BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.

     Tur būt, niekur kitur nėra tiek daug našlaičių ir našlaitynų kaip Italijoje. Kuriuo keliu bevažiuosi iš Romos į pietus, kas 30 ar 40 kilometrų vis rasi našlaityną. Jei viename mieste nėra našlaityno, tai kitame mieste rasi du. Karo metu našlaičių skaičius gerokai padidėjo ir man teko spręsti nelengvą jų šelpimo problemą.

NEPILNA LĖKŠTĖ SRIUBOS

     Kaip kituose civilizuotuose kraštuose, taip ir Italijoje beturčiais ir našlaičiais turėjo rūpintis valdžia. Tačiau karo metu praktiškai jokios valdžios nebuvo, o po karo valstybės iždas buvo tuščias.

     Kai valdžia sustiprėjo, našlaičių šelpimą trukdė nerangus Italijos biurokratizmas. Jei šiandien priglausi kokį našlaitį kokiame nors seselių vadovaujame našlaityne ir paduosi valdžiai pašalpos prašymą, tai, pasiteiravęs po pusės metų, sužinosi, kad prašymas dar tebeguli tame pačiame stalčiuje, kuriame valdininkas jį padėjo. Geriausiu atveju valdininkas tau nusišypsos, prižadės prašymą “pastumti pirmyn” (spingere avanti).

     Pasiteiravęs dar už 6 ar 7 mėnesių, iš to paties valdininko išgirsi, kad prašymas “stovi geroje vietoje” (sta a buon punto). Bet pašalpos, žinoma, dar negausi ir našlaitį vis turės išlaikyti seselės. Jei būsi laimingas arba labai gerai pažįstamas valdininkui, tai už kelių mėnesių išgirsi, kad policija renka informacijas apie našlaičio tėvus ir gimines ir kad prašymas nėra “miręs”. Paskui, praėjus dar keliems mėnesiams, gausi kvietimą į prefektūrą ir kas mėnesį galėsi atsiimti po 2.700 lyrų (5 doleriai), taigi 90 lyrų į dieną. Anais laikais paprastame restorane sriubos lėkštė kainuodavo 150 lyrų, tad už 90 lyrų galėdavai gauti nepilną lėkštę sriubos. Tokia buvo valdžios pašalpa našlaičiams, rodos, iki 1950 metų.

     Pirmasis našlaitynas, kuris šaukėsi mano pagalbos, buvo Terracinos mieste. Iškraudamas popiežiaus virtuvėms maisto produktus 1945 m. vasario ar kovo mėnesį, pamačiau vienuolę, gyvai diskutuojančią su Terracinos generalvikaru. Jų nuomonės, matyt, nesutiko ir abu atėjo prie mano sunkvežimio.

     Seselės akys buvo pilnos ašarų, o veidai raudoni kaip žarijos. Vos pasveikinusi mane, ji pradėjo isteriškai verkti ir sakyti, kad nieko nebeturi valgyti nei seselės, nei našlaičiai. Kadangi generalvikaras buvo kartu ir mūsų komisijos pirmininkas toje vyskupijoje, aš patariau seselei kreiptis į jį, nes jis geriau žinąs našlaityno padėtį už mane. Bet seselė juo kažkodėl nepasitikėjo ir paprašė, kad aš pats paskirčiau našlaityno dalį. Pritariant generalvikarui, tuojau pasiėmiau popieriaus lapą ir parašiau, ką ir kiek ji gali atsiimti iš sandėlio kiekvieną mėnesį. Tas nuotykis atvėrė man akis ir, steigdamas popiežiaus virtuves, pirmenybę duodavau našlaitynams.

Skaityti daugiau:

• Bažnyčia ir politika

     Šiuo metu, tur būt, mažai kas besipiktina civilinių teisių demonstracijose dalyvaujančiais kunigais ir seselėmis, tuo pačiu liudijančiais Kristaus įsakymą mylėti bet kokį artimą. Tačiau naujas įvykis sukėlė diskusijas dėl kunigų dalyvavimo kitoje viešojo gyvenimo srityje. Niujorke vykstant miesto burmistro rinkimams, presbiterijonų bažnytinė vadovybė pareiškė, kad atėjo laikas pakeitimams miesto administracijoje. Šį pareiškimą vienas iš kandidatų interpretavo kaip agitaciją už jo oponentą. Kilo ginčai, ar dvasiškiai turi teisės kištis į politiką, ar tuo nepažeidžiamas Bažnyčios ir valstybės atskyrimas šiame krašte.

     Šiaip “The New York Times” dienraštis yra už Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, tačiau šiuo klausimu X. 25 d. vedamajame taikliai rašė: “Toji bažnyčia, kuri šių dienų pasaulyje visai nesidomėtų visuomenine aplinka ir už ją nejaustų jokios atsakomybės, būtų neapginamoj pozicijoj. Kaip, pavyzdžiui, bažnyčių vadovybės ir nariai galėtų stovėti atokiai kovoje už civilines teises?... Tas pats principas galioja klausimuose dėl miesto savivaldybės. Jei bažnyčia — bet kuri bažnyčia — yra įsitikinusi, kad socialinės negerovės yra tiek paplitusios, kad reikia pakeisti miesto administraciją, tai, taip viešai pasakydama, bažnyčia nepažeidžia bažnyčios ir valstybės atskyrimo principo”.

     Kaip Bažnyčios manipuliavimai politikoj, taip ir visiškas Bažnyčios izoliavimasis nuo visuomeninių reikalų kenkia pačiai visuomenei. Reikia tikėtis, kad tiek bažnytinė vadovybė taps jautresnė savai atsakomybei tarti svarų žodi, kai jo reikės, tiek viešoji opinija bus pasirengusi jį priimti gera valia.

KLAUSIMAI APIE MIŠIŲ APEIGŲ PAKEITIMUS

“L. L.” redakcija ruošia platesnio masto apklausinėjimą sužinoti, kiek Mišių apeigų pakeitimai yra prigiję išeivių lietuvių visuomenėje. Skaitytojų prašome atsakyti į sekančius klausimus, ypač į pirmąjį:

1.    Bendrai paėmus, ar Jums liturginės apeigos: a) patinka; b) nepatinka; c) nors anksčiau patiko, dabar nebepatinka; d) nors anksčiau nepatiko, dabar pradeda patikti. Kas Jums patinka (ar nepatinka) ir kodėl?

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

ALPHA VILLE

     Vienas iš produktingiausių prancūzų “nouvelle vague” srovės režisorių Jean-Luc Godard, nors gerokai pagarsėjęs ankstesniais filmais, tik šią vasarą sulaukė stambesnių įvertinimų, laimėdamas pirmas premijas vakarinio Berlyno ir Triesto tarptautiniuose festivaliuose su savo filmu “Alphaville”. Jokiu būdu negalima tvirtinti, kad šis kūrinys sulaukė visų sutartino teigiamo įvertinimo. Tai daugiau avant-garde atstovo bandymų išdava, beieškant naujų išraiškos formų. Jungiant daugelį smulkesnių elementų, iki šiol pastebėtų mokslinės populiarizacijos, šnipų, nusikaltėlių bei seklių filmuose, Godard bando žiūrovą įvesti į ateities fantastinę valstybę, kur žmonės bejėgiškai paklusę visa valdančiam mechanizmui — automatiškam komputeriui “Alpha 60”. Veržlus šnipas, prisidengęs žurnalisto vardu, atvyksta į paslaptingą Alphaville centrą. Jam pavesta sunaikinti paslaptingo mechanizmo kūrėją dr. von Braun. Atsilaikant prieš įvairius pavojus, kurie suklupdė jo ankstesnius kolegas, šnipas įsiveržia į komputerio centrą, sunaikina profesorių, bet išgelbsti jo dukterį, jau visiškai atsidavusią naujos bendruomenės mechaniniams dėsniams.

     Režisorius simboliškai bando perspėti sumodernėjimo grėsmę, visą modernišką egzistenciją paverčiant automatiška ir nebejautria buitimi. Pavaizduojant gana niūrų automatinės valstybės centrą, filmavimo darbai atlikti Paryžiuje. Parinkus eilę modernių viešbučių bei įstaigų pastatų, efektui sustiprinti, įvesta aštrių kontrastų. Kambarių, vestibulių bei koridorių stipriom neon lempom peršviestai visumai priešpastatomos niūrios ir neapšviestos nakties gatvės. Elektroniniai bei įvairūs mechaniniai garsai nemaža prisideda prie slegiančiųjų filmo momentų išryškinimo. Tarp eilės beveik nekalbančių veikėjų kiek ryškiau pasirodo Eddie Constantine ir Anna Karina. “Nouvelle vague” srovės, bet ypač režisoriaus Godard gerbėjų šis filmas įvertinamas šedevru, kai eilė vertintojų tai laiko pseudofilosofišku tuščiažodžiavimu ir blaškymusi tarp naujų išraiškos formų. Iš eilinių žiūrovų, lankančių kino teatrus vien dėl lengvos pramogos, ne vienas, nusivilęs ir įtūžęs, išeis iš salės, nesulaukęs filmo galo.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

GYVAS LIETUVIŠKAS ŽODIS

Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Seserų vadovaujamame mergaičių bendrabutyje Putname, Conn. (JAV), visada buvo kreipiama daug dėmesio į lietuvių kalbą. Šiemet įvyko nauja permaina. Apie ją redaktoriui parašė to sumanymo autorė Sesuo M. Jurgita (Marytė Saulaitytė). Talpiname šias mintis tikėdamiesi, kad šiuo projektu gal galėtų pasekti kiti lituanistinių mokyklų mokytojai.

VIII. 24

     Šiais metais nutariau, kad reikia ką nors daryti su lituanistika, kad būtų gyva. Tai gimnazisčių kursas vadinsis: GYVAS LIETUVIŠKAS ŽODIS. Reikės ir tradicinių dalykų įvesti — kitaip būtų persaldu, bet remsimės dabartim (kiek apie ją išmanau). Žvalgiausi po spaudą ir nutariau, kad geriausia mums bus “Laiškai Lietuviams”. Tai užsakysime apie 25 prenumeratas vieneriems metams. Net negaliu įsivaizduoti, kaip smagu bus, kai visos turės tą patį prieš akis ir tai ne iš pereito šimtmečio.

IX. 29

     Negaliu Jums pasakyti, kaip džiaugiaus (ir visos džiaugėmės) rugsėjo mėnesio “Laiškais Lietuviams”. Kai tik buvo proga, visus raginau peržiūrėti ir paskaityti... Mergaitėms kalba dažnai persunki, kaip ir būtų su bet kokia rimta lietuviška literatūra. Bet tai nebuvo kliūtis. Jos išmoko daug žodžių visai natūraliai, nes dėmesį palaikė pati tema.

     Mergaitėms patinka žurnalas — kokia laimė, kad jis patrauklus! Dauguma atsiliepimų yra apie komunizmą, bet juk “L. L.” nuopelnas, kad tą komunizmą galėjo taip gyvai pristatyti. Kalbėjome, kad kada nors galėsime (gal Vasario 16 proga) paruošti informaciją apie komunizmą jų gimnazijoje, remiantis “L. L.”.

     Caron straipsnį daugumas perskaitė... Po to klasėj buvo labai geros diskusijos ir manau, kad daug atsiekėm. Pamokas turim kasdien po pusvalandį, tai galim nemažai nuveikti. Šeštadieniais turim 45 min. diskusijas; tam vartosiu ankstyvesnius “L. L.” numerius tėvų-jaunimo klausimais, kaip siūlėte... Yra toks didelis dalykas, kad domisi lietuvišku žurnalu.

X. 6

     Su vyresniosiomis mergaitėmis turėjau šiandien atskirą pamoką. Keletas pasisakė, kad jos jaučia, jog nuoširdžiau rašo, kai rašo lietuviškai, o ne angliškai, nors pats žodynas labiau ribotas.

Sesuo M. Jurgita, Putnam, Conn.

1965 METŲ TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
AKIRAČIUS PLEČIANT
 
 
ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ
 
 
GYVENIMO IŠMINTIS
 
 
JAUNYSTĖS KRYŽKELĖS
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
SIELOS LABIRINTAI
 
 
RAIDŽIŲ RINKTINĖS
 
Knygų recenzijos, literatūrinės pastabos
 
 
Eilėraščiai, ištraukos
 
 
“Laiškai Lietuviams”, Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Redaguoja K. Trimakas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th St. Chicago, Illinois. 60636. U. S. A.
 

Paskutinis lapas

KONCERTAS

“Laiškų Lietuviams” 1966 m. metiniame parengime kovo 12 d., šeštadienį, Jaunimo Centre, rečitalį išpildys Čikagoje dar niekada nekoncertavęs lyrinis tenoras Antanas Pavasaris, kuris, neseniai atvykęs iš Pietų Amerikos, šiuo metu gyvena Los Angele«. Solistas, 1946-1943 m. lankęs Valstybinę Muzikos Aukštąją Mokyklą Stuttgarte, persikėlęs į Venecuelą, 1953 m. baigė Caraco muzikos konservatoriją (Escuela Superior de Musica). Dainavo Caracas Miesto Operoje, atlikdamas tenoro roles “Figaro vestuvėse”, “Rigolleto”, “Traviata”, “Aida”, “Carmen” ir kitose operose. Įvairiose radijo ir televizijos programose yra laimėjęs pirmąsias vietas. Nuo 1962 m. persikėlė Į Los Angeles.

KONKURSAS APIE JAUNIMĄ

Didžiai vertindami paskelbtuosius Jaunimo Metus, “Laiškai Lietuviams” jungiasi į talką juos prasmingai paminėti. Tuo tikslu žurnalo redakcija skelbia rašinio konkursą tema “Jaunimo gyvoji atsakomybė dabarty” (atsakomybė apibūdinama gyvąja, kad jos aptarimu išryškėtų jos pagrindas ir praktika: 1) jos pagrindas, ją išvystant iš pačios jauno žmogaus būties bei jo bendravimo su kitais šeimoj, draugų rately, tautoj, išeivijoj, žmonijoj ir krikščioniškoj bendruomenėj; ir 2) jos praktika, ją svarstant konkrečiose gyvenimo situacijose).

Rašinys (straipsnis, beletristinis vaizdelis ir kt.) turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir išsiųstas kartu su atskirame vokelyje idėta tikrąja autoriaus pavarde bei adresu “Laiškų Lietuviams” redakcijai, 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636, U.S.A. Konkurso terminas —- 1966 m. vasario 1 d. (pašto antspaudo data). Atsiųsti rašiniai tampa žurnalo nuosavybe ir gali būti jame spausdinami. Skiriamos trys premijos: I — 70 dol., II — 40 dol. ir III — 30 dol.

Ta pačia tema skelbiamas rašinio konkursas ir jaunimui, ne vyresniam kaip 20 metų amžiaus (rašiniai turi būti pažymėti “jaunimo konkursui”). Skiriamos dvi premijos: I — 30 dol. ir II — 20 dol.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkojame visiems “L. L.” leidimą remiantiems. 25 dol. aukojo kun. J. Daknys (Chehalis). 7 dol. aukojo J. Bulotienė, A. Blaski (Čikaga); S. Vidmantas (Melrose Pk.); 6 dol. J. Balušis (Čikaga); 5 dol. S. Vilūnas, D. Liepas, V. Ausevičius (Čikaga); J. Kijąuskas (Euclid); A. O. Jurskis (Philadelphia); 4 dol. R. Mozoliauskäs, E. Jankauskienė, J. Grigaitis, A. Pežinis; B. Malinauskas, O. Babušienė (Čikaga); A. Lauraitis (Cicero), V. Norvilas (Monroe); 3 dol. P. Odinas, E. Geštautas, S. Giedrimas (Čikaga); A. Margelevičienė, V. Knyvaitė (Toronto); 2 dol. P. Marcinkus, P. E. Aglinskas, S. B. Matutis, H. Bagdonas, P. Balčiūnas, K. Vaičaitis, M. Sodonis, S. Prieglauskienė, A. Grigonis, J. Gribūnas, Matienė, M. Eidrigevičienė, B. Martinaitienė, V. Kupcikevičius, O. Kasperskis, V. Butkus, Z. Petkus, J. M. Bosas, B. Galeckienė, E. Vengianskas, J. K. Cijūnėlis, E. Eidėnas, V. Bažaitis, B. Eringis, Dr. F. Tallat-Kelpša, Z. Rumšą, V. Mitkus, J. Miceika, A. Čepėnas, J. Biliūnas, J. Vaineikis, J. Čėsna, O. M. Savonis, A. Kraučeliūnas, A. J. Lakas, B. Mikulskienė, J. Mockaitis, O. Tamulevičienė, P. Gedvilą, E. Eidinas, S. Kybartas, R. Rudaitytė, Dr. O. Gariūnienė, M. Momkus, O. Bakaitis, J. Kregždė, A. Skrupskelienė, A. Dundulis, L. Kupcikevičius, L. Vyšniauskas, J. Krasauskas, V. Denovage (Čikaga), J. Juodis, V. Aviža, Rev. A. Kardas, Dr. E. Mekys, Rev. J. Krivickas, J. Brazaitis (New York), J. Bakšys, S. Žulpa, Č. Senkevičius (Canada).


2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636