Prasimanytais “nusikaltimais” apkaltinto kunigo pamokslas iš Lietuvos
Iš okupuotos Lietuvos mus pasiekė vieno kunigo ne per seniausiai pasakyto pamokslo tekstas, kuris čia spausdinamas, išleidžiant tik datas ir vietovių vardus.
Lakštingalėli, mielas paukšteli,
Kodėl nečiulbi anksti rytelį?
Kaip aš čiulbėsiu anksti rytelį?
Piemens išdraskė mano lizdelį—
Ir išnaikino mažus vaikelius.
Kelis kartus teko pagirst, kad bus blogai — klius — bus liūdnas galas. Už ką tos pranašystės buvo skleidžiamos?
Vaikai eina į bažnyčią! Net prie altoriaus!
Galvojau, koks čia gali būti prasikaltimas? Ir kuomi aš galiu būti kaltinamas? Juk laisvė! Vieni eina į kiną, kiti laksto gatvėj, treti vasarą eina į daržus, kad pasirautų daržovių, medaus pasikoptų ir taip toliau. Visur eina, jie nuo manęs nepriklauso.
Laisvas žmogus eina, kur tik nori.
Bažnyčia — tai nėra užeigos namas ar restoranas, kuriame prieškambaris skiriamas juodukams, o puošni salė baltukams. Klūpi — sėdi — stovi, kur kam patogiau. Jei kas įdomaujasi kunigo malda ir jo veiksmais, prašomi kuo arčiau prie altoriaus. Juo labiau, kad klebonas negali skaityti, kad visi girdėtų — nėra mikrofonų! Tiesa yra, bet neleidžiama naudotis. Nėra maldaknygių, kad galėtų visi kartu skaityti su kunigu ir sekti pamaldų eigą.
Ir koks čia prasikaltimas? Juk pavojaus nėra, kad kunigas užkrės. Ačiū Dievui, tuberkulioze neserga. Bet ne! Ne dėl to norima (vaikus) nutolinti nuo kunigo, bet kad kunigo nepažintų, kad melas ir šmeižtas vaikų širdyse prigytų, kad jaustų neapykantą kunigams ir Bažnyčiai...
Bet reiks trumpiau.
Nutarta atsiskaityti — ir tai žiauriausiu būdu. Nesiskaitant su jokia žmogiška morale.
Kaip aiškino vaikučių motinos, iš vaikučių išreikalauti pareiškimai.
Pareiškimai išreikalauti — padiktuoti, nėra pareiškimai.
Jų vertė, kaip sakoma, atsiprašant... jie neturi jokios juridinės vertės, o apkaltinti kunigą pilnumoj "užtenka"!
Keista ir nesuprantama, kodėl nuo tėvų ir motinos pareiškimai buvo slepiami? Kiek teko girdėti, net apgaulė buvo parodyta. Buvo pasakyta, kad pareiškimai N. mieste, o kai motinos nuvažiavo į N., pasirodė, kad ten jų nebuvo! Trumpai ir aiškiai pasakant, sumeluota! Tikintis nemeluoja, nes jį saisto Dievo prisakymas: "Nemeluok". Na, o netikinčio nesaisto.
Kaip ten bebuvo, viskas pasiekė pačias viršūnes.
... metų ... mėn. ... d., raštu Nr. buvau pašauktas pas Religijų Reikalų įgaliotinį Lietuvos TSR-je.
Nuvykęs pasijutau ne kažkaip, nes buvau keistai paklaustas: "Na, jautiesi, kaip katė pieną sulakusi?!"
Atsakiau, kad jaučiuos normaliai, nes niekam nieko pikto nepadariau.
"Tur būt, girdėjai?"
Atsakiau: "Taip. Girdėjau! Eina gandas!"
"Organizatorius! Suorganizavai!"
Atsakiau, kad aš nieko — joks organizatorius: "Aš nieko neorganizavau".
"Štai pareiškimai!"
Atsakiau, kad pareiškimai nėra teisėti, nes jėga, prievarta išreikalauti! Net padiktuoti!
"Ar nežinai įstatymų?!"
"Tokių įstatymų, kurie vaikams draudžia prieiti prie altoriaus, aš negirdėjau. Žodinis įstatymas — nėra įstatymas! Štai faktas! ... m. ... mėn. ... d. Tamsta išaiškinote, kad likusios medžiagos nuo bažnyčios statybos priklausė Valstybei, o pasirodė visai kitaip! Štai! Prašau Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nutarimą! ... m. ... mėn. ... d., Civ. Byl. Nr. ... nutarimas. Aiškiai sakoma: "Kadangi Bažnyčios Komitetas pirko bažnyčiai statybines medžiagas, taigi likusios medžiagos priklausė Bažnyčios Komitetui ir Komitetas galėjo jas parduoti!"
Įgaliotinis atsakė, kad Teismas nekompetentingas taip aiškinti!
"Na, jei Tarybinis ir tai Aukščiausias Lietuvos Teismas nekompetentingas aiškinti faktus, tai nėra ko ir kalbėti".
"Nepilnamečiai!"
Atsakiau, kad kiekvienas pakrikštytas yra lygiateisis Bažnyčios narys. Jei Tamsta pripažįstate nepilnamečių vaikų pareiškimus, tai tuo pačiu turite pripažinti, kad jie yra sąmoningi.
"Kaip bus su vaikais?"
Atsakiau, kad nežinau.
Tai pagirdęs, smarkiai supyko: "Užteks sofizmų! Kaip bus su vaikais?"
Atsakiau: "Jei tėvai ir vaikai norės — ateis, aš jų varyt negalėsiu!"
Bet užteks smulkmenų.
Noriu atkreipti dėmesį į girdimus gandus, grasinimus. Aš pareiškiu, kad jokie grasinimai man nebaisūs. Aš tik noriu atlikti savo pareigas. Kaip tinka kunigui. Jei atsiranda prietaringų, kurie tiki — ir seniau tikėjo raganoms ir jas kankino, degino — tesprendžia, kaip atsiskaityti su manim. Aišku, kaip nori, taip gali padaryti. Jų rankose visi kozeriai — visos teisės, o jei trūksta, tuč tuojau gali žodžiu padiktuoti — paskelbti. Faktas (kuris tai įrodo) — likusios nuo pastatytos bažnyčios medžiagos.
Jei jie tiki, kad aš esu stabdžiu, formuojant naują žmogų, tepareikalaus iš manęs paskutinio prakaito, net gyvybės; bet aišku, kad nei aš, nei Bažnyčia nesame stabdžiai.
Kam tiek sielojasi — niršta? Kokia priežastis? — Nepasisekimas! Aišku, kad yra tokių, ant kurių nekrenta nei mano kaip kunigo, nei Bažnyčios šešėlis, o įvyko tai, ko nenorėtasi ir girdėti. Patys gerai girdite: plėšimai praeivių, išprievartavimas, šaudymas į traukinėlį, bičių plėšimas, pasikorimas devintokės... Bet užteks. Aišku, kad kunigas — Bažnyčia bėra stabdžiu.
Kokiomis priemonėmis kovojama su mumis? — Jėga, visiems žinoma. Jų rankose visos priemonės, mes net ir žodžio neturime galimybės laisvai pasakyti, nes tai bus agitacija. O žiūrėkite, pas mus patys veržiasi, nors ir žino, kad bus viešai paniekinti. Taigi, aišku, Dievo malonė veikia. O jei kas sako, kad N. klebonas paveikia, tai tikrai stebėtis reikia. Ir yra kuo! Jų kelios dešimtys, jų rankose viskas, o klebonas vienas — be jokių priemonių paveikia.
Taigi, teatveria akis! Tepagalvoja, kad čia veikia ne klebonas, o per jį Dievo malonė, gaivinanti ir stiprinanti.
Kai kas norėtų, kad aš išblaškyčiau — nueičiau jiems į talką. Keisti norai! Jei jau mano protas aptemtų ir tamsybėse pradėčiau klaidžioti, tai ne tik asilai, bet ir avinai pradėtų juoktis ir džiaugtis. Bet to nesulauks, nes Dievas man davė protą!
Žinoma, dvikova nelygi. Aš beteisis ir bejėgis, gali nugalėt, bet tik nenormalus galės iš to juoktis ir džiaugtis. Ir kokia gali būt garbė, jei ginkluotas nugali beginklį ir beteisį gintis.
Viena noriu pažymėt ir atkreipti dėmesį: kad nepultumėt į paniką, girdėdami mano adresu grasinimus, kad neužmirštumėt Kristaus žodžių:: "Leiskite mažutėliams ateit pas mane!"
Mes turime eiti dar uoliau, glaustis prie Kristaus dar meiliau, nes tik Jis Meilė, Tiesa ir Šviesa.
Jei Dievą pažintų, jei meilės turėtų — nes Dievas — tai Meilė — tikrai taip niekšiškai nesielgtų.
Kiek žodis bus vertas ir nebus atšauktas, o už pagirstų žodžių kartojimą ar nebūsiu pasmerktas, bent per paskutinį pasikalbėjimą? (Red. — gautame tekste taip parašyta; jo prasmė nelabai aiški.)
Bet kas bus, jei motinos ves į bažnyčią savo sūnelius ir dukreles, o kunigas išvarinės? Nuo altoriaus pradės, o prie durų baigs. Bet ne! To jau nieks nesulauks!
Prie Dievo — Kristaus dar arčiau! Glauskimės dar meiliau, o Jis sustiprins, apšvies, suteiks išminties, ir mes būsime tokie geri, kad dėl mūsų niekas neliūdės!