Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1969m. 6 Birželis

LIETUVIŲ ŠVIETIMO IR ŠEIMOS METAI Volume XX. Number 6. JUNE - BIRŽELIS

STEBINT IR SVARSTANT * * *    198

APIE LIETUVIO VYSKUPO PASKIRTĮ Vysk. Ant. Deksnys    200

KLUMPAKOJIS SU PONIA GILTINE... Vyt. Alantas    201

SĄŽINĖS LAISVĖ Vyt. Bagdanavičius, M.I.C.    206

BE PRADŽIOS IR BE PABAIGOS... Z. Sodeikienė    212

PAKRIKŠTYTOJO DIDYBĖ KRISTUJE A. Grauslys    218

ŠYPSANTIS: Vaikai ir jų tėvai Parinko Pr. Alš.    222

AKIRAČIAI: Gairės pozityviom diskusijom A. Šležas    224

ANAPUS    225

ŠEIMA: Kaip jiedu vedę sugyvens? Paruošė K. T.    227

Ar pirkti kariškus žaislus? Pirmoji Komunija Paruošė G. I.    228

KRIKŠČIONIJA: Sekminių atsišaukimas V. B.    229

Nauji skaičiai apie JAV katalikus. Negrų reikalavimai... A. L.    230

ATGARSIAI    231

FILMAI    232

Šis numeris iliustruojamas Z. Sodeikienės dailės darbais (viršelio

1 psl. — “Dirbtina ramybė”, rašalas; 197, 209, 213-216). Be to, Alg. Kezio, S. J., fotografijomis (205, 223, 227).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užuba-lienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas,

S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $5.00; atskiro numerio kaina — $0.50.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.

Zita Sodeikienė. GYVENIMO SINTEZĖ (rašalas). “Žmogaus egzistencija taip pat susideda iš įvairiaspalvės augančios pynės. Iš savęs pirmiausia kopiame į socialinę plotmę, kabiname savo filosofijos slankstelį prie jau esančios grandies..”

STEBINT ir SVARSTANT

■    Lietuvoj baudžiami kunigai

     Okupuotoj Lietuvoj kun. Tamulevičiui ir kun. Zdebskiui buvo atimtos teisės eiti kunigo pareigas, o kun. Dumbliauskui keliama byla už tai, kad jie į Maskvą nuvežė memorandumą, iškeliantį neteisėtus suvaržymus vienintelei kunigų seminarijai Lietuvoj, Kaune. Priimamųjų ir įšventinamųjų skaičius labai ribojamas. Kasmet įšventinti leidžiama tik 5, kai tuo tarpu Lietuvoj per metus miršta apie 30.

     Toks drastiškas žygis, kaip memorandumo vežimas į Maskvą, rodo didelį tautiečių susirūpinimą Katalikų Bažnyčios pastoracine ateitimi savo tėvynėj.

■    ... ir Ukrainoj miršta kalinami

     Tuo tarpu lyg pastebima padidėjusi religinė priespauda Sovietų Sąjungoj. Pavyzdžiui, neseniai sužinota, jog Leopolio kalėjime mirė vienas anksčiau slapta konsekruotas katalikų vyskupas B. Welychkowsky. Šių metų pradžioj su keliais kitais kunigais jis buvo suimtas. Patirta, kad kiek anksčiau du evangelikų kunigai mirė kalėjime Ukrainoje.

■ O kaip su šventaisiais?

     Gegužės 9 d. iš visai Katalikų Bažnyčiai skirto liturginio kalendoriaus buvo išimti 40 šventųjų vardai — jų tarpe Kristoforo, Teklės, Uršulės, Placido, Barboros, Zuzanos ir kt.

     Pranešime sakoma: "Laiko būvyje, dauginant šventes ir komplikuojant liturginių metų skirtingas dalis, tikintieji dažnai buvo pastūmėti prie specialių pamaldumų" taip, kad šis daugelio populiarių šventųjų išbraukimas daugeliui katalikų "sudarys nepaprastai opią problemą".

     Opiausia problema susidaro tiems, kurie mano, kad Katalikų Bažnyčia ima panaikinti šventuosius. Ne, to ji nedaro. Šventieji nepanaikinami: tik jų šventės ir specialios mišios išimamos iš visai Bažnyčiai taikomo kalendoriaus. Privačiai ir toliau galima jų užtarimo prašyti, o jų gimtinių ar gyvenviečių vietiniai vyskupai nuspręs, ar ten jų šventes švęsti.

     Pagrindinai Katalikų Bažnyčia tuos šventuosius išėmė iš kalendoriaus dėl to, kad liturginiuose metuose tikintieji kreiptų didesnį dėmesį į patį Kristų. Tačiau nenuslepiamas ir kai kam tikėjimo sunkumus sudarąs faktas: bent dalis tų šventųjų yra iš tolimos, legendomis apdengtos senovės.

     Krikščioniui dera — kaip nori Bažnyčia — labiau artėti prie Išganytojo ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus.

Skaityti daugiau:

PASKIRTOJO MĄSTYMAI APIE LIETUVIO VYSKUPO PASKIRTĮ

Su visa lietuvių visuomene džiaugiamės prel. Antano V. Deksnio paskyrimu naujuoju vyskupu Vakarų Europos lietuviams ir linkime, kad jojo sunkiose, daug meilės reikalaujančiose pareigose tikrai išsipildytų jo pasirinktasis šūkis: “Meilė niekad nepaliauja”. Konsekracijos iškilmės įvyksta birželio 15 d. šv. Petro katedroj Belleville, Ill. (JAV). Sveikindami jo paskyrimo proga, jam pateikėme vieną klausimą. Apačioje spausdiname atsakymą.

Kokią reikšmę įžvelgiate šiame paskyrime vyskupu Europos lietuvių išeivių pastoracijai ir būsimame darbe?

Mano supratimu, nežiūrint kokiam asmeniui, man ar kitam, Šv. Tėvas uždėjo šias pareigas, reikšmė lieka ir yra ta pati.

Pirma, Bažnyčia pripažino, kad išeivijoje lietuvių dvasiniams reikalams aprūpinti yra reikalingas vyskupas, kuris visus lietuvius Vakarų Europoje jungtų į vienetą.

Antra, tautiniu atžvilgiulietuviams turėti savo vyskupą gali duoti lietuvybei naudos. Keliaujančio vyskupo po Vakarų Europą apsilankymas vienoj ar kitoj vyskupijoj ir be plačių skelbimų ar garsinimo visgi kalbės, kad yra Lietuvos žmonių, kurie be savo kaltės turėjo palikti savo gimtąją šalį. Tai bus netiesioginis vyskupo pasitarnavimas lietuvybei.

Neskaitant pastoracinio darbo išeiviuose, kuris galėtų būti apjungtas, visus Vakarų Europos kraštus įtraukiant į tam tikrą vieningą akciją, pavienių jaunimo vienetų stiprinimas ir jungimas gali pasitarnauti ir pastoracijai, ir lietuvybei.

Paskyrimas Europos reikalams vyskupo iš Amerikos gal turi vieną trūkumąjis pilnai nepažįsta sąlygų. Jo planai ir pastoracija gali turėti spragų ir bus reikalinga laiko, kol perpras darbo ir veikimo sąlygas. Bet iš kito požiūriovyskupas iš Amerikos gal daugiau pajėgs surasti paramos iš šio krašto. Nekalbant apie lietuvius. Bet ir Amerikos vyskupai šiuo metu atkreipė daug didesnį dėmesį į lietuvių išeivių reikalus, sužinoję, kad Šv. Tėvas net atskirą vyskupą skiria tiems reikalams. Čia irgi Šv. Tėvas pasitarnauja lietuvybei Amerikoje. Tokie mano mąstymai apie lietuvio vyskupo paskirtį.

Vysk. Antanas L. Deksnys

KLUMPAKOJIS SU PONIA GILTINE ANT BEDUGNĖS KRAŠTO

Dairydamiesi uolos, už kurios mes visi galėtume užsikabinti, mes atsimename ypatingą šių dienų Lietuvos istorinį momentą.

VYTAUTAS ALANTAS

Žodis apie lietuvišką toleranciją praeityje ir šiandien

Vytautas Alantas, gyvenąs Detroite, Mich. (JAV), rašytojas, beletristas ir dramaturgas, publicistas, visos eilės dramos veikalų, novelių rinkinių ir romanų autorius, šiuo metų yra Lietuvių Žurnalistu Sąjungos Centro Valdybos pirmininkas.

     Lietuvių būde yra nepakankamai užveržta, o gal ir visiškai atsipalaidavusi kažkuri veržlelė. Mes, sakyčiau, sergame aistra kartakartėmis gnybtelėti savo tautiečiui ne būtinai dėl skirtingos ideologijos ar priešingos partijos, — nors to pobūdžio aršios kautynės mūsuose vyksta nesiliaudamos, — bet tiesiog dėl paties gnybtelėjimo, dėl kažkokio sadistinio pasiskonėjimo, tarsi mums būtų būtina padaryti dvasinę profilaktiką negeroms dujoms iš savo smegeninių išleisti. Galimas dalykas, kad kaip tik dėl to mūsų rašliavoje taip plačiai yra įsigalėjęs slapyvardžio paprotys. Juk įkąsti pasalkandiškai daug lengviau ir "skaniau", kaip kad sukryžiuoti plunksnomis su atviru veidu.

     Taigi, čia mūsų tolerancijos problema nušvinta savotiškais atspalviais, sakyčiau, kontrastais. Iš vienos pusės mes pasimėgėdami vieni kitiems bedžiojame į nugaras nuodingas strėles, o apsigręžę giedame ditirambus lietuviškai tolerancijai ir, pirštu prikišamai rodydami į save, sakome:

     — Žiūrėkite ir stebėkitės, kokie mes, lietuviai, buvome dideli tolerantai! Ispanijos konkvistadorai, nukariavę Pietų Ameriką, maudėsi tenykščių gyventojų kraujuje tikrąja to žodžio prasme, o mes, lietuviai, anuomet žygiavome į Rytus, kūrėme imperiją ir visur valdėme labai tolerantiškai: nežudėme, negriovėme parblokštų priešų šventyklų, nenaikinome jų institucijų, leidome jiems kalbėti savomis kalbomis ir tikėti savais dievais, žodžiu, visur palikome status quo, tik į nukariautų žemių sostus sodindavome savus kunigaikščius ir liepdavome naujoms provincijoms mokėti Lietuvai duokles.

     Betgi čia reikia pabrėžti ir tai, jog mes buvome tokie "dideli tolerantai", kad patys skubėdavome priimti priešų tikėjimą, išmokti jų kalbos, kurti mišrias šeimas, žodžiu, leisdavomės ko skubiausiai priešų suvirškinami tautiškai ir biologiškai! Ar tai buvo "tolerancija", ar tautinio momento visiškas nesupratimas, ar aplamai psichinis tautinės savižudybės pomėgis, kol kas dar lieka mūsų istorijos neįminta mįslė.

     Gal čia būtų pravartu prisiminti, kad kitataučiams mes aplamai visada buvome pakantesni ir atlaidesni, kaip kad savo broliui lietuviui. Anais laikais mes rungėmės su carų korikais muravjovais, šiandien mes galuojamės prieš raudonojo Kremliaus galvažudžius stalinus, bet vis dėlto prie progos neužmirštame pasigirti savo tolerancija ir sakome, kad rusai, kaipo tokie, vis dėlto esą geri žmonės! Čia ne vieta plačiau apie tai kalbėti, bet tik tiek reikia pabrėžtinai priminti, kad tas "gerasis" rusas, užsivilkęs kario ar enkavedisto uniformą, prie progos žudys, prievartaus ir plėš ne blogiau už profesionalą enkavedistą. Mat, maskolio — "širokaja duša" — plati siela! Ten šėtonas ir angelas kartu skalbia žlugtą, nesitaškydami vienas kitam į veidą.

     Vienas mūsų aukštas tremties pareigūnas per vieną vasario 16 d. minėjimą viešai pareiškė, kad "keršto mes nenorime". Jis turėjo galvoje rusus. Ar ne klasikinis lietuviškos tolerancijos pavyzdys? Bet vis dėlto sunku čia susilaikyti nepastebėjus, kad tokia galvosena sujaukia mūsų nusistatymą Lietuvos amžinojo ir gal pikčiausio priešo atžvilgiu. Rusas — blogas, rusas — geras, ir koks galų gale tas rusas, mums nebeaišku. Mūsų žmonės sako: dovis už dovį, arba: kaip tu palinkėsi, taip tau atlinkės. Deja, mes tą išmintį per dažnai pamirštame. Žinoma, mes galime priešui šaukti: nedaryk man blogo, jei nori, kad aš tau neatsimokėčiau tuo pačiu, tačiau jei priešas tik tyčiojasi iš tavo gerų intencijų ir toliau tave smaugia kaip smaugęs, kas tada?

Skaityti daugiau:

SĄŽINĖS LAISVĖ

Algimanto Kezio, S. J., nuotrauka

Koks jos pagrindas ir ką ji reiškia

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

Kodėl buvo išleistas religinės sąžinės laisvės pareiškimas?

     Šiuo metu Bažnyčioje pastebime nemaža nerimo. Čia, žiūrėk, kunigas veda ir, nepaisydamas bažnytinės vyriausybės draudimo, laiko mišias. Vienuoliai ir vienuolės išeina su įvairiais protestais ne tik prieš socialinę ir politinę, bet ir prieš bažnytinę tvarką. Atsiranda plataus masto teologų pasisakymų prieš popiežiaus encikliką. Kai kurių kraštų tikintieji solidariai ir organizuotai kelia balsą vienu ar kitu doriniu ar religiniu klausimu, pasisakydami prieš nusistovėjusias pažiūras ir papročius.

     Kai ieškome priežasties, kodėl Bažnyčioje šitaip darosi, ko nebuvo pirmiau, mes ją randame ne kur kitur, kaip II Vatikano susirinkimo išleistame pareiškime apie tikėjimo sąžinės laisvę. Joks kitas šio suvažiavimo dokumentas, net nei liturgijos reformos konstitucija, nėra taip giliai pajudinęs religinio ir visuomeninio gyvenimo pagrindų, kaip tas sąžinės laisvės pareiškimas. Ne be reikalo šio dokumento priėmimą II Vatikano susirinkimas vis atidėliojo ir nutęsė į pabaigą, nes susirinkimo tėvai nujautė, ką šis pareiškimas reiškia. Ir dabar mes matome, kad jų būkštavimai nebuvo be pagrindo.

     Kodėl tačiau II Vatikano tėvai išleido tokį dokumentą, kuris, pirmu žvilgsniu žvelgiant, kelia Bažnyčioje daugiau nerimo negu tvarkos? Tam buvo dvi svarbios priežastys, viena iš jų politinės prigimties, kita — konfesinės.

Skaityti daugiau:

ZITA BILIŪNAITĖ -SODEIKIENĖ

Zita Sodeikienė, TĘSTINUMAS (rašalas). “Gi žmonijos raida nusitiesia iš nežinomybės į nežinomybe, be pradžios ir be pabaigos, liedamasi iš kartos į kartą, artėja prie susitikimo su savimi”.

Zita gimė Jurbarke 1934 m. Po Antrojo pasaulinio karo atvykusi Čikagon, baigė Marijos Aukštesniąją Mokyklą ir Čikagos Meno Institutą. Savo paveikslus išstatė visose Dailės grupės metinėse parodose, kurių pačioje pirmojoje laimėjo Čiurlionio Galerijos atžymėjimą, o šįmet pirmąją premiją už paveikslą "Metafizinė išraiška" (žr. šio "L. L." nr. 216 psl.). Taip pat dalyvavo eilėje grupinių amerikiečių parodų, o 1967 ir 1969 m. kviestinėje Žiemos parodoje (Winter show) River Forest, 111. Po dviejų individualių parodų Čikagoje 1966 ir 1968 m. ruošiasi trečiajai, kuri įvyks šią vasarą Los Angeles. Yra narė Čikagos Menininkų Draugijos (Chicago Society of Artists), Čikagos Meno Instituto Pardavimo ir Skolinimo Galerijos ir Čikagos Meno Instituto Alumnų Sąjungos narė. Yra iliustravusi eilę knygų vaikams. Nuo 1967 m. rūpinasi "Laiškų Lietuviams" žurnalo menine priežiūra. Šis "L.L." numeris iliustruojamas josios dailės darbais, o 212 psl. ji pati rašo apie savo siekius dailės srityje.

BE PRADŽIOS IR BE PABAIGOS APSKRITIMO TAKU

Menas išauga iš paties gyvenimo. Kūryba nėra atskeltas viršgyvenimiškas sluoksnis, bet paties gyvenimiškumo apraiška. Menininkas savo kūrinio pradus išrenka iš to, kas jau yra, iš jį gaubiančios vidinės ir išorinės aplinkos. Pats gi apipavidalinimas ir išpildymas išplaukia iš menininko įžvalgumo, iš betarpiško buities perpratimo.

Mano darbuose vyrauja apskritimo formos, simbolizuojančios visumos sąvokąjudančią, riedančią, bet eventualiai įsijungiančią į pačią save. Gi žmonijos raida nusitiesia iš nežinomybės į nežinomybę, be pradžios ir be pabaigos, liedamasi iš kartos į kartą, artėja prie susitikimo su savimi.

Iš šios buities tęstinumo sąvokos gaunasi tęstinumo bruožas ir mano darbe. Viena forma neriasi iš kitos, tuo pačiu papildydama, paryškindama, patobulindama tai, kas lieka už jos. Forma, sekdama formą, įgauna ciklinį pavidalą. Gaunasi besivystančios, įsipinančios esybės atspindys. Žmogaus egzistencija taip pat susideda iš įvairiaspalvės augančios pynės. Iš savęs pirmiausia kopiame į socialinę plotmę. Kabiname savo filosofijos sintezės slankstelį prie jau esančios grandies. Augame, plečiame dabartį, sparčiai veržiamės tolyn. O apčiuopiamai gyvybei nutrūkus, vėl grįžtame atgal visumos buitin, kuri be pradžios ir be pabaigos mus veda apskritimo taku.

Skaityti daugiau:

PAKRIKŠTYTOJO DIDYBĖ KRISTUJE

Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 7

ALFONSAS GRAUSLYS

    Net nesigilindami į šv. Povilo laiškus Naujajame Testamente, negalime nepastebėti, kad nieko kito jis tenai taip nepabrėžia, kaip tą gilų artimybės ryšį tarp krikščionio ir Kristaus. Tą glaudžią artimybę net 160 kartų suminėdamas, apaštalas ją vaizduoja tartum dvasinę atmosferą, kurion per krikštą patekęs krikščionis pradeda Kristumi gyventi, virsdamas, pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvų palyginimu, "antruoju Kristumi". Ši krikščionio — Kristaus artimybė yra viena pirmųjų besikuriančios krikščionių teologijos tiesų, kuri labiausiai pagrindžia krikščionio didybę.

    Šioje straipsnių eilėje reikia svarstyti krikštu pagrįstą krikščionio didybę, nes II Vatikano dokumentai, ugdydami šią didybės sąmonę, daug kartų prisimena krikštą ir jo vaidmenį krikščionio gyvenime. Didybė įpareigoja. Žinodama šios tiesos psichologiškai pedagoginę bei gyvenimišką vertę. Bažnyčia nori, kad mes didžiuotumės krikščionybe ir ją brangintume, nes, tik tokios nuotaikos vedini, mes norėsime virsti pilnutiniais krikščioniais. Tai pasiekti reikia pažinti tą iš krikšto trykštančią šviesą, kuri ir krikščionio buvimą supa atspindžiu tos aureolės, kuria Taboro kalne suspindėjo atsimainiusio Kristaus veidas.

KRIKŠTO MALONĖS GAUSUMAS

    Išganytojas yra sakęs: "Atėjau, kad turėtų gyvenimo ir apsčiau turėtų" (Jon. 10, 10). Tas gyvenimas teikiamas jo įsteigtų ir mums paliktų sakramentų dėka, per kuriuos jo kruvinos kryžiaus kančios nuopelnu mes gauname atleidžiančią, gydančią, padedančią ir mus pašventinančią Dievo malonę. Tų septynių sakramentų tarpe didžiausias ir svarbiausias yra krikštas, tas pirmasis susitikimas su Kristumi, per kurį mes užmezgame ryšį su juo ir gauname dieviškąjį gyvenimą. Visi kiti sakramentai stovi tos dieviškosios antgamtinės gyvybės sargyboje, ar tai ją palaikydami bei maitindami, ar ją prarastą atgaudami, ar pagaliau, ja remdamies, padėdami atlikti krikščioniško gyvenimo pareigas. Pagaliau, visi kiti sakramentai tegali būti imami tik pakrikštytųjų ir tikinčiųjų; tik jiems ir tėra vaisingi. Tik per krikšto duris mes įžengiame į tą krikščionybės lobyną, kuriame randame Jėzų Kristų ir "jame... pasidarome turtingi visa kuo" (1 Kor. 1, 5), nes tuo "Šventosios Dvasios atgimdymo ir atnaujinimo apiplovimu jos jis išliejo apsčiai per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų" (Tit. 3, 5-6).

    Krikšto vandeniui suvilgius žmogaus galvą Švč. Trejybės vardu (o, pagal N. Cabasilą, krikšto vanduo turi Kristaus kraujo vertę), įvyksta tas naujas dvasinis gimimas iš vandens ir Šv. Dvasios, apie kurį Kristus yra kalbėjęs Nikodemui (Jon. 3). Tai gimimas iš Dievo, kuriuo mūsų fizinė gyvybė praturtinama dievišku malonės gyvenimu, kuris, mus pašventindamas, apvalo nuo bet kurio nuodėmės susitepimo. Kadangi tasai pašventinimas, kaip ir kiekviena antgamtinė Dievo malonė, mums suteikiama Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir jo kančios už mus dėka, tai šią krikšto malonę iš Kristaus kildindamas, šv. Povilas sako, kad, panardyti krikšto vandenin, mes pasineriame drauge su Kristumi jo mirtyje ir draug su juo, prisikėlusiu, prisikeliame naujam gyvenimui. Kalbant šio apaštalo žodžiais, per krikštą palaidojamas senasis nuodėmingas žmogus — juo nusivelkama ir apsivelkama Jėzumi.

Skaityti daugiau:

VAIKAI IR JŲ TĖVAI

ŠYPSANTIS

PUIKUS PRIEAUGLIS

    Statistikos įstaigos valdininkas, gatvėje pamatęs tukterėjusią moterį, dvigubame vežimėlyje stumiančią du kūdikius ir šalia savęs besivedančią dar 8 vaikučius, klausia, kiek iš viso jos šeima turinti vaikų.

    Moteris, atsitiesdama ir į priejuostę šluostydama rankas, pradeda porinti:

    —    Čia ne visi. Mes dar turime Agutę, Daratėlę, Petriuką, Matuką, Barbutę, Pauliuką, Se-bastijonėlį, Verutę...

    —    Mane domina tik skaičiai prieauglio, bet ne vardai, — pertraukia ją valdininkas.

    —    Skaičiai? — nuoširdžiai nustemba daugiavaikė motina. — Mes skaičiais vaikų nežymime; mums dar vardų užtenka...

DARANT NUOTRAUKĄ

    Prekybininkui, norinčiam su sūnum studentu nusifotografuoti, fotografas siūlo atsisėsti, o už jo stovinčiam sūnui — uždėti jam ranką ant peties.

    —    Geriau tegu savo ranką įdeda į mano kišenę, tai natūraliau atrodys, — pataisė prekybininkas.

Skaityti daugiau:

GAIRĖS POZITYVIOM DISKUSIJOM

Algimanto Kezio, S. J., nuotrauka

AKIRAČIAI

Nuomonė kaip svarstyti V. Noreikos koncerto ir kitų panašių įvykių naudą ar nenaudą lietuvių išeivių visuomenei

    Nesiūlydamas jokios savo asmeninės nuomonės V. Noreikos koncertų reikalu, norėčiau iškelti pagrindinę būtinybę bet kokiam lietuviškam reikalui pozityviai pasitarnaujančiom diskusijom.

    V. Noreikos koncertai yra įvykęs faktas. Tai turėtų žymiai palengvinti nuoširdų šito įvykio analizavimą dėl padarytos ar nepadarytos žalos mūsų lietuviško reikalo atžvilgiu.

    Kaip visiems mums žinoma, šiuo atveju mūsų visuomenėje yra susidariusios dvi visiškai skirtingos nuomonės. Apytikriai apibūdinus, jos būtų tokios: 1. Šitų koncertų organizavimas ir juose apsilankymas yra mūsų lietuviškam reikalui pakenkęs, todėl smerktinas ir daugiau nekartotinas. 2. Jokios žalos mūsų lietuviškoms aspiracijoms nėra padaryta. Dalis mūsų visuomenės turėjo progą pasidžiaugti lietuvio solisto aukšto lygio koncertu. Tad jis neduoda jokios progos pasmerkti rengėjų ir lankytojų nusikaltimu tautiniam reikalui.

    Šiuo atveju, norint kaltinančiąją nuomonę įrodyti esant teisinga, argumentuojant reiktų nenuklysti nuo tikslių ir galimų įrodyti faktų apie patį įvykį. Svarstymuose koncentruotis tik apie šitą įvykusį specifinį atvejį. Šitą įvykį vertinant, turėtų būti aiškiai išskirta mūsų mums patiems pasidaryta žala dėl nevisada naudingų ir taktiškų diskusijų atsiradimo tiek spaudoj, tiek įvairiuose subuvimuose. Nepriėjimas prie vienodos nuomonės neturėtų būti automatiškai skaitomas neigiamu reiškiniu. Jeigu šitas nuomonių skirtumas, dėl netobulų diskusijų, mėgina išvirsti į mūsų skaldymąsi, tai dar jokiu būdu netampa argumentu pasmerkti tų koncertų ruošėjus ar jų lankytojus. Šiuo atveju, diskusijos, toleruojančios ir priešingą nuomonę, jokiu būdu nebūtų nei mūsų visuomenę skaldžiusios, nei pakenkusios lietuviškoms aspiracijoms.

    Kiekvienas, mėginąs įrodyti šitų koncertų padarytą žalą, turėtų žvelgti į pagrindinį klausimą: pirmiausia, kiek padaryta žalos mūsų oficialiai Lietuvos laisvinimo bylai, ir antra, kiek ir kokia žala padaryta mūsų visuomenei, kuri tuos koncertus išgirdo arba nenorėjo jų išgirsti. Ar mūsų visuomenės dalies keleto valandų malonumas nėra per aukšta kaina, sumokėta mūsų lietuviškų reikalų sąskaiton? Ar reikalinga būtų ateityje šitokių parengimų vengti, ar griežtai jų atsisakyti?

Skaityti daugiau:

ANAPUS

Šokių šventė išeivijoj

     “Lietuvių tautinis šokis emigracijoje gyvenantiems lietuviams yra vienas būdų lietuvybę svetur skatinti, kultūrinę veiklą toliau plėsti, gimtąjį kraštą prisiminti. Todėl ir Įvairiose Amerikos lietuvių kolonijose yra susiorganizavę didesnės ar mažesnės šokių grupės...

     Praėjusių metų vasarą Čikagoje įvyko trečioji Amerikos ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventė. Nors ji organizatorių pastangomis ir buvo susieta su nacionalistiniais - propagandiniais šūkiais, objektyviai (šokių ratelių dalyvių bei jų vadovų dėka) atliko kultūrinį vaidmenį.

     Šventėje buvo šokami šokiai, kurių daugumą sukomponavo, sceniškai sutvarkė bei paruošė masiniam atlikimui ir smulkiai aprašė respublikos liaudies artistas Juozas Lingys. Tačiau, kaip rašo JAV leidžiamas lietuvių žurnalas “Akiračiai”, niekad net trumpu žodžiu apie tai neužsiminė...” (“Kultūros Barai”, 1969 m. sausio nr.).

Moteris ir darbas

     “Prieš dvidešimt metų moterys Lietuvoje sudarė daugiau kaip trečdalį visų darbininkų ir tarnautojų. Dabar, galima sakyti, kiekvienas antras dirbantysis yra moteris.

     Daugelyje išsivysčiusių kapitalistinių šalių moterys sudaro apie trečdalį dirbančiųjų, o mažai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse jų dirba dar mažiau. Mūsų visuomenėje paprastai kiekviena moteris gali dirbti visuomenei naudingą darbą. Tačiau nereiškia, kad čia nebeliko jokių problemų.

     Pastaruoju metu dirbančių moterų skaičius Lietuvoje augo daug sparčiau, negu vyrų. Per paskutiniuosius septynerius metus dirbančių vyrų padaugėjo 40 procentų, o moterų — net 72 procentais. Žinia, tai priklausė nuo pramonės augimo temų bei kitų socialinių - ekonominių veiksnių. Tačiau nemažą įtaką turėjo ir nepakankamas techninis progresas. Nepakankamai sparčiai kilo darbo našumas, todėl darbo rankų pareikalavimas gamyboje išaugo labiau, negu galima buvo tikėtis.

Skaityti daugiau:

KAIP JIEDU VEDĘ SUTARS?...

ŠEIMA

Naudingi klausimai su atsakymais

1.    Ar introvertas (ramaus būdo, savo dėmesį daugiau vidun kreipiąs) yra laimingesnis su kitu į save panašiu asmeniu, ar ne?

2.    Ar išlaidus vyras su išlaidžla žmona bus laimingas, ar nelaimingas?

3.    Ar karšto temperamento asmuo turėtų rinktis panašaus temperamento asmenį gyvenimo partneriu?

4.    Kas geriau yra, ar kad žmona labiau išsilavinusi ir iš aukštesnės socialinės klasės, ar vyras?

5.    Žiūrint į tvarkos palaikymą, kuri pora būtų laimingesnė: ar toji, kurios abu partneriai yra vienodi (arba tvarkingi, arba netvarkingi), ar kurioj vienas būtų toks, o kitas kitoks?

6.    Ar asmeniui, kuris save mažai tevertina, reikia panašiai apie save patį galvojančio gyvenimo draugo, savo geresne vertės nuovoka nesmukdančio jo dar žemiau?

7.    Ar veržliam asmeniui reikia veržlaus gyvenimo partnerio, net jei abiejų siekiai būtų skirtingos srities?

8.    Ar kūrybingo ir idėjų ieškančio asmens didesnei laimei reikia asmens, kuris kartu ieškotų?

Skaityti daugiau:

Ar pirkti kariškus žaislus? Pirmoji Komunija

Ar pirkti kariškus žaislus?

     Prez. Johnsonas buvo parodęs susirūpinimo amerikiečių vaikų žaidimais. Jie nebeturi savyje mokomojo elemento. Dauguma pagrįsti žiaurumu, neskoningu juokavimu ar gąsdinimu.

     Šia proga kyla priešingų argumentų. Prieš pirkdami vaikui žaislą, pažvelkime į vienus ir į kitus.

     Viena grupė, susidedanti iš auklėtojų ir tėvų, tvirtina, jog per daug paplitę kariniai žaislai. Juos reikia kuo greičiausiai išimti iš rinkos. Vietoj jų gaminimo, pramonininkams siūlo žaislų forma vaikams pristatyti mūsų aplinkos auklėjamąją pusę. Reikėtų pajungti gamtos apraiškas ir fizinius dėsnius, pvz. svorį ir gravitaciją, greitį ir laiką, šviesą ir šešėlius, medžiagą ir energiją, garsą ir vibraciją, optiką ir spindulius ir t. t.

     Žaislai, kurie nieko nepalieka vaiko vaizduotei arba per sunkiai duodasi valdomi, supykinę vaiką, greitai nusibosta. Palieka jį visai niekuo nesidomintį.

     Ir kituose kraštuose auga šis susirūpinimas. Austrijoje ir Japonijoje tėvai kovoja prieš šautuvėlius, tankus, bombonešius ir patrankas. Tėvai, pastebėję, jog vaikai, kurie, dar maži būdami, gerbė žiaurumą, užaugę jį išlieja ant kitų.

     Antroji pusė, kurią reprezentuoja daugumoje žaislų gamintojai, griebiasi kitokių argumentų. Jie ginasi, sakydami, kad žaislų pasaulis yra suaugusiųjų gyvenimo atspindys. Žaislai neiššaukia karo. Pats karas gamina kariškus žaidimus. Panaikinkime karus, tai baigsis ir vaikų domėjimasis šautuvais. Kaip pavyzdį, jie čia duoda Sov. Rusiją. Joje kariški žaislai seniai uždrausti, tačiau agresija prieš kitas tautas tebevykdoma.

     Ši grupė kaltina besipriešinančius tėvus už tai, kad jie bijo vaikams parodyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. “Atimkite iš vaiko kareiviukus, atimkite varžybas. Atimkite iš viso bet kokį konfliktą, ir šios generacijos berniukas pasimes gyvenime”, — sako jie.

Pirmoji Komunija

     Kunigų ir tėvų tarpe kyla rūpestis: kaip nustatyti, ar vaikas tinka priimti šv.Komuniją, ar ne? Šiais laikais visi antro skyriaus mokinukai pradedami ruošti tam įvykiui. O ką daryti su penkerių metų mergyte, kuri moka visus poterius, gerokai katekizmo, myli Dievą ir nori jį drauge su savo tėvais priimti? Arba kaip elgtis su dešimties metų vaiku, kuris, nors ir seselių mokytas, bet vis nesupranta Komunijos reikšmės ir neturi nei mažiausio noro ją priimti?

Skaityti daugiau:

Sekminių atsišaukimas

KRIKŠČIONIJA

     Visus krikščionis apjungti siekianti Pasaulio Bažnyčių Taryba įgyja vis didesnės reikšmės. Ji apima protestantus, ortodoksus, anglikonus ir kt., o nuo pernai girdisi balsai, kad ateityje ir Katalikų Bažnyčia gali į ją įstoti. Šiuo metu Vatikanas su ja bendradarbiauja ne vienoje sri-bendrą komisiją), o popiežius Paulius VI ruošiasi aplankyti jos centrą Ženevoje.

     Šių metų Sekminių proga PBT septyni prezidentai — patriarchas German von Serbien (Belgradas, Jugoslavija), vysk. dr. Hanns Lilje (Hannover, Vokietija), kun. dr. Daniel T. Niles (Atchuvely, Ceilonas), kun. dr. Ernest A. Payne (Pitsford, Anglija), kun. dr. John C. Smith (Niujorkas, JAV), kun. dr. William A. Visser’t Hooft (Ženeva, Šveicarija) ir vysk. Alhaeus H. Zulu (Eschowe, Pietų Amerika) -— išleido tokį atsišaukimą:

     “Dievas atnaujina! Taip skamba ketvirtojo Ekumeninės Bažnyčių Tarybos visuotinio susirinkimo 1968 m. šūkis Uppsaloje.

     Šventoji Dvasia, kuri nuolatos veikia ir nuolatos mus stebina, mus apdovanojo nauju savosios dovanos Bažnyčiai supratimu. Naujoje šviesoje, mes išvydome Kristaus planą, kuris suveda visų laikų žmones, rases, aplinkumas ir klases per Šventąją Dvasią į Dievo visagalinčios tėvonystės tikrą, gyvą vienetą jame pačiame.

     Tai reiškia, kad mes ieškome toliau visų krikščionių vienybės, kartų iš naujo atsiduodami pasauliui su jo siekiais ir laimėjimais, neramumais ir nusivylimais. Tai kartu reiškia, kad mes, pradedant nuo krikščionių bendruomenės, šaliname visas nuodėmes ir žmogiškas blogybes, kurios žmonijos gyvenime iškraipo patį buvimą žmogumi.

     Mes naujai pajautėme savo atsakomybę. Mes turime prisidėti prie tos milijonus žmonių apimančios kovos už socialinį teisingumą ir pasaulio išvystymą. Pirmą kartą istorijoje matome, kad žmonijos visuma mus pastatė prieš naujus uždavinius, nuo kurių mes nebegalime atsitraukti. Dabar turime bendrai rūpintis, kad visi žmonės tarpusavyje pasaulio turtais atitinkamai pasinaudotų.

Skaityti daugiau:

Nauji skaičiai apie JAV katalikus. Negrų reikalavimai iš bažnyčių

• Nauji skaičiai apie JAV katalikus

     Neseniai atspausdinta 1969 m. Offcial Catholic Directory pateikia naujausius duomenis apie JAV katalikus. Įdomu, kad katalikai sudaro 23.67% visų JAV gyventojų: metų pradžioje buvo 47,873,238 katalikai, 404,903 daugiau negu 1968 metų pradžioje — iš šio prieauglio 102,865 buvo konvertitai. Kunigų buvo 59,620 — iš jų 37,454 buvo diecezijų kunigai (vienu daugiau negu 1968) ir 22,166 vienuoliai (184 mažiau negu 1968 metais). Brolių vienuolijose buvo 11,755 (506 mažiau negu praeitais metais). Studijuojančių kunigystei tebėra didelis skaičius — 33,990 (nors tai 5,846 mažiau negu praeitais metais). Labiausiai sumažėjęs seserų vienuolių skaičius: — jų yra 167,167 (nukritęs 5.2% — 9,174 seserimis) atrodo, kad pagrindinė sumažėjimo priežastis yra naujokių trūkumas — mirštančiu vienuolių nepakeičia naujos seserys. Taip pat abejones kelia užpraeitų metų statistika — 1967 metais seserų sumažėjo tik 330.

     JAV buvo 17,573 parapijų su pastoviai gyvenančiais kunigais — tai 73 daugiau negu 1968 metų pradžioje. Vyskupų skaičius paaugo 13 — dabar krašte yra 280 vyskupų. Katalikų išlaikomose mokyklose studijuoja daug jaunimo: kolegijose ir universitetuose 435,716 (kone dvigubai, palyginus su 1948 metais). 1,115,351 mokosi gimnazijose (kurių yra 2,181) ir 3,917,919 vaikai lanko 10,406 pradžios mokyklas. Praeitais metais mokinių skaičius sumažėjo 221,506 (ir mokyklų skaičius krito — buvo 94 mažiau gimnazijų ir 351 mažiau pradžios mokyklų). Mokinių skaičius krito daugiausia pradžios mokyklose, kurias paliečia ir mokančių vienuolių skaičiaus sumažėjimas.

A. L.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

NAUJŲJŲ METŲ LINKĖJIMAI

     Tarp keleto Naujųjų Metų linkėjimų, viešumą pasiekusių balandžio 1 d. (ar ne prasminga?!), "Ateityje" atspausdinta ir šis, kuriam pilnai "L. L." redakcija pritaria:

     Tėvams Jėzuitams. Pasistengti, kad negautumėt daugiau laiškų iš lietuvių, negu jiems šimet parašysite.

"Ateitis", 1969 m. sausio nr.

TOS MINTYS, MINTYS...

     Įdomu, kas parašė tas mintis (žr. A. L. “Mintys ant kalno šeštadienio popietę” “L. L.” kovo nr. 89 psl.). Subtiliai, giliai ir naujai.

(Kunigas)

     Giluma dvelkia šeštadienio popietės mintys... Jų autoriui nesvetimi ir simboliai, ir žodžiai Begalybei išreikšti.    (Ponia)

     Velykinis numeris pradedamas A. L. savotiška pirmojo puslapio mišraine, kurioje tačiau nei poezijos, nei teologijos taip ir nėra, o tik kažkoks naivus slidinėjimas tarp vienos ir antros. Kas kita jau yra aiškios ir įkvėpimo pilnos Giovanni Papinio velykinės mintys antrajame puslapyje, kur kas labiau vertos pirmojo puslapio.    (“Draugas”, IV. 26)

     A. L. "Mintys ant kalno šeštadienio popietę" nėra nei teologija, nei poezija. Jos tokiom būti nei nepretenduoja. Tačiau subtiliai parinktais žodžiais jose išreiškiama giliai žmogiška nuotaika, kurios siauras kategorizavimas į "ne: poezija", "nei teologija", bet "mišrainė" nė kiek nepagadina. Panašiai sukurtos Dovydo mintys buvo pavadintos "Psalmėmis", Paskalio "Pensees".

     Be to, stebėtina, kaip kartais net laikraštininkų paviršutiniškai sprendžiama, kad net neatkreipiamas dėmesys, jog šeštadienio juodas mintis (89 psl.) turi sekti viltinga Velykų sekmadienio malda (90 psl.), o ne atvirkščiai.   — Red.

NUOMONĖS APIE ŽURNALĄ

     Kuriems galams tie Jūsų trys viršeliai ant laikraštėlio?! Ar negana vieno?... Arba vėl vidury žurnalo keturi lapai storiausio popierio. Tik kaštai ir sunkesnis žurnalas... Šiaip jau žurnalas puikus, įdomus, nuostabiai gerai redaguojamas.

St. Tamulaitis, Čikaga

Skaityti daugiau:

FILMAI

THE ASSASSINATION BUREAU. Tai lengva ir pramoginga komedija apie įstaigą, priimančią užsakymus nužudyti, ką tik nori.

BABY LOVE. Ne tik nuobodi, bet ir absurdiška istorija apie psichotinių polinkių penkiolikmetę našlaitę Luci, patekusią į neurotiškai reaguojančių vienos šeimos narių tarpą. Filmas niekam nerekomenduojamas.

BEFORE WINTER COMES. Susimąstyti verčiąs filmas apie gyvybės ženklus koncentracijos stovykloj Austrijoj 1945 m. Geras suaugusiems ir jaunimui, ne jaunesniam kaip 16 m. amžiaus.

THE BIG BOUNCE. Absurdi ir vulgari melodrama apie jauną iš darbo atstatytą darbininką ir jo romansą su psichopatiška meiluže. Nerekomenduojama.

THE BOSTON STRANGLER. Šiurpūs įvykiai apie pasmaugimus Bostone 1962-1964 m. bandomi padaryti pramoginiu spektakliu. Gera Tony Curtis vaidyba. Netinka nei jaunimui, nei vaikams.

THE BRUTE AND THE BEAST.Nevykęs ir nerekomenduojamas italų gamybos vakarietiškas filmas.

BULLIT. Purtančiai paveikiąs filmas, ne jaunesniems kaip 16 m.

CANDY. Nors vaidina daug kino žvaigždžių, bet jos negali nė spinksėti šiame lėkštame ir pigiame filme apie “mini” suknele apsirėdžiusios nekaltos mergaitės nuotykius sekso pripildytoj aplinkoj. Nevykęs suaugusiems; visai netinkąs nei jaunimui, nei vaikams.

Paskutinis lapas

PADĖKA AUKOJUSIEMS

“Laiškų Lietuviams” leidėjai Tėvai Jėzuitai nuoširdžiai dėkoja skaitytojams, auka parėmusiems žurnalo leidimą. 20 dol. aukojo prel. J. Kučingis (Los Angeles); po 5 dol. aukojo J. Steponaitis, J. Sakalas, A. Smolinskas, J. Vaineikis, M. Vaišvilienė, A. Bulkaitis (visi iš Čikagos); J. Jusys (Worcester); po 4 dol. aukojo V. Statkus (Ill.); po 3 dol. aukojo J. Jagėla, J. Karalius (iš Čikagos); V. Staškevičius (Toronto); po 2 dol. aukojo J. Vilkas, B. Jankauskas, B. Ūsas, P. Stelmokas (visi iš Čikagos); J. Karaliūnas, B. Liškauskas, S. Zulpa (visi iš Kanados), A. Lauraitis, P. Sirgėdas (Cicero), T. Landsbergienė (Md.), J. Balnionis (Detroitas) ir V. Levanas (Waterbury).

LIETUVOS KANKINIŲ KOPLYČIAI

Mums, dabar gyvenantiems, tenka nepasikartojanti privilegija įamžinti Lietuvos vardą ir jos kankinių atminimą lietuviška koplyčia šv. Petro bazilikoje, Romoje. Tapti šio darbo dalininku laiko jau nedaug beliko. Kviečiame visus įamžinti savo ir savųjų vardus Lietuvos Kankinių koplyčios kūrėjų tarpe. Aukas siųsti adresu: Lithuanian Martyrs’ Chapel Fund, 2701, W. 68th St. Chicago, Ill. 60629.

FOTOGRAFIJŲ KONKURSAS

Lietuvių Foto Archyvas šių metų fotografijos konkursą praplečia į dvi grupes: nespalvotas (monochromatinės) nuotraukos grupę ir spalvotų skaidrių grupę. Pereitais metais buvo tenkintasi vien tik spalvotų skaidrių konkursu. Visi lietuviai fotografai, mėgėjai ir profesionalai, skatinami per ateinančias vasaros atostogas fotografuoti, turint mintyje šį fotografijos konkursą. Konkurso taisyklės bus paskelbtos artimoje ateityje spaudoje.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

LIEPSNA. Montrealio lituanistinių kursų mokinių laikraštėlis. Nr. 1. 1969 m. vasario 16. Red. R. Lukoševičiūtė.

J. Vaišnora, MIC. KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ. Dievo tarno arkivysk. J. Matulaičio beatifikacijos bylos apžvalga. 1969 m.

Jurgis Gliauda. LIEPSNOS IR APMAUDO ASOČIAI, “Draugo” premijuotas romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplanką piešė P. Jurkus. 304 psl. $4.00.

Kun. Ant. Valiuška. ŠVENTADIENIO ŽODIS. Evangelijos aiškinimai kiekvienam metų sekmadieniui bei šventėms. Spausdino Tėviškės Aidai, 18 Henry St., Kensington Vic., 3031, Australia. Viršelį piešė dr. Ant. Lipskis. 165 psl. 3 dol.

LITHUANIA 700 YEARS. Dr. A. Geručio redaguota Lietuvos istorija anglų kalba. Išvertė Alg. Budreckis. Knygai skyrius parašė: J. Puzinas “The Origins of Lithuanian Nation”, J. Jakštas “Lithuania to World War I”, A. Gerutis “Independent Lithuania”, Alg. Budreckis “Lithuanian Resistance”, 1940-52” ir “Liberation Attempts From Abroad”, St. Lozoraitis “The Prospects For Lithuanian Liberation”. Įvadas R. Sealey. Išleido Manyland Books, Inc. 12 dol. 474 psl.

Užsienio lietuvių 1967 m. spaudos METRAŠTIS. JAV LB Kultūros fondo leidinys Nr. 37. Čikaga, 1968 m. 64 psl.

Stasys Yla. VALANČIAUS TIPO VADAS. Arkivysk. J. Matulaičio vieta atgimstančioj tautoj. 32 psl.