Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1969m. 2 Vasaris

LIETUVIŲ ŠVIETIMO IR ŠEIMOS METAI Vol. XX. Nr. 2 VASARIS - FEBRUARY

STEBINT IR SVARSTANT    * * * 46

LIETUVA IR RAŠYTOJAS... KNYGA IR SKAITYTOJAS B. Babrauskas ir J. Ignatonis 48

UŽBAIGUS LAISVĖS KOVOS METUS    V. Kleiza    51

LAISVAS ŽMOGUS EINA...    Kunigas iš Lietuvos    54

BAŽNYČIOS POKALBIS SU VISAIS    A. Grauslys    56

KŪNO IR DVASIOS KONFLIKTAS — II    P. Maldeikis    61

ATSAKANT: Garabandale — stebuklingi apsireiškimai? Red.    69

KRIKŠČIONIJA: 1968 m.: Popiežius, kurija, teologai, olandų katekizmas    ALKT 70

Kardinolas Bea    K. T. 73

KNYGOS: Knygų serija krikščioniui    Prel. V. Balčiūnas    74

JAUNYSTĖ: Salė pakvipo lašiniais    Eliza    76

AKIRAČIAI: Gyvenimėli, ir kada tu pablogėsi   Al. Gimantas    78

ŠYPSANTIS    Paruošė Pr. Alš.    81

ŠEIMA: Sutuoktuvės — jungas ar draugystė? G. Valiulienė    82

ANAPUS    * * *    83

OPERA, prieš kurią pats karalius supasavo    * * *    85

ATGARSIAI    86

FILMAI: Geriausi. Filmus suglaustai vertinant    88

Šio numerio iliustracijos. J. Dagio skulptūrų nuotraukos (viršelio I psl.— “Mes nugalėti”, 53, 60, 66, 67; nuotr. paties autoriaus); Alg. Kezio, S. J., fotografijos, (45, 49, 50, 80); V. Petravičiaus grafikos darbai (61, 68); popiežiaus (70), kardinolų ir teologų atvaizdai (71, 73); N. Banienės kostiumų škicai komiškai operai “Ponia tarnaitė” (85).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė I Vaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $5.00; atskiro numerio kaina — $0.50.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.

VIENIEMS gimtojo krašto palikimas lieka tragiškas įvykis, kiti jį laikopasisekusiužygiu. Vienus su gimtuoju kraštu susieja ilgesys, antri džiaugiasi svetur geriau radę. Krašto palikimas išbando, kiek iš tiesų jį mylėjome. Savame krašte visi tariasi patriotai. Bet svetur tuojau pasirodo, kam patriotizmas buvo esminis dalykas ir kam tik išviršinė apranga. Savęs paties niekada negalima palikti, bet iš drabužio galima išsirengti.

Dr. Juozas Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė

STEBINT ir SVARSTANT

■ Ką reiškia laisvė

     Kq reiškia demokratinė laisvė... ir ką reiškia ne vien tautybę, bet ir religiją pažeidžianti diktatūrinė nelaisvė, matosi iš prasimanytais "nusikaltimais" apkaltinto kunigo žodžių iš sovietų komunistų okupuotos Lietuvos (žr. šio "L. L." nr. 54 psl.).

     Ką reiškia vienam branginti Lietuvos laisvės ir jos kovų prisiminimus, o kitiems juos lengvabūdiškai pažeminti, matosi iš aprašymo "Visa salė pakvipo kaimietiškais lašiniais" (76 psl.).

     Kokią vietą lietuvybės ugdyme išeivijoj užima lietuvis rašytojas, jo knyga ir juos vertinąs skaitytojas, matosi iš neseniai amžinybėn iškeliavusių B. Babrausko ir J. Ignatonio žodinio testamento (48 psl.).

     Suprantantieji, ką visa tai reiškia, savo dvasia ir savo darbais nėra nei Lietuvos palikę (45 psl.), nei Laisvės Kovų Metus užbaigę (51 psl.).

■ Jei skauda

     Jei kuris sąnarys skauda, visas organizmas jaučia ir jausdamas reaguoja. Taip turi būti ir solidarioj tautoj, ir krikščionių bendruomenėj.

     Tikintieji tautiečiai okupuotoj Lietuvoj persekiojami; skaudžiomis bausmėmis draudžiama mokyti vaikus ir jaunimą religijos (žr. kad ir šiame "L. L." nr. atspausdintą prasimanytais "kaltinimais" apkaltinto kunigo pamokslą iš Lietuvos, 54 psl.). Tai žinodami, mes negalime tylėti.

     Sveikintinos ir remtinos yra Lietuvių Jaunimo Žygio pastangos pasaulio viešumon kelti religijos persekiojimą, ypač nukreiptą prieš jaunimą. Šiais gi metais plačiu mastu reikia pravesti tai, ką pernai metų gale padarė Jaunimo Žygio komiteto instiguota ALTos valdyba Clevelande — paprašyti vietinius vyskupus jųjų vyskupijose gruodžio 8 d. Betliejuj Erodo nužudytų vaikų šventę paskelbti Maldos dieną už religiniai persekiojamą jaunimą.

Skaityti daugiau:

LIETUVA IR RAŠYTOJAS. KNYGA IR SKAITYTOJAS.

ŠIĄ ŽIEMĄ mirtis jau spėjo pas save pasišaukti du lietuvius išeivius rašytojus, lietuvių kalbos ir literatūros mylėtojus bei mokytojus. Jie abu degė didele meile lietuviškam žodžiui, lietuviškai knygai, jaunam lietuviui mokyklos suole. Abu juto, kad lietuviškuoju žodžiu telkiama lietuvių dvasinė kultūra ir kurstoma lietuvybės dvasia. Apačioj spausdinami žodžiai tebūna jųjų palikimas, kuris uždegtų mumyse dar karštesnę meilę lietuviui rašytojui, jo knygai, o per juosir Lietuvai.

Lietuvio rašytojo ir jo knygos likimas mūsų rankose

PASAULIO LITERATŪROS ISTORIJOJE nebūtas atsitikimas, kad apie 70 procentų rašytojų pasitrauktų iš savo tėvynės, palikdami tautą, kurią jie mylėjo ir tebemyli, kuriai rašė ir teberašo. Toks gausus laikinas mūsų rašytojų pasitraukimas iš savojo krašto buvo ne asmeninės savisaugos reikalas, bet pasaulinio masto protestas prieš laukinės baudžiavos pakartotinį antplūdį į Lietuvą. Lietuvos rašytojas pasitraukė todėl, kad, užuot namų nelaisvėje priverstas tylėti ardar blogiaumeluoti savo skaitytojams, laisvėje gyventų, skelbdamas tiesą, kovoti dėl gimtojo krašto išvadavimo...

Raštija yra ryškiausia tautos kultūrinio palikimo liudytoja. Visų raštų priekyje yra grožinė literatūra, o rašytojastautinis kultūros viršūnėje... Už tą kapitalą visi mes lygiai atsakome. Jei rašytojai čia bus priversti tylėti, tad ar ne verčiau jie būtų likę Lietuvoje?

Jeigu mūsų rašytojų knygų pasirodo mažiau, negu jie pajėgia parašyti, tai kaltas skaitytojas. Lietuviškai knygai pinigo, rodos, neturėtų trūkti. Vargu ar pateisinama ir laiko stoka: knygai perskaityti pakanka 10 valandų, o rašytojui jai parašyti reikia bent tūkstančio valandų... Rašytojas, nelengvai ir daug dirbąs, privalo bent moralinės paramos. Jis turi žinoti, kad jo raštai nėra rašinėliai, kurie gali būti ir kurių lygiai galėtų nebūti. Pagaliau sunku rasti tokį rašto maniaką, kuris rašytų ir rašytų, aiškiai žinodamas, kad jo rankraščiams nebus lemta išvysti knygos pavidalo.

Laisvasis mūsų rašytojas sukuria žymiai daugiau, negu kad išleidžiama. Mūsų visų pareiga sutelktinėmis pastangomis sumažinti tų rankraščių skaičių, paverčiant juos knygomis.

Iš Benio Babrausko paskaitos “Lietuvis rašytojas Amerikoje ir jo knyga”, skaitytos Antrajame Kultūros Kongreso literatūros sekcijoje 1962 m. Čikagoje.

Skaityti daugiau:

DIDŽIUS DARBUS ATLIEKA TIK TIE, KURIE DIRBA


Paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę; prie Jaunimo Centro Čikagoje (nuotrauka Algimanto Kezio, S. J.).

Apmąstymas, užbaigus Laisvės Kovos Metus

VACLOVAS KLEIZA

     Vėl prisegėme naują kalendorių prie sienos. Kai kurie jo jau nebesegė, kitiems jis bus paskutinis kalendorius. Gyvenimas vietoje nestovi, jo nesustabdysi.

     Senąjį kalendorių metame laukan, nes jis jau atliko savo užduotį. Paskutinė proga perversti jo lapus. Jie prašneka į mus įvairiai, neramiai, skubotai. Ateitis įvertins praeitį, mes dar tebesame tų metų įspūdžiuose, neobjektyvūs, apsvaiginti pasisekimų ir nuvilti tų momentų, kurie mumyse sukėlė liūdesio, baimės bei abejonių aidus.

     Tai buvo priešingybių metai. Mus baimino demonstracijos ir džiugino jaunimo išsiveržimas padėti savo artimui bei aktyvus jo įsijungimas į politinį gyvenimą. Kai žudiko kulka nutraukė gyvybės siūlą, nedrebanti mediko ranka pailsusią širdį keitė gyvenimu plakančia širdimi. Viename pasaulio krašte kovos lauke krito tūkstančiai, kitame nesutarėme dėl stalo formos. Dažnai nematėme skurdo ir vargo tamsiose miestų gatvėse, tačiau pajėgėme stebėtis pilku mėnulio paviršiumi. Minėjome sukaktį kovodami, bet kovojome su broliu, o ne su priešu. Tai buvo kraštutinumų metai.

Skaityti daugiau:

JOKŪBAS DAGYS, ŽMOGIŠKŲ NUOTAIKŲ VAIZDUOTOJAS

Jokūbo Dagio talentas glūdi tame, kad jis nuostabiai sugeba medyje ar bronzoje išgauti žmogaus nuotaikas - nusistatymus savo paties ir kitų atžvilgiu. Jo skulptūrų veidų bruožuose ir kūno linijose atsispindi ištisas žmogaus gyvenimas, tiek jojo tragiškoji, tiek komiškoji pusė: viltis ir neviltis, džiaugsmas ir skausmas, nuostaba ir nuobuodolys, nuovargis ir darbo įkarštis, vaiko baimė ir donkichotiška drąsa.

Pradėjęs kurti ir dalyvauti parodose dar nepriklausomoje Lietuvoje, savo kūrybinį potencialą išskleidė atvykęs Kanadon, kur nuo 1954 m. galėjo pilnai atsiduoti kūrybiniam darbui. Jo darbų buvo išstatyta įvairiose Kanados Skulptorių Sąjungos, Kanadiečių Karališkos Meno Akademijos, Ontario Dailininkų Sąjungos, Montrealio Dailės Muziejaus ir kitų ruošiamose parodose.

Šiame "Laiškų Lietuviams" numeryje — pačių naujausių Jokūbo Dagio medžio skulptūrų nuotraukos (viršelio I psl., 53, 60, 66 ir 67 psl.). Šiame puslapyje: "Sūnau, tu mane palieki?".

LAISVAS ŽMOGUS EINA, KUR TIK NORI

Prasimanytais “nusikaltimais” apkaltinto kunigo pamokslas iš Lietuvos

Iš okupuotos Lietuvos mus pasiekė vieno kunigo ne per seniausiai pasakyto pamokslo tekstas, kuris čia spausdinamas, išleidžiant tik datas ir vietovių vardus.

Lakštingalėli, mielas paukšteli,
Kodėl nečiulbi anksti rytelį?
Kaip aš čiulbėsiu anksti rytelį?
Piemens išdraskė mano lizdelį

Ir išnaikino mažus vaikelius.

     Kelis kartus teko pagirst, kad bus blogai — klius — bus liūdnas galas. Už ką tos pranašystės buvo skleidžiamos?

     Vaikai eina į bažnyčią! Net prie altoriaus!

     Galvojau, koks čia gali būti prasikaltimas? Ir kuomi aš galiu būti kaltinamas? Juk laisvė! Vieni eina į kiną, kiti laksto gatvėj, treti vasarą eina į daržus, kad pasirautų daržovių, medaus pasikoptų ir taip toliau. Visur eina, jie nuo manęs nepriklauso.

     Laisvas žmogus eina, kur tik nori.

     Bažnyčia — tai nėra užeigos namas ar restoranas, kuriame prieškambaris skiriamas juodukams, o puošni salė baltukams. Klūpi — sėdi — stovi, kur kam patogiau. Jei kas įdomaujasi kunigo malda ir jo veiksmais, prašomi kuo arčiau prie altoriaus. Juo labiau, kad klebonas negali skaityti, kad visi girdėtų — nėra mikrofonų! Tiesa yra, bet neleidžiama naudotis. Nėra maldaknygių, kad galėtų visi kartu skaityti su kunigu ir sekti pamaldų eigą.

     Ir koks čia prasikaltimas? Juk pavojaus nėra, kad kunigas užkrės. Ačiū Dievui, tuberkulioze neserga. Bet ne! Ne dėl to norima (vaikus) nutolinti nuo kunigo, bet kad kunigo nepažintų, kad melas ir šmeižtas vaikų širdyse prigytų, kad jaustų neapykantą kunigams ir Bažnyčiai...

     Bet reiks trumpiau.

     Nutarta atsiskaityti — ir tai žiauriausiu būdu. Nesiskaitant su jokia žmogiška morale.

     Kaip aiškino vaikučių motinos, iš vaikučių išreikalauti pareiškimai.

Skaityti daugiau:

BAŽNYČIOS POKALBIS SU VISAIS

Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 5

ALFONSAS GRAUSLY S

     Pradėdami šiuo straipsniu, iškelsime visą eilę tų teigiamų idėjų, kurios kilo II Vatikano susirinkimo metu ir kurios tiesioginiai ar netiesioginiai yra paskelbtos jo dokumentuose. Tas idėjas bei jų pagrindus reikia visiems pažinti, nes, tik jas pažinus, bus suprantamos įvykusios ar vykstančios reformos.

     Pasisakydami už tas naujas idėjas bei nuotaikas, mes nesakome, kad visa, kas buvo prieš Susirinkimą, tebuvo vien smerktina klaida. Daug buvo gero ir praeityje, o kas, šiandieniu supratimu, nebuvo taip gera, tai dėl pažinimo stokos (juk žmogus taip ribotas ir ne kartą jis tik per šimtmečius pažengia vieną žingsnį pilnesnės tiesos link!) buvo daroma įsitikinus, kad tarnaujama gėriui. Tačiau nemaža tų daugiau ar mažiau gerų (o kartais ir visai netinkamų bei krikščionybei prieštaraujančių) praeities pasireiškimų, buvo suprantami ir priimtini anų laikų dvasiai bei mentalitetui. Juk ir krikščionėjimas vyksta labai lėtai, trukdomas nukrikščionėjimo laikotarpių.

     Nauji laikai bei nuotaikos ir pats nesėkmingumas, senais metodais skelbiant krikščionybę, vertė Bažnyčią ieškoti naujų kelių. Jungdama savyje dievišką ir žmogišką pradą, netobulų bei klystančių žmonių valdoma Bažnyčia visada turi ieškoti vis tobulesnių priemonių ir metodų savai pasiuntinybei įvykdyti. Ji turi klausytis laiko dvasios ir nedelsdama vykdyti tos dvasios reikalaujamas būtinas reformas, nes, vieno teologo žodžiais tariant: "Ar nėra mūsų pagrindinė nuodėmė nematyti laiko dvasios reikalavimų tuo metu, kai jie kyla?"

     Pažinę Susirinkimo idėjas ir supratę, kad daromos reformos tikrai yra žingsniai sveikos pažangos bei tobulėjimo keliu, mes nemanome, kad jos yra paskutinis žodis.  II Vatikano susirinkimo dokumentai nėra pats tobuliausias Bažnyčios žodis šiandien, nes jie sudaryti kompromiso keliu. Reikėjo sutaikinti pažangios Susirinkimo daugumos nuotaikas bei reikalavimus su konservatyvia, bet iki tol kone visagalės Romos kurijos palaikoma mažuma. Kompromisas, tiesa, laikinai apramino vienus ir kitus, bet tik retai jis tebūna pats geriausis sprendimas. Dar rečiau jis sutampa su idealia gyvenimo reikalaujama tiesa. Prie šiandieninio gyvenimo tempo besikeičiančios gyvenimo sąlygos vis reikalaus naujų artimesnių gyvenimo tiesai sprendimų. Tik suvokdama besikeičiantį pasaulį, Bažnyčia galės prakalbėti į jį tokiais žodžiais, kuriuos jis supras.

Skaityti daugiau:

KŪNO IR DVASIOS KONFLIKTAS DVIDEŠIMTAJAME AMŽIUJE


60 psl. — J. Dagys. “Taip mes susitikome”. (Medis)

Ištrauka iš spaudai ruošiamos Petro Maldeikio knygos "Meilė Dvidešimtajame amžiuje" (pradžia "L. L."sausio numery).

MEILĖS IR SEKSO NESUTAPIMAS

     Žmogus yra dvasinio ir materialinio pradų nesuardoma vienybė. Mes darome žmoguje skirtumą tarp kūno ir sielos, tačiau negalime jų atskirti. Kol mes turime reikalo su gyvu žmogumi, mes negalime mąstyti apie jo kūną be sielos ir sielą be kūno. Tų dviejų pradų — kūno ir sielos — išskyrimas reiškia jo mirtį. Tačiau, nors tie du pradai ir nėra išskiriami, nesuardant paties žmogaus, jie jame niekada nesusilieja, o pasireiškia skirtingomis tendencijomis ir sudaro žmoguje lyg ir tam tikrą poliškumą, kaip biologiškai sugyvinta medžiaga ir kaip gėryje, grožyje, tiesoje ir šventume save realizuojanti siela. Biologiniai tikslai pasireiškia instinktiniu veržlumu ir užtikrina biologinį išlikimą, savęs apsaugą ir, esant sąlygoms, eina iki hedonizmo; dvasinės žmogaus tendencijos, siekdamos gyvenimo prasmės ir apsisaugodamos nuo instinktų jėgos diktatūros, pasireiškia veikimu bei tikslais, iškylančiais aukščiau žmogaus biologinės prigimties reikalavimų. Niekur tos dvi tendencijos taip nesusiduria kaip meilėje, kur vienai pusei atstovauja instinktas, o antrai dvasinė meilė. Kiekvienas žmogus pergyvena momentų, kada jis pasiilgsta meilės be sekso, lygiai kiekvienas supranta ir seksą, kuris gali būti visiškai be meilės. Vadinasi, kiekvienas normalus žmogus turi jų skirtingumo supratimą ir turi savo nusistatymą jų vieno ir kito atžvilgiu. Visose kultūrose ir visuomenėse yra daromas skirtumas tarp meilės ir geidimo.

     Tačiau tos dvi tendencijos, nors ir su skirtingais tikslais, nėra griežtai išskiriamos žmoguje, kuriame jos iš dalies viena kitą papildo, iš dalies viena kitą apriboja. Apskritai nesibijoma dvasinės meilės persvaros, o paprastai prisibijoma antrojo kraštutinumo. Nežiūrint, kaip kas meilę supranta, visi sutinka, kad normaliai seksualumas turi eiti tik su meile. Apskritai seksualumo vieta žmoguje yra būti meilės dalimi. Meilę, suprantant ją plačia prasme, ir seksualumas santykiauja kaip visuma su savo dalimi. Tačiau tuo dar nesakoma, kad seksualumas iš esmės yra kas nors bloga. Ne pats seksualumas, o tik netvarkingas jo veiklumas neretai suardo žmogaus vidinę pusiausvyrą. Apibendrinamas katalikų pažiūrą sekso klausimu, tėvas L. J. Thomas išsireiškia (žr. jo Catholic Viewpoint on Marriage and the Family, 174 psl.), kad seksualinė jėga yra kilni ir reikalinga, įgalinanti žmogų bendradarbiauti su Dievu jo kūrybinėje veikloje. Sukilninta seksualinio instinkto jėga pasirodo bendru kūrybingu-

Kai du skirtingų lyčių individai siekia psichinio bei dvasinio pasipildymo, iš to jų santykiavimo formuojasi meilė. Jų fizinį vienas kito geidimą bei jo realizavimo pergyvenimą vadiname seksu. Meilė ir seksualumas yra dvi skirtingos žmogaus funkcijos, kylančios iš skirtingų jo asmenybės sluoksnių.

Skaityti daugiau:

Iliustracijos

65    psl. — Viktoras Petravičius. Kompozicija (Ant. Rūko knygos “Mano tautos istorija” iliustr.; grafika).

66    psl. — Jokūbas Dagys. “Meldžiuos už tave” (medis).

Skaityti daugiau:

GARABANDALE - STEBUKLINGI APSIREIŠKIMAI AR NE?

ATSAKANT

Oficialus Santandero vyskupo pareiškimas

     Prieš kiek laiko “Laiškų Lietuviams” redakcijai buvo atsiųstas 4 spausdintų puslapių raštas anglų kalba, pavadintas “The Mystery of Garabandal. Our Lady Appeared in Spain. A Message For The World” (Garabandalo paslaptis. Mūsų Ponia apsireiškė Ispanijoje. Žinia visam pasauliui). Pridėtame laiške prašoma šią žinią skelbti žurnale lietuvių visuomenei.

     Rašte teigiama, kad 1961 ir 1965 m. mažame šiaurinės Ispanijos kaime vaikams buvo pasirodęs Arkangelas Mykolas ir Marija, kuri perspėjo žmones pasitaisyti; kitaip — pasaulį ištiks nepapastai didelė Dievo bausmė.

     Visai neseniai amerikiečių katalikų laikraštyje “The National Register” (1968 m. gruodžio 8 d.) radome klausimą, ar tie Garabandalo įvykiai yra tikri. To laikraščio atsakymą cituojame ištisai:

     “Vyskupas arba kompetentingas vienuolyno viršininkas tos vietos, kurioj įvyko antgamtinis atsitikimas, sprendžia apie to įvykio tikrumą. Santandero vyskupas, kurio vyskupijoj yra Garabandalas, oficialiame pranešime 1967 m. kovo 17 d. pareiškė, kad nuodugniai ištyrus ir apklausinėjus liudininkus, štai kas paaiškėjo: “1) ten niekad nebuvo nei Palaimintos Mergelės, nei Šv. Mykolo Arkangelo, nei jokios kitos dangaus būtybės; 2) nebuvo pateikta jokios antgamtinės žinios; 3) tie įvykiai Garabandale turi natūralų išaiškinimą”.

     Po šio oficialaus Santandero vyskupo pranešimo niekas neturi rimto pagrindo viešai skelbti apie Garabandalo įvykius.

Redaktorius

KRIKŠČIONIJA

1968

Žmonija yra didelių pasikeitimų laikotarpy. II Vatikano suvažiavime reformavimosi reikalą pripažinusi, atitinkamų pakeitimų siekia ir Katalikų Bažnyčia savo vidaus santvarkoj, tiesos naujoj išraiškoj, liturgijoj, santykiuose su nekatalikais ir kitose srityse. Ne visi vienodai supranta tų permainų reikalą ir pobūdį. Tai ir iššaukia įtampą ir konfliktus Bažnyčios viduj.

• Popiežius

     Šiame permainų laikotarpyje savo įtaka reikšmingiausia yra Katalikų Bažnyčiai vadovaujančio popiežiaus padėtis. Ne kas kitas, kaip tik Jonas XXIII galėjo nuo pačios viršūnės pradėti reformas Bažnyčioj, niekas kitas kaip tik jo įpėdinis Paulius VI gali toliau reformų visuotinei eigai sėkmingai vadovauti.

     Paulius VI kelionės ir jo rūpestis taika pasauly yra pavyzdžiu visai Bažnyčiai, atviriau įsijungiančiai į pokalbį su žmonija. Sunkumai Bažnyčios viduj iškilo, popiežiui savo enciklika “Humanae vitae” paskelbus draudimą gimimus dirbtinai kontroliuoti. Nors principiniai visi pritarė popiežiaus skelbiamai vedusiųjų atsakomybei, tačiau ne tik kai kurie daugiau ar mažiau žymūs teologai, bet net ir kai kurių kraštų ištisos vyskupų konferencijos (pvz. Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Kanados ir kt.). pateisino išimtis ramia sąžine gimimus dirbtinai kontroliuoti. Šis moralės sprendimas atvėrė dar neišspręstą autoriteto problemą Bažnyčioj: Vatikano II susirinkime buvo stipriai užakcentuotas vyskupų kolegiškumas (bendras dalyvavimas Bažnyčios vadovavime), o taip pat kompetentingų pasauliečių atsiklausimas sprendimuose; tuo tarpu šį klausimą esminiai tesprendė vienas popiežius savo autoritetu.

     Ne visais Bažnyčios istorijos laikais popiežius tokius ir panašius klausimus spręsdavo pats. Šioj situacijoj neieškoma “balsų daugumos”, bet matoma, kad Bažnyčia turi pasinaudoti visuose vyskupuose randama Dievo jiems suteikta išmintimi bei pačių tikinčiųjų gyvenimiška patirtimi.

• Romos kurija

     Viso pasaulio Katalikų Bažnyčiai administruoti popiežius turi Romos kuriją, kuri prieš II Vatikano susirinkimą buvo italų dominuojama, nejudri ir biurokratiška. Josios veiksmingumas gal geriausiai apibudintas Jono XXIII pasisakymu vienam amerikiečiui kardinolui, kad jis, apsuptas Romos kurijos, jaučiasi “kaip maiše”; todėl, matydamas jos vadovaujamos sistemos stagnaciją, jis nusprendė atidaryti Bažnyčios langus ir įleisti šviežio oro, sušaukiant visuotinį Bažnyčios susirinkimą, pasinaudoti pasaulio vyskupų išmintimi ir patirtimi. Tačiau reformos pačioj Romos kurijoj vis vien priklausė tik nuo popiežiaus. Jonas XXIII mirė, nesuspėjęs jos pakeisti. Paulius VI 1963 m.

Skaityti daugiau:

Kardinolas Bea

     Pereitų metų lapkričio 16 d. mirė jėzuitas Bea, vienas pačių įtakingiausių šio šimtmečio kardinolų. Labiausiai jis žinomas kaipo Vatikano Sekretoriato Krikščionių Vienybei Ugdyti pirmininkas, tačiau jo įtaka ryški ir kitur, ypač Šv. Rašto studijose, santykiuose su žydais ir aplamai visame II Vatikano suvažiavime.

     Josef Bea buvo vienintelis vaikas vokiečių staliaus šeimoj. Nors silpnos sveikatos, mokėsi gerai. Tapęs jėzuitu, buvo įšventintas kunigu. Po ilgų studijų dėstė Šv. Raštą Olandijoje ir Vokietijoje. 1920-1949 m. buvo Popiežiškojo Biblinio Instituto rektorius Romoje. Popiežius Pijus XII jį pasirinko savo nuolatiniu išpažinčių klausytoju.

     Pakeltas kardinolu, 1959 m. buvo paskirtas vadovauti Vatikano Sekretoriatui Krikščionių Vienybei Ugdyti. Šiose pareigose iki pat savo mirties skleidė suartėjimo dvasią tarp įvairių krikščionių.

     Būdamas Popiežiškojo Biblinio Instituto rektoriumi, jis puoselėjo Šv. Rašto studijas pagal naujus mokslinius davinius. Nors Romoje tie, kuriems ne tik “nieko naujo po saule”, bet ir nieko naujo Bažnyčioje negali būti, statė įvairias kliūtis, kardinolo Bea įtakos dėka naujais moksliniais daviniais paremtos Šv. Rašto studijos susilaukė oficialaus pripažinimo Katalikų Bažnyčioje — pirmiausia Pijaus XII enciklika “Divino afflante spiritu” 1943 m., o vėliau II Vatikano suvažiavimo nutarimais.

     79 m. sulaukęs, šis sulinkęs Šv. Rašto mokslininkas netikėtai paskiriamas vadovauti pastangoms Katalikų Bažnyčiai suartėti su kitais krikščionimis. Per visą gyvenimą kardinolas buvo ne diplomatas, bet mokslininkas. O tačiau jo nuoširdus krikščioniškas humanizmas ir meilė Šv. Raštui pasirodė esą nepalyginamai tinkamesni už bet kokią diplomatiją. Pagal jį, Šv. Raštu susitinka ne tik žmogus su Dievu, bet ir krikščionis su krikščioniu: “Šventoji Dvasia tikrai veikla, patraukdama mus viens prie kito per Bibliją”. Todėl jis tuoj ėmė rūpintis, kad Šv. Raštas būtų visų krikščionių grupių bendrai verčiamas ir platinamas.

Skaityti daugiau:

KNYGŲ SERIJA KRIKŠČIONIUI LIETUVIUI

KNYGOS

Pasikalbėjimas su serijos iniciatorium ir reikalų vedėju prel. Vyt. Balčiunu

KLAUSIMAS: Kokios priežastys Jus paskatino imtis iniciatyvos organizuotai leisti seriją knygų krikščioniškosios pasaulėžiūros bei kultūros temomis?

PRELATAS BALČIŪNAS: Stoka šios srities knygų savąja kalba buvo svarbiausioji priežastis. Gi mūsų sąlygose parašyti ir išleisti, kiek reikiant, tokių knygų be planingų sutelktinių pastangų yra visiškai neįmanoma. Todėl ir ėmėmės organizuoti šios serijos veikalų ruošimą ir leidimą. Tėvynėje visiška prievartos tyla. Mūsų pareiga atlikti tai, ko jie negali.

KLAUSIMAS: Kada ir kaip šį užsimojimą ėmėte įgyvendinti?

PRELATAS BALČIŪNAS: Pradėjome Romoje prieš 11 metų. Buvo sudaryta šešių asmenų komisija. Vienu jos narių buvo ir a. a. vysk. P. Brazys, tada Tėvų Marijonų vicegenerolas. Planavome, studijavome visokius galimumus. Buvome nusistatę neišeiti į viešumą, kol nebūsime užsitikrinę, kad tesėsime. Prieš 5 metus man atvykus Amerikon, darbas galėjo būti tęsiamas čia, ypač dėka visa širdim jam atsidedančio kun. dr. J. Gutausko. Talkininkavo ir kun. dr. T. Narbutas. Vėliau savo neeiline patirtimi ir patarimais į jį įsijungė ir du žymieji mūsų rašto žmonės — kun. St. Yla (vienas pirmųjų serijos Iniciatorių) ir dr. J. Girnius. Buvo susisiekta su pajėgesniais autoriais, atsiklausta, tartasi dėl veikalų rašymo, redagavimo. Sulaukėme šilto atsiliepimo. Nevienas ėmėsi ruošti numatytus veikalus. Mūsų vyskupai užtikrino serijai savo globą. Dar prieš išėjimą viešumon painformuotos apie mūsų užsimojimą visų lietuviškųjų vienuolijų bei katalikiškųjų organizacijų vadovybės mus drąsino, žadėjo visokeriopą galimą paramą.

KLAUSIMAS: Kokia yra šios knygų serijos reikšmė lietuviams dabar išeivijoje ir gal net Lietuvai ateityje?

PRELATAS BALČIŪNAS: Tai matysis po 10-20 metų, kai sąmoningesniųjų mūsų tautiečių lentynose šalia Lietuvių Enciklopedijos jau stovės tokia pat ar ilgesnė eilė “Krikščionio Gyvenime” tomų. Tada bus aišku, kokia didelė spraga būtų jų nebuvimas, kiek daug skurdesnė būtų mūsų pasaulėžiūrinė raštija ir kiek dėl to būtų menkesnė mūsų dvasinė kultūra. Tos knygos bus didžiausias turtas, kurį galėsime perduoti ateities kartoms. Jos bus neįkainuojamos vertės mūsų broliams tėvynėje, kai vieną dieną — tuo tvirtai tikime — išauš ir jiems laisvės valanda. Nebus taip sunku atstatyti sugriautą ūkinį gyvenimą, bet jokiais net milijoniniais fondais, jokiomis medžiaginėmis gėrybėmis neatstatysi dvasinių griuvėsių, kuriuos bus palikęs ypač priaugančiose kartose bedieviškasis komunizmas. Tada jau nebus laikas pradėti. Galėsime jiems duoti tik tai, ką anksčiau būsime parašę ir išleidę. Perspausdinimo klausimas bus tik mažmožis. Šitoj vizijoj jau dabar galime suprasti “Krikščionio Gyvenime” knygų serijos reikšmę išeivijai ir Lietuvai.

Skaityti daugiau:

SALĖ PAKVIPO RŪKYTAIS KAIMO LAŠINIAIS

JAUNYSTĖ

Iš Elizos dienoraščio

Penktadienis

     Geso paskutinė vakaro žara. Rausvu dangaus pakraščiu, besiliečiančių miško, pynėsi smulkios medžių šakelės, išryškindamos prigesusi foną.

     Užsimečiau kava ir cigaretėmis pakvipusį paltą, nuo rašomojo stalo nužėriau savaitės dulkes, prigesinau didžiąsias šviesas ir protekine bėgau pro duris.

     —    Panele Eliza, ko taip skubat? Čekio nepasiėmėt. Gal pamiršot, kad penktadienis?

     —    Ne. Nepamiršau. Savaitės inercija veikla.

     —    Gal cigaretę, ar dar vis neįpratote?

     —    Ačiū. Neįpratau ir, manau, neįprasiu. Kai grižtu iš įstaigos, paltą pakabinu ant šakos, — atsakiau bespalviu tonu.

     —    Atrodot prislėgta. Nuovargis ar kas kitas?

     —    Gal ir taip, — atsakiau, nekeisdama tono spalvos.

     —    Pailsėkite, atsigaukite per savaitgalį, — pridėjo įstaigos viršininkas, mandagiai praverdamas duris, pro kurias išslinko pilkas dūmų kamuoliukas, o veidą palietė gaivi oro srovė.

     —    Ačiū. Bandysiu. — įtraukusi kaklą į palto apikaklę, lyg vejama, pasileidau gatve. Pailsėti... per savaitgalį. Bet kaip? Negi išimsi širdį ir padėsi ant pagalvės. Graudulys, kaip kietas raktas, sukabino širdį ir jau, rodos, siekia gerklės, tik ims, spustels — ir nėra tavęs.

     Ir ko gi man trūksta? Ko ta širdis taip kaista?... Jis taip nuoširdžiai sako: “Pailsėk”. Ir kaip, rodos, besislepiu, vis pastebi, kai esu liguista, nuvargusi. Kartais galva, rodos, plyšta nuo skausmo, bet kai neprašomas pasako: “Eik namo. Tik rytoj po pietų pertraukos atsirask. Pagulėk, paimk vaistų. Neimk visa taip giliai į širdį. Susprogdinsi ją”, ...tada po tų žodžių, lyg aspirinais apkabinėtų, taip ir pajuntu galvoj palengvėjimą.

Skaityti daugiau:

GYVENIMĖLI, IR KADA TU PABLOGĖSI ...

AKIRAČIAI

     Kokia keista ir nepatraukianti šio rašinio antraštė. Kas nutiko jos autoriui? Kaip jis drįsta viešai mesti tokį nevykusį iššūkį? Šiandien, kai dauguma mūsų esame susirūpinę, kad tas kasdienis gyvenimėlis kaip tik dar lengvėtų, dar gerėtų, štai, atsiranda balsas, toks lyg netikras, toks priešsrovinis, nevykęs. Be abejo, kiekvienas skaitytojas turi neginčijamą teisę skaityti tik tai, ką jis mėgsta, kas jam patrauklu ar įdomu; todėl, regis, nebus nieks įžeistas, jei ir šios mintys čia bus išspausdintos.

     O apie tai kalbėti jau beveik verčia reali kasdienybė. Įsikūrėme gerai, pralobome, nutukome. Nebeišgalvojame, kokių dar linksmybių išsigalvoti, kad tik savąjį gyvenimą padarytume dar linksmesnį, kartais net ir nuotykingesnį, persūdytą pikantiškumu. Visa imame, kaip savaime suprantamą ir užtikrintą dalyką. Tautos ir pasaulio skauduliai vis mažiau mums rūpi, mažiau girdimi įvairūs nusiskundimai ar net ir pagalbos šauksmai. Svarbu, kad tik niekas nedrįstų drumsti mūsų ramybės, nesikėsintų į turimus patogumus, neretai net ir į tikrą liuksusą.

     Esmėje, aišku, juk nieko blogo. Visa uždirbta doru būdu, savo sugebėjimu, darbštumu ir pareigingumu. Aukštas gyvenimo lygis gyvenamojo krašto aplinkoje juk verčia ne vieną pasitempti, neretai ir persitempti, kad neatsiliktų nuo kaimyno, bičiulio, pažįstamo. Ekonominė gerovė, nežiūrint visų infliacinių reiškinių, įtraukia kiekvieną, kuriam tik užtenka sveikatos ir bent kiek asmeninės ambicijos. Visa tai juk nebūtų bloga, gal net būtų vertinga ir sektina, jei tie visi prabangos reiškiniai nebūtų palietę ir mūsų moralės, kuri, deja, neretu atveju jau pastebimai pradeda šlubuoti.

     Bene pirmiausia pastebima —- tai vis nykstanti, menkėjanti dėkingumo dvasia. Imame visa, palyginus, taip lengvai, dažnai užmiršdami padėkoti Tam, nuo kurio juk priklauso kad ir menkiausias plauko kritimas nuo mūsų galvų. Kalėdų naktį trys astronautai, pasiekę mėnulį ir apačioje matydami mažytį žemės rutuli, besisukantį kosmoso platybėse, nerado nieko geresnio, kaip viso pasaulio akivaizdoje išpažinti savo tikėjimą ir dėkingumą, skaitydami Šv. Rašto ištraukas apie pasaulio sukūrimą.

Skaityti daugiau:

ŠYPSANTIS

TIK SIUVĖJAS NUSTATĖ DIAGNOZĘ . . .

     Žmogus ieškojo mediciniškos pagalbos, nes nuolat jam raibavo akys ir skambėdavo ausyse. Vienas iš daktarų, apžiūrėjęs jį, patarė išoperuoti tonsilus. Deja, operacija nieko nepagelbėjo. Jis kreipėsi pas kitą gydytoją. Buvo patarta ištraukti visus, dar likusius burnoje dantis. Ir tai buvo padaryta, bet jam vis vien akyse raibuliavo ir ausyse skambėjo.

     Kreipėsi žmogelis į trečią gydytoją. Šis gi — trumpai drūtai — jam pasakė:

     —    Jūs beturite gyventi tik šešis mėnesius...

     Ir — ką gi? Belieka tik ruoštis mirčiai. Kadangi žmogelis turėjo susitaupęs pinigų, tad nutarė “poniškai” pagyventi nors tuos šešis mėnesius. Nusipirko juodą limuziną, pasisiuvo trejetą gerų kostiumų ir užsisakė keletą geros rūšies marškinių pas gerą siuvėją.

     Siuvėjas jo klausia:

     —    Koks jūsų apikaklės numeris ir koks rankovių ilgis?

     —    15 - 34, — atsakė šis.

     —    Okay, mes pasitikrinsim, — pratarė siuvėjas.

     Patikrinęs gi sako:

     —    Jūsų apikaklė turi būti 16, o rankovės tvarkoj.

     —    Bet aš visą laiką dėvėjau marškinius su 15 nr. apikakle, — spyrėsi šis.

     —    Ach, taip? O jums akys neraibuliavo ir ausyse neskambėjo nuo to? — užklausė siuvėjas...

     —    O, taip... taip... — tik sumikčiojo šis...

NEBĖR KAIP GINTIS

     Teisėjas kaltinamajam:

     —    Jau galutinai išaiškinta, kad kumštimi išmušei baro patarnautojui du dantis, viešbučio savininkui išsukai ranką ir tris policininkus, norėjusius patį sutvarkyti, paguldei į ligoninę. Dabar — ką gali pasakyti, norėdamas save apginti?

     —    Jei tada nepajėgiau galutinai apsiginti, tai dabar kalbėti apie apsigynimą — tuščias burnos aušinimas... Belieka tik apgailestauti, kad tuomet nusilpau...

Skaityti daugiau:

SUTUOKTUVĖS - JUNGAS AR DRAUGYSTĖ?

ŠEIMA

Stebint vedusiųjų gyvenimą, matant kai kurias (kartais net senelių) vedusiųjų poras einant drauge ranka rankon, o kitas (kartais ir visai jaunas)vienas kitą stumiant ar tempiant, ne vienam kyla klausimas...

     Kuo remiasi dviejų žmonių gyvenimas nuo tos valandos, kai nuskamba pati seniausia jaunosios atsisveikinimo daina: “Jau, jau, bernužėli, dabar tavo valioj...”

     Nekalbėkim apie tuos pirmuosius mėnesius, kurie prilygsta trumpam sapnui ir sunkiai išsakomi. Gal tik dvi žilos galvos kartais byloja apie metų tėkmę ir akių blizgesiu prisiminimuose išduoda žemiško rojaus atradimą.

     Bet kas toliau? Kai dainos aidas išblėsta? Ar vedybiniame gyvenime būtinai vienas turi įtempęs vadeles valdyti, kad vežėčios riedėtų? Jungas atitenka nuolaidžiajam.

*  *  *

     Valdymo noras slepia užsilikusią baimę, nors valdantysis — vyras ar moteris — aiškiai galvoja, kad tuo parodas savo stiprumą bei pajėgumą. Galvosena, kad tik dominavimu galima apsaugoti savąjį “aš” yra labai klaidinga. Vis laikytis vien savo nuomonės ir reikalauti vien savo norus išpildyti, neatsižvelgiant į kitą, yra asmens žlugimo kelias. Asmuo, įpratęs skaitytis tik su savo norais ir nuomone, sunkiai įsivaizduoja kito padėti. Taip iškyla įvairūs ultimatumai, kurie tolina vieną nuo kito. Neišspręstos problemos, neišsikalbėtos mintys sukelia pradžią dviejų susituokusiųjų žlugimui.

     Vienintelė išeitis — tai abiejų asmenų gera valia ir atvirumas. Atvirumas pasisakyti ar išklausyti kito nuomonę, ieškant kelių abiejų gerovei. Tuo nebus pažeidžiama kito skirtinga galvosena, bet puoselėjama savęs palenkimas abiejų gerovei. O ar tai kaip tik nėra pagrindinė susituokusiųjų atsakomybė?

Skaityti daugiau:

ANAPUS

Lietuvoj platinama “Pravda”

     “Spaudos platinimas — pačiame įkarštyje. Suprantama, dabar dar sunku pasakyti, kokie bus galutiniai rezultatai, bet platinimo eiga nuteikia optimistiškai. Lyginant su pernykščiais rezultatais, šiemet tai pačiai datai išplatinta daugiau ir centrinės spaudos — visų pirma “Pravdos” ir “Izvestijų”...” (“Tiesa”, 1968 m. lapkričio 13 d.).

Propaganda Niujorke

     “Niujorkas, XI. 24. (TASS-ELTA). TSRS nuolatinėje atstovybėje prie SNO įvyko socialistinių šalių draugystės vakaras.

     TSRS nuolatinio atstovo prie SNO J. Maliko kvietimu vakare buvo Bulgarijos, Čekoslovakijos, Kubos, Lenkijos, Mongolijos, Rumunijos, taip pat Baltarusijos ir Ukrainos TSR nuolatiniai atstovai prie SNO, diplomatai ir Generalinės Asemblėjos XXIII sesijos delegacijų nariai.

     Draugystės vakare buvo Lietuvos TSR atstovai. Žurnalistas Albertas Laurinčiukas papasakojo socialistinių šalių diplomatams, su kokiomis pergalėmis Lietuva pasitinka savo šlovingą jubiliejų — proletarinės revoliucijos respublikoje 50-metį.

     “Šią šventę lietuvių tauta pasitinka su didelėmis, mokslo, kultūros ir ekonomikos pergalėmis tik todėl, — pasakė Laurinčiukas, — kad mes pasirinkome socializmo kelią” (“Tiesa”, 1968 m. lapkričio 26).

Apie partizanus

     “Ši knyga (“Kruvinos žudikų pėdos”, V, 1968) vyresniojo amžiaus skaitytoją nukelia dviem dešimtmečiais atgal, atgaivina prisiminimus apie tėvus, sūnus, brolius... Jaunimui, kuris tik tada atėjo į gyvenimą, ji prabyla istorinių faktų tiesa. Kalbu apie neseniai paskelbtus archyvinius dokumentus, pasakojančius, kaip ginkluotų buržuazinių nacionalistų būriai pokario metais siautėjo Tauragės, Šilalės, Šilutės, Jurbarko ir Raseinių rajonuose. Knygoj paskelbti buvusių ginkluotų būrių vadeivų bei eilinių dalyvių prisipažinimai, liudytojų pasakojimai, o taip pat sąrašas tarybinių žmonių, kuriuos nužudė buržuazinių nacionalistų grupių dalyviai. Tai jau devintoji knyga, kurią paruošė Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Archyviniams dokumentams skelbti redakcija, o išleido “Minties” leidykla...

Skaityti daugiau:

OPERA, PRIES KURIĄ PATS KARALIUS SUPASAVO

“Ponią tarnaitę” Čikagos scenoj pasitinkant

     Retai kuris muzikinis kūrinys turėjo tokią įdomią istoriją, kaip Pergolesio “Ponia tarnaitė” (La Servą Padrona). Mat, jai ir pats Prancūzijos karalius kurį laiką priešinosi, bet... galų gale prieš ją — kaip ir tas operoj vaizduojamas turtingas viengungis — supasavo. O ir buvo dėl ko supasuoti.

 

Kostiumų škicaiN. Banienės

    Ši gaivių arijų trumpa komiška opera buvo sukurta talentingo 23 m. amžiaus italų kompozitoriaus Giovanni Battista Pergolesi. Pirmą kartą pastatyta Neapoly 1733 m. ji tarnavo poilsingam juokui sukelti, kaip įtarpas tarp ilgos rimtos operos dalių. Vėliau ją vežiojos populiarių dainininkų kompanijos, besibastydamos iš vieno Italijos miesto į kitą. Išvežė ją ir už Italijos ribų. Taip aplankė ji Dresdeną (1740), Vieną (1746) ir Paryžių (1746). Viskas praėjo be ypatingesnio atgarsio — iki tol niekas ant jos “neužmetė” nei nuostaba susižavėjusios akies, nei melodingais garsais užburto dėmesio.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

APIE “LAIŠKUS LIETUVIAMS”

    “Laiškai Lietuviams” šiuo metu labai gerai atrodo. Jaučiasi, kad žurnalas nėra katekizmas. Net ir kontroversiniai straipsniai, kaip K. Trimako, S. J., parašytas “Po enciklikos paskelbimo” ir ALKT “Balsai po Humanae vitae” (1967, rugsėjo nr. 314 psl. ir spalio nr. 369 ir 377 psl.) yra gerai sukirpti, net lyginant kad ir su gerais pasaulinio masto žurnalais.

    Šiaip jau straipsniai neblogos linijos, patrauklūs ne vien turiniu, bet ir žurnalistiniu

Dr. Jonas Dėdinas, Pittsford, N. Y.

    P. S. Tenka džiaugtis, kad Augsburgo lietuvių gimnazijos suvažiavimo rengėjai “Laiškams Lietuviams” paaukojo likusį pelną; tokie sprendimai iš viso yra retenybė. Siunčiu $20.00.

    Su įdomumu seku “Laiškus Lietuviams”, redaguojamus objektyvia linija įvairiais opiais klausimais.    (Daktaras)

    ... dar suspėjat pasiutusiai puikią “gazietą” išvaryti. Su tokia tai tikrai drąsu ir tarptautinėje rinkoje pasirodyti. (Kunigas iš Vokietijos)

    Paskutiniu laiku neberandu turinyje nieko tinkamo pasauliečiui. Bažnyčios ir kunigų klausimų sprendimui nesijaučiu kompetentinga; manau, kad tai grynai Bažnyčios ir dvasiškių reikalas.    (Ponia)

    Bendrai paėmus, žurnalu esu patenkintas. Neblogai atrodo skyrius “Stebint ir svarstant”. Jame randu tiesos, kuri gal kai kam ir nemaloni yra. Antras skyrius, gal naujausias — tai “Krikščionija”. Šis skyrius gal turėtų apimti visą krikščionijos, kiek įmanoma, krikščionišką gyvenimą. Dabartiniu metu, stengiantis artėti prie Kristaus, gal visai būtų tikslu ir savo skaitytojus vesti tuo keliu.

    Mano manymu, gal reikėtų vengti politikos — kad ir nagrinėjimo santykių su Lietuva ar ten gyvenančiais lietuviais, ... o taip pat rasinio klausimo... Reikėtų ieškoti kokio nors atoslūgio, bet daugiau nekaltinti.

    Labai malonu prisiminti kun. A. Grauslio straipsnius II Vatikano susirinkimo temomis. Kai kas šiandien jau bando nuneigti to susirinkimo darbus. Kun. Grauslys parodo, kad daug buvo padaryta ir jau prieš tai buvo daroma. Tai labai svarbu žmogui, kuris nori gyventi Bažnyčioje. Taip pat ir jo pavaizduota kritika yra jau ne tokia baisi, bet visai normali ir žmogiška.

Skaityti daugiau:

FILMAI

GERIAUSI_

    1968 m. praėjus, kiekvienas žymesnis filmu kritikas atitinkamuose žurnaluose skelbia savo geriausių 1968 m. filmų sąrašą. Savo pobūdžiu jie kai kada skiriasi, bet skoniu bent kai kada sutampa. Paduosime du tokius sąrašus (tebelaukdami pačių žymiausiųjų Oskaro premijų).

    Amerikiečių katalikų jėzuitų leidžiamo ir redaguojamo savaitraščio “America” filmų kritikė Moira Walsh rado du ypač tinkamus: “Rachel, Rachel” ir “The Two of Us”. Prie jų prijungė kitus aštuonis (alfabetine tvarka): “The Fixer”, “The Heart Is a Lonely Hunter”, “The Lion in Winter”, “Nazarin”, “The Sergeant”, “The Shoes of the Fisherman”, “2001: A Space Odyssey” ir “War and Peace”.

    “Newsweek” filmų kritikas J. Morgenstern pateikia kitokį sąrašą: maloniausia pramoga — “Oliver”, geriausias aktorius — Per Oscarsson, vaidinęs kurčią nebylį švedų filme “Hunger”; geriausia aktorė — Joanne Woodward paprastos merginos vaidmeny “Rachel, Rachel”; geriausia muzikinės komediantės vaidmeny — Barbara Streisand “Funny Girl”; simpatiškiausias senuko vaidmeny — Michel Simon filme “The Two of Us”; sumaniausias fotografavimas — Jan Kalis “The Fifth Horseman Is Fear”; geriausia scena — Natašos pirmasis balius “War and Peace” filme; geriausia erdvės scenovaizdžių technika — “2001: A Space Odyssey”.

FILMUS SUGLAUSTAI VERTINANT

ISABEL.Gerai režisuotas spalvotas filmas pavaizduoja psichologinio siaubo mįslingą istoriją Kanados Gaspės tuščiam pajūry. Įdomus suaugusiems, bet netinkąs nei vaikams, nei jaunimui.

LE VIOL. Tikrovė ir iliuzija supinamos šiame įtampos pilname prancūzų gamybos filme apie ištekėjusios jaunos moters išprievartavimą. Su parašais anglų kalba. Suaugusiems, bet ne jaunimui.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Šeštadienį, kovo 8 d., 7 val. vak. Jaunimo Centre Čikagoje įvyks tradicinis “Laiškų Lietuviams” parengimas: 1) straipsnio konkurso premijų įteikimas, 2) G. B. Pergolesi komiška opera “Ponia tarnaitė” ir 3) Redaktoriaus Tetų vaišės. Žurnalo leidėjai Tėvai Jėzuitai nuoširdžiai kviečia visą Čikagos lietuvių visuomenę šiame parengime atsilankyti ir tuo pačiu paremti žurnalo leidimą.

ŽURNALO PRENUMERATA PAKELIAMA

Brangstant popieriui, paštui ir kitoms spaudos priemonėms, “Laiškų Lietuviams” žurnalas jo leidėjams Tėvams Jėzuitams atneša vis daugiau nuostolių. Kai kuriems skaitytojams siūlant, ir patys leidėjai jaučia būtiną reikalą prenumeratos kainą pakelti (žr. lapkr. “L. L.” nr. 400 psl. “Kad liktume gyvi” ir 439 psl. “Kelti prenumeratą”). Pradedant 1969 m., prenumeratos kaina metams bus $5.00.

ADMINISTRACIJA PRANEŠA

Skaitytojų patogumui “L. L.” administracija laikosi tokios tvarkos: skaitytojams žurnalo prenumerata pratęsiama automatiškai, nebent jie iš anksto praneša administracijai žurnalo nebesiuntinėti arba jį siuntinėti tik 1968 m. Už 1968 (ir ankstyvesniųjų) metų prenumeratą dar neužsimokėję skaitytojai prašomi atsilyginti. Prenumeratos kaina 1968 m. — $4.00; 1969 m. — $5.00.

Administracija taip pat prašo skaitytojų jai pranešti apie savo adresų pakeitimą.

JAUNIMO LITERATŪROS KONKURSAS

Jau prieš keletą mėnesių JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba paskelbė konkursą parašyti jaunimui (teenagers) tinkamiems dviejų žanrų kūriniams: apysakai ir dramai. Apysaka turi būti ne trumpesnė kaip 150 mašinėle rašytų puslapių, o drama — nuo 1.30 iki 2 valandų vaidybai.

Skaityti daugiau: