Bronė Jameikienė. Paukštė (skaldytas stiklas).
GRAŽINA TULAUSKAITĖ
POETAI
Kodėl mes tegalim
Žvaigždes jums barstyt,
Kaip žiedus procesijoj—-
Mergyčių saujelėm?
Kodėl dovanoti jums saulės visos
Ir viso dangaus duot negalim?
Kodėl mes artėjam prie jūsų širdies
Tokiais nedrąsiais— lyg patamsy— žingsneliais,
Kad rodosi— saulę bijom paliet
Ant vasaros kilimo žalio?
Kodėl paukštis nebijo sulaužyt sparnų,
Audroj skrisdamas per vandenyną,
O mes bijom širdžių artimų?
Mes dar jų nepažinom!
EVANGELIJOS
O kur širdis ištroškus mano,
O Viešpatie, tuos tyruos pasisems vandens,
Jei ne iš Tavo žodžių stebuklingojo šaltinio:
“Tavo sūnus gyvens”?
O kur aš, Viešpatie, širdies ieškosiu,
Jei aplink jos pėdsakų nėra,
Tiktai naktis ir neįžengiama giria
Arba klastingi liūnai,
Kad vėl galėčiau pasakyt:
“Tava valia tebūna”,
Išgirdus, kaip sakai Tu ūžiančiai ten miniai:
“Pasitraukite iš čia visi, nes ta mergaitė
Ne mirusi, bet miega’'?
O Viešpatie, ar man taip pat
Tu leisi ten pabust,
Kur jau visi užmiršę bus
Savuosius sostus, auksą ir stabus?
Kai mano lūpos žodžio jau ištarti negalės,
Kai negirdės širdis, ką žvaigždės jai dainuoja
Ir žiedas pasakų gėlės—
Ar, Viešpatie, ir man ten suskambės,
Kaip tam Golgotoj dešinės:
“Tu su manim dar šiandien būsi rojuj”?
NEUŽSIGINU
Mana širdis palinkusi
Į liūdesi— tikrai:
Jai taip labai patinka
Ir vėjai, ir rudens žiedai,
Ir lapai, kurie krinta,
Šlamėdami liūdnai,
Kad visa greit praeina
Ir tu net nežinai,
Kada užbaigsi dainą,
Nutilęs amžinai.
Ten niekas nepaduos tau
Atsigaivint vandens...
Kitų laivai į uostą,
Atplaukdami skardens,
Kad jie laimingai grįžo...
Ir vėlei čia dainuodami gyvens
Tavi draugai,
Kai tu po kryžium
Jų lauksi atsiskyręs— viens.
Ir pas tave jau niekada
Negrįš pavasario daina.