JAUNYSTĖ
“Kodėl mes esame įsitikinę, kad šis žygis yra lietuviams, jaunimui ir ateičiai reikalingas?”
Kodėl mes esam įsitikinę, kad šis žygis yra lietuviams, jaunimui ir ateičiai reikalingas? Pagrindinai jis vykdomas jaunimo iniciatyva. Šio žygio tikslai yra šie: 1) jungtis į ligšiolines lietuvių jaunimo pastangas krikščioniškai lietuvybei ugdyti, dalintis tos srities darbų patirtimi ir žiniomis apie lietuvių jaunimo dvasini gyvenimą tėvynėje ir pasaulyje; 2) skatinti ir remti visus panašius kitų, ypač pavergtų, tautų tikinčiojo jaunimo darbus, siekiant artimesnių asmeninių ir organizacinių ryšių ir ieškant žygiui paramos; 3) kreiptis į šv. Tėvą., trumpai jam pristatant pavergtojo ir laisvojo jaunimo padėtį ir prašant, kad jis ypatingu laišku primintų pasauliui nuolatinį vaikų ir jaunimo religini persekiojimą bei visas kitas dvasinio žalojimo formas: a) šį jaunimą bei laisvėje gyvenančius jų artimuosius pavesdamas tikinčiųjų maldai ir ypatingai Bažnyčios vadų globai; b) kad jis paskirtų laisvajame pasaulyje lietuviams daugiau savų vyskupų, kurie galėtų mūsų gausias, ypač jaunąsias jėgas planingai jungti ir derinti.
Dabar norėčiau paminėti mūsų atliktus darbus: 1) yra suredaguota tikslų redakcija, kuri buvo paruošta lapkričio 13 d.; 2) kreiptasi į Clevelando vyskupą gruodžio 12 d., prašant visose parapijose bendros maldos už religinį jaunimo persekiojimą gruodžio 29 d., ir ta pati mintis buvo perduota visuomenei; 3) paskelbtas pats žygio atsišaukimas gruodžio 8 d.; 4) duotas pirmosios platesnės žinios spaudai; 5) išsiųstas pasveikinimas kardinolui Samore.
Taip pat iki šiol yra sudaryti du komitetai: finansų komitetas, kuris neperseniai susidarė Čikagoje, į kurį įeina šie asmenys: Jurgis Augius, pirmininkas, Eglė Juodvalkytė, spaudos sekretorė, Vytautas Narutis, Alfonsas Paragauskas ir Povilas Žumbakis, nariai. Taip pat yra sudarytas informacijų komitetas Clevelande: p. Petras Balčiūnas, p. Jonas Čiuberkis ir p. Vacys Ročiūnas.
Darbai, kuriuos dar reikia atlikti:
1) laukiame vieno specialisto Romoje atsakymo dėl paruošimo memorandumo apie Lietuvos jaunimą;
2) ieškome eksperto rinkti žinioms apie laisvojo pasaulio jaunimą tam memorandumui;
3) kreipsimės į kitų tautų jaunimą; 4) suredaguosime peticiją; 5) sudarysime delegaciją; 3) rinksime parašus; 7) pakviesime narius garbės komitetan; 8) suorganizuosime pagelbinius komitetus visose didžiose lietuvių kolonijose.
Šį žygį įvykdyti be jaunimo ir be visuomenės bendro pritarimo būtų sunku. Aš norėčiau, kad kiekvienas pagalvotų, ypač jaunimas, apie dabartinį pasaulio jaunimą, kuris yra aktyvus, energingas, kartais išsišokantis. Šis žygis jaunimui būtų pats konkrečiausias, pats tiesiausias darbas, kuris yra reikalingas ir jaunimui, ir bendrai lietuvių visuomenei.
Tokia yra mūsų darbo pradžia; tikimės ji toliau išlaikyti ir tęsti. Šis komitetas, kuris yra susidaręs iš jaunimo organizacijų, atėjo su atvira mintim. Jau esam turėję apie 20 posėdžių, Ir aš jaučiu, kad dirbdami kartu dėl vieno tikslo, savo tikslą pasieksim.Rimas Laniausias
Dažnai šių laikų Bažnyčioj kyla klausimas, ar tai, kas joje daroma, yra daroma pagal II Vatikano susirinkimo atsinaujinimo dvasią. Toks klausimas kyla ir dėl Jaunimo Žygio. Pasiremdamas to suvažiavimo dokumentais, teigiu, kad jis vyksta pagal II Vatikano susirinkimo dvasią. Pirmiausia, kad tie, kurie, ši žygį rengdami, prašo, turi ir teisę, ir užduoti prašyti; antra, kad tai ko jie prašo, atsispindėjo ir Vatikane susirinkusiųjų vyskupų rūpesčiuose, ir pagaliau, kad pats būdas, kuriuo prašoma, esamose aplinkybėse, yra pagal to suvažiavimo dvasią.
“Visa derinasi — ir jaunimas, kaip prašantieji, ir jųjų prašymai, ir pagaliau jų prašymo būdas... Tai visa širdimi sveikintinas ir remtinas reiškinys”.
Pirmiausia, apie tuos, kurie prašo. Prašantieji yra jaunimas, jauni pasauliečiai. II Vatikano suvažiavimas pakrikštijo pokalbio dvasią Bažnyčioj. Jo dokumentuose pasauliečiams pripažįstamos šios teisės: “Kaip visi tikintieji, pasauliečiai... tepareiškia jiems (ganytojams) savo reikalus ir pageidavimus su ta laisvės ir pasitikėjimo dvasia, kuri dera Dievo vaikams ir broliams Kristuje (“II Vatikano susirinkimo dokumentai”, lietuv. vert. I, 66 psl.).
Antra, tai, ko jie prašo, yra pagal II Vatikano susirinkimo dvasią. Tais rūpesčiais juk gyveno i Susirinkimą atvykę vyskupai, būtent, 1) religine jaunimo priespauda ir 2) pastoraciniu tikinčiųjų aprūpinimu.
Jaunimas nori atkreipti pasaulio dėmesį į religinę priespaudą, kurią patiria jaunimas už Geležinės Uždangos. Šis jaunimo rūpestis kaip tik atitinka II Vatikano suvažiavimo vyskupų rūpestį, išreikštą to suvažiavimo dokumentuose ir tokiu būdu perduotą visai Katalikų Bažnyčios bendruomenei. Pareiškime apie tikėjimo laisvę tvirtinama, kad taip, kaip Dievas pripažįsta žmogui laisvę santykiauti su juo pačiu, taip, žmonės ir valdžios turi pripažinti visiems tą pačią laisvę. Dievas neprievartauja, Ir žmogus neturi prievartauti: “Šis Vatikano sinodas skelbia, kad asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė reiškia, kad tikėjimo srityje žmogui negali daryti prievartos joks kitas žmogus, ar visuomeninė grupė, ar žmonių vyresnieji. Kitais žodžiais, kiek leidžia teisėtos ribos, tikėjimo srityje niekas negali būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas ją sekti” (ten pat, II, 290 psl.). Jaunimui ta teisė turi būti palikta ypač auklėjimo srityje ir jų pačių ugdymesi: “Šventasis Sinodas taip pat pareiškia, jog vaikai ir jaunuoliai turi teisę būti skatinami teisinga sąžine žvelgti i dorines vertybes, patys už jas apsispręsti bei stengtis tobuliau pažinti ir pamilti Dievą. Todėl jis karštai prašo visus, kuriems yra pavesta vadovauti tautoms arba rūpintis auklėjimu, žiūrėti, kad ši šventa teisė niekados nebūtų iš jaunuomenės atimta” (ten pat, II, 269 psl.).
Mūsų jaunimas savo žygiu už tikėjimo laisvę įsijungia į bendrą Bažnyčios rūpestį persekiojamais savo nariais, ypač jaunimu. Tuo žygiu norima, kaip tik įmanoma, atkreipti viso pasaulio dėmesį į ši jaunų sąžinių prievartavimą priverstiniu ateizmo mokymu ir trukdymu laisvai ir viešai išpažinti savo tikėjimą. Iškeliant tokią priespaudą prieš viešąją pasaulio opiniją, bus padarytas spaudimas tą priespaudą sumažinti ar net visai pašalinti. Žygio organizatoriai yra Įsitikinę, kad pats geriausias būdas pasiekti viešąją pasaulio opiniją yra per popiežių, prašant jo parašyti encikliką.
Vatikano dokumentuose išreiškiamas vyskupų rūpestis tikinčiųjų mažumomis: “Panašiai (kaip ir skirtingų apeigų katalikais — K. T.) tebūnie rūpinamasi tikinčiaisiais, kurie vartoja skirtingą kalbą: arba pavedant juos tos pat kalbos kunigams bei parapijoms, arba... prireikus net konsekruotam vyskupui” (ten pat, II, 78 psl.). Išeivijoj turime vyskukpą V. Brizgi. Vakarų Europos lietuviams paskirtas naujas vyskupas Ant. Deksnys. Jaunimas mato reikalą ir prašo paskirti dar daugiau. Bažnytinei vadovybei dera, pagal II Vatikano susirinkimo nurodymus, apsvarstyti “su tėviška meile... Kristuje pasauliečių pageidavimus” (ten pat, I, 67 psl.).
Belieka trumpai aptarti tretįjį žygio reikalą — prašymo būdą. II Vatikano suvažiavimas nurodo įvairias formas, kuriomis pasauliečiai gali savo pageidavimus pareikšti. Daugelyje vietovių tokios pokalbio formos, kaip vyskupijų ir parapijų komitetai bei sinodai, dar nėra įsteigtos. Taip pernai įvykęs III Pasauliečių Apaštalavimo Kongresas Romoje konstatavo Bažnyčioj esant didelę nusistovėjusių pokalbių stoką. Mes, lietuviai išeiviai katalikai, esame dar keblesnėje padėtyje, gyvendami svetimuose kraštuose, neturėdami aiškių planų, kaip mūsų tikinčiųjų balsas turėtų būti girdimas. Esant tokioms aplinkybėms, bet kokios žmogiškos ir žmoniškos priemonės yra vertingos, reikalingos ir galimos, jeigu tik yra iškilę labai svarbūs reikalai. Reikalai, kuriuos kelia jaunimas, yra svarbūs. Būdas yra žmogiškas, žmoniškas ir įprastas, nes kasmet popiežių aplanko šimtai delegacijų. Tad jaunimas pasirinko šią priemonę — pasiųsti jaunimo delegaciją, kuri popiežiui įteiktų savo prašymus.
Tokiu būdu visa derinasi — ir jaunimas, kaipo prašantieji, ir jųjų prašymai, ir pagaliau jų prašymo būdas. Šis žygis yra visai teisėtas. Ir ne tik teisėtas — jis, pagal II Vatikano susirinkimo dvasią, yra visa širdimi sveikintinas ir remtinas reiškinys.
Kęstutis Trimakas,S. J.
“Ar lietuvių jaunimo organizacijos Jaunimo Žygį remia? Taip, jos remia”.
Kyla klausimas, ar lietuvių jaunimo organizacijos remia Jaunimo Žygį. Taip, jos remia. Pernai gruodžio 8 d. baigiantis Lietuvos Laisvės Kovos Metams, jaunimo organizacijų atstovai, susirinkę Clevelande, pareiškė:
“Baigiant Lietuvos Laisvės Kovos Metus, lietuviškos jaunimo organizacijos nutarė: 1) stengtis supažindinti laisvojo pasaulio jaunimą su jaunimo padėtimi pavergtame pasaulyje ir 2) nusiųsti delegaciją pas Šventąjį Tėvą, prašant: a) kad jis atskiru laišku primintų pasauliui apie komunistiniuose kraštuose be paliovos vykdomą religinį žmonių, ypač jaunimo, persekiojimą ir b) suteiktų ypatingą Katalikų Bažnyčios globą pavergtiesiems ir laisviesiems mū-su broliams krikščioniškosios lietuvybės ugdyme”. Šį nutarimą pasirašė Akademinio Skautų Sąjūdžio, Korp. Neo-Lithuania, Lietuvių Jūrų Skautijos, Lietuvių Skaučių Seserijos, Lietuvių Skautų Brolijos, Lietuvos Vyčių, Moksleivių Ateitininkų Sąjungos, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Jaunimo Sekcijos ir Studentų Ateitininkų Sąjungos atstovai.
Šiais metais jaunimo organizacijų atstovai sudarė veiklius komitetus Čikagoje ir Clevelande. Bandoma per centro valdybas įtraukti visą jaunimą j darbą. Netrukus tokie komitetai bus sudaryti Toronte ir Niujorke.
Eglė Juodvalkytė
“Jaunimo Žygis yra ne kas kita kaip garbingas įsipareigojimas atlikti tą prievolę, kurią jam lietuvių tauta yra uždėjusi, o senoji karta yra pavedusi”.
Lietuvių tauta didžiuojasi kiekvienu savo šeimos nariu, kuris kenčia dėl lietuvybės, kuris didvyriu pasitraukė iš gyvųjų tarpo, bet nesididžiuoja tais, kurie savo valia pasitraukia iš besisielojančiųjų lietuvišku reikalu ir kurie šiame sodriame gyvenime nemato nieko kito kaip tik save ir paskęsta patogumų jūroje.
Kiekvienas esam atsakingas už lietuvių tautos likimą. Tauta mus visus įpareigoja. Mes Visi kaip vienas turim sielotis lietuviškais reikalais, nes tautos likimas yra sprendžiamas ne vien krašte. Lietuvių tautai užimta burna, jai atimtas žodis, ji kenčia vergiją. Lietuvis yra persekiojamas už tikėjimą ir tremiamas už kryžiaus ženklą. Jis kenčia todėl, kad jis yra lietuvis, kad jis nenori paklusti okupantui ir patikėti melui. Mūsų jaunimas sukruto ir išėjo į nelygią kovą su okupantu. Jisai neša peticiją ir beldžiasi į aukščiausio moralinio autoriteto duris. Jis eina pas popiežių, bet šis žingsnis nėra vien religinio gyvenimo apraiška. Jis kalba pavergtos tautos vardu. Jis nori nušviesti tikrąją padėtį, kurią okupantas visomis priemonėmis bando iškraipyti.
Žygis už religinę laisvę yra visos lietuvių tautos vieningos valios pareiškimas ir vieninga kova dėl ateities Lietuvos. Šiuo metu Jaunimo Žygis yra ne kas kita kaip garbingas įsipareigojimas atlikti tą prievolę, kurią jam lietuvių tauta yra uždėjusi, o senoji karta yra pavedusi. Šitas žygis riša mus visus. Man malonu konstatuoti, kad mūsų jaunimas yra kovingas, kad jis yra energingas.
Tegul būna leista man baigti šitą žygio vertinimą, kaip lietuvių tautos valingą pasireiškimą kovoje dėl religinės ir lietuvių tautos laisvės, šiais žodžiais: “Tu, kurs nustatei paukščiams takus, žvaigždėms kelius, Tu kuris žmogui įdiegei tikėjimo ir laisvės troškimą, užgrūdink kovoje mus ir palaimink mūsų ryžtingąjį jaunimą.
Algirdas Aglinskas