ALGIS DUNDA

     Mano kelias į sąmoningąją lietuvybę buvo sunkokas.

     Esu gimęs Australijoje, ir, nelaimei, mano tėvai apsigyveno toli nuo Adelaidės miesto, kuriame vyksta visa lietuviškoji veikla ir yra daugiau progų susitikti su lietuviais, ypač tokio pat amžiaus, kaip aš pats.

     Adelaidės mieste, esančiame už 20 mylių nuo mano gyvenamosios vietos, yra Lietuvių Namai, o juose ir lietuviška Australijos Lietuvių Bendruomenės savaitgalio mokykla, kurią aš lankiau 8 metus. Ačiū už tai mano tėveliams. Belankydamas mokyklą, dalyvavau ir lietuvių skautų organizacijoje. Stropiai lankiau mokyklą; patiko lietuvių kalba, o ypač Lietuvos istorija.

     Kai baigiau lietuviškąją savaitgalio mokyklą, jos vedėjas p. Statnickas, lietuvių kalbos mokytoja p. Urbonienė ir istorijos mokytojas p. Maželis man patarė neakivaizdiniu keliu studijuoti lietuvių kalbą bei literatūrą Pedagoginiame Lituanistikos Institute, kuris yra Amerikoje, Čikagos mieste. Gavęs pritarimą iš tėvų, sutikau, ir šituo savo pasiryžimu esu labai patenkintas, nes jaučiu, kad nenutolstu nuo lietuvių kalbos, bet vis ją turtinu; susipažinau su lietuvių literatūra, labai pamėgau savo lektorius, nors dėl didelių nuotolių su jais ir nesusitinku. Dabar vis man atrodo — darausi sąmoningesnis lietuvis.

     Norėčiau tą užsibrėžtąjį tikslą greičiau pasiekti. Bet ir vėl kliūtis — High School egzaminai. Manau, kad, pasiekęs aukštąjį mokslą, būsiu naudingesnis ir lietuvybei.

     Neatsižvelgdamas į tai, kad reikia daug ruoštis egzaminams, stengiuosi, kiek sąlygos leidžia, atlikti negaišdamas ir Instituto lietuviškus darbus, ypač kad labai gražius paraginimus, įvertinimus ir linkėjimus gaunu iš savo Ped. Lituanistikos Instituto lektorių.

     Labai gaila, kad mirė Instituto direktorius a.a. Domas Velička. Dabar jau tas neakivaizdinio skyriaus direktoriaus ir lietuvių literatūros dėstytojo pareigas perėmė lietuvių kalbos lektorius Ignas Serapinas, kuris mane taip pat padrąsina ir pakelia norą dirbti. Už visa tai jam esu taip pat labai dėkingas.

     Aš noriu būti sąmoningas lietuvis, ir dabar jau visiškai esu įsitikinęs, kad lietuvių kalba, liet. literatūra bei Lietuvos istorija šiame mano kelyje gali daug padėti, o be to — ir lietuviškos organizacijos. Man patinka skautai, tai aš šioje lietuviškoje organizacijoje ir dalyvauju.

     Pamėgti lietuvių kalbą padėjo dar ir štai kas: Lietuvių savaitgalio mokykla skyrė premijas (pinigais). Aš tą galimybę išnaudojau ir vis daugiau pripratau lietuviškai skaityti.

     Jaunimui noriu patarti ne tik lankyti lietuvišką savaitgalio mokyklą, bet ir atlikti paskirtus darbus, kad vėliau netektų gailėtis. Aš pats, pradėjęs lankyti lietuviškąją savaitgalio mokyklą, dažnai gailėjausi laisvų šeštadienių, bet dabar matau ir suprantu, kad klydau.

* * *

     ALGIS DUNDA yra jauniausias Ped. Lituanistikos Instituto studentas, gimęs 1957 m. rugpiūčio mėn. 1 d. Australijoje. Ten jis rūpestingų savo tėvų prieglobsty gyvena ir mokosi. Tai retai beužtinkamo darbštumo, pareigingumo ir valingumo jaunuolis, galįs būti šviečiančiu pavyzdžiu ne tik jo amžiaus jaunamečiams, bet ir žymiai, žymiai už jį vyresniemsnet ir barzdose paskendusiems dabartinio jaunimo atstovams. Tai tikras Vaižganto raštuose vaizduojamas deimančiukas.

     Šiame Institute lituanistines studijas, vos keturioliktus metus įpusėjęs, Algis pradėjo 1971 m. pirmame ketvirty, ir per pusantrų metų bendrinio kurso dalykų keturių semestrų baigmė jam visai jau nebe už kalnų. O, kad šiuo gražiu pavyzdžiu pasektų ir daugiau lietuvių jaunimo!

     Jaunasis Algis niekad nėra nusiskundęs, kad jam pateikiami darbai per sunkūs. Net kirčio ir priegaidės kursą jis įveikė visai dailiai, be dejavimo.

     Daugeliui pas mus ir keli blokai iki lituanistinės mokyklos yra per tolimas kelias ir dėl to nuo jos lankymo susilaikoma. Algio tėvams ir 20 mylių per aštuonerius metus nebuvo nei tolimas, nei įkyrus kelias, nes sąmoningoji lietuvybė buvo stipresnė už fizinius ir materialinius nepatogumus.

     Išskirtino dėmesio bei pagarbos verti ir Algio savaitgalio lituanistinės mokyklos mokytojai už jų išmintingą dėmesį ir rūpestį, parodytą lituanistinio švietimo tęstinumui. Nukreipdami kiekvieną gabų ir rimtą jaunuolį-jaunuolę į Ped. Lituanistikos Institutą ruoštis pakeisti juos ateityje, parodo, kad jiems labai rūpi išlaikyti lietuvybę gyvą, sąmoningą ir veiklią ilgiems laikams. Linkėtina, kad jie sugebėtų atrasti savo auklėtinių tarpe ir daugiau panašių Algių, Rasų, Danguolių.

Ignas Serapinas